Šiandien jau vis garsiau imama kalbėti apie krizės pabaigą. Kol vieni dar svarsto ar jau tikrai pasiektas tas tikrasis dugnas, kai jau žemiau nėra kur kristi, kiti gi – visai nesivaržydami plyšauja, kad jau viskas – nuo dabar tik aukštyn. Kiek teisūs vieni ir kiti – parodys jau artimiausi mėnesiai, tačiau viena aišku jau dabar – kai kas, kam krizė pridarė ypač nemenkų nemalonumų, po truputį ima jausti pagyvėjimą. Kalbame apie šalyje veikiančius komercinius bankus.

Na, gal tas pagyvėjimo pojūtis ir ne visai tiksli sąvoka, tačiau, kad jaučiamas pinigų perteklius šalies bankuose – fakto neužginčysi. Dar vasarą Lietuvos bankas paskelbė, kad šalies bankuose, indėlių pavidalu laikoma rekordinio dydžio pinigų suma – 43 milijardai litų. Tai išties milžiniška pinigų suma, kuri iš esmės negeneruoja jokios papildomos vertės, o yra paprasčiausiai laikoma kaip piniginės atsargos. Bankai, prispausti tam tikrų jų veikla ribojančių įstatymų, bei ypač išaugusios investavimo rizikos, priversti daryti tik pakankamai saugias investicijas, kurios savaime aišku didelio pelno neneša. Aišku, visada galima skolinti ir vidaus rinkai, tačiau čia rizika dar didesnė, todėl jei jau skolinama, tai už tokias palūkanas, kad jas išgirdus, dažnam, dar išgalinčiam pasiskolinti, toks noras stipriai sumažėja. Ir kaip nesumažės, jei metinės palūkanos dažnai viršija 20 proc.

Tačiau ir bankas nėra tas, kuriam patinka sėdėti ant pinigų maišo ir mokėti indėlininkams palūkanas. Juk pagrindinis banko principas – pinigai privalo uždirbti pinigus. Gulėdami seife jie tikrai nieko gero neduos. Todėl norom nenorom, bet bankas yra priverstas skolinti pinigus. Ypač kai jų turintys žmonės linkę taupyti ir visas savo santaupas laikyti tame pačiame banke. Aišku, indėlininkams mokamos palūkanos jau senai nustojo siekti dviženklius skaičius, tačiau paieškojus, dar galima rasti ir visai patrauklių pasiūlymų. 4-5 proc metinių palūkanų gal ir nėra daug, tačiau tai vis geriau, nei nieko, todėl žmonės linkę palaikyti savo pinigėlius bankuose ir taip nors šiek tiek padidinti jų kiekį. O dar kai visa šalies ekonomika važiuoja žemyne ir visai neaišku kuo čia viskas baigsis. Netikrumas dėl ateities labai stiprus faktorius, verčiantis žmones imtis tam tikrų sprendimų, kurie dažniausiai vienaip ar kitaip susiję su finansais ir taupymu.

Taupumas, savybė, aišku, gera. Tačiau ką su tais pinigais daryti bankui? Paskolinti gal ir galėtų, tačiau kas prisiims riziką? Bankas juk ne labdaros organizacija ir jei jau tokiu metu skolina, tai vargšą skolininką norėtų net su rentgenu peršviesti, kad tik suprastų visus jo ketinimus ir iš anksto numatytų visas galimas grėsmes. Deja, net ir rentgenas čia niekuo padėti negali. Belieka tik seni geri metodai: sugriežtintos paskolų išdavimo sąlygos ir įsivaizduojama riziką atperkantis atlygis – tai yra palūkanų procentinė išraiška. Visa tai puiku ir tikrai suveikia. Žmonės vis mažiau skolinasi, nes vis mažiau žmonių atitinka sugriežtintas paskolų išdavimo sąlygas, o ir tie kurie atitinka ir galėtų pasiskolinti, visai to nebenori daryti, nes paskolos kaina jiems atrodo tikrai didelė ir visai nepatraukli. Štai čia ir esame dabar sustoję. Matydami, kad paskolų portfelis pastebimai mažėja, bankai pamažu ima nuolaidžiauti – tai yra švelninti paskolos sąlygas ir galbūt po truputį piginti teikiamas paskolas. Taip bankai tikisi privilioti tuos, kurie sunkmečio buvo paliesti mažiausiai ir yra išlaikę nepriekaištingą finansinę reputaciją. Dar nuo vasaros pabaigos tai buvo vis labiau pastebima. Štai vienas bankas siūlė nedideles vartojamąsias paskolas, kitas pakeitė savo kreditinių kortelių aptarnavimo mokesčius ir nepasivargino asmeniškai susisiekti su tokių kortelių turėtojais ir jiems pasiūlyti esą palankesnes sąlygas ir jei tik leidžia galimybės – dar daugiau pasiskolinti, tai yra padidinti kreditinės kortelės limitą. Tiesa, rinkoje liko ir gana konservatyvių bankų, kurie kol kas jokių viešai pastebimų nuolaidų kol kas potencialiems skolininkams nepasiūlė. Tačiau čia tik visko pradžia. Bus įdomu stebėti kaip situacija keisis kitų metu pradžioje. Ar ilgai bankai sugebės ištempti su tokiais skolinimo tempais ir kada galėsime vėl pradėti tikėtis, jog bankas į potencialų skolininką žiūrės ne kaip į priešą, kuris nori atimti iš jo pinigus, o kaip į partnerį, kuris už suteikta finansinę pagalbą, sumoka proto ribose esančią kainą.