Ne paslaptis, kad Pasaulyje egzistuoja daugybė pačių įvairiausių tipiškumų apibūdinimų. Pavyzdžiui, tikriausiai daug kam girdėtas tipiškumas apibūdinantis žmones iš konkrečios šalies, įvertinant jų būdo savybes (belgai – ramūs, o ispnai – „karšti“, greitai „užsidegantys“). Taip tarsi stengiamasi nupiešti tipišką, tam tikros šalies pilietį. Neretai tokie tipiškumai prilimpa visai šaliai ir užsieniečiai, nepaisant, kad visi žmonės yra skirtingi, visiems tam tikros šalies gyventojams prilipdo vieną ar kitą būdo savybę, taip tarsi visus sulygindami. O neretai tai tampa mitu apie konkrečios tautos atstovus, kuris turi tendenciją Pasaulyje gyvuoti ne vieną šimtmetį ir kurio paneigimui kartais tenka panaudoti net pramoginius tarptautinius renginius (Eurovizijos Maskvoje atvejis, kai Rusija bandė paneigti daugelį mitų apie Rusiją). Tačiau, kartais, tokie tipiškumo portretai, yra visai naudingi. Ypač kai tenka prognozuoti ir planuoti. Tuomet tipiškumai leidžia iš anksto numatyti galimas kliūtis, trukdžius ir kitus svarbius aspektus, galinčius turėtų lemiamos įtakos ateityje. Štai tokių paskatų vedini, sudarėme tipiško lietuviško verslo portretą, kurį ir kviečiame perskaityti.

Iš anksto būtina pažymėti, kad tipiškas Lietuvos verslininkas ir jo verslas, gal nebus grynai autorinio veido, kadangi paminėtas savybes galima pritaikyti ne tik lietuviško verslo, bet ir kai kurių kitų šalių atstovams. Vis dėl to, paminėtos savybės tikrai nesvetimos lietuviškajam verslui, todėl perskaityti ir susipažinti tikrai verta. Beje, čia sudaromos tikro lietuvio (Lietuvoje gimusio ir augusio) verslininko ir jo verslo portretas, tad verslo žmogus, turintis bet kokias sąsajas su užsieniu – sudaryto portreto nebeatitinka.

Visų pirma, analizuojant lietuviško verslo ypatumus, reiktų pamiršti daugelį žinomų verslo ir vadybos teorijų skelbiančių apie sąžiningą ir socialiai atsakingą verslą. Nepaisant beveik visose aukštosiose mokyklose populiariausios specialybės – vadybos ir kasmet paruošiamų tūkstančių vadybininkų – kalbėti apie vadybos žinių taikymą, lietuviškajam versle – yra mažų mažiausia neetiška prieš vadybos mokslą. Lietuviškojoje verslo padangėje gyvuoja verslo džiunglių įstatymai: jei ne tu kažką, tai kažkas tave. Iš čia, galima išskirti esmines savybes, kuriomis apdovanotas tipiškas lietuviško verslo atstovas ir kuriomis grįstas lietuviškas verslas:

1. Lietuvos verslininkui, visi terminai ir datos yra tik tam, kad orientuotis laike, bet jokiu būdu ne tam, kad jais vadovautis. Uždelsti atsiskaitymai, praleisti darbų terminai yra lietuviško verslo kasdienybė, tad tikėtis jog viskas vyks sklandžiai – beveik neverta. Geriausia visus terminus iš anksto nustatyti su tam tikru rezervu, kad vėliau pavyktų išvengti didelių nuostolių ir nesusipratimų;

2. Tikras lietuviškas verslo atstovas, nekreipia dėmesio į tokias „smulkmenas“, kaip „klientas visada yra teisus“, „kiekvienas nepatenkintas klientas – prarastos pajamos“ ir t. t. Jo manymu lietuvis klientas nieko nežino, neišmano ir išvis geriausia verslininkui yra tuomet, kai pavyksta klientą „išdurti“. „Lietuvis vis tiek jau prie to pripratęs“, – pasakytų verslininkas;

3. Lietuviškasis „biznis“ neužsiima tokiu „laiko švaistymu“, kaip planavimas, investicijos į ateitį, poveikio tyrimai ir panašios vadybinės „nesąmonės“. Lietuviško „biznio“ siekis, kad pinigų būtų šiandien. Kaip bus rytoj – rytoj ir pagalvosim;

4. Save gerbiantis Lietuvos verslininkas, visada žino kad „socialiai atsakingas verslas“, tai amerikonų „išmislas“, kuris pas juos tik ir įmanomas. Verslo džiunglių sąlygomis apie tai net minties negali būti;

5. Geriausia problemų lietuviškajame versle sprendimo taktika – stručio sindromas. Geriau „užkasti galvą į smėlį“ ir nieko nematyti, nei sukti sau galvą ir ieškoti efektyvaus problemų sprendimo;

6. „Geriausia motyvacija darbuotojams – yra jų atlyginimas“, – mano Lietuvos verslininkas. Kiti motyvacijos būdai Lietuvos verslininkui neegzistuoja. Taip pat neverta sau sukti galvos ir dėl darbo sąlygų, darbo įrankių, darbuotojų socialinių garantijų ir kitų „mažmožių“, kuriais nepatenkinti darbuotojai. Geras darbuotojas turi viskuo pasirūpinti pats ir geriausia, jei tai padarytų iš asmeninių lėšų;

7. Geriausia lietuviško verslo organizacijos valdymo struktūra – dviejų lygių ir stipriai centralizuota. Žemesniajame lygyje visi lenkia nugaras ir uždirba pinigus, o aukštesniajame – pats verslininkas, tuos pinigus leidžia. Aišku, kai užeina tam tikra nuotaika, aukštesnioji grandis nepamiršta gerai „pavaryti“ ant žemesniosios. Kad tokie „valdymo sprendimai“ būtų kuo įtikinamesni, nepamirštama parodyti, kas čia šeimininkas;

8. Geriausias darbuotojas lietuviškajam versle yra: iki 25 metų amžiaus, turintis aukštąjį išsilavinimą bei penkerių metų darbo patirtį ir gebantis dirbti daugiau nei 24 valandas per parą. Pageidautina, kad būtų kompetentingas mažiausiai penkiose srityse, tarp kurių privaloma teisė, finansai ir apskaita, vadyba. Likusios dvi – privalo būti pagal įmonės veiklos sritį;

9. Kiekvienas save gerbiantis verslininkas privalo būti išdidus ir nepasiekiamas paprastiems mirtingiesiems. Nėra čia ko prasidėti su visokiom pilkosiom masėm;

10. Geras Lietuvos verslininkas, visada savo rezerve privalo turėti mažiausiai tris būdus, kaip išnešti sveiką kailį, kai įmonei gresia bankrotas. Tam paprastai pasitarnauja giminaičiai ir ikibankrotinis laikotarpis, kurio metu visas turtas saugiai likviduojamas;

11. Kiekvienas mokesčiams išleistas litas, Lietuvos verslui yra dūris į paširdžius. Ir ne tik lietuviškas godumas čia pasireiškia. Tai užprogramuota lietuviškojoj mokesčių sistemoj, todėl nenuostabu, kad lietuviškas verslas dirba „šešėlyje“.

Skiriama visiems naujiems ir būsimiems vadybos specialistams