Teko štai ką tik perskaityt gerbiamo žurnalisto ir politikos apžvalgininko Artūro Račo tinklaraštyje paskelbtą straipsnį apie karstus prie prokuratūros ir Kubiliaus socialinės politikos laidotuves. Geras straipsnis. Tikrai būtų verta paspausti dešinę. Ta proga, taip pat norisi išsakyti keletą minčių, kurios būtų „į temą“.

Kaip žinia, jaunos mamos šaukiasi pagalbos. Jos tikisi, kad ją suteiks ta pati valstybė, kuri ir yra pasiryžusi jas susodinti už grotų. Naivu? Turbūt taip. Bet pažiūrėkime į viską paprastai ir ūkiškai. Pagal galiojančius įstatymus, besilaukianti moteris, prieš išeidama į gimdymo atostogas paskutiniuosius keletą mėnesių gauna smarkiai padidėjusį atlyginimą. Ar tai draudžiama? Ne! Jei viskas vyksta tikrai oficialiai ir taip, kaip rodoma popieriuose. Būtent pagal tų mėnesių vidurkį jai yra skaičiuojama gimdymo ir motinystės pašalpa, todėl savaime aišku, kad iki tol vos ne už minimumą dirbusi moteris, staiga įgyja teisę gauti kelių tūkstančių litų dydžio pašalpą. Pagal įstatymą viskas tvarkinga. Tai už ką dabar teisiamos jaunos mamos? Už netobulus įstatymus?

Aišku, yra atvejų, kai dideli atlyginimai buvo fiksuojami tik popieriuje, o būsimos mamos ne tik, kad negavo nieko, bet dar ir buvo priverstos pačios susimokėti mokesčius, nes darbdaviai nedegė noru švaistytis tūkstančiais. Bet ko nepadarysi dėl sotaus ir laimingo gyvenimo artimiausius porą metų? Lygiai taip pat būta ir dar labiau su teisingumu prasilenkiančių atvejų, kai būsimoji mama tam tikroje įmonėje visai nedirbo, nors oficialūs dokumentai rodė visai ką kitą. Čia būtų galima iškelti klausimą: ar mes toleruojame tokią veiklą? Ar mes pasiryžę artimiausius metus mokėti mamoms tūkstantines pašalpas vien dėl to, kad tie patys netobuli įstatymai joms leido taip „susitvarkyti“ savo pajamas ateityje?

O dabar kiekvienas savęs paklauskime: ar aš nebūčiau panašiomis aplinkybėmis pasielgęs taip pat, kaip pasielgė tūkstančiai, gimdyti besiruošiančių, moterų? Jei būtume tikrai nuoširdūs, neabejoju, kad daugelis iš mūsų atsakytume TAIP. Ir tokio savo poelgio pasiteisinimus vardintume tuos pačius: „o kodėl aš turėčiau to nedaryti, kai valdžia sau leidžia už milijonus pirkti kompiuterius, nuomotis limuzinus, daužyti šviesoforus ar keliauti po Pasaulį. Kodėl aš turėčiau likti sąžiningas prieš valdžią, kuri man susirgus moka tik 40 proc. darbo užmokesčio dydžio pašalpą, ką tik sumažino mano užsidirbtą pensiją ar netekus darbo visai, tėra pasiryžusi mane paremti tik 650 litų dydžio išmoka per mėnesį. Ir tai tik artimiausius 6 mėn. O ką daryti paskui?“ Čia tiktų pacituoti ir vieno paprasto Lietuvos piliečio mintis apie socialinę lygybę Lietuvoje. Štai ką jis mano apie apie dabartinę socialinę situaciją Lietuvoje. „Dabar Lietuvoje vyksta kova kas ką: valdžia žmones, ar žmonės valdžią. Aišku, didesnius šansus laimėti visada turi valdžia, tačiau kokia valdžia, tokie ir žmonės, todėl atsiradus bet kokiai progai apeiti įstatymus – su didžiausiu pasitenkinimu tą padaro ir bet kuris „runkelis“. Ir aš labiau linkęs pateisinti būtent juos, kadangi to, ko nepasiims „runkeliai“, tą vistiek „suvalgys“ Seimas, Vyriausybė, ministerijos ar bet kuri kita valstybinė institucija. Žinoma, ir visai tikėtina, kad gali būti ir dar blogiau – nuo „runkelių“ atimti milijonai „otkatų“ pavidalu nusės kurio nors klerko kišenėje. Taigi, socialinis teisingumas Lietuvoje atrodo taip: minusas visada padedamas prie „runkelių“, o visą pliusą visada „suvalgo“ elitas. Įvertinus pusių santykinius dydžius – jėgos lygios. Pusiausvyra pasiekta.“

Tiesiog negalima nesutikti. Štai jau visi metai, kaip A. Kubiliaus Vyriausybė bejėgiškai blaškosi nežinodama iš kur dar būtų galima nurėžti, kad tik pavyktų dar kažkiek sutaupyti. Ir atima dažniausiai iš tų, kurie nesirenka prie Seimo, Vyriausybės ar prokuratūros su karstais, vaikiškais vežimėliai ar palapinėm. Nurėžia tiems, kurie dar gali kentėti, arba tiems, kurie jau senai neturi ko prarasti, tad net perpus sumažinta pašalpa nebesukelia jokių emocijų. Laukinio kapitalizmo ir natūralios atrankos metodas: išgyvens tik stipriausieji. O štai bejėgių niekas nemėgsta. Tokiems vieta tik Airijoj, Ispanijoj ar dar kur nors, bet tik ne Lietuvoje. O gaunant kelių tūkstančių litų pašalpas, jėgų pastovėti prie prokuratūros tikrai pakanka.

Lietuvoje didžiausia blogybė yra ne valdžios išlaidumas ir neefektyvumas. Ir net ne Andrius Kubilius ir jo Vyriausybė. Lietuvoje didžiausia problema yra tai, kad valdžia visiškai nesugeba nusistatyti prioritetų ir jų laikytis bei būti visiems vienodai teisinga. Mamų atvejis, kuris jau tęsiasi visi metai, tą puikiai įrodo. Sumota mažinti mamoms išmokas – mamos papiketavo ir išmokų sumažinimas nukeltas. Mamas sumanyta nubausti už sukčiavimą – tuoj keičiamas įstatymas, kad tik joms nereiktų atsidurti už grotų. O kas gina bedarbius? Pensininkus? Mokytojus? Negi šiandien nepajėgiame suprasti, kad padėtis nelengva ir ji tokia yra visiems? Negi mama, augindama savo vaiką už neteisėtai gaunamą pašalpą gali jaustis tikra, dora ir sąžininga mama? Suprantama. Vaikai yra mūsų ateitis ir jais reikia ypač rūpintis. Tačiau kodėl mama su vaikeliu turi atimti duonos kąsnį iš pensininko? Ir kodėl sąžininga mama gaudama tūkstančio litų pašalpą turi jaustis menkesnė už tą, kuri ne visai teisėtai gauna keturių ar penkių tūkstančių litų atlyginimą? Ir pastaroji dar drįsta atsinešti vaikišką karstą prie prokuratūros?

Nesinori, kad Lietuvoje taptų tradicija valkioti karstus. Ypač vaikiškus. Dar labiau nesinori, kad jie būtų panaudojami pagal paskirtį. Tačiau panašu, kad tai įvyko. Ir juose mes palaidojom tuos nedidelius garbės, sąžiningumo ir teisingumo likučius, kuriuos dar buvom išsaugoję. Tai padarė Lietuvos mamos!