Tikriausiai ne vienas esate matęs laikraščių pardavėjus arba, sekant vienu populiariu dienraščiu, tokius asmenis jau beveik galima vadinti „laikraščių dalintojais“. Pastaruosius rytais galima matyti mašinų spūstyse, prie didesnių sankryžų ir kitur, kur tokiu metu paprastai būna daug žmonių.

Įsikūrę tiesiai sankryžos viduryje, pastarieji spėriai ardo laikraščių pakuotes ir į kairę ir dešinę dalina laikraščius. Kol šviesoforas rodo savo raudona akį, tokie „darbininkai“ laksto po gatvės važiuojamąją dalį ir į visus prasidariusius langus, kaip į kokias pašto dėžutes grūda naujausią informacijos dozę. Nevengia tos informacijos ir priešprieša važiuojantys vairuotojai, kurie patys stoja prie laikraščių krūvos ir net neišlipę iš mašinos bando pagriebti arčiausiai esantį egzempliorių. Natūralu, kad tai sudaro papildomas spūstis, todėl kyla kitų vairuotojų nepasitenkinimas, kuris paprastai išreiškiamas įnirtingai spaudinėjant garso signalą. Kyla dar didesnis triukšmas, kuris tikriausiai tinkamas tik tiems, kurie dar nespėjo atsibusti ir mechaniškai sėdę į savo keturatę transporto priemonę, bando pasiekti savo darbo vietą.

Tokia štai Lietuvos didmiesčių rytinė kasdienybė: su automobilių spūstimis ir „15 minučių“, kurių paprastai tikrai neužtenka pakliuvus į rytinę spūstį.

Kiek toks spaudos platinimo būdas patogus skaitytojams – galima diskutuoti, tačiau aišku viena – sveikatos tai neprideda nei vairuotojams, nei tam laikraščių dalintojui. Galima tik įsivaizduoti kiek automobilių išmetamų nuodų jam tenka įkvėpti per metus, jei jis kas rytą taip dirba tarkim po 2 valandas. Dozė tikrai milžiniška. O štai tas užmokestis, kurį gauna tokie „informacijos skleidėjai“ tikrai neatperka nė dešimtosios dalies tos žalos, kurią patiria jų organizmai. O kur dar visos nepalankios gamtinės sąlygos, tokios kaip lietus, sniegas ar saulės kaitra? Visa tai tenka iškęsti ir net užmiršti, nes galvoti apie kažką kita, paprasčiausiai nėra laiko – juk reikia saugotis mašinų ir tuo pačiu spėti dalinti laikraščius.

Šiek tiek geriau automobilių vairuotojams. Jie bent jau sėdi už sandarių automobilių stiklų ir gali sau maigyti tą savo garsinį signalą kiek tinkami. Tiesa, nervinė sistema kenčia ir jų. Ypač kai koks nors kelio kolega, važiuojantis priekyje, sugalvoja pasinaudoti proga nemokamai paskaityti spaudos ir stabteli vidury gatvės, kad galėtų susižvejoti sau laikraštį. Iš paskos važiuojantys kiti vairuotojai taip pat yra priversti sustoti, taigi eilė susidaro bematant. Taip užkemšama ir visa sankryža, todėl laikas kurį tenka praleisti spūstyje, pradeda pastebimai ilgėti. Tokia situacija sukelia masinę vairuotojų psichozę, tačiau naujausio nemokamo laikraščio numerio vistiek neatsisakoma. Gal dėl to, kad tai nemokama? O gal dėl to, kad būtų ką veikti spūstyje.

Sunku įsivaizduoti kokia turėtų būti likusi dienos dalis, kai šitokiom nuotaikom ryte dar tik keliaujama į darbą. Ir visa tai tik dėl vieno žmogaus, kuris sugalvojo sankryžoje išdalyti šūsnį laikraščių? Čia būtų galima papildomai paklausti: ar tie keli, nemokami, dažnai bevertės informacijos puslapiai yra verti tokio kasdienio chaoso gatvėje ir žmogaus sveikatos?