Gyvenimas mieste ir gyvenimas kaime, kaip turbūt ir daugelis dalykų šiame gyvenime, turi savų pliusų ir savų minusų. Ir čia jų būtų galima prirašyti kur kas daugiau nei bet kur kitur. Vienas iš tokių esminių, man nuolat krintančių į akis, tai lietuvių bendravimo su savo kaimynais ypatumai. Keistas fenomenas – kuo lietuviai gyvena toliau nuo savo kaimynų, tuo jie draugiškesni jiems. Vos ne vienkiemiuose gyvenantys kaimo žmonės, nuolat ir gana artimai bendrauja su savo artimiausiais kaimynais. Juk lietuvių lūpose dar ir dabar skamba posakis, kad pirmiausia į pagalbą atskuba kaimynai, o tik paskui giminės. O jis, pasirodo, visai ne iš piršto laužtas. Iš tikro Lietuvos kaime kaimynas kaimyną gelbsti ne tik bėdoje, bet nepamiršta pakviesti ir į savo giminės šventes: vestuves, krikštynas, jubiliejus. O štai gimtadienio ar laidotuvių progomis kaimynai dažnai susirenka net ir nekviečiami. Juk reikia pagerbti kaimyną. Gal todėl ir visi kaimo žmonės yra daug nuoširdesni, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ir visiškai priešingai.

Tuo tarpu mieste gyvenantys lietuviai, šiuo atžvilgiu jau daug uždaresni. Dažnai būna, kad net už sienos gyvenančius savo kaimynus lietuvis pažįsta tik iš matymo ir visas bendravimas apsiriboja galvos linktelėjimu, netikėtai susitikus laiptinėje. O apie jokias bendras šventes ar susiėjimus net kalbos negali būti.

Priežasčių, kodėl taip skirtingai bendraujama su savo kaimynais mieste ir kaime, turbūt ilgai ieškoti nereikia. Lietuviai nuo seno yra viena konservatyviausių tautų. Tam, kad šeima įsileistų į savo ratą pašalinius, visų pirma jie turi užsitarnauti visos šeimos pasitikėjimą. Kaime, kur aplinkiniai vieni kitus gana gerai pažįsta, tai padaryti kur kas paprasčiau. O štai mieste, to padaryti dažnai net neįmanoma. Be to, Lietuvos kaime, dar gana gajos bendruomeninės nuotaikos. Juk daugelis dar prisimena tarybinių ūkių ir šviesaus komunizmo laikus, kai bendruomeninė veikla buvo ypač skatinama. Mieste viso to buvo kur kas mažiau, todėl ir susvetimėjimas čia įgavo kur kas didesnį mąstą.

Be jau aptartų bendravimo ypatumų, lyginant kaimo ir miesto gyvenimą, į akis krinta ir dar vienas dalykas: kaime laikas bėga kur kas lėčiau. Išties… ypatingai pastaruoju metu, kai didžioji dalis kaimo žmonių liko tik su savo ūkeliais, laikas ten bėga pastebimai lėčiau. Miesto žmogus, kuris yra bent kiek veiklesnis, dažnai yra įsukamas į miesto ritmą, todėl didžioji dalis jo dienos prabėga kur nors skubant. Tuo tarpu kaime skubėjimo visai nematyti. Nėra jokio pagrindo tam. Dėl keletos minučių nei karvės ar kiaulės pastips, nei piktžolėmis daržai labiau apžels. Tačiau tai nereiškia, kad kaimo žmonės turi mažiau darbų. Ne, jų ir ten daugiau nei pakankamai. Tiesiog jie viską daro ne taip skubėdami ir dažniau leidžia sau pasidžiaugti gaiviu pavasario oru, darželyje pražydusia gėle ar pievoje nusileidusiu gandru. Tos gamtos detalės, kurios tave supa nuo pat viešnagės kaime pradžios yra kažkas įstabaus ir nepakartojamo. Ir tiesiog nuodėmė būtų nesustoti ir visu tuo nepasigrožėti. Gal todėl daugelis miestiečių poilsiui ir renkasi kaimą? Juk tik tikrame lietuviškame kaime galima pasislėpti nuo miesto triukšmo, kompiuterių ir nesibaigiančių problemų ir rūpesčių. Juk tik čia galime paragauti tikrai šviežio pieno, pačio natūraliausio, koks tik gali būti, sūrio ar šalia namo esančioje kūdroje sugauti savo metų karosą.

Taip. Lietuvos kaimas turi savo privalumų ir tik užkietėjęs miestietis ten nenorėtų sugrįžti vėl. Nors tikriausiai ir jam, kažkur giliai širdį ir tas mėšlo kvapas yra kur kas malonesnis, nei automobilių išmetamųjų dujų tvaikas.

Susijusių įrašų nėra.

Juokas pro ašaras ir nieko daugiau.

