Grįžta išnešiojamoji prekyba: Lenkiška produkcija vagia Lietuvos biudžetą

cal2009-03-27  tagŽymos: , ,   Paskelbta kategorijose Keturi kampai

mesa„Prekybos agentai nepageidaujami!“. Tokiais ir panašiais užrašais dar prieš keletą metų buvo „pasipuošusios“ daugelio Lietuvos įstaigų ir organizacijų durys. Pastaraisiais metais tokių užrašų praktiškai neliko, tačiau ekonominės krizės metu, jų ir vėl turėtume pamatyti vis daugiau.

Pati išnešiojamosios prekybos specifika, reikalauja atskiro rašinio. Tikriausiai, ne vienas skaitytojas, ieškojęs darbo prieš gerą penketą metų, buvo susidūręs su tokiu reiškiniu. Paskambinęs pagal laikraštyje išspausdintą skelbimą buvo pakviestas pokalbiui, kur teko iš šalies stebėti, sektą primenančios įmonės veiklą. Tranki rytinė muzika, prekybinės nuotaikos formavimas ir vakare „skambutį“ pasiekusio apdovanojimai, iš tikro priminė savotišką sektą. Be šįkart ne apie tai. Šįkart apie paprastesnius ir žemiškesnius dalykus.

Turbūt daugeliui lietuvaičių senai tapo aišku, kad išnešiojamoji prekyba yra ne visai „švarus“ reikalas, ypač jei turėsim omenyje mokesčius. Kai prekės parduodamos tokiu būdu, yra labai sunku sukontroliuoti kiek realiai prekių yra parduodama, o kiek apskaitoma dokumentuose. Nepaisant to, išnešiojamoji prekyba yra legalus verslas, tiesa turintis tam tikrų niuansų. Pavyzdžiui, tokiu būdu negalima pardavinėti daugelio maisto produktų. Turbūt nereikia aiškinti kodėl. Tai tas pats, kas pirkti dešrą ar lašinius nuo gatvėje stovinčio prekystalio. Tačiau, būtent su tokiu reiškiniu teko ne per seniausiai susidurti.

Prieš keletą dienų, į vieną biurą užsukusi moteriškė, pasiūlė darbuotojams įsigyti pigių, lenkiškų maisto produktų. Asortimentas pasirodė gana platus: dešros, kumpiai, kiti mėsos produktai buvo siūlomi daugiau nei per pus mažesne kaina, nei šalia esančiame prekybos centre. Ant tokių produktų pakuočių puikavosi lenkiški užrašai.

Labiausiai šioje situacijoje nustebino du aspektai: visų pirma, toje įstaigoje, dirbančių moteriškių susidomėjimas tokia produkcija ir masinis pirkimas. Buvo perkama ne tik savo šeimai, bet ir kaimynams, giminėms ir kolegoms. Antra, tai pardavėjos drąsa siūlyti tokią produkciją ir už tokią žemą kainą. Tokios produkcijos pirkėjas dar būtų galima suprasti – ekonominis sunkmetis daro savo ir noras sutaupyti nugali atsargumo jausmą. Tačiau kaina, už kurią pardavėja siūlė lenkišką, iš pažiūros tikrai kokybišką ir brangią dešrą, tikrai sunkiai paaiškinama. Analogiško produkto, prekybos centre, kaina už kilogramą jau senokai perkopė dvi dešimtis litų, o štai apsukrioji prekeivė su pasimėgavimu skelbė kainą, kuri nesiekė ir dešimties litų už kilogramą. Negi mes taip su savo kainom atitolom nuo Lenkijos gamintojų?

Čia būtų galima tik dar kartą patvirtinti faktą, kad Lietuvos politikai su savo mokesčių reformom vėl gerokai perlenkė lazdą ir vietoj to, kad kažkiek subalansuotų Lietuvos biudžetą, dar labiau jį patuštins. Aišku, kad iš tokios prekybos Lietuvos biudžetas negauna nė cento. Tai, žinoma, nemažai įtakoja ir prekės kainą, tačiau tai vistiek nepaaiškina, kodėl lenkiški mėsos produktai siūlomi taip pigiai. Nedrįsčiau prognozuoti, kokia turėtų būti prekės įsigijimo kaina Lenkijoje, kad įkalkuliavus atsivežimo ir išvežiojimo išlaidas bei pridėjus antkainį, prekės pardavimo kaina nesiektų 10 litų už kilogramą. Kažkur giliai ima kirbėti mintis, jog ne viskas čia taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visi išvardinti faktai, pasitikėjimo lenkiška mėsyte tikrai neprideda. Baisu tik dėl vieno, kad toks taupymas neatsigręžtų prieš pačius taupytojus, nes sveikatos apsaugos sritis pas mus, taip pat, ne pati stipriausia.

Rašyti komentarą