Kiekvieną pavasarį tūkstančiai jaunų žmonių priartėja prie to momento, kai mokyklos slenkstį teks peržengt paskutinį kartą. Nors iki tol jų dar laukia nemažai iššūkių. Svarbiausias jų – brandos egzaminai.

Kiekvienais metais jie būna tų pačių dalykų, nors, dėl nesibaigiančių reformų – toli gražu ne tokie patys. Kiekviena abiturientų laida, gali tik kaltinti likimą (arba atvirkščiai – jam dėkoti), kad būtent šiemet jai teko atlaikyti tą išbandymą, kurį jai sukūrė mūsų valdžia.

Lygiai taip pat, kiekvienais metais, artėjant pirmam dvyliktokų išbandymui, tenka dar ir dar kartą susimąstyti apie lietuviškos švietimo sistemos netobulumą. Nereikia net sakyti, kiek svarbūs brandos egzaminų rezultatai yra kiekvienam abiturientui ir jo artimiesiems. Tie procentai, tie skaičiukai, kurie gaunami kaip įvertinimai – dažnai nulemia tolesnį jauno žmogaus likimą: kuriuo keliu jis pasuks, kokiais ateities planais vedinas, gyvens artimiausią penkmetį. Būtent apie tų skaičiukų reikšmę ir norisi pakalbėti šiame rašinyje. Kad skaitytojui būtų viskas akivaizdžiau – visa tai iliustruosiu vienu konkrečiu pavyzdžiu.

Tarp šiemetinių abiturientų, yra ir trys seni vaikystės draugai: Jonas, Petras ir Onutė. Visi trys jie – šiemet mokosi dvyliktoje klasėje ir su jauduliu laukia pirmųjų rimtų išbandymų – brandos egzaminų. Nepaisant to, kad jie seni vaikystės draugai – visi trys jie mokosi skirtingose mokyklose.

Jonas gyvena kaime ir lanko vieno Lietuvos provincijos miestelio vidurinę mokyklą. Kaimelis nedidelis, gyventojai praktiškai visi jau pagyvenusio amžiaus, todėl visi vieni kitus pažįsta. Jo mokyklos mokytojai – taip pat jau ne pirmą dešimtį skaičiuojantys šioje mokykloje. O kai kurie – mokė net Jono mamą. Kaimelio bendruomenė sugyvena draugiškai, tad ir Jono mokytojai dažnai pasikalba su Jono tėvais, o reikalui prispaudus – net kviečiasi į pagalbą. Jonui mokslais sekasi pakankamai neblogai – juo patenkinti ir tėvai, ir mokytojai.

Petras – priemiesčio gyventojas. Jo tėvai pasiturintys verslininkai, dažnai užsiėmę, todėl šeima susirenka tik vėlai vakare. Petrui su mokslais – kur kas sunkesnė padėtis. Vos vos baigė pagrindinę mokyklą mieste, todėl jau vienuoliktoje klasėje jam teko rinktis: arba kartoti kursą, arba pereiti į kitą mokyklą. Kadangi kartoti kurso nenorėjo – pasirinko tos pačios mokyklos vakarinį skyrių. Petro pažymiai stebėtinai pasitaisė. Kai iš matematikos jam grėsė trejetas, vakarinėje jis dar sugebėjo išsitaisyti į penketą. Kitame trimestre Petras už matematiką jau turėjo aštuonetą. Taip, nedėdamas per daug pastangų, Petras pasiekė dvyliktą klasę ir taip pat ruošiasi laikyti brandos egzaminus.

Onutė su savo tėveliais gyvena mieste. Ji lanko vieną iš penkių miesto mokyklų, nuo pat pirmos klasės. Ji pareiginga ir stropi mokinė, tačiau su mokslais būna visko. Nėra ypatingai gabi, todėl viską ką pasiekia, pasiekia tik sunkiu ir kruopščiu darbu. Sunkiau sekasi ir matematika. Bet nepaisant visų sunkumų, mergaitė nepasiduoda – iš paskutiniųjų stengiasi, todėl trimestro įvertinimas būna 5 ar 6. Turint omeny, kiek laiko ji skiria matematikai, tai daugeliui toks įvertinimas gali pasirodyti tikrai mažokas. Jonas ir Petras, matydami kiek Onutė pluša, ne kartą siūlė pakeisti mokyklą: pereiti į vakarinį skyrių pas Petrą, ar net važinėti į kaimą – pas Joną. Tačiau Onutė nesutiko. Čia buvo jos mokykla, čia jos draugai ir ji niekur nenorėjo eiti. Manė kaip nors vis tiek ištemps, o be to ir visi jos šeimos nariai tam pritarė. Sakė, jog čia įgys daug daugiau žinių, todėl bus lengviau mokytis baigus vidurinę.

Kad situacija būtų aiškesnė, pamodeliuokime šių trijų dvyliktokų ateitį, kuri paremta tikrai įvykiais.

Štai baigiasi brandos egzaminų laikas ir visi kiek atsipūtę, laukia rezultatų. Brandos egzaminus laikė ir trys mūsų herojai. Jie taip pat su nekantrumu laukia rezultatų. Ir štai ta diena, kai paskelbiami rezultatai.

Jonas – pakankamai patenkintas rezultatais. Nors kažkur širdies kertelėje ir kirba, kad tie įvertinimai ne visai pelnytai gauti. Štai matematikos mokytojas, geras jo tėvelio draugas, lyg netyčia „užvedė ant kelio“, vėliau dar bakstelėjo porą klaidų. Taip uždavinius pavyko išspręsti visai neblogai, todėl ir įvertinimas visai neblogas – aštuonetas.

Labiausiai rezultatais patenkintas Petras. Tą pačią matematiką jis išlaikė devynetu! Kaip egzaminas buvo laikytas – istorija nutyli. Aišku tik viena, kad jei istorija netylėtų – nė vienas Petro bendramokslis nebūtų išlaikęs matematikos. Ar galite įsivaizduoti, ką tektų atlaikyti, jei visas vakarinis mokyklos skyrius neišlaikytų matematikos? Na, bet taip nenutiko, todėl Petras turėdamas rimtesniu pagrindus, gavo tikrai gerą įvertinimą.

Labiausiai liko nuskriausta Onutė. Ar iš to didelio susijaudinimo, ar dar kažkas, bet būtent matematikos egzaminas jai nepasisekė. Gavo neigiamą įvertinimą, todėl visi planai atidedami.

Šio pasakojimo pabaigą, paliksiu sukurti kiekvienam skaitytojui – savo. Tik paprašysiu, kad pabandytumėte atsakyti į klausimą: kuris iš šių trijų draugų įstojo į universitetą ir kaip jį baigė ar nebaigė. O pabaigai, visi pasvarstykime, ar tikrai Lietuvos švietimo sistema yra teisinga, jaunų žmonių ir sudužusių vilčių atžvilgiu? Ir ar tikrai geriausiai  brandos egzaminus išlaikę abiturientai, iš tikro yra geriausi ir verti tęsti mokslus universitetuose?

Besidominties esama padėtimi Lietuvos švietimo sistemoje, rekomenduoju perskaityti ir kitą savo straipsnį „Korupcija Lietuvos švietimo sistemoje: kam, kiek ir už ką mokama?“

Istorijos tęsinys: Brandos egzaminai baigėsi. Kas toliau?