Keletą metų atgal, buvo pradėta kalbėti apie elektroninį parašą ir jo teikiamas galimybes bei privalumus. Tada tai buvo pristatoma kaip naujovė, kuri turėjo dar labiau supaprastinti dalykinius ryšius, pasinaudojant elektroninėmis priemonėmis. Deja, tai iki šiol ir liko tik naujove, kurios įgyvendinimas ganėtinai užstrigęs. O tokiam užstrigimui, labiausiai koją pakišo bankai, sukūrę gana patikima autentifikavimo sistemą ir susieję ją su gana nemažai kitų paslaugų elektroninėje erdvėje. Visgi sakau iki šiol, nes panašu, kad šios naujovės populiarinimo ėmėsi viena iš svarbiausių valstybinių įmonių – SODRA. Būtent šiai įstaigai nuo 2009 m. spalio 1 dienos, visos didesnės įmonės, pranešimus galės teikti tik elektroniniu būdu ir tik pasirašytus elektroniniu parašu. Prievartinis postūmis į priekį..?

Galima diskutuoti kiek tai bus naudinga ir kiek esamas metas yra tam palankus. Viena vertus, tai pagaliau padės išpopuliarėti jau net beveik primirštam elektroniniam parašui, tačiau kita vertus… ar tai buvo būtina daryti ekonominio sunkmečio metu? Kaip ten bebūtų, kiekvienas elektroninis parašas juk irgi kainuoja pinigus. Ir ne tik jo įsigijimas, bet ir naudojimas, pasirašymai.

Nors pats elektroninis parašas iki šiol buvo beveik visiškai nenaudojamas, tačiau įstaigų, kurios siūlė įsigyti tokį – tikrai buvo ir visai nemažai. Šiandienai pasirinkimas kur įsigyti elektroninį parašą yra tikrai nemenkas. Tokią galimybę Jums gali suteikti 2 mobiliojo ryšio operatoriai („Omnitel“ ir „Bitė Lietuva“), Valstybinė įmonė Registrų Centras, UAB „Skaitmeninio Sertifikavimo Centras“, UAB „EVP International“ ir kt. Taigi, pasirinkimas kur įsigyti savo tapatybę patvirtinantį sertifikatą – tikrai nemažas. Tačiau…

Viskas būtų gerai, jei visų tiekėjų elektroninis parašas turėtų kažkokį vieningą pavidalą, kuriuo būtų galima naudotis visur, kur reikia realios autentifikacijos ir tapatybės nustatymo. Deja, to nėra. Kiekvienas tiekėjas naudoja beveik savo sukurtą elektroninį parašą, o jo pavidalų taip pat yra visokių, kokių tik kam pavyko sugalvoti. Tai ir paprasčiausia autentifikacija pasinaudojant kodais ir mobiliaisiais telefonais, tai ir įvairios atminties kortelės ir galiausiai USB laikmenos ar net visos sistemos. Ir čia tik išorė. Tų elektroninių parašų vidus, paprastiems vartotojams dažnai nematomas, yra dar labiau besiskiriantis, todėl visai nenuostabu, kad elektroniniu parašu iki šiol beveik niekas nesinaudojo. Pirma tai buvo ganėtinai brangu, o antra – jis paprasčiausiai buvo labai mažai kur pritaikytinas. Nes juk ir paslaugų tiekėjams, diegiantiems sistemas, kuriose būtų galimybė autentifikuotis ar atlikti kitus veiksmus elektroniniu parašu, reikėdavo praktiškai derintis prie daugelio tokio parašo gamintojų. O tai jau labai brangu ir pakankamai sudėtinga. Daug paprasčiau buvo padaryti autentifikacija per kurį nors populiaresnį Lietuvos banką. Juolab, kad iškart per jį buvo galima ir padaryti pavedimą. Čia juk nauda ne tik klientui, bet ir pačiam sistemos savininkui. Ypač jei siekiama iš to uždirbti.

Planuodami ir vystydami elektroninio parašo idėją, panašu, kad būsime praleidę vieną ir pirmųjų kiekvienos sistemos elementų – standartų ir specifikacijų nustatymą. Nes būtent tai yra sistemos pagrindas, ant kurio toliau ir statoma visa sistema. Gal ir gerai, kad platesnio elektroninio parašo panaudojimo ėmėsi valstybinė įmonė, tačiau ar ant netvirto pamato pastatyta sistema, nesugrius ir nereiks visko pradėti iš naujo?