Kiekvienai metais, lapkričio 16 d. švenčiama (minima?) tolerantiškumo diena. Paminėta ji ir šiandien. Ta proga norėtusi šiek tiek pakalbėti apie dabar Lietuvoje taip madingą dalyką – lietuvių tolerantiškumą.

Lietuviai pastaraisiais metais yra pliekiami už vis didėjančią netoleranciją kitų tautybių, kitos rasės, kitos seksualinės pakraipos žmonėms. Ir tai atsispindi visuose Lietuvos socialiniuose sluoksniuose: nuo eilinių „runkelių“ iki „galvų“ (suprask, Lietuvos elito). Štai buvęs Vilniaus meras Juozas Imbrasas uždraudžia gėjų paradą, trankiai, su nacionaliniais šūkiais to pačio Vilniaus gatvėmis pražingsniuoja skustagalviai, o atliktų apklausų duomenimis, lietuviai vieni nepakančiausių tautų Europoje. Kokios tokio vis didėjančio nepakantumo priežastys?

Jau nuo seno žinoma, kad lietuviai gana konservatyvi tauta – tvirtai įsikibusi savo tradicijų bei papročių ir sunkiai įsileidžianti naujoves. Bent jau taip buvo iki šiol, nes būtent tas konservatyvumas mums ir padėjo per metų metus besitęsiantį rusinimą ar lenkinimą neprarasti tautiškumo, kalbos ir papročių. Ar kas galėtų paneigti kad tai blogai?

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Dažnai prie tam tikros tautos ar religijos netolerantiškumo prisideda ir konkrečios tautos ar religijos atstovai. Elementariausias to pavyzdys – Lietuvos žydai, kuriems lietuvių tolerantiškumas mažėja metai iš metų. Ir matyt ne be reikalo. Nuo seno daugelis lietuvių žino šios tautos atstovų ypatybes, apie kurias čia nesinori kalbėti. Kaip rodo paskutiniųjų metų įvykiai (žydų nuosavybės atstatymo peripetijos į išlikusį nekilnojamą turtą), tolerantiškumo mažėjimas šiai tautai ne visai be pagrindo. Gal pasirodysiu irgi ne itin tolerantiškas, bet leiskite priminti istoriją, kuri aiškiai įrodo, kad visai ne lietuvių iniciatyva tas žydų turtas buvo nusavintas. Tai kodėl, mes taip pat patyrę milžinišką okupacinę žalą, dabar turime atiduoti žydams šimtų milijonų litų vertės pastatus? Gal tegu pabando išsireikalauti žalos iš okupantų?

Nesu nei rasistas, nei nacionalistas, o ir gėjai ar lesbietės man netrukdo, jei tik jie savo seksualinės pakraipos nebando primesti man. Neskatinu jokios diskriminacijos ir visada būsiu tolerantiškumo šalininkas. Tačiau, pripažinkime, jog tam tikros neteisybės tikrai yra.

Kita tauta, kuriai pastaruoju metu skiriamas vis didesnis dėmesys – romai (kitaip vadinami čigonai). Kam iš mūsų malonu susitikti su šios tautos atstovais ir tuo labiau tvarkyti su jais kokius nors reikalus? Visi puikiai žinome jų būdą ir jų požiūrį į darbą ir pragyvenimo šaltinį. Tačiau ar dėl to mus reikia laikyti netolerantiška tauta? Kiek tas tolerantiškumas turėtų siekti?

Nesenai plačiai pristatytas dokumentinis filmas „Vilniaus getas 2009“. Filmas tikrai geras ir problemos atvaizduotos filme išties egzistuoja. Tačiau ar kas paklausė kiek dėl visų tų problemų yra kalti patys romai? Jau eilę metų Lietuva savo lėšomis bando spręsti romų problemą Vilniuje, tačiau iš jų pačių nesulaukiama ne tik, kad noro ar padėkos, bet netgi priešingai – didžiulio pasipriešinimo. Neužtenka pasakyti, kad Lietuvą aš laikau savo tėvyne – reikia tai ir bent minimaliai įrodyti savo darbais. Tačiau ar kas nors pažįsta bent vieną romą legaliai dirbantį ir mokantį mokesčius savo tėvynei Lietuvai? Aš ne. O štai kai reikia pagalbos (medicininės, socialinės ir pan.) – Lietuva yra apkaltinama kaip netolerantiška ir nesirūpinanti tautinėmis mažumomis.

Tolerantiškumas gana įdomi ir neturinti griežtų rėmų savoka, dažniausiai priklausanti nuo konkrečios asmenybės. Juk tai, kas vienam gali atrodyti pakankamai tolerantiška, kitam tolerantiškumu nė nekvepia. Tačiau šiandien aišku tik viena – kad tauta būtų tolerantiška kitai tautai – ta kita tauta turi tą tolerantiškumą užsitarnauti. Žmogaus prigimtis yra netolerantiška agresijai, melui, suktybėms, vagystėms ir kitoms blogybėms. Ir jei kita tauta pasižymi kaip tik tokiomis savybėmis – labai sunku tikėtis, kad tokia konservatyvi tauta kaip lietuviai, išliks labai tolerantiška anai tautai.