Po nesėkmingo Lietuvos krepšinio rinktinės pasirodymo 2009-ųjų metų Europos krepšinio čempionate, apie lietuvišką krepšinį kalbėjo visi, kas netingėjo. Vieni Lietuvos krepšininkus dėjo į šuns dienas ir atvirai iš jų juokiesi, kiti buvo kiek santūresni ir bandė ieškoti tokios nesėkmės priežasčių. Neliko pamirštas ir Lietuvos krepšinio rinktinės vyr. treneris Ramūnas Butautas. Jam taip pat teko atlaikyti nemažą kritikos bangą, tad pastarajam neliko nieko kito, kaip tik atsistatydinti iš vyriausiojo trenerio pareigų.

Galima būtų po gabalėlį narstyti Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimą ir ieškoti tokio prasto žaidimo priežasčių, tačiau tikroji priežastis turbūt ne žaidimo technikoje ar Fortūnos šypsniuose. Tikrąsias prasto žaidimo priežastis slepia žmonės; ir ne tik tie, kurie išbėgdavo į aikštelę ir bandydavo pataikyti kamuolį į krepšį, bet ir tie žmonės, nuo kurių priklauso kaip bus rinktinė paruošta ir kaip tas pasiruošimas išvis bus organizuotas. Kalbu ne tik apie rinktinės trenerius ar pagalbinį personalą, bet ir apie tuos žmones, nuo kurių tiesiogiai priklauso krepšinio būklė ir ateitis Lietuvoje. Vienas tokių – Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas.

Pastarojo asmens vadovaujama įstaiga rūpinasi krepšiniu Lietuvoje ir tiesiogiai yra atsakinga už jo ateitį Lietuvoje. Tačiau šioje įstaigoje ne viskas yra taip, kaip galbūt turėtų būti. Kas konkrečiai vyksta šioje organizacijoje – turbūt žino tik labai siauras žmonių ratas. Žino tai ir buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris – Jonas Kazlauskas, kuris dabar treniruoja Graikijos krepšinio rinktinę, kuri šių metų Europos krepšinio čempionate užėmė aukštą, trečiąją vietą. Būtent jis buvo prasitaręs apie ne visai gerus dalykus, kurie vyksta Lietuvos krepšinio federacijoje, kai po nesėkmės 2001-ųjų Europos krepšinio čempionate, pasitraukė iš Lietuvos krepšinio rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų. Tuomet puse lūpų buvo kalbama apie nesutarimus su iki dabar LKF prezidento pareigas einančiu V. Garastu.

Pagal šių metų Lietuvos krepšinio rinktinės pasiekimus, galima susidaryti nuomonę, kad tos problemos niekur nedingo. Ir matyt nedings, kol LKF vadovaus ponas V. Garastas. O trauktis šis asmuo iš šiltos vietos kol kas nežada. Bent jau iki 2011 metų pabaigos, kol baigsis jo kadencija. Taigi, turbūt, tikėtis kažko stebuklingo ir pastebimai geresnio iš Lietuvos krepšinio rinktinės – neverta, kaip neverta tikėtis, kad į Lietuvos krepšinį grįš ir Jonas Kazlauskas. Bent jau iki tol, kol LKF prezidento poste bus V. Garastas.

Kita priežastis, kuri taip pat išryškėjo šių metų čempionato metu, buvo žinoma ir matoma jau senai, tačiau vieno rinktinės krepšininko pagalba, jos žalą dažniausiai pavykdavo pastebimai sumažinti. Ta problema – tai autoriteto tarp trenerių nebuvimas.

Į Lietuvos krepšinio rinktinę susirinkusios krepšinio žvaigždės (žaidžiančios JAV klubuose NBA ir uždirbančios ne vieną milijoną per metus), beveik nesitaikstė su rinktinės treneriais: jautiesi visagalės ir visa galva pranašesnės. O tai neleido treneriams įgyvendinti savo tikslų ir sumanymų, ko pasekoje rinktinėje įsivyravo chaosas. Tiesa, kol rinktinėje žaidė Šarūnas Jasikečius, tol ši problema nebuvo tokia aktuali. Nes būtent šis žaidėjas visada imdavosi vadovavimo komandai, kas dažniausiai pasiteisindavo. Tokia situacija pripratino rinktinės trenerius atiduoti komandos vairą patiems krepšininkams. Tačiau šių metų komandoje, nelikus Š. Jasikečiaus, neliko ir to vadovaujančio žaidėjo. Viso čempionato metu taip ir nesužibėjęs Linas Kleiza, neturėjo galimybės net pabandyti, kai tuo tarpu kitiems rinktinės žaidėjams aiškiai trūko ir patirties ir profesionalumo. Viso to rezultatai aiškiai matyti.

Pabaigiant, galima drąsiai sakyti, kad krepšinis Lietuvoje priėjo liepto galą, nuo kurio yra būtina nutiesti naują – kur kas tvirtesnį ir paremtą nauju požiūriu ir naujais protais. Ir gal visai neprarasim to identiteto, apie kurį kalba ponas LKF prezidentas V. Garastas. O neprarasim dėl to, kad jis dings pats, jei tik tokia padėtis tęsis dar bent porą metų.