Straipsnio pavadinime užduotas klausimas, vėliau ar anksčiau paliečia daugelį iš mūsų. Ir tuomet, kai toks klausimas užgimsta mūsų galvose, dažniausiai puolame ieškoti priežasčių. Jų paprastai ieškome savo aplinkoje, savo valstybėje, savo politikoje, savo teisėje ir netgi dairomės į kaimynines, ir ne visai, šalis.

Tikriausiai nereikia priminti, kad Lietuva, kaip šiuolaikinė ir nepriklausoma, lygiateisė Europos ir Pasaulio valstybė, yra dar labai labai jauna. Nepaisant įspūdingos ir garbingos (kartais ne visai) praeities, šiandieniniame Pasaulyje, Lietuva tik mažas vidurio Europos lopinėlis, tačiau jau spėjęs įsilieti į tokius milžiniškus Pasaulio ir Europos darinius kaip NATO ar Europos Sąjunga. Nenuostabu, kad dėl savo mažumo, mes esame priklausomi nuo didžiųjų Europos ir Pasaulio šalių. Ir tokia priklausomybė pradėjo vystytis dar nuo pirmųjų minčių apie nepriklausomumą nuo tuometinės Tarybų Sąjungos.

Lietuvai paskelbus apie atkuriamą nepriklausomybę, visa jos teisinė sistema, kas yra savarankiškos valstybės pagrindas, buvo pradėta kurti nuo nulio. Manote, kad tuometinės Aukščiausios Tarybos nariai žinojo, kaip reikia kurti naują teisinę sistemą? Ne, daugelis iš jų neturėjo nė menkiausio supratimo, kokių esminių įstatymų reikia ir kaip jie privalo būti integruoti į visuomenę, kuri ką tik tapo laisva ir nepriklausoma, kuri ką tik atsisakė komunizmo ir bando pasukti demokratijos keliu.

Dėl štai tokių, visiškai žemiškų priežasčių, tuometinė Lietuvos valdžia pasuko kur kas paprastesniu keliu: ėmė tyrinėti aplinkinių ir panašių į Lietuvą valstybių teisines sistemas, siekdama „pasiskolinti“ jų teisinės sistemos bruožus ir pabandyti juos pritaikyti savo valstybės valdyme. Apie tokio darbo vaisius, jau kai ką galime pasakyti ir šiandien. Žinoma, daugelis anuomet galiojusių teisės aktų buvo keisti ir perkeisti ne vieną ir ne du kartus. Kai kada tokie pakeitimai pasirodydavo visiškai į naudą, o kai kada išeidavo ir visiškai priešingai. Štai kodėl, dabartinėje Lietuvos teisinėje sistemoje galime atrasti nemažai teisės aktų, kurie atrodo tokie tolimi ir visiškai nesuprantami mums.

Nors pirmoji, nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos, Vyriausybė ėmėsi milžiniško darbo, tačiau vargu ar reiktų vienai iš dabartinių kandidačių į LR Prezidento postą, prisiimt tokius nuopelnus, kokie išsakomi per televiziją. Nereikia pamiršt, kad ji buvo ir viena pirmųjų tuometinės Vyriausybės narių, kuri grįžusi iš Maskvos, atsistatydino.

Tęsiant, straipsnio temą, negalima nepaminėti ir dar vieno esminio dalyko – visuomenės. Pusę amžiaus gyvenusi komunistinio rėžimo gniaužtuose, visuomenė jau buvo spėjusi perimti nemažai blogųjų šios santvarkos savybių. Staiga pasikeitus įprastai tvarkai, kilo suirutė. Piliečiai, kaip ką tik išleisti į laisvę, zoologijos sodo augintiniai, nebežinojo ką čia šiuo metu būtų tikslingiausia daryti. Tuo metu buvo aišku tik viena – turime kovoti iki galo. Kovoti už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Štai čia ir pasireiškė Lietuvos vienybė, kurios nepajėgė pervažiuoti tankai, ar pakirsti automato kulkos.

Deja, visi gerai dalykai, kažkada baigiasi. Baigėsi ir vienybė. Kai Lietuva pagaliau laimėjo, kai Lietuvą paliko paskutinis svetimos valstybės kareivis, žmonių širdis paliko ir nemažai, kovoje padėjusių, taurių jausmų. Prasidėjo valstybinio turto grobstymas.

Palengva atslinko „prichvatizacija“. Čia reiktų pastebėti, kad Lietuvos valdžiai nebuvo iš kur nusižiūrėti teisės aktų, pagal kurios, būtų galima sklandžiai įvykdyti valstybinio turto perleidimą privačion nuosavybėn. O be to, vargu ar kas ir ieškojo. Tuo metu visiems rūpėjo kur kas kiti dalykai, tokie kaip rūpinimasis savo gerbūviu ar siekis išlikti valdžioje.

Daugelis prisiekusių komunistų, staiga neva atsivertė ir ėmė tikėti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos galia. Dėl tokio „praregėjimo“, daugelis jų liko valdžioje: jei ne aukščiausioje, tai bent jau vietinėje. Naivu buvo tikėtis, kad per keletą nepriklausomybės metų, tokie „atsivertėliai“ ėmė kitaip mąstyti. Todėl, Lietuva, su tais pačiais žmonėmis, tik su kitomis jų deklaruojamomis pažiūromis, tęsė savo nepriklausomybės kelią. O jis darėsi vis duobėtesnis.

Išgrobstyti (nepabijokim šio žodžio) kolūkiai, atvedė krizę. Panašią, kokią paskutiniaisiais metais patyrė ir viena iš Afrikos valstybių – Zimbabvė, kai po 2000 metais įvykdytos reformos, žemė buvo atimta iš baltaodžių ir išdalyta juodaodžiams. Visiškai nenuostabu, nes sugriauti kolūkiai, smarkiai kirto per šalies ekonominius rodiklius. Išsidalinę kolūkių turtą kas sau, lietuviai nesugebėjo taip staiga persiorientuoti nuo planinės ekonomikos prie laisvosios rinkos. Be to, trūko ir kapitalo. Kaimo moterėlė, praktiškai už dyką (arba kitaip sakant už investicinius čekius) gavusi traktorinį plūgą, neturėjo kur jo panaudoti, kadangi neįstengė nusipirkti traktoriaus.

Prasidėjo nedarbas, o netruko atslinkti ir infliacija. Ir lyg to dar nebūtų gana – į aplaidžiai tvarkomus valstybės finansus nusitaikė įvairaus plauko sukčiai, kurie tikėtina veikė ne be tuometinės valdžios žinios. Pasisavinusios žmonių pinigus, bankrutavo kelios finansinės bendrovės, ko pasekoje stojo bankų krizė, dar labiau parklupdžiusi visą Lietuvos ekonomiką.

Tačiau Lietuva nepalūžo. Jis stojosi Lenkijos, Rumunijos ar Rusijos turguose, o jos valstybės finansinę sistemą laikė, svetimos užjūrio valstybės piniginis vienetas.

Atėję į valdžią nauji politikai, anaiptol nepadėjo siekti užsibrėžto tikslo. Pačios įvairiausios aferos (Lietuvos kuro, Mažeikių naftos „prichvatizacijos“) vis trukdė Lietuvai atsistoti ant kojų ir vos tik kiek atsigavusiai Lietuvai, suduodavo dar vieną smūgį į paširdžius. Bet Lietuvą išliko. Savo darbščių ir sumanių žmonių pagalba. Ir net masinė emigracija, iki šiol tik kėlė Lietuvos ekonomiką.

Štai toks Lietuvos kelias į savarankiškumą ir gerovę, kurios ir šiandien vis dar siekiame. Nors šalyje ir viena po kitos keitėsi Vyriausybės, nors politinėje padangėje ir pasirodydavo vis naujos politinės grupuotės (ideologinėmis partijomis jų tikrai nepavadinsi), tačiau keli esminiai stabdžiai, kurie neleidžia daugeliui iš mūsų šiandien gyventi geriau – išliko.

Korupcija, atsakomybės stoka ir elementarių žinių trūkumas neleidžia Lietuvai atsisakyti besivystančios šalies statuso. Tai, daugelį Lietuvos piliečių, privedė prie visiško politinio apatiškumo, kas tik dar labiau neleidžia Lietuvai nors kiek labiau pažaboti korupcijos, ar valdžioje turėti patyrusius, atsakingus ir svarbiausia – sąžiningus, savo atstovus. Nors pastaraisiais metais ir buvo išaiškinta keletas stambių aferų, tačiau kaltų, kaip visada, nerasta. Tokie faktai ir toliau leidžia tikėtis, kad atėjęs į valdžią, gali drąsiai planuoti kokį nors stambų pardavimą, nuo kurio ir tau pačiam nubyrėtų nemaža sumelė. Bausmės už tokį nusikaltimą prieš visuomenę ir prieš visą lietuvių tautą – turbūt, vistiek nesusilauksi.

Jei tikitės išvadų – tai jų nebus. Nesiūlysim, neagituosim, neparduosim ir neteigsim. Vietoj viso to, paprasčiausiai siūlome pagalvoti ir išvadas pasidaryt sau asmeniškai. O pabaigsim kaip ir pradėjom… retoriniu klausimu: o gal pakaks ieškoti kaltų ir jau laikas atsigręžti į save?