Per atkurtos nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį, Lietuvos politiniame gyvenime buvo visko, kas tik galėjo atsitikti blogiausia. Rinkom ir vertėm seimo narius, ministrus, prezidentus ir net visą politinį Lietuvos elitą. Pastarieji irgi nesnaudė, o savo darbais įrodinėjo, kokia Lietuvos teisinė ir politinė sistema yra supuvusi. Tiesa, sistemos ir lieka tik sistemomis, tačiau juk visų sistemų esmė pirmiausia yra žmogus. Iš čia galima susidaryti nuomonę, kad Lietuva, kaip savarankiška valstybė su savo politine sistema, net po dvidešimties nepriklausomybės metų dar yra tik nesubrendėlė su labai ryškiomis sovietinio auklėjimo ir pasaulėžiūros pasekmėmis.

Kita vertus, atrodo per dvidešimt metų, po Lietuviškos politikos saule spėjo nudengti visi, kas tik po ja tilpo. Ir visai nesvarbu ar tai buvo paprastas rajono „politikierius“ ar koks Kėdainių milijonierius. Kliuvo visiems, kas tik nesugebėjo gerai sukaišioti visų galų, nes kaišioti ir slėpti ką – turi kiekvienas mūsų politikas.

Po šitokios praktikos, daugelis esamų ir būsimų politikų, atrodo turėtų vengti politinės arenos kaip raguotasis bažnyčios. Ypač jei tokiam politikos pirmagimiui jau senai nebereikia laukti atlyginimo, kad galėtų nusipirkti padoresnį drabužį, ar išlenkti bokalą kitą su draugu. Deja, taip vis dar nėra ir turbūt artimiausiu metu nebus. Tai kas gi vilioja žmones į politiką, jei jie žino, kad visa jų praeitis gali būti išnarstyta po dalelę, o kiekvienas jų prasižengimas, visuomenei bus pateikiamas kaip sensacija? Garbė? Galia? Dar didesnis turtas?

Garbės atrodo jau neturėtų tikėtis nei vienas Lietuvos politikas. Bent jau iš tų, kurie sėdi Seime ar Vyriausybėje. Lietuvos žmonės ne kartą nusivylė savo išrinktaisiais ir paskutiniai rinkimai parodė ką jie mano apie LR Seimą ir visą Lietuvos politiką. „Juokdariai…“ – pasakė, tuomet, tūlas lietuvis ir padėjo kryžiuką šalia Nedzinsko, Baukutės ar Meiželytės pavarde. Deja, Seime nesugebėjo prajuokinti ir pastarieji. Tiesa, iš pradžių bandė… ir vaikus krūtimi maitinti, ir koncertus Seime rengė, tačiau po naujųjų nakties atsibudusi tauta, atrodo, iki šiol negali išspausti šypsnio veide. Nebelinksma nors tu ką. Ir pagarbos kažkaip daugiau neatsirado.

Galia? Gal ir taip. Sėdėdamas LR Seime ir Vyriausybėj galios tikrai daugiau turi, nei dirbdamas „Maximoj“. Tačiau galia labai subtilus dalykas, kuris mėgsta atsargias ir mąstančias asmenybes. O kiek tokių pas mus Seime sėdi? Iš to ką matome kasdien – susidaro įspūdis, kad tokios asmenybės iš Seimo išnyko kartu su dinozaurais. Tai ir demonstruoja tą savo galią mūsų politikos „pirmūnai“. Demonstruoja tol, kol kitiems jų kolegoms ta jų demonstracija pradeda atsibosti. O tada jie parengia kompromatą. Atkasa ką nors iš praeities… ir galiausiai, viską atiduoda į žiniasklaidos rankas. Žiniasklaida užsikabina… Pradeda domėtis ir rinkti informaciją. Visuomenė persotinta tokia informacija pradeda ūžti, masiškai krenta reitingai. Artėja finalas, kuris jau aiškus iš anksto. Kažkas neteks posto. Taip viskas prasideda iš pradžių.

Paminėta ir dar viena priežastis, kodėl į šį nešvarų žaidimą įsitraukia vis daugiau turtingų žmonių. Tai noras dar labiau praturtėti. Tai irgi realus ir įgyvendinamas noras. Jau vien viešieji pirkimai gali atnešti dvigubą, trigubą atlyginimą. O ką jau kalbėti apie kokį stambesnį projektą ar staigiai prasuktą kokio valstybinio objekto privatizaciją. Ši priežastis turbūt realiausiai atspindi mūsų politikos atstovų siekius, nes pagal ikišiolinę praktiką – dar beveik niekam neteko realiai prisiimti atsakomybės už finansiškai valstybei nenaudingus sandorius. O jei tai finansiškai nenaudinga buvo valstybei – savaime aišku, kad finansiškai naudinga tai buvo pačiam organizatoriui ir galbūt dar vienam kitam, kurio parašai buvo būtini.

Čia būtų galima padaryti išvadą, kad visa lietuviška politika yra tik paprasčiausias pavienių ir jiems artimų asmenų turto siekimas, perpintas galios troškimu.

Iš esmės, visa Lietuvoje dabar esanti politinė sistema yra ydinga ir visiškai netinkama tokioms šalims, kaip Lietuva. Partinė sistema, kuri dabar galioja renkant atstovus į Seimą ar vietinę savivaldą, yra žalinga Lietuvai jau nuo pat pirmos minutės, kai tik ji įsijungia į politiką. Visi žinome, kaip vyksta „šiltų vietų“ valymai, po to, kai susiformuoja nauja dauguma savivaldybės taryboje ar LR Seime. Suprantama, juk reikia atsilyginti savo partijai, su kurios sąrašu patekai į Seimą ar Tarybą. Taip ir užsisuka ratas. Išrinktieji keičia direktorius, direktoriai keičia darbuotojus ir tai toliau. Taip susiformuoja savas klanas, kur jau be didelių sunkumų galima „prastumti“ kokį tik nori projektą. Maža to, visi jie koja kojon dirba dar ir partijai, todėl milijoninės biudžeto lėšos nukeliauja ne ten kur iš tikro jų reikia, o ten kur jas nori matyti partijos „galvos“.

Štai tokia mūsų lietuviška politika, ponai. Tarpsta mūsų politikai. Bent jau tol, kol savo galios nepradeda demonstruoti pernelyg aktyviai ir kol kam nors iš kolegų ar opozicijos tai itin nepabosta. O tuo tarpu mums, paprastiems lietuviams, telieka tik dar labiau susiveržti… Tiesa, „ant“ diržų jau senai nebeuždirbam. Tai turbūt pradės veržti kilpas.