ŠI INFORMACIJA SKIRTA TIK ASMENIS NUO 18 METŲ!

Einu gatve… Grįžtu iš darbo… Toks truputėli pavargęs ir kaip visada truputėlį užsigalvojęs, svajojantis… Mąstau apie prabėgusią dieną, viršininką… Nuotaika… Na, ji tokia pilkai vidutinė. Netyčia akys užkliūva už ryškiai raudonos spalvos gatvės gale. Kiek įdėmiai pažiūrėjęs suprantu – ten mergina vilkinti ryškiai raudona suknele. Man patinka raudona (meilės ir kraujo) spalva. Gal todėl ir pastebėjau ją. Mintyse svarstau… kokia ji? Širdimi jaučiu, jos grožį, bet vis dar abejoju. Taip pat ir dvejoju. Galvoju ar eiti prie jos. O gal pereiti į kitą gatvės pusę? Ne… geriau eisiu kaip einu.

Prieinu… Mergina išties pasirodo pasakiškai graži. Tokia moteriška, subrendusi, bet, man pasirodo, liūdna… Dar iš tolo pastebiu kaip ji stovi stotelėje ir nieko nematančiu žvilgsniu žiūri į stotelės stulpą. Nejučia sustoju. Net pats išsigąstu tokio savo veiksmo. Apsimetu, kad ir aš laukiu autobuso. Pamažu prieinu arčiau merginos raudona suknele. Pradedu slapčia gėrėtis jos rudais plaukais ir ta raudona puikiai derančia prie jos liekno kūno suknele. Kartkartėmis nedrąsiai žvilgteliu jai į veidą. „O ji graži“ – nusprendžiu mintyse. Staiga ji kilsteli galvą ir įsmeigia akis į mane. Jaučiu kaip kojos ima drebėti. Pajaučiu, kad tokio žvilgsnio galiu ir neatlaikyti, todėl kuo skubiau nusuku akis į šoną.

Prabėga kažkiek minučių. Galvoje taip tuščia, kad net prarandu laiko nuojautą. Atvažiuoja keli autobusai. Sustoja. Žmonės išlipa, kiti – įlipa. Mes dar stovim savo vietose. Jaučiu kaip ji vis dar žiūri į mane.

Staiga, kažkokia jėga mane kilsteli ir aš pakėlęs galvą, bei susitikęs jos akis ištariu:

- Labas… Ar šiandieną mums pakeliui?

Ji truputėli suglumusi, matau tai jos veide, bet išgirstu:

- Sveikas. Aš labai toli… nežinau ar to norėsi, – retoriškai užbaigia ji.

Mano mintyse ima šokinėti tūkstančiai klaustukų: kur toli? Ar labai? Ką sakyti dabar?

- Aš… nors ir į Pasaulio kraštą, – staiga pasakau savo mėgstamą frazę ir sudraudžiu save, nes vos nepridėjau žodelių „su tavim“.

- Puiku, – nusišypsojusi prataria ji, – mums tik ketvirtas…

Tuo pat metu pamatau kaip šnypštelėjęs stotelėje sustoja autobusas. Ji palipa į laiptų aikštelę ir atsisukus klausiamai pasižiūri į mane. Aš klusniai nuseku iš paskos.

Autobusas palengva stoja. Moteriškas balsas per garsiakalbį praneša jog tai paskutinė stotelė. Krūpteliu ir apsidairau. Autobuse likę tik aš, mano pakeleivė raudona suknele, ir kažkoks senyvo amžiaus vyriškis. Tik dabar suprantu, kad visą tą laiką, kol mes važiavome, mes neatitraukdami akių žiūrėjome vienas į kitą. Pajuntu vis didėjantį gėdos jausmą, todėl pirmas pasuku durų link ir sustojęs netoli jų žvilgteliu į tą kerinčios išvaizdos būtybę, kuri tarsi mostelėjus burtų lazdelę, perkėlė mane kažkur toli toli…

Pastebėjau jog ji taip keliasi ir eina link manęs. Vis tebejusdamas savotišką nepatogumo jausmą, perpintą kažkuo panašiu į gėdą aš greitai apsidairiau ir nudelbiu akis sau po kojom. Autobusas sustoja ir iš už nugaros pajaučiau kaip ji priėjo. Nespėjus prasidaryti durims ji pasilenkė ties mano ausim ir aš išgirdau:

- Pažink šviesą tamsoje ir pažinsi mane.

Tuo tarpu atsidarė durys ir ji mikliai liuoktelėjo laukan. Aš sutrikęs vis dar likau laiptų aikštelėj ir tik po poros sekundžių lėtai išlipau. Išgirdau kaip paskui mane užsidarė durys ir autobusas išmetęs dūmų kamuolį, nuvažiavo. Lauke jau buvo gerokai pritemę. Saulė jau paskutinius savo spindulius slėpė už nedidelio pušyno, kuris tūnojo anapus gatvės. Apsidairiau aplink – niekur nė gyvos dvasios. Stotelėje stovėjau vienui vienas. Pasijutau nejaukiai. Galvoje sukosi jos žodžiai: „pažink šviesą… tamsoje.. pažinsiu ją… ką tai reiškia?“

Kadangi dar nebuvo visai sutemę, tai ir šviesų aplink visai nesimatė… Dar truputėli anksčiau, buvau pastebėjęs nedidelį keliuką, vedanti į pušyną… Kadangi pastarasis vedė tiesiai į vakarus, todėl nusprendžiau, kad šis kelias man bus tinkamiausias…

Pamažu ėjau į nedidelio parkelio gilumą. Pakeliui stovėjo aplaužyti suoliukai, šiukšlinės, lempų stulpai. Staiga išgirdau trakštelėjimą. Akimirksniu sustojau. Kairėje, iš kur pasigirdo trakštelėjimas, pastebėjau nedidelį skardį, o ant jo krašto – suoliuką, ant kurio, besileidžiančios saulės spinduliuose maudėsi Ji. Taip! Tai buvo ta pati mergina. Mergina raudona suknele.

Aš vis dar negalėjau pajudėti iš vietos. Iš ten kur stovėjau – tas vaizdas… Tas vaizdas buvo vertas milijono. Nors ne – jis neįkainojamas!

Praradęs laiko nuojautą (todėl negaliu pasakyti kiek laiko praėjus), pagaliau aš pakilau eiti. Pamažu artėjau prie jos. Priėjau prie suoliuko ir atsisėdau. Pasisukau link jos ir išgirdau:

- Maniau, kad nebeateisi. Prašau, apsikabink mane, man truputėlį šalta.

Aš šoktelėjau nuo suoliuko (aišku per staigiai, todėl labai jau nenatūraliai) ir paskubom nusimovęs švarką priėjau prie jos. Iš susijaudinimo drebančiomis rankomis aš pakėliau švarką ir ėmiau pamažu leisti jai už nugaros. Nors jos pečiai ir liko paslėpti po mano švarku, tačiau tai nepavyko taip puikiai, kaip norėjosi man, todėl ji kiek pasimuisčiusi – pasitaisė švarką, kaip jai atrodė patogiausia. Aš atsisėdau šalia.

Saulė pamažu slėpėsi už tolumoje dunksančio miško. Vaizdas nuo mūsų suoliuko buvo tiesiog neapsakomai pasakiškas. Abu sėdėjom ir gėrėjomės neapsakoma panorama bei mėgavomės vakaro tyla. Mano savijauta jau buvo pasikeitusi iš esmės. Dabar aš buvau apimtas begalinės ramybės ir palaimos, bet dėl šalia sėdinčios būtybės – kažkur pasąmonėje nustumta tūnojo aistra. Tokia gal kiek vyriškai gašli, tačiau perpinta troškimu, meile ir dar šimtu kitų jausmų, kurie man buvo žinomi ir nežinomi. Būtent šio jausmo vedinas, aš pasislinkau arčiau jos. Pajutusi tai, ji tarsi pritardama man, atrėmė savo galvą man į petį. Aš kiek palenkęs galvą pažiūrėjau į jos nuostabų veidą. Jos akys buvo užmerktos. Atrodė, kad ji miegojo. Mane apėmė neapsakomas noras pajusti jos lūpų skonį. Tas noras buvo toks stiprus, kad tikriausiai jokia žemiška jėga nebūtų įstengusi manęs sulaikyti. Jos lūpos buvo karštos. Į mano bučinį buvo atsakyta ne iš karto, tačiau juo toliau, juo labiau mes bandėm įsisiurbti vienas kitam į lūpas. Apkabinęs savo tvirtomis rankomis jos liekną kūną, jutau kaip laikau būtybę, pilną meilės troškimo ir nevaldomos aistros. Jutau kaip jos kūnu bėgioja drebuliukai. Glamonėjau jos nugarą. Mes pamažu atsigulėme ant suoliuko. Aš prisilaikydamas kojomis, likau virš jos. Mus vis dar vienijo saldus ir nepakartojamas bučinio svaigulys. Aš nuslydau prie jos kojų. Jos dieviškos kojos varė mane iš proto. Bučiavau jos pėdas, braukdamas drėgnu liežuviu kilau į viršų jos blauzdomis… Pasiekiau kelius… Rankos pačios pakilo dar aukštyn ir pasislėpė po jos raudona suknele. Ji truputi pasikėlė ir kelnaitės iš po suknelės liko numestos ant žemės. Švelniai pakėliau jos suknelę ir ji mane įsileido. Mano liežuvis vaikščiojo aplink jos moteriškumą… Priartėdavo prie jos drėgnosios vietelės pačių pakraščių ir vėl nutoldavo… Kartais truputėli įlįsdavo ten, kur buvo be galo drėgna. Pagaliau, tarsi įsidrąsinęs, mano liežuvis įsliuogė ten… mano lūpos bučiavo jos moteriškumą, mano galva svaigo nuo jos dieviškai moteriško kvapo ir nuo jos tylių glamonių. Jos rankos glostė man galvą, kedeno plaukus. Liežuviu suradau jos maloniausią vietelę. Užčiuopiau ją lūpomis ir pradėjau kutenti liežuviu. Jos varančios iš proto dejonės varstė mano ausis. Iš pasitenkinimo aš svaigau. Ji kilnojo savo dubenį o rankos mano plaukuose vis gniauždavosi į kumščius. Pagaliau ji kojomis suspaudė mane. Jos dejonė sustingo ore. Pėdos susirietė į apskritimą.

Ištrūkęs iš jos liaunų kojų pakilau aukštyn. Ji sugriebė mane… ir įsisiurbė man į lūpas. Jutau kaip ji pamažu atsega mano kelnių diržą, kaip jas mauna. Ilgiau tverti nebegalėjom… Įėjau į ją. Ji tyliai suaimanavo. Pamažu nuo pečių numovęs suknelę, glamonėjau jos krūtis, bučiavau jas… Čiulpiau krūtų spenelius, kartkartėmis truputėli įkąsdamas. Mūsų judesiai susiderino. Judėjau joje ir jutau kaip nenumaldoma malonumo akimirka artėja. Jos dejonės vis stiprėjo. Jutau kaip ji su kiekvienu judesiu ir vis su didesne ir didesne aistra sutinka mane. Jutau kaip jos kūnas trokšta manęs. Štai..! Jau daugiau neištversiu. Man temsta sąmonė. Taip! Taip! Čia ir dabar! Aš dievinu ją! Jaučiu kaip vėl jos kojos spaudžia mane… Ir… Aš išsilieju… išsilieju visa savo vyriška esybe…

Nenusakomo grožio naktis… Naktis miške… Mes abu susikibę rankomis einame takeliu. Grįžtame. Prieiname autobusų stotelę. Netoliese stovi taksi automobilis. Pasukame prie jo. Ji atsiremia į taksi, apsikabina mane ir tyliai ištaria:

- Ačiū. Pasaulio kraštas buvo tikrai nuostabus…

Išgirstu tik trinktelint dureles ir nuvažiuojančio taksi automobilio gausmą…

Kai nubundu, jau gerokai įdienojus. Sėdžiu prie atviro lango, su kavos puodeliu rankoj ir žiūriu į kažkur tolumoje dunksantį mišką, ir link jo keliaujančią saulę. Kažin ar Pasaulio kraštas tikrai ten?

Su Valentino diena!