P. S. Informacija nepatikrinta.

Susiję įrašai:

1. Gaivinama dviračių nuomos idėja Vilniuje
2. Nauja valdžia Vilniuje “valosi” nuo “tvarkiečių”

Nors Lietuvoje iš esmės veikia tik trys mobiliojo ryšio operatoriai, tačiau tai nė kiek nepalengvina pasirinkimo. Kiekvienas jų siūlo po keletą mokėjimo planų. Be to, dar yra vadinamieji virtualūs mobiliojo ryšio operatoriai, kurie dažnai taip pat gali pasiūlyti gana gerų ir mūsų poreikius atitinkančių mokėjimo planų. O kur dar išankstinio mokėjimo mobiliojo ryšio paslaugos! Tokia pasiūlymų gausa dažnam iš mūsų sukelia nemažą galvos skausmą, kai tenka rinktis su kuriuo operatorium susidraugauti ir kokį jo siūlomą mokėjimo planą pasirinkti. Tinkamai išanalizuoti ir įvertinti visus siūlomus mokėjimo planus gali užtrukti galybę laiko, o tam jo aukoti visai nesinori. Štai čia į pagalbą ateina naujas projektas gerasplanas.lt

Projekto esmė labai paprasta – padėti vartotojams pasirinkti labiausiai jų poreikius atitinkantį mobiliojo ryšio paslaugų mokėjimo planą iš tų, kuriuos siūlo trys mobiliojo ryšio operatoriai: Omnitel, Bitė Lietuva ir Tele2.

Projektas gerasplanas.lt dar pakankamai naujas, todėl vis dar pasitaiko klaidų, tačiau tai nė kiek nesumenkina pačios projekto idėjos. Tokio įrankio lietuviško interneto padangėje jau senai reikėjo, ką puikiai įrodo ir sparčiai didėjanti šio projekto gerbėjų grupė populiariame socialiniame tinkle „Facebook“.

Linkime šiam projektui kuo didžiausios sėkmės ir kviečiame visus pasinaudoti puikia galimybe ne tik pasirinkti optimaliausią mokėjimo planą, bet ir, žinoma, sutaupyti. Taip pat tikimės, kad ateityje tarp pasiūlymų atsiras ir virtualiųjų operatorių bei išankstinio mokėjimo planai.

Susiję įrašai:

1. Mobiliojo ryšio kainos
2. Ar įvertina mobiliojo ryšio operatoriai lojalumą?
3. Mobiliojo ryšio operatoriai konkuruoja su Skype

1 būdas. Geriamasis vanduo yra perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo, o šiluma jam pašildyti – iš šilumos tiekėjo. Pasirinkusiems šį būdą gyventojams už geriamąjį vandenį tektų atsiskaityti pagal geriamojo vandens skaitiklio parodymus, kuris įrengtas daugiabučio namo įvade. O už šilumą geriamajam vandeniui pašildyti – pagal viso namo šilumos suvartojimą. Tai yra namo suvartotas geriamasis vanduo ir šiluma tam vandeniui pašildyti būtų išdalinama visiems namo gyventojams. Visus neatitikimus tarp bendro karšto vandens suvartojimo name ir to namo gyventojų deklaruoto suvartojimo turės dengti visi gyventojai.

Esminis šio būdo trūkumas yra tas, kad sąžiningiems namo gyventojams tektų sumokėti ir už nesąžiningų kaimynų suvartotą vandenį jei jie tarkim netiksliai deklaruoja skaitiklio parodymus ar net išvis karštą vandenį vagia.

O iš privalumų turbūt būtų tai, kad pasirinkusiems šį būdą tam tikrais atvejais pasikeitimų būtų mažiausiai. Ir toliau būtų už karštą vandenį atsiskaitoma nustatytomis ir dabar galiojančiomis kainomis ir beveik dabar galiojančia tvarka.

2 būdas. Karštą vandenį daugiabutis namas perka iš vieno tiekėjo ir jam atsiskaito pagal butuose įrengtus naujo tipo skaitiklių parodymus. Tam būtų reikalinga pakeisti karšto vandens skaitiklius ir atsirastų naujas mokestis už skaitiklių aptarnavimą, kadangi karšto vandens tiekėjas, kuris ir šiuo atveju liktų tas pats, kuris pasirinkus pirmąjį variantą būtų tik šilumos tiekėjas, nori visiems pasirinkusiems šį būdą įrengti naujus skaitiklius, kurie esą yra tobulesni, teisingesni ir geba nuotoliniu būdu perduoti duomenis apie suvartotą karšto vandens kiekį.

Be to, pasirinkusiems šį būdą padidėtų ir 1 kubinio metro karšto vandens kaina, nes tiekėjas esą dėl to patirtų papildomų išlaidų: tektų skaičiuoti geriamojo vandens suvartojimą, atsiskaityti už jo sunaudojimą, nuolat bendrauti su vartotojais ir pan.

O šio būdo privalumas yra tas, kad vartotojas labai tiksliai žinotų savo karšto vandens suvartojimą ir mokėtų tik už tai, kiek suvartojo. Tiesa, skirtumus tarp viso namo suvartojimo ir butų skaitiklių parodymų taip pat turėtų dengti visi namo gyventojai, todėl visai nesuprantama kodėl reikia naujų ir brangių skaitiklių?

3 būdas. Atsisakyti centralizuoto karšto vandens tiekimo ir karštą vandenį gamintis patiems.

