Laiškas tai, kuri prasideda ma.., bet ne mamai

cal2009-04-04  tagŽymos: ,   Paskelbta kategorijose Gatvės balsai

maxima

Kai nesenai perskaičiau, kaip Lietuva ruošiasi nuskriausti savo vaikus, išformuodama liūtuko bendrovę, nebeištvėriau. Paseilinau po lovą rastą pieštuką (matyt, anūkas bus palikęs) ir suskubau rašyti ši savo laiškelį.

Visų pirma noriu labai atvirai paprieštarauti idėjai, kuri stumia mus į tokią nepavydėtiną padėtį ir šitaip skriaudžia visų mūsų maitintoją ir globėją. Nereikia skriausti mūsų liūtuko. Juk tokį vieną teturim. O jei vis tik bus nuspręsta priešingai, tai siūlau iškart išformuojant Leo LT perduoti visą 100 % akcijų „maximai“ (čia kaip kompensaciją už tai, kad Kirkilų Gediminukas „truputį“ suklydo ir prasilenkė su LR Konstitucija). Atiduodam jai visą Lietuvos energetiką.ir nepastebėsim kaip tapsim vienu dideliu prekybos centru, kas labai pradžiugintų „pigiakų“ išsiilgusią tautą. Be to sutaupysim ir laiko, ir pinigų – nebereiks bylinėtis po visokius stokholmus.

Toliau, tęsiu savo laišką, savo vienintelei maitintojai ir geradarei, be kurios mano krizės iškankintas veidas, šiandien atrodytų kur kas prasčiau.

Mieloji, ta kuri prasideda „ma“, bet ne mama! Mes, nuolankūs lietuviai, nuoširdžiai tikimės, kad tiek užteks..? Daugiau nebeturim ką tau duot. Atiduotumėm ir paskutinius marškinius, bet žiemos dar vis šaltokos. O jei ir elektrą išjungsit, tai tikrai pavasario nebesulauksim. A… dar turim vieną labai seną ir brangų dalyką, kuriam jau 1000 metų – Lietuvos vardą. Bet jaučius jums „maxima“ geriau skamba, tad jei ką… tūkstantis pirmųjų metinių galim ir nebelaukt. Dar šiais metais galim pakeist šią dešimties amžių senieną į naujesnį. „Respublika Optima Linija“! Kaip jums? Visai neblogai ką? Litus jau baigiam pakeist į „maxima pinigus“, o didžioji dalis mūsų vistiek lenkiam nugaras jums, ir vaikštom po jūsų plotus, pažymėti kaip „klauskite, aš galiu padėti“. Vos ne eilėraštis gaunas, apie jūsų šlovingas idėjas. Ir viskas tik todėl, kad „apie viską pagalvota“. Labai gerai, kad nors ir ne ma…mytė, bet viską už mus galvoji. Duosi, užkąsim „optima linijos“ ir mums to pakaks. Na, tiesa, dar vieną kita naktinuką „pigiąką“ norėsim. Čia šiaip, dėl pramogos. Prašytume per pilnatį. Tuomet geriau stumdosi. Sako energijos daugiau. O užvalgius „optima šlapiankos“, tai išvis nebežinai kur dėtis. Blaškais, kaip koks hemarojus, patys žinot kur. Ir nė pirmyn, nė atgal.

Ma… myte (galima, aš tave vadinsiu taip?), kad žinotum, kaip sunku dabar Lietuvos vaikams. Jei ne tu, tai nežinau… net ir šio pavasario būčiau sunkiai sulaukęs. Gerai, kad atėjęs pas tave vis randu pigios mišrainės. Žinai, tos, kur ten apačioje kamputyje. Į tokius nedidelius indelius sudėtos, su raudonu lipduku „PIGIAU“. Tiesa, kartais pasitaiko, kad ir ji mano neišlepusiam skrandžiui neįtinka. Bet nuo to tik geriau… Sekančias dvi dienas nieko nė į burną negaliu paimt. O šiaip tai viskas labai gerai. Nuo ten esančių konservantų kiekio, taip užsikonservavau, kad bet kokią žiemą iš savo varganos pensijos galiu ištempt.

Tiesa, ma…myte, ar galėtum tos pigios Ispaniškos „šlapiankos“ užsivežt? Pasiilgau aš jos, nes kažkaip jau senokai bebuvo jos pas mus. Kaip šiandien pamenu, kai gavęs pensiją už „dėsetką“ visus 2 kg. namo parsitempdavau. Nuo mėsos kvapo net jaunystę prisimindavau, kai dar dirbau kolūkio fermoj ir pirmininkui kas ketvirtį po meitėliuką rėždavau. Aišku, skerstuvių tai jau nepagailėdavo. Kai grįždavau namo, tai manoji iš toli nesuprasdavo, ar nuo krūminukės mane mėto, ar nuo skerstuvių maišelio. Bet ne apie tai aš čia… Žodžiu, ten tos Ispaniškos, tai skonis nelabai primena mėsą, bet kvapas… Net kaimynė iš trečio aukšto užuosdavo, kai aš gelsvą plėvelę nuo didžiausio gabalo nulupdavau. Eidavo klausti, ar kartais ne aukso puodą laimėjau, kad galiu sau leisti mėsą gabalais ryti. O aš tik šypsodavausi sau į ūsą, ir mintyse dėkodavau tau, ma… myte.

Pabaigdamas linkiu tau didelės sėkmės, ir dar ilgai ilgai džiuginti visus pabaltijo vaikus. Neklausyk tu, ką pikti liežuviai mala. Savo tinklais paėmei Vakarus, paimsi ir Rytus. Elektros aš žinok nedaug teišnaudoju. Vakarais tik panoramą pažiūriu ir lendu po anklode. Tai jei pažadi tos mano prašytos „šlapiankos“ užvežt, žinok, aš visada su tavim.

Bronius

Rašyti komentarą