Štai ir sulaukėm… Pagaliau ir Lietuvos Banko valdybos pirmininkui Reinoldijui Šarkinui tapo aišku, kad Švedijos kapitalo bankai, vykdantys savo veiklą Lietuvoje, toli gražu neprisideda prie Lietuvos ekonomikos atsigavimo. Nesenai jis pareiškė, kad bankai meluoja ir vis tik nemažai laisvų lėšų permeta į savo motinines kompanijas – tai yra „eksportuoja“ iš Lietuvos. Nesunku suprasti, kad to pasekmės – Lietuvoje ima trūkti pinigų.

Bankų atstovai taip pat nenusileidžia ir vis dar tvirtina, jog iš Lietuvos neišsineša nei lito, o visi jų ketinimai Baltijos šalyse rimti ir ilgalaikiai. Mažo to, nepamiršta pažerti kritikos ir buvusiai Lietuvos valdžiai, kuri esą nesiėmė reikalingų veiksmų, kad būtų išvengta dabar esančių pasekmių.

Kaip ir kiekvienoje panašioje situacijoje – apsimėtoma kaltinimais, kurie nieko gero neduoda, o tik sukelia dar diesnę sumaištį. Apie buvusią Vyriausybę ir jos darbą jau tikriausiai kalbėti neverta – su ja senai viskas aišku ir ką naujo pridurti vargu ar dar galima. Šįkart labiau norėtusi pažiūrėti į visą šį reikalą ir bankų pusės.

Bankas kaip žinia, ne labdaros organizacija, todėl esminis jo siekis – uždirbti pinigus ir gauti pelną. Kaip tai pasiekti – kiekvienas jų apsisprendžia savaip, nes veikla visų bankų yra beveik identiška: kreditai, indėliai, pinigų pervedimai ir t. t. Tik štai tų skirtingų apsisprendimo variantų Lietuvoje beveik nematyti. Egzistuoja beveik kartelinis susitarimas, nes jei vienas bankas pakelia mokesčius už tam tikras paslaugas (pavyzdžiui pinigų pervedimą), tai netrukus tuo paseka ir kiti bankai. Kažkiek tai suprantama, nes Lietuva yra per maža pritraukti daugiau ir stambesnių bankų, todėl ir ta konkurencija nėra tokia, kokios norėtusi. Tik štai sunkiai suprantama, kodėl patys bankai nesiėmė laiku pristabdyti paskolų išdavinėjimo, jei matė, kad tai gali baigtis tuo, ką šiandien turime. Negi bankai neturi patikimų ir gebančių tai numatyti ekspertų? Juk ekonomikos perkaitimo pavojus atsirado dar 2007 metais, tai kodėl tie patys Švedijos kapitalo bankai nenori prisiimti atsakomybės už dabar esančias pasekmes, o vis dar galvoja kaip pralobti iš ir taip skurstančių Lietuvos gyventojų?

Aišku kaip diena, kad dabar nei vienas bankas nenori rizikuoti ir dalinti paskolas nacionaline valiuta, kai virš galvų kybo Damoklo kardas – devalvacijos grėsmė. Dėl to nepagrįstai išauga ir Vilibor, dėl ko visi anksčiau paėmusieji paskolas, priversti mokėti vis didesnes įmokas tiems patiems bankams. Nors čia dar galima įžvelgti ir ne visai švarių dalykėlių. Tačiau tai dar nėra taip tragiška, kaip kaimyninėje Latvijoje, kur pusės metų Rigibor siekia 24-26 proc.

Na, o iš Lietuvos pusės, galima būtų prisiminti ir valstybinio banko kūrimo idėją, kuri galbūt būtų puiki atsvara tokiai bankų savivalei. Visgi finansinio sektoriaus priklausymas nuo vienos šalies (šiuo atveju Švedijos) komapanijų, nėra geras ir optimistinis dalykas. Gaila, kad ponas Lietuvos Banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas tik dabar tai suprato. O kiek dar reikės laukti, kol tai supras ir realius sprendimus Lietuvoje priimantys asmenys?