Na, tikrai patinka. Tas mandarinų kvapas prie stalo ir tos eilės parduotuvėse… Tas padidėjęs žmonių tikėjimas sėkme ir keliskart išaugę „Teleloto“ bilietų pardavimai… Tos šventinės miesto gatvės ir girliandomis pasipuošę medžiai jose… Tas skubių ir vis dar neužbaigtų darbų sąrašas, kuris atrodo niekad nesibaigs, tačiau kurį kasmet nutraukia Kūčių vakaras. Ir galiausiai tas pošventinis laikotarpis, kai visi dar gyvena praėjusių švenčių prisiminimais ir sunkiai, pamažu pratinasi grįžti į kasdienių darbų ritmą.

Jei kas paklaustų kuo ypatingos metų galo šventės, tikriausiai visi paminėtų magiškąjį Kalėdų Senelį, dovanas, kurių visi gauname ir paslaptingą, tylų ir užburiantį metų laiką, kai atrodo, kad balta sniego drobulė bent jau laikinai paslėpė visas bėdas, rūpesčius, problemas ir sukvietė visus prie vieno bendro Kūčių stalo.

Kūčios ir Kalėdos viešai pradėtos vėl švęsti tik Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, tai yra beveik prieš dvidešimt metų. Iki tol pagrindinė metų pabaigos šventė būdavo Naujieji Metai. Ir nors Kalėdas po beveik penkiasdešimties metų pertraukos švenčiam tik du dešimtmečius, tačiau jau spėjom pamiršti tikrąją Šv. Kalėdų Dvasią, kuri vis dažniau mūsuose paslepiama tarp gausybės valgių nukrautų stalų, viena už kitą brangesnių dovanų ir prabangos, kuri regis tapo neatsiejama švenčių dalimi. „Gyvename kapitalistiniame Pasaulyje, todėl tai neišvengiama“ – pasakytų daugelis. Ir sunku būtų su tokiais nesutikti. Tačiau, kad ir kaip būtume pavergti popierėlių ar žvilgančių monetų, kiekvienas iš mūsų turime jausmus, kuriems vis mažiau ir mažiau leidžiame prasiveržti, todėl darosi vis sunkiau juos išreikšti artimo, mylimo žmogaus atžvilgiu.

Metų pabaigos šventės, kurios mūsuose įvardintos kaip Kūčios, Šv. Kalėdos yra vienos iš tų švenčių, kada kiekvienas iš mūsų gali ir turi spinduliuoti gerumu, atjauta, meile, geraširdiškumu. Ir visai nebūtina dėl to leisti taip trūkstamų pinigų, juk niekas ir niekada negali atstoti nuoširdaus bučinio, šilto apkabinimo ar tiesiog draugiško rankos paspaudimo. Jau įpratome vienas kitam linkėti gerų švenčių, tačiau tai jau baigia tapti daugiau prievole, o ne tikru ir nuoširdžiu linkėjimu. Dar daugiau – įpratome visus sveikinti trumpaisiais pranešimai (SMS), bet net tų kelių žodžių surinkti telefono ekrane nebesugebame, o tiesiog persiuntinėjame vieni kitiems tuos pačius, kažkieno iš kažkur nukopijuotus sveikinimus. Nejau tapo taip sunku parašyti keletą žodžių, kurie, kad ir be rimo, tačiau būtų tikrai nuo mūsų. O kalėdiniai atvirukai, su tušinuku užrašytu linkėjimu baigia išvis išnykti iš mūsų gyvenimo, nors dar prieš gerą dešimtį metų jų gaudavo vos ne kiekviena šeima ir aišku nuo pat gruodžio pirmųjų dienų su nekantrumu jų laukdavo bei spėliodavo kokį šiemet atviruką atsiųs pusbrolis, puseserė ar krikšto tėvai.

Per pastaruosius du dešimtmečius daug kas pasikeitė. Pasikeitė ne tik žmonės, jų įpročiai, bet ir tradicijos. Gerai, kad šiandien dar galim susirinkti prie Kūčių stalo, suvalgyti plotkelę, prisiminti mirusius, paragauti 12 nemėsiškų patiekalų ir kartu su visa šeima pasitikti Šv. Kalėdas. Buvimas kartu ir išsaugotos tradicijos – tai didelė vertybė, kurią mes susigrąžinom ir kurią žinos bei prisimins mūsų vaikai. O palydint senuosius metus ir pasitinkant naujuosius, norėtusi visiems palinkėti nuoširdumo, ramybės ir bent truputėlį daugiau to visiems taip reikalingo gėrio, kuris mūsų gyvenimą padaro nuostabų ir nepakartojamą. Gerų, prasmingų ir didesnio optimizmo metų, Jums, mieli skaitytojai. Su Šventėm!