Likus vos trejetui savaičių iki pasirinkimui numatyto termino pabaigos, kol kas dar niekas negali atsakyti kuris būdas yra geresnis. Iš pažiūros atrodytų, kad teisingiausias būtų antrasis variantas, tačiau papildomi mokesčiai optimistiškai visai nenuteikia. Visiškai nesuprantama kodėl karšto vandens tiekėjams būtinai reikia sumontuoti, kad ir modernius, tačiau gana brangius skaitiklius ir už tai imti mokestį iš gyventojų? Juk visi paslaugų tiekėjai, kurių tiekiamos paslaugos yra apskaitomos mechaniniais matuokliais, pasitiki gyventojais ir jų deklaruojamais duomenimis. Tai kodėl to negalėtų padaryti ir naujasis karšto vandens tiekėjas? Kodėl jiems būtinai reikia skaitiklių, gebančių duomenis perduoti per atstumą? O kiek brangtų 1 kubinio metro karšto vandens kaina – kol kas taip pat neaišku.

Nors oficialiai ir yra siūlomi trys variantai, tačiau realiai pasinaudoti galima tik dviem. Atsisakyti centralizuoto vandens tiekimo iš karštą vandenį gamintis pačiam namui yra beveik neįmanomas pasirinkimas. O iš likusių dviejų rinktis taip pat ne ką lengviau. Tiesa, nepasirinkusiems karšto vandens tiekimo būdo, nuo 2010 metų gegužės 1 dienos bus automatiškai parinktas antrasis, todėl kai kurių mūsų laukia vėl ne itin maloni žinia – padidėjusios sąskaitos už komunalines paslaugas.

Karšto vandens tiekimo būdą namui galima keisti ir po 2010 metų balandžio ar gegužės pirmos. Tam yra reikalingas tik bendras, visų namo gyventojų sutarimas. Apie namo gyventojų apsisprendimą, kuris būdas yra pasirinktas reikia raštu pranešti savo geriamojo vandens ar šilumos tiekėjui.

Susiję įrašai:

1. Su naujais metais vėl artėja naujų mokesčių bumas
2. Naujos šilumos kainos ir kainodara
3. Gerasplanas.lt padės pasirinkti

Tai kaip mes pasitikom naujuosius? Galima drąsiai teigti, kad ne ką geriau nei ir 2009-uosius. Visų pirma – priešpaskutinę senųjų metų valandą nustojo veikti Ignalinos atominė elektrinė, taigi, jau dabar visi naudojam gerokai brangesnę elektros energiją. Kol Pasaulis džiaugiasi atsikratęs vienos iš galingiausių ir tuo pačių pavojingiausių atominių elektrinių, Lietuvai tenka dar labiau veržtis diržus mokant už elektros energiją beveik trečdaliu daugiau. O gal ir mums vertėtų džiaugtis? Juk nebesėdim ant parako statinės? Nors pasiklausius kaimyninių valstybių planų, kažkodėl džiaugsmas nenušviečia veido.

Kitas dalykas, kurį būtų verta paminėti, tai pagaliau pasibaigę metai, per kuriuos Vilnius nešė garbingą, Europos kultūros sostinės jungą. Kiek nuo to tapom kultūringesni ir žinomesni – turbūt net neverta postringauti, nes kaip ir visada viską sugebėjom apauginti skandalais, korupcija, politikavimu ir visu kitu, ką tik turim blogiausia. Bet savo kultūrą juk parodėm Europai? Na, bent jau vamzdį prie Neries tai tikrai pastatėm. Ir visai nepigiai. Bet juk negaila. Vardan kultūros!

Praeitais metais turėjom ir kitą gražią sukaktį – Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetį. Tikrai graži sukaktis, tik gaila, kad ta sukaktis sutapo su pačiu ekonominio sunkmečio įkarščiu. Bet gal ir tai nėra labai blogai? Gal kaip tik bus akstinas pasikeisti ir viską pradėti nuo pradžių? Peržiūrėti savo vertybes ir į savo gyvenimus įnešti radikalių permainų? Bet juk jų ir taip jau gana apstu. Tuo puikiai pasirūpina valdžia. O vienintelė permaina, kurią linkę į savo gyvenimą įnešti lietuviai – tai emigravimas iš Lietuvos. Vienok juos sunku teisti, nes kai bankai kėsinasi atimti stogą virš galvos, laiko vidinėms dvejonėms ne kažin kiek. O be to juk ir valgyti norisi, ir radiatoriai nori nenori šyla.

Nuo šiandien štai sumažėjo ir daugelis pašalpų ir kitų socialinių išmokų. Pasitinkant praėjusius metus buvo masinis mokesčių didinimas, o štai palydint – toks pat masinis išmokų iš valstybės ir SODROS biudžetų mažinimas. Kaip čia yra? Pradžioje metų didinom mokesčius, tačiau įplaukos į biudžetą vistiek mažėjo. Metų gale – mažinam išlaidas, o rezultatai jau iškart aiškūs – skolintis vistiek teks ir visai nemažai. Bet kuriame privačiame versle tokie rezultatai būtų jau senai privertę manyti, kad kažkas buvo padaryta ne taip ir savaime aišku būtų imtasi atitinkamų veiksmų. Bet tik ne su mūsų politikais. Šie iki šiol mano, kad pasielgė gerai ir dar net išdrįsta pasidžiaugti rezultatais. Nors gal tikrai verta? Latviai štai juk dar blogesnėje padėtyje? O ir litas dar nedevalvuotas? O po naujo maksimalios bedarbio pašalpos dydžio nustatymo, kai ji buvo sumažinta vos ne per puse, žiūrėk Lietuvoje tuoj ir bedarbių nebeliks. Ir gyvenimas statistiškai ims gerėti… Bet juk žinom kaip su ta statistika būna: jei Petras persivalgęs, o Antanas visai nevalgęs, tai statistiškai jie abu normaliai pavalgę ir abu laimingi. Tik statistika ir nieko daugiau…

