Pastaruoju metu kažkaip vis dažniau žiniasklaidoje pasigirsta pranešimų, esą Lietuvoje ima trūkti darbo jėgos. Jei nebūtum pastaruosius trejetą metų susidūręs su karčia realybe, galėtum beveik pagalvoti, kad tebegyveni tais pačiais 2007-aisiais, kai darbo rinkoje iš tikro buvo tokia situacija. Dar labiau tokios pramanytos (o gal vis tik nelabai?) realijos ima stebinti kai paskaitai Darbo biržos ataskaitas ir sužinai, kad daugiau nei 14 proc. darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje neturi darbo yra užsiregistravę kaip bedarbiai. Abu tie faktai kažkaip niekaip tarpusavyje nesiderina. Juk atrodo, kad jei kažkam trūksta darbuotojų, o norinčių dirbti Darbo biržoje šimtai tūkstančių, tokios problemos kaip darbo jėgos trūkumas tikrai neturėtų būti. Peršasi išvada, kad kažkuri pusė atvirai meluoja, arba pasako ne visą tiesą. Kadangi netikėti skaičiukais nusakančiais bedarbių skaičių Lietuvoje nėra jokio pagrindo, norom nenorom imi galvoti, kad kažkas ne taip su tais, kurie esą neranda darbuotojų. Ir iš tikrųjų… Priežasčių, kodėl kažkas ima vis garsiau reikštis, kad Lietuvoje negali rasti darbuotojų, yra keletas:

1. Atlyginimas. Ne paslaptis, kad dauguma Lietuvos darbdavių, įvertinę esamą situaciją ir bedarbystės mastus, nėra linkę naujiems darbuotojams siūlyti didesnę nei minimalią algą, kuri šiuo metu atskaičius mokesčius yra kiek didesnė nei 600 litų per mėnesį. Beveik nieko nuostabaus, kad už tokią algą sutinkančių dirbti tikrai yra sunku surasti. Pabandykite išgyventi už tokią sumą visą mėnesį! Ir nepamirškite dar pridėti kelionės į darbą ir atgal išlaidų, taip pat pietų. Likę keli šimtai litų tikrai nesukels didelio noro visą mėnesį plušėti.
2. Perdėti darbdavių lūkesčiai. Ne paslaptis, kad dažnai darbdaviai ieško visapusiško profesionalo, jauno ir dar su patirtimi. Po tokių reikalavimų sąrašo, visai nenuostabu, kad tinkamo darbuotojo taip ir nepavyksta rasti. Paprastai tokie darbuotojai, kurių tikrai nėra daug, jau turi darbo vietas ir esami jų darbdaviai su tokiais darbuotojais neskuba atsisveikinti.
3. Ekonominė ir politinė situacija Lietuvoje ir Pasaulyje. Šiais, visuotinio taupymo ir ekonominio sunkmečio laikais, kai globalus ekonomikos nuosmukis sukėlė tikrą audrą viso Pasaulio ekonomikoje, kardinaliai išsiskyrė trijų pagrindinių šalių, dalyvaujančių darbo santykiuose požiūriai ir veiksmai. Tiesa sakant, beveik niekada ir nebuvo šių trijų šalių požiūriai itin suderinti, tačiau pakitusi ekonominė situacija, šiuos santykius dar labiau paaštrino. Kalbu apie verslą, darbdavio pozicijoje, darbuotoją ir valstybę. Paprastai tariant, verslo pagrindinės siekis yra uždirbti pinigus, o įplaukoms sumažėjus, prisijungė ir šalutinis tikslas – sutaupyti. Darbuotojui, aišku svarbiausiu veiksniu tapo jo atlyginimas, kuris darbdaviui įvedus taupymo politiką, vienaip ar kitaip, daugeliu atveju, buvo sumažintas. Tuo tarpu valstybė, kuri kišasi į darbdavio ir darbuotojo santykius, taip pat pajutusi artėjančią biudžeto deficito giltinę, ėmėsi atitinkamų veiksmų, kurie nebuvo naudingi nei darbuotojui, nei tuo labiau darbdaviui – padidino mokesčius, taip tikėdamasi sumažinti biudžeto nepriteklių. Gavosi situacija kaip toje Krylovo pasakėčioje, kai kiekvienas vežimą tempia sau, o vežimas iš vietos taip ir nepajuda: darbdaviai neranda darbuotojų, žmonės nebenori dirbti, o valstybė dėl to ir toliau nesurenka mokesčių.
4. Emigracija. Visi žinome emigracijos mastus. Ypač pastaraisiais metais, kai slegiami paskolų naštos bei ieškodami ne tik gardesnio duonos kąsnio, bet ir bent kiek geresnės socialinės aplinkos, Lietuvą paliko šimtai tūkstančių jos piliečių. Bet nereikia ir tos statistikos. Kiekvienas iš mūsų turbūt galėtume nesunkiai įvardinti bent vieną draugą, kolegą ar giminaitį, kuris dirba ir gyvena užsienyje. Ypatingai tai aktualu kalbant apie jaunus ir perspektyvius darbuotojus, kurių dažniausiai ir ieško, bet jau neranda, mūsų šalies darbdaviai.

Esu beveik tikras, kad pasibaigus vienai krizei, sulauksime kitos. Tik antroji jau bus socialinė. Norom nenorom gausim įsileisti trečiųjų šalių emigrantus, kurie galbūt sutiks dirbti „prastesnius“ ir mažiau apmokamus darbus. Tik ar to pakaks, kad vis senstanti visuomenė pajėgtų išsilaikyti? Tiesa, patriotiškumu neblizga nei mūsų valdžia, nei daugelis iš mūsų. Tad tokios vertybės, kaip tautiškumas, pilietiškumas ir atsakomybė prieš savo šalį ir savo brolius bei seseris tikrai neįeina į pirmą dešimtuką. Tačiau nepaisant to, esame gana konservatyvūs, nepakantūs ir visai nenorime regėti savo tarpe kitos rasės ar tautybės žmonių. Tačiau gal tai nėra taip blogai? Juk visos išsivysčiusios šalys susiduria su ta pačia problema ir nepaisant to – visos jos nepraranda tautiškumo. Gal kylančiai ekonomikai kaip tik reikia pigios darbo jėgos importo? Gal tai yra kaip tik tai, ant ko Lietuva turi statyti savo ateitį? Gal… tik ar toje ateityje yra vieta lietuvių kalbai, kultūrai, papročiams, tradicijoms? Ar sugebėsime išsaugoti tai, ką per amžius mums išsaugojo mūsų proseneliai? Būtų puiku, jei tai pavyktų. Nes priešingu atveju Pasaulyje gali likti tik viena trispalvė. Ir ta pati su žvaigžde per vidurį.