Sveikinimai. Ar iš tikro tai daryti šitaip lengva?
2010-12-06 Žymos: Šventės Paskelbta kategorijose Keturi kampai
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad kiekvienų metų gruodį galima drąsiai skelbti sveikinimų mėnesiu. Tiek sveikinimų, kiek jų tenka gruodžiui, turbūt netektų visiems likusiems metų mėnesiams kartu sudėjus. Iš tikro, metams einant į pabaigą, kartu su didžiausiomis metų šventėmis pasipila ir sveikinimų lavina. Sveikiname visus ir visaip. Na, gal visaip ir nelabai tinka, nes sveikinimų ypatumai, kartu su technologijų amžiumi, įgavo ir kitokią formą. Jei prieš dvidešimt ir daugiau metų pirkdavom šūsnį atvirukų ir vokų, tai pastaruosius penkiolika metų paprastai „užlaužiame“ mobiliojo ryšio operatorių tinklus ar smarkiai padidiname apkrovą elektroninio pašto tarnybinėms stotims. Tiesa, artimuosius ir kolegas, kuriuos matome kasdien, pasveikiname ir žodžiu, palydėdami savo sveikinimą rankos paspaudimu ar net bučiniu kur nors į skruostą. Bet ne priemonėse esmė.
Paprastai sveikinimas susideda iš gražių ar net šmaikščių žodžių. O jei leidžia galimybės, tai dar ir kokį vaizdelį „į temą“ prikabinam. Neva, kad pagyvinti visą tą faktą. Tačiau visai nesusimąstome apie šio veiksmo prasmę. Juk sveikinimas visų pirma turėtų būti nuoširdus. Pačiu sveikinimu parodytas dėmesys turėtų būti ne tik kažkieno pasakyti žodžiai ar nupieštas vaizdelis, tačiau ir kažkas tauraus, mielo, jausmingo, galų gale bent kruopelyte ir originalaus. Kažkieno sueiliuoti sveikinimo žodžiai, kurie švenčių dienomis keliauja nuo vieno abonento pas kitą – tuo visiškai nekvepia. Vienas ir tas pats sveikinimas gautas iš penkių draugų, kolegų ar šiaip pažįstamų tik priverčia giliai atsidusti. Šiuo atveju, turiu pasakyti, kad ir patys paprasčiausi žodžiai, tačiau sugalvoti ir parašyti pačio sveikintojo būtų šimtą kartų mielesni, nei kelių mygtukų paspaudimais persiųstas gautas sveikinimas. Galų gale juk visi žinome, kad gautų dovanų „perdovanojimas“ tikrai nėra pagirtinas veiksmas, tačiau su sveikinimais taip elgiamės dauguma. Negi jau taip mūsų visų galvelėse tuščia, kad nesugebam net pora sakinių parašyti žmogui, kuris yra mums svarbus? O gal ir čia veikia kiekybės ir kokybės principas, kai sveikindami visus iš eilės, tiesiog visiškai prarandame kokybės pojūtį?
Suprantu, kad dauguma pagalvos, kad pats pasveikinimo faktas, tai yra dėmesio parodymas, yra pakankama priežastis išsiųsti kažkam trumpąją žinutę. Žinoma, smagu kai supranti, kad kažkas tavo telefono numerį dar saugo savo telefone, tačiau kai gauni „smsą“ iš trejus metus nematyto buvusio kolegos ar šiaip kažkokios atsitiktinės pažinties objekto, tai ir tas dėmesio parodymas nesukelia jokių teigiamų jausmų. Ryšiai, neabejotinai yra gerai, tačiau jie turi būti palaikomi nuolat, o ne kartą metuose.
Labai jau skurdokas ir pačių sveikinimų turinys. Nors lietuvių kalba tikrai yra turtinga ir pakankamai graži, tačiau didžioji dauguma sveikinimų skamba vienodai. Linkime sveikatos, pinigų, meilės, laimės, na ir dar, priklausomai nuo amžiaus, vaikų, anūkų ar tiesiog šiaip neva tai kokiu pokštu viską „užviršuojam“. Kitaip tariant, visa tai iki skausmo banalu ir blogiausia jei visa tai dar ir išberiame konvejeriu, be jokio prasmės suvokimo. Pasitaiko ir net visiškai kuriozinių situacijų, kai palinkime ko visiškai „ne į temą“. Pavyzdžiui, nesenai laikraštyje mačiau sveikinimą, kuriuo buvo sveikinama mergina dvidešimt penktojo jubiliejaus proga. Sveikinime buvo patariama nesijaudinti dėl šerkšno plaukuose ir panašiai. O jau apie užstalės linkėjimus tai išvis būtų galima traktatus rašyti. Ypač kai po vidurnaktį pakeltos taurės, žiūrėk jau dažnam sveikintojui ir kojos linksta, ir išgertas skystis per akis veržiasi.
Nesakau, kad sveikinimas, linkėjimas, būtinai turi būti kažkokio eiliaus ar senovės išminčiaus žodžiai. Daug svarbiau, kad suprastume ką sakome, ko linkime ir tas supratimas gimtų mūsų pačių galvoje, širdyje ir būtų pateiktas tikrai nuoširdžiai. Jei to nuoširdumo nepavyksta „pagimdyti“, tai gal geriau ir visai patylėti ar tiesiog mandagiai „prisidėti prie visų linkėjimų“. Taip bent jau neapsimetinėsime vieni prieš kitus, kad neva tai kažkas mums yra be galo svarbūs ir mums rūpi jų laimė, turtai, sveikata ar vaikų, anūkų skaičius. Tiesa, turtai gal ir rūpi, tačiau ne ta prasme, kuria paprastai išsakomi linkėjimai. O ir tas laimės linkėjimas, prisiminus lietuvišką anekdotą apie kaimyno stogą kartais tiek koktus pasidaro, kad nors imk ir apsiverk. Negi ir mes greitu laiku tapsime tos kultūros dalimi, kurioje visiems ir visada viskas „fine“? Juk turėdami tokią turtingą kalbą, tikrai galėtume būti ir originalesni ir kur kas natūralesni. O vaidinti gal ir smagu, tačiau visų pirmą net ir tai reikia mokėti daryti gerai.
Kiti kategorijos įrašai:
- Olandijoje – ne tik teorinės, bet ir praktinės žinios 2012-10-23 0
- Odontologai užaugins naująją kartą be grąžtų ir adatų 2011-05-02 1
- Prekybos centro „Cento“ maldelė tualete 2011-03-22 2
- Kaip Darbo birža remią verslą ir bedarbį 2010-09-20 2
Komentarų: 2
Dalius - 2010-12-06
Taip, sveikinimai yra.. banalu.
Bent jau didžioji jų dalis. Ypač kai e-mailinius sveikinimus nufiltruoja spam’o filtrai… po to tu į juos nesureguoji… ir žmogus lieka įsižeidęs.
[Atsakyti]
Lina - 2010-12-06
Originalių, vienetinių atvirukų ar originalių dovanų galima pasigaminti patiems. Yra kas gamina originalius atvirukus ar dovanas. Aš gimtadienio niekad nešvenčiu. Bet iš artimųjų gavau originalią dovaną. Dailidės-staliaus padarytą, išgražintą medinę dėžutę. Su išraižytu sveikinimu.
[Atsakyti]
Komentuoti