Na, o prasidėję naujieji, kaip daugelis iš mūsų sako, svarbu, kad nebūtų blogesni nei praėjusieji. To ir norėtusi palinkėti visiems. O jei dar nors kiek pasiseks, tai žiūrėk gal dar ir nors per nago juodymą geresni bus. Su Naujaisiais 2010-aisiais!

Susijusių įrašų nėra.

Jei kas paklaustų kuo ypatingos metų galo šventės, tikriausiai visi paminėtų magiškąjį Kalėdų Senelį, dovanas, kurių visi gauname ir paslaptingą, tylų ir užburiantį metų laiką, kai atrodo, kad balta sniego drobulė bent jau laikinai paslėpė visas bėdas, rūpesčius, problemas ir sukvietė visus prie vieno bendro Kūčių stalo.

Kūčios ir Kalėdos viešai pradėtos vėl švęsti tik Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, tai yra beveik prieš dvidešimt metų. Iki tol pagrindinė metų pabaigos šventė būdavo Naujieji Metai. Ir nors Kalėdas po beveik penkiasdešimties metų pertraukos švenčiam tik du dešimtmečius, tačiau jau spėjom pamiršti tikrąją Šv. Kalėdų Dvasią, kuri vis dažniau mūsuose paslepiama tarp gausybės valgių nukrautų stalų, viena už kitą brangesnių dovanų ir prabangos, kuri regis tapo neatsiejama švenčių dalimi. „Gyvename kapitalistiniame Pasaulyje, todėl tai neišvengiama“ – pasakytų daugelis. Ir sunku būtų su tokiais nesutikti. Tačiau, kad ir kaip būtume pavergti popierėlių ar žvilgančių monetų, kiekvienas iš mūsų turime jausmus, kuriems vis mažiau ir mažiau leidžiame prasiveržti, todėl darosi vis sunkiau juos išreikšti artimo, mylimo žmogaus atžvilgiu.

Metų pabaigos šventės, kurios mūsuose įvardintos kaip Kūčios, Šv. Kalėdos yra vienos iš tų švenčių, kada kiekvienas iš mūsų gali ir turi spinduliuoti gerumu, atjauta, meile, geraširdiškumu. Ir visai nebūtina dėl to leisti taip trūkstamų pinigų, juk niekas ir niekada negali atstoti nuoširdaus bučinio, šilto apkabinimo ar tiesiog draugiško rankos paspaudimo. Jau įpratome vienas kitam linkėti gerų švenčių, tačiau tai jau baigia tapti daugiau prievole, o ne tikru ir nuoširdžiu linkėjimu. Dar daugiau – įpratome visus sveikinti trumpaisiais pranešimai (SMS), bet net tų kelių žodžių surinkti telefono ekrane nebesugebame, o tiesiog persiuntinėjame vieni kitiems tuos pačius, kažkieno iš kažkur nukopijuotus sveikinimus. Nejau tapo taip sunku parašyti keletą žodžių, kurie, kad ir be rimo, tačiau būtų tikrai nuo mūsų. O kalėdiniai atvirukai, su tušinuku užrašytu linkėjimu baigia išvis išnykti iš mūsų gyvenimo, nors dar prieš gerą dešimtį metų jų gaudavo vos ne kiekviena šeima ir aišku nuo pat gruodžio pirmųjų dienų su nekantrumu jų laukdavo bei spėliodavo kokį šiemet atviruką atsiųs pusbrolis, puseserė ar krikšto tėvai.

Per pastaruosius du dešimtmečius daug kas pasikeitė. Pasikeitė ne tik žmonės, jų įpročiai, bet ir tradicijos. Gerai, kad šiandien dar galim susirinkti prie Kūčių stalo, suvalgyti plotkelę, prisiminti mirusius, paragauti 12 nemėsiškų patiekalų ir kartu su visa šeima pasitikti Šv. Kalėdas. Buvimas kartu ir išsaugotos tradicijos – tai didelė vertybė, kurią mes susigrąžinom ir kurią žinos bei prisimins mūsų vaikai. O palydint senuosius metus ir pasitinkant naujuosius, norėtusi visiems palinkėti nuoširdumo, ramybės ir bent truputėlį daugiau to visiems taip reikalingo gėrio, kuris mūsų gyvenimą padaro nuostabų ir nepakartojamą. Gerų, prasmingų ir didesnio optimizmo metų, Jums, mieli skaitytojai. Su Šventėm!

Susijusių įrašų nėra.

Įsigaliojus naujai šilumos kainų skaičiavimo metodikai, šilumos tiekėjai kainas gali perskaičiuoti kiekvieną mėnesį atsižvelgiant į šilumai gaminti reikalingų išteklių kainą. Gera tokia tvarka ar ne, kol kas anksti spręsti, tačiau pažįstant energetikus, tikėtis ypatingai palankių sąlygų šilumos vartotojams, turbūt nelabai vertėtų.

Susipažinti su savivaldybėse nustatytomis šilumos kainomis galima regula.lt internetiniame tinklalapyje: šilumos kainų žemėlapis, pagal savivaldybes.

O tam, kad labiau suprasti, kaip šiandien yra apskaičiuojamos šilumos kainos, siūlome pašifruoti ištrauką iš vienos savivaldybės tarybos sprendimo dėl tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo:

1.1. šilumos gamybos kainos:

1.1.1. šilumos gamybos savo šaltinyje vienanarę, išreiškiamą formule – 4,38 + Tg nš kd;

1.1.2. patiektos į tinklą:

1.1.2.1. vienanarę, išreiškiamą formule – 4,38 + Tpt kd ;

1.1.2.1.1. vienanarės kainos pastoviąją dedamąją – 4,38 ct/kWh;

1.1.2.1.2. vienanarės kainos kintamąją dedamąją – Tpt kd ;

1.1.2.2. dvinarę:

1.1.2.2.1. pastoviąją dalį (už patiektą į tinklą šilumos srauto vidutinę galią) – 31,95 Lt/kW

per mėnesį;

1.1.2.2.2. kintamąją dalį (už patiektą į tinklą šilumos kiekį) – Tpt kd ;

1.2. šilumos perdavimo kainas (iki pastato šilumos įvado):

1.2.1. vienanarę, išreiškiamą formule – 2,49 + Tpr kd ;

1.2.1.1. vienanarės kainos pastoviąją dedamąją – 2,49 ct/kWh;

1.2.1.2. vienanarės kainos kintamąją dedamąją – Tpr kd ;

1.2.2. dvinarę:

1.2.2.1. pastoviąją dalį (už suvartotą šilumos srauto vidutinę galią) – 18,12 Lt/kW per

mėnesį;

1.2.2.2. kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) – Tpr kd;

1.3. šilumos, patiektos iki pastato šilumos įvado, kainas:

1.3.1. vienanarę, išreiškiamą formule – 6,87 + Tpt kd + Tprkd;

1.3.1.1. vienanarės kainos pastoviąją dedamąją – 6,87 ct/kWh;

1.3.1.2. vienanarės kainos kintamąją dedamąją, išreiškiamą formule – Tpt kd + Tpr kd;

1.3.2. dvinarę:

1.3.2.1. pastoviąją dalį (už suvartotą šilumos srauto vidutinę galią) – 50,07 Lt/kW per

mėnesį;

1.3.2.2.kintamąją dalį (suvartotą šilumos kiekį) išreiškiamą formule – Tpt kd + Tpr kd;

1.4. šilumos pardavimo vartotojams kainą – 5,09 Lt per mėnesį vienam vartotojui arba

daugiabučių namų gyventojams pasirinktinai 5,09 Lt per mėnesį arba 0,36 ct/kWh;

1.5. pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 2.7 punktą, nepadengtas sąnaudas, susidariusias dėl kuro faktinių kainų ir nustatant šilumos kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, ir paskirstytas 12 mėnesių laikotarpiui – 2,02 ct/kWh;

1.6. šilumos kainų dedamųjų Tg nš kd, Tpt kd, Tpr kd, Tpt formules:

Eil Nr	Dedamoji	Formulė
1.1	Šilumos gamybos savo šaltinyje ir patiektos į tinklą vienanarės kainos kintamoji dedamoji	Tg nš kd = Tpt kd = 0,29 + (79,5 x Tmed + 1841,4 x Tm + 253,1 x Ta + 6615,2 x Tp + 405,6 x Ts + 105,1 x Td) / (91,85 x 10000)
2.2	Šilumos perdavimo kainos kintamoji dedamoji	Tpr kd = 0,39 + 24,65 x Tpt / 67,2
3.3	Patiektos į tinklą šilumos kaina	Tpt = 4,38 + Tpt kd

Žymėjimai:

Tmed – medienos kaina, Lt/tne;

Tm – mazuto kaina, Lt/tne;

Ta – akmens anglies kaina, Lt/tne;

Tp – pjuvenų kaina, Lt/tne;

Ts – šiaudų kaina, Lt/tne;

Td – dyzelinio krosnių kuro kaina, Lt/tne;

Kuro kainos, taikomos skaičiuojant šilumos kainas, nustatomos pagal Šilumos kainų nustatymo metodikos 121 punkto reikalavimus.

Ar kas nors patikėjote, kad bent vienas savivaldybės tarybos narys supranta, iš ko šiandien susideda šilumos kaina ir kaip išvis ji apskaičiuojama?

Susiję įrašai:

1. Mobiliojo ryšio kainos
2. Nuo 2010-01-01 brangsta elektra ir dujos
3. NT rinka. Ilgai laukus dar palauksim

Pastaruoju metu, kai nekilnojamo turto kainos kiekvieną mėnesį krenta, surasti padorų būstą už protingą kainą – misija nė kiek ne lengvesnė nei ir bet kuriuo kitu metu. Peržvelgus skelbimus internete ir laikraščiuose atrodo, kad su naujuoju pirkiniu nebus jokių problemų – vos ne kas antras atrodo tinkantis. Tačiau ne viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Pirmi penki atsirinkti skelbimai pasirodė akivaizdžiausia melagystė: skelbimai melavo ne tik apie namo būklę, bet ir apie kainą. Bet to, galiausiai pasirodė, kad neteks ir apžiūrėti, nes jie jau parduoti. Stebinanti senų butų paklausa – vos per pusantros savaitės pavyko parduoti net tris butus iš penkių, kurie matyt pasirodė patrauklūs daugeliui pirkėjų, tai jie matyt net negalvoję ėmė ir nupirko juos. Na, bent jau tokia oficiali nekilnojamo turto (NT) vadybininkų versija.

Iš tikro, visi internete ir net laikraščiuose publikuojami skelbimai – NT agentūrų kūriniai, iš kurių daugelis arba nutyli esmines pardavinėjamo būsto savybes, arba akivaizdžiai rašo netiesą. Rasti skelbimą, kuriame savo būstą pardavinėtų pats savininkas – retenybė. Iki šiol sunkoka suprasti, kodėl būsto savininkai patys nesiima pardavinėti savo būsto, o patiki šį procesą visokiom neaiškiom agentūrom. Juk pardavinėjant savo būstą pačiam, be agentūros pagalbos, visada galima tikėtis gauti daugiau, o be to, sėkmingai pardavus, nereikės gautos sumos dalintis su ta pačia agentūra. Negi skelbimų talpinimas internete ir laikraščiuose yra toks sunkus ir tiek daug laiko ar pastangų reikalaujantis užsiėmimas, kad reiktų tuos darbus patikėti agentūrom? Tikrai tuo netikiu. Pardavėjai matyt galvoja, kad NT agentūros visagalės ir atras milijardierių pirkėją, kuris už siūlomą „chruščiovkę“ sumokės milijoną. Deja, realybė kur kas skaudesnė – pirkėjai šiuo metu tikrai nesipeša dėl „kartonkių“ ar tų pačių „chruščiovkių“ ir dar mažiau tokių, kurie už tokius būstus pasiryžę mokėti šimtus tūkstančių.

NT agentūros, dėl kažkokių nežinomų priežasčių, kasdien interneto skelbimų lentuose ir specializuotose NT portaluose, talpina tuos pačius skelbimus, tik su šiek tiek pakeistu aprašymu. Taip sudaroma milžiniškos pasiūlos vizija, kuri netikėtai visai išsisklaido kai paskambini tokių skelbimų autoriams. Paaiškėja, kad užkibai ant kabliuko, kurį gudriai „įmerkė“ nekilnojamo turto „ekspertai“, sukurdami tiesiog tobulą pasiūlymą bet kuriam ieškančiam naujo būsto. Vienintelė problema – toks skelbimas turbūt pasitarnauja tik potencialių klientų pritraukimui ir visiškai neturi nieko bendro realybe.

Pabaigai, keletas patarimų, kurie pravers visiems, kurie nuspręs skelbimų pagalba susirasti savo svajonių būstą:

1. atradę tinkamą pasiūlymą, visada patikrinkite ar nėra panašių ar tokių pat skelbimų. Jei tokių rasite – pažiūrėkite kada skelbimų lentose atsidūrė pirmasis bei palyginkite skelbimuose skelbiamas kainas. Didžiausia iš jų bus artimiausia realybei, tačiau jei pirmas skelbimas atsirado daugiau nei prieš 2-3 mėnesius – beveik galima būti visiškai tikru, kad šie skelbimai jau visai nebenaudingi;
2. jei po skelbimu skelbiamas tik telefono numeris ir nesate tikri kas skelbimo autorius – visada galite įvesti telefono numerį į google paieškos laukelį. Jei pasirodys, kad tas pats numeris nurodytas keliuose skelbimuose – taps aišku, kad ir Jūsų „svajonę“ siūlo agentūra;
3. skelbimuose nurodomos kainos tik orientacinės. Visai gali būti, kad šeimininkas už konkretų būstą norės daugiau, nei paskelbta agentūros skelbime. Lygiai taip pat šeimininkas gali būti pasiruošęs ir skelbime nurodytą sumą sumažinti. Ypač jei norite įsigyti brangesnį būstą.
4. jei nusprendėte pasinaudoti agentūrų paslaugomis – tiesiai ir eikite į jų būstines, o ne gaiškite laiką ties išgalvotais pasiūlymais, kurių dabar pilnas internetas. Taip sutaupysite ir laiko, ir pinigų. Drąsiai išsakykite ko ieškote ir pamatysite, kad dauguma agentūrų neturės ko realiai pasiūlyti. O likusius keletą variantų, kurie galbūt Jums tiktų – galėsite apžiūrėti dar tą pačią dieną.
5. atminkite, kad norimo įsigyti būsto paieškos yra kur kas didesnis darbas nei jo pardavinėjimas, todėl tam pasiruoškite skirti tikrai nemažai savo laiko.

Gerų rezultatų visiems ieškantiems!

Susiję įrašai:

1. NT rinka. Ilgai laukus dar palauksim
2. Kas būtų jei SMART koncepciją įgyvendintų kiti automobilių gamintojai?

Pakeisti kainas prekių duomenų bazėje nėra taip sudėtinga. Paprasčiausiai sėdi darbuotojai (dažniausiai centriniame prekybos centro biure, Vilniuje) ir pagal nurodymus kasdien perkainoja konkrečias prekes. Daug didesnė problema yra su naujų kainų kortelių atspausdinimu ir jų išnešiojimu po prekybos salę. Kaip žinia, daugelis prekybos centrų netgi sunkmečiu nepasižymi pavyzdine tvarka darbuotojų darbo organizavime, todėl tokios „klaidos“ (jei tai galima pavadinti klaidomis) pasitaiko ir šiandien.

Tad ką daryti tokiu atveju? Aprėkti visiškai nekaltą kasininkę ir atsisakyti pirkti tokią prekę? Dar labiau aprėkti ir išvis nieko nebepirkti? O gal primygtinai reikalauti, kad prekė Jums būtų parduota už tą kainą, kuri nurodyta lentynoje? Na, o gal tik tyliai mintyse nusikeikti ir nieko nesakius sumokėti už konkrečia prekę brangiau?

Teisiniu aspektu, Jūs turite dvi išeitis: pirkti prekę už jau „padidėjusią“ kainą arba nepirkti jos išvis. Taip yra todėl, kad galutinė kaina, už kurią pardavėjas sutinka parduoti prekę yra būtent ta, kurią rodo prekių duomenų bazė, tai yra – kasos aparatas. Tokia praktika yra įsigalėjusi tarp mažmenine prekyba užsiimančių įmonių, kadangi pagal LR Civilinį kodeksą, teisėtai prekė gali būti perleista kito asmens nuosavybėn tik už galutinę kainą, kurią nustato pardavėjas, o pirkėjas už tokią kainą sutinka ją įsigyti. Jokie kitokie reikalavimai ar pretenzijos čia nėra galimi. Tai iš esmės nusako faktą, kad lentynose gali gulėti penkios skirtingos prekės kainos, tačiau paskutinė ir tikra bus tik ta, kurią parodys kasos aparatas.

Čia iškart galite paklausti – o kaip pirkėjų teisės? Teisė į teisingą ir neklaidinančią informaciją? Taip. Tokia teisė yra, tačiau… Pirmiausią ką reiktų įrodyti yra tai, kad Jūs, kaip pirkėjas, patyrėte kažkokią konkrečią žalą dėl to, kad prekybos centras Jums laiku ir vietoj nesuteikė teisingos informacijos apie prekės kainą. Kiek tai realu Lietuvos teismuose, spręskite patys…

Na, o visi šūkavimai ir rėkimai ant kasininkių yra tik savęs ir kitų negerbimas, nes iš esmės – kasininkė dažniausiai būna niekuo dėta, dėl įsivėlusios klaidos. Ji tik paprasčiausiai sėdi ir skenuoja prekes, bei paima iš pirkėjų pinigus ir atiduoda grąžą. Daug labiau kalta pati prekybos centro sistema, kuri nesugeba užtikrinti, kad visi prekių kainų pasikeitimai pasiektų ir prekių lentynas. Iš esmės, labai sunku būtų apkaltinti net konkretų prekybos centro darbuotoją, netgi tą, kuris yra tiesiogiai atsakingas už tai, kad prie konkrečios prekės visada būtų reali kaina, kadangi kaip žinia prekybos centruose žmonės dirba pamainomis, personalas dažnai keičiasi, o tai, savaime aišku, negali užtikrinti idealios darbo tvarkos.

Tačiau yra ir kita pusė. Pirkėjas. Kartais pirkėjas labai nusivilia negalėdamas įsigyti „pabrangusios“ prekės arba, net viską stropiai apskaičiavus, pasirodo ima ir pritrūksta pinigų, nes kažkuri prekė pasirodė kainavo daugiau nei buvo nurodyta prekių lentynoje. Aišku, tai ir nemalonu, ir nepatogu. Dar blogiau, kai tokią klaidą pastebime tik namie, peržiūrėdami kasoje gautą čekį. Nebegalėdami įtakoti situacijos, jaučiamės, tikrąją to žodžio prasme, apgauti. Taigi ar galime kaip nors išvengti tokių situacijų? Jei šį klausimą adresuotume pirkėjams – tikriausiai ne. Gal tik galėtų nuskambėti ir taip dažnai visur sutinkamas pasiūlymas, jog „grąžą reikia tikrinti prie kasos“. Tačiau jei šis klausimas būtų užduotas pardavėjams, tai atsakymas be abejonės turėtų būti teigiamas. Pardavėjams tikrai dar yra kur tobulėti ir kaip vienas iš sprendimų būtų siūlymas daugiau dėmesio skirti personalui, jo kvalifikacijai, atsakomybei ir požiūriui į darbą. Tačiau tam pirmiausia būtina ne tik padidinti darbo užmokestį, bet ir sumažinti darbo krūvį. O tai Lietuvoje dar matyt bus negreit.

Yra ir kitų, modernesnių sprendimų. Vienas tokių – elektroninės kainų kortelės arba elektroninė kainų juosta per visą lentyną, kur šalia prekės visad degs ta kaina, kuri bus įvesta į prekių duomenų bazę. Tačiau tai pakankamai brangus ir pakankamai nelankstus sprendimas, ypač turint ribotą prekybos salės plotą.

Gerų apsipirkimų ir kuo mažiau nesusipratimų parduotuvėse!

Susiję įrašai:

1. Kaip rinktis prekes prekybos centre?
2. E-verslo gudrybės
3. Stambieji prekybininkai žaidžia procentais ir mūsų jausmais

Komunikacija su esamais ir potencialiais klientais yra ypatingai svarbi įmonėms, teikiančioms ryšio paslaugas, tarp kurių mobilusis ir fiksuotas ryšys, interneto ryšys, IP telefonijos paslaugos ir pan. Trumpiau tariant – paslaugos, kurios turi tendenciją sutrikti ir kuriomis naudojasi didelis skaičius vartotojų – reikalauja nuolatinės komunikacijos su klientais. Tam, visi operatoriai turi pagalbos tarnybas, į kurias dažniausiai galima prisiskambinti ištisą parą.

Komunikacija telefonu – senas ir jau visiems įprastas būdas kreiptis į operatorių. Tačiau ar jis ir turėtų toks išlikti vienintelis? Juk šiandieninės technologijos jau leidžia kur kas didesnį skaičių komunikavimo kanalų, tarp kurių jau ne tik beveik senamadišku tapęs elektroninis ar paprastas paštas, bet ir forumai, komentarai, realaus laiko pokalbiai („chatai“, konferencijos).

Panašu, kad pirmoji komunikaciją su klientais nusprendė išplėsti mobiliojo ryšio bendrovė „Omnitel“. Dar vasarą atnaujinusi savo tinklalapį, nemažą dėmesį skyrė ir naujų funkcijų įgyvendinimui, kurios užtikrino dar didesnę komunikaciją tarp pačios įmonės ir jos klientų. Pati idėja visiškai paprasta – tiesiog komentarų forma galima pateikti užklausą, į kurią atsako kompetetingi „Omnitel“ darbuotojai. Iš tokio bendravimo patenkinti visi – klientai jaučiasi betarpiškai bendraujantys su savo paslaugų operatoriumi, o operatorius turėtų likti patenkintas jau vien tuo, kad patenkinti jo klientai.

Pirmas žingsnis žengtas, tačiau tobulėti dar tikrai yra kur. Pirmiausia, labai abejotina ar pagrindinis kompanijos puslapis yra tinkamas tokio tipo bendravimui? Juk tokių užklausų-atsakymų gali prisikaupti tikrai nemažai, todėl visas puslapis gali virsti vien tik klausimų-atsakymų metraščiu. Jei jau norima vystyti tokias diskusijas – tam puikiai tiktų ir senas geras sprendimas – forumas. Kitas vertus – tai vistiek nėra realaus laiko bendravimas, nes parašius užklausą, tenka ilgokai palaukti kol bus parašytas atsakymas, tenka nuolat grįžinėti į puslapį ir tikrinti komentarų skiltį. Daug geriau būtų realaus laiko bendravimas, kur pasinaudojant internetu, būtų galima tiesiogiai susisiekti su specialistu ir aptarti iškilusią problemą ar dominantį klausimą. Juk šaunu būtų pabendrauti su kompanijos atstovu pasinaudojant internetiniu „chatu“ ar populiariąja pokalbių programa „Skype“.

Kiti Lietuvos operatoriai kol kas šioje srityje nerodo didelių permainų. Jie ir toliau pasilieka prie senojo komunikacijos metodo, kuris apsiriboja mokamu arba ne informacijos centro numeriu, elektroniniu ir paprastuoju paštu bei elektroniniais paklausimais, pasinaudojant savitarnos svetainėmis. Realaus laiko bendravimą galima pasiekti tik pasinaudojant primuoju būdu, tai yra skambinant telefonu ir kalbant su pagalbos ir informacijos tarnybos darbuotoju, kuris visų pirma nėra specialistas ir dažnai atsitinka taip, kad skambinantysis yra daug pranašesnis nei kitame laido gale, kompanijos vardu kalbantis darbuotojas. Žinoma, didžiųjų miestų gyventojams visada galima užsukti į operatorių salonus, tačiau ir tai negarantuoja, kad klientui bus suteikta tiksli, teisinga ir reikalinga informacija. Iš patirties būtų galima pasakyti, kad tos pačios UAB „Omnitel“ salone, teko ilgokai pasiginčyti su salono konsultante dėl mobiliojo interneto kainų, nes ji užsispyrėliškai bandė įteigti, kad papildomo 1 Kb kaina yra 1 ct., nors pačios kompanijos puslapyje buvo aiškiai rašoma, jog 1 ct teks mokėti už papildomai persiųsta 1 MB. Kb ir MB tikrai skiriasi, todėl kiek pasiginčijus teko apleisti šios bendrovės saloną ir sukti į kitame miesto gale esantį centrinį UAB „Omnitel“ biurą, kuriame viskas vyko be problemų.

Šis pavyzdys tik įrodo, kad bendravimui su klientais neužtenka pasamdyti vien tik komunikabilius ar gebančius