Rusijos žiniasklaida: Lietuva pardavė savo nepriklausomybę

cal2010-02-17  tagŽymos: ,   Paskelbta kategorijose Tribūnos atgarsiai

Rusijos ir Lietuvos vadovams įsitraukus į politinius-diplomatinius žaidimus, tiek vienos, tiek kitos šalies žiniasklaidai yra ką rašyti ir komentuoti. Štai, viena Rusijos žurnalistė savo straipsnyje užduoda klausimą ar toli iki Vilniaus ir trumpai nušviečia susidariusią situaciją besiremdama JAV politologu Rolandu Asmusu. Be kito ko, straipsnyje ji suabejoja ir Lietuvos nepriklausomybe.

Cituodama buvusios Tarybų Sąjungos plėtros ekspertą Sergėjų Artiomenką, Rusijos žurnalistė teigia, kad tuometiniai Lietuvos politikai Vytautas Lansbergis ir Kazimira Danutė Prunskienė 1990 metų vasarą tarsi ir sustabdė kovo 11-osios aktą mainais už tai, kad vėl būtų grįžta prie derybų su tuometiniu TSRS vadovu Michailu Gorbačiovu dėl įvestos ekonominės blokados nutraukimo. „1990 metų birželį Lietuvos vadovai pardavė savo pačių nepriklausomybę bei sustabdė Nepriklausomybės aktą mainais į naftą ir maisto produktus.“ – teigia Sergėjus Artiomenka.

Vertinimas įdomus, nors išvados rusiškos. Išties, sekant to meto įvykius, Lietuvos vadovai buvo priversti imtis veiksmų, kad Lietuvai įvesta ekonominė blokada būtų sustabdyta. Tačiau joks Lietuvos politikas tuo metu neišsižadėjo kovo 11-ąją paskelbto Nepriklausomybės atkūrimo akto. Vieši nuolaidžiavimai TSRS valdžiai viso labo tebuvo tik diplomatiniai žingsniai, bandant vėl sėsti prie derybų stalo ir spręsti ekonominės blokados ir Lietuvos pripažinimo nepriklausoma, problemas.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius savo pranešime to meto įvykius apibūdina taip:

„Pasinaudodama dėl SSRS režimo liberalizavimo (pertvarkos) atsivėrusiomis galimybėmis, lietuvių tauta per savo demokratiškai išrinktus atstovus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. kovo 11 d. Aktu atkūrė Lietuvos nepriklausomybę de jure. Priėmusi Nepriklausomybės Aktą Aukščiausioji Taryba kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką M. Gorbačiovą su oficialiu pasiūlymu „SSRS pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu.” SSRS valdžia į Lietuvos veiksmus reagavo ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu. Kai Lietuva nepriėmė SSRS prezidento M. Gorbačiovo ir ministro pirmininko N. Ryžkovo 1990 m. balandžio 14 d. ultimatumo per dvi savaites „atkurti padėtį iki 1990 m. kovo 10 d.”, SSRS valdžia nuo balandžio 18 dienos pradėjo vykdyti Lietuvos ekonominę blokadą.

Pirmąją blokados dieną, balandžio 18-ąją, Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą, kuriame patvirtino savo ištikimybę Kovo 11-osios Aktui ir pasiūlė Sovietų Sąjungai su Lietuvos įgaliotąja delegacija pradėti politines konsultacijas dėl derybų. Šiame nutarime Lietuvos parlamentas sutiko konsultacijų tarp Lietuvos ir SSRS, jeigu jos prasidėtų, laikotarpiu iki 1990 m. gegužės 1 d. nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau Kremlius vykdė blokadą ir laikėsi savo reikalavimo atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kolis 1990 m. balandžio 26 d. bendru laišku, adresuotu Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui, rekomendavo „tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį”, kas esą palengvintų dialogo su Maskva pradžią. Kadangi laiške siūloma sulaikyti sprendimo poveikį, o ne patį „sprendimą” ir tai padaryti tokiu būdu, kad nenukentėtų paties „sprendimo” t. y. Kovo 11-osios Akto vertė, siūlymas buvo panašus į Aukščiausiosios Tarybos balandžio 18 dienos nutarimu deklaruotą sutikimą tam tikrą laikotarpį nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau buvo ir svarbus skirtumas: dviejų valstybių vadovai siūlė “sustabdyti poveikį” kaip sąlygą dialogui pradėti, o Lietuva sutiko “sustabdyti poveikį” deryboms tarp dviejų valstybių prasidėjus.

1990 m. gegužės 16 d. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vardu V. Landsbergis ir K. Prunskienė pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame sakoma, kad „Lietuva pasirengusi svarstyti klausimą paskelbti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų visiškai įgyvendinta nepriklausomybė. Per šį laikotarpį yra būtinos Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir vientisumo, jos teisėtos valdžios funkcionavimo garantijos”. Gegužės 17 dieną ministrė pirmininkė K. Prunskienė Maskvoje šį pareiškimą įteikė SSRS prezidentui M. Gorbačiovui ir ministrų tarybos pirmininkui N. Ryžkovui. Grįžusi iš Maskvos ji pranešė, kad pareiškimas M. Gorbačiovo netenkina ir jis reikalauja, jog būtų priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas sustabdyti Nepriklausomybės Akto galiojimą. Ministrė Pirmininkė M. Gorbačiovo poziciją įvertino kaip atsitraukimą nuo ankstesnio reikalavimo Aktą panaikinti.

