Prieš penketą metų, 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva su dar devyniomis Rytų ir Vidurio Europos valstybėmis įsiliejo į Europos šalių sąjungą.

Lietuva, dar būdama tik derybininke stojimui į ES, šiek tiek išsiskyrė iš kitų šalių. Pirmiausia – piliečių valia. Net 90 proc. dalyvavusių referendume Lietuvos piliečių, pritarė Lietuvos įstojimui į ES. Šiandien galime pasakyti, kad tai buvo vienas iš nedaugelio tų atvejų, kai Lietuva buvo vieninga.

Tik įstojusi, Lietuva buvo viena iš sparčiausiai įgyvendinančių ES teisės aktus savo teisėje. Kad ir pagarsėjęs atvejis dėl bendros ES konstitucijos. Kai kitos Europos šalys rengė referendumus ir klausė piliečių nuomonės, Lietuva viena pirmųjų pritarė bendrai ES Konstitucijai. Deja, bet ne visur Lietuva suspėja. Iki pat šiol Lietuvoje nėra įstatymo, reguliuojančio asmens lyties keitimą, nuolat kliūvame dėl asmens teisių.

Lietuvai tapus ES nare, teigiamus pokyčius gyvenime pastebėjo daugelis. Europos Sąjungos išmokos žymiai papildė Lietuvos biudžetą, kartu keldamos šalies ekonomiką. Šiandien sunkiai rasime miestelį, kuriame pasinaudojant ES parama, nebūtų išasfaltuotas kelias, pastatyta ar suremontuota biblioteka, mokykla ar vietinis kultūros centras. Vykdomi projektai garantavo darbą projekto rengėjams, architektams, statybininkams ir žinoma – paprastiems darbininkams.

Atsivėrusios sienos į Vakarų Europą, išlaisvino prekybą. Verslininkams atsirado puikios galimybės kurti ir vystyti verslą visose ES šalyse narėse. Tiesa, tai atnešė ir tam tiktų neigiamų padarinių. Žymiai suaktyvėjo emigracija. Lietuvą paliko daug jaunų ir gabių žmonių.

Emigracijos problema nebuvo viena. Kita, jau daug rimčiau palietusi visus Lietuvos piliečius – Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymas. Dar stojimo sutartyje buvo numatyta, kad Ignalinos AE turi būti visiškai sustabdyta iki šių metų pabaigos. Dėl mūsų politikų neveiklumo, to pasekmės gali būti labai rimtos visai Lietuvos ekonomikai ir visiems Lietuvos piliečiams.

Keletas kitų įsipareigojimų, taip pat nėra mieli daugeliui Lietuvos piliečių. Tabako, alkoholio ir transporto priemonių kuro akcizų minimumas, kurį Lietuva pasiekė arba dar tik planuoja pasiekti šiais metais – sukėlė didelį šių produktų kainų augimą. Pavyzdžiui, vien kuras pabrango daugiau nei 50 proc., o cigarečių pabrangimas jau gali būti skaičiuojamas kartais. Dėl to vis dar nepavyksta pažaboti kontrabandos iš ES nepriklausančių, kaimyninių šalių, kur akciziniai produktai yra nepalyginamai pigesni.

Netrūko ir nusivylimų. Tik šešios šimtosios procento sutrukdė, kad Lietuvoje šiandien cirkuliuotų bendra ES valiuta – euras. Būtent tiek Lietuva, ES skaičiavimais, viršijo leistinos vidutinės metinės infliacijos dydį. Po didžiosios euforijos, atėjo šioks toks nusivylimas. Tuomet daugelis suprato, kad tos šešios šimtosios, tėra tik puikus pretekstas uždrausti Lietuvai turėti eurą. ES vadovai, dar 2006 m. matė artėjančią krizę, todėl įvertinę Lietuvos pažangą ir perspektyvas nepanoro leisti, kad Lietuva įsivestų eurą. Tai buvo geras perspėjimas Lietuvos politikams, tačiau jie jo nesuprato arba nenorėjo suprasti. Šiandien, Pasaulyje siaučiant ekonominei krizei, klausimas dėl euro įsivedimo atidedamas neribotam laikui. Kiek tiksliai reikės laukti – galima tik paspėlioti.

Prabėgę penkeri metai, Lietuvai leido patirti visko: nuo smarkaus ekonomikos kilimo iki tokio pat smukimo. Šiandien belieka tikėtis, kad kitas penkmetis, toks audringas nebus arba bent jau, kad istorija nepasikartos.