Nuo pat bendruomenės, kaip po tokios, šaknų, lygiagrečiai kūrėsi ir tam tikros normos, kurių pagrindu buvo organizuojama ir reglamentuojama visuomenės veikla. Jau pirmykščiai mūsų protėviai turėjo tam tikras taisykles, kurių privalu buvo laikytis visai bendruomenei ir vargas tam, kuris joms nepaklusdavo. Toks išsišokėlis dažniausiai būdavo baudžiamas čia pat ir nedelsiant. Tai suteikia pagrindo manyti, kad sąvokos įstatymas, bausmė, teisingumas turi kur kas gilesnes šaknis, nei demokratijos lopšys Graikija ar kuri kita, viena iš pirmųjų valstybių.

Žmogus, kaip aukščiausia gyvybės forma, yra pakankamai maištinga asmenybė, turinti įgimtą norą griauti nusistovėjusias normas, priešintis ar paprasčiausiai išsišokti – išsiskirti iš kitų. Tai puikiai įrodo ir kartų konfliktas, kai kiekviena paskesnė karta, nepaliauja stebinti prieš tai buvusios. Ne veltui mūsų tėvai ar seneliai stebisi mūsų poelgiais ar visu gyvenimo būdu ir linguodami galvas neretai pasako: „O mūsų laikais taip tikrai nebuvo…“ Toks įgimtas noras priešintis, neišvengiamai įtakojo ir tokio dalyko kaip teisės atsiradimą. Dar pirmieji mūsų protėviai, pastebėję, kad gaujoje nuolat atsiranda paklusti nenorinčių individų, ėmėsi teisinės sistemos kūrimo pagrindų. Aišku, tai nebuvo tai, ką mes žinome iš vadovėlių apie teisės istoriją. Pirmykštėje bendruomenėje visa teisinė (jei ją taip būtų galima pavadinti) sistema buvo kur kas paprastesnė – nusikaltimas ar nusižengimas dažniausiai iškart išaukdavo bausmę, kuri būdavo įvykdoma čia pat. Tuo pat metu, tai buvo panaudojama kaip priemonė, parodyti visai gaujai, kas laukia bet kurio kito, kuris pabandys nepaklusti tvarkai.

Nuo pirmųjų teisės užuomazgų praėjo tūkstančiai metų. Šiandieną turime modernią, įvairiausiomis procedūromis aprašytą teisinę sistemą, kurioje vienas individas atlieka kaltintojo vaidmenį, kitas – teisėjo, trečias – vykdytojo. Deja, išsišokėlių, nusprendusių nepaklusti visuomenės normoms, taip pat nesumažėjo (lyginant proporcingai). Dar daugiau – žymiai padaugėjo tokių nusikaltimų, kurie priskiriami kriminaliniams, todėl jaunatviškas išsišokimas, kuris dominavo mūsų protėvių tarpe, virto paprasčiausia neapykanta, žiaurumu ir sunkiai paaiškinamu elgesiu. Kitaip tariant, net būtų galima pasakyti, kad per tuos tūkstančius metų vystymosi, žmogus tiek išsigimė ir nutolo nuo savo pirmykščio prado, kad savo nepagrįstu elgesiu ėmė gerokai atsilikti nuo bet kurio laukinio gyvūno. Juk nei vienas plėšrūnas nemedžioja kol yra sotus, arba nei vienas bandos narys nežudo kito kada tik jam tai šauna į galvą. Tai ar tie tūkstančiai metų tikrai buvo evoliucija? O gal evoliucijos viršūnė jau senai buvo pasiekta ir dabar vyksta priešingas procesas?

Bet grįžkime prie teisės. Visa Pasaulio teisė ir šiandien remiasi griežtais nurodymais ir bausme jei jų nesilaikysi. Padarei kažką, kas prieštarauja galiojančioms normoms – už tai susilauki bausmės. Tai esminis dalykas, apibūdinantis visas Pasaulio teisines sistemas. Čia natūraliai iškyla klausimas: o kodėl tos normos būtent tokios? Kodėl kažkas sukuria tokias normas, kurios yra laikomos teisingomis? Būtent į tokius ir panašius klausimus ir stengiasi atsakyti įstatymų leidėjai, kurie, besiremdami visuomenės nuomone (bent jau taip oficialiai turėtų būti) ir stengiasi sukurti tokią teisinę sistemą, kuri labiausiai atitiktų konkrečios visuomenės požiūrį. Bet šiuo metu skirtingų visuomenių labai daug, todėl ir skirtingų požiūrių į tuos pačius dalykus, ne ką mažiau. Tai kurgi ta Didžioji Tiesa, kurios deklaruoja siekią visi teisinių sistemų dalyviai? Atsakymas turbūt turėtų būti labai paprastas – tiesa yra tai, ką žmonės (individai) mano esant teisinga, o jokios Didžiosios Tiesos nėra ir realiai negali būti, kadangi tai nesuderinama su skirtingomis žmonių masėmis, kultūromis, religijomis, gamtinėmis ir geografinėmis sąlygomis ir galų gale konkrečios visuomenės istorija, praeitimi ir evoliucija. Štai kodėl, nei vienas kaltintojo, teisėjo ar baudėjo vaidmens besiimantis individas, negali būti visiškai ramus, kad vykdo teisingumą. Ar sunkiai prieš visuomenę nusikaltusį asmenį 15 metų atskyręs nuo visuomenės teisėjas gali pasakyti, kad jo sprendimas yra preciziškai teisingas? Gal pagal rašytus įstatymus teisėjas ir pasielgė nepriekaištingai, tačiau kaip su nerašytu teisingumu? Kodėl būtent 15 metų, o ne 10 ar 20? Galų gale, įstatymas juk irgi dažnai tik nustato ribas, o konkrečius sprendimu priima prokuroras ir teisėjas. Prie visų šitų aplinkybių, prisideda ir žmogiškasis faktorius. Ar jie nesuklydo? Juk jie taip pat žmonės.

O jei visgi pasitaiko žmonių, tikinčių jog kiekvieno nusikaltėlio gauta bausmė yra tokia, kokios jis ir buvo vertas, tokius žmones nesunkiai galima pavadinti šališkais, kai šališkumas yra visiškai nesuderinamas su teisingumu. Tuo blogiau, jei tokių žmonių atsiranda teisinėje sistemoje, kas visiškai išbalansuoja ją ir net sudrebina iki pat pamatų. Juk net ir šiandien, bausmė realiai nėra ta priemonė, kuri stabdytų nusikalstamumą. Nusikalstamumą mažina visai kitos priemonės, padedančios augti visai visuomenei ir kiekvienam jos nariui atskirai. Priemonės turi padėti neišaugti potencialiam nusikaltėliui, o ne stengtis jam duoti atitinkamą atpildą, kai nusikaltimas jau įvykdytas.

O pati bausmės paskirtis ir šiandien išliko beveik nepakitusi: ji baugina, gąsdina ir rodo pavyzdį. Tiesa, laisvės atėmimas dar pasitarnauja kaip nusikaltusio visuomenės nario izoliacija nuo likusios visuomenės. Tačiau tai ne priemonė, tai tik pasekmė, atpildas, kurio susilaukia nusikaltėlis. Ir dar mažiau tai atgailos ar perauklėjimo priemonė, nes perauklėjimas reikalauja daug didesnių pastangų, nei atskyrimas nuo visuomenės. Jei piktžolei buvo leista išdygti ir sužydėti, tai paskleistas jos sėklas surinkti yra nepalyginamai sunkiau, nei užpurkšti pesticidų dar prieš jai išdygstant ir taip neleisti jai net pasirodyt.