Blokadai Lietuvą spaudžiant, Aukščiausioji Taryba, siekdama, kad Sovietų Sąjunga pradėtų derybas su Lietuva, 1990 m. gegužės 23 d. priėmė naują nutarimą. Jame sakoma: „Pristabdyti oficialių tarpvalstybinių derybų laikotarpiui tuos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11-osios aktų kylančius jų realizavimo veiksmus ir sprendimus, kurie susiję su interesais, abiejų šalių apibrėžtais kaip derybų objektas”. Nutarimas turėjo įsigalioti tarpvalstybinėms deryboms prasidėjus. Lietuvos Vyriausybės atstovas Maskvoje E. Bičkauskas savo atmintinėje rašė, kad, įteikus šį nutarimą M. Gorbačiovui, pastarasis pareiškė, jog toks nutarimas jo netenkina, tačiau jis esą “iš esmės neprieštarauja Lietuvos išstojimui iš SSRS”, tik dėl to reikalingos derybos, kurioms pradėti būtina sąlyga – Kovo 11-osios Akto sustabdymas.

1990 m. birželio 12 d. Rusijos Federacijos liaudies deputatų suvažiavimas išrinko B. Jelciną Rusijos prezidentu ir priėmė Rusijos FSR (toliau – Rusijos Federacijos) Deklaraciją dėl valstybės suvereniteto.

1990 m. birželio 16 d. raštu ministrė pirmininkė K. Prunskienė Vyriausybės vardu pasiūlė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai svarstyti tokį nutarimo projektą: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba derybų su Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga laikotarpiui skelbia laikiną moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktui „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Parlamente buvo parengti alternatyvūs projekto variantai, numatantys moratoriumo taikymą tik iš Kovo 11-osios Akto kylantiems veiksmams, o jo įsigaliojimą – tik pasirašius tarpvalstybinių derybų protokolą.

1990 m. birželio 26 d. Kremliuje įvyko Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos vadovų susitikimas (susitikime dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Č. Stankevičius ir Lietuvos atstovas Maskvoje E. Bičkauskas). V. Landsbergis supažindino M. Gorbačiovą su rengiamo Lietuvos parlamento pareiškimo dėl SSRS reikalaujamo moratoriumo galimais variantais ir išdėstė Lietuvos poziciją. Jis, be kita ko, Gorbačiovui pasiūlė: „Jeigu mes verčiami priimti moratoriumą, tai ir SSRS galėtų ką nors sustabdyti, sakysime, 1940 metų SSRS nutarimą, besiremiantį vadinamojo Liaudies seimo „nutarimu”, kuris buvo akivaizdžiai neteisėtas. Tad ir atitinkamas SSRS aktas buvo neteisėtas. Jeigu SSRS dabar būtų sunku tą aktą pasmerkti ir paskelbti niekiniu, kaip kad buvo padaryta Molotovo-Ribentropo pakto atžvilgiu, tai pariteto pagrindais jį būtų galima pristabdyti”.

Susipažinęs su rengiamais Lietuvos pareiškimo variantais, M. Gorbačiovas juos įvertino kaip nepriimtinus. Jis reikalavo grįžti į kovo 10 dieną, pristabdyti Kovo 11-osios Aktą, bet ne jo pasekmes, kaip kad siūloma Lietuvos parengto projekto variantuose. “Tai atvers kelią viskam. Grįžimas į kovo 10 d. būtinas dviem trims mėnesiams, kol mes rasime sprendimą ir pasirinksime būsimus ryšius. Gali tai būti konfederaciniai ar asociacijos ryšiai, kurie nevaržys jūsų suvereniteto, išskyrus tai, ką jūs perduosite Sąjungai.(…) Kai tik procesas prasidės, visi apribojimai (t. y. blokada) bus atšaukti. Tačiau pirmiausia – moratoriumas ir grįžimas į kovo 10. (…) Dabar reikia nepraleisti progos, kad jūs galėtumėte pateikti savo variantą sustabdė, bet neatšaukė akto. Mes tiesiog darome manevrą”. V. Landsbergis atsakė, kad tautai grįžti į kovo 10-ąją neįmanoma ir Gorbačiovo reikalavimas mus stumia į aklavietę.

1990 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis kartu su ministre pirmininke K. Prunskiene ir kitais Lietuvos atstovais susitiko su Sovietų Sąjungos prezidentu M. Gorbačiovu, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku A. Lukjanovu, Ministrų Tarybos pirmininku N. Ryžkovu ir A. Jakovlevu. M. Gorbačiovas reikalavo kompromiso: iš Lietuvos pusės – Kovo 11-osios Akto pristabdymas, iš SSRS pusės – nereikalaujama Aktą atšaukti.

1990 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Taryba „…siekdama tarpvalstybinių derybų su TSR Sąjunga, skelbia nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą Kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos –TSR Sąjungos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami šalių įgaliotojų delegacijų specialiu protokolu”. Pareiškime taip pat sakoma, kad Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti, o deryboms nutrūkus ar Tarybai negalint normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, moratoriumas netenka galios.

Po 1990 m. birželio 29 d. pareiškimo paskelbimo, milžinišką žalą Lietuvai padariusią energetinę ir ekonominę blokadą 1990 m. liepos 2 d. SSRS nutraukė.“

Šaltinis: http://www.xxiamzius.lt
Rašyti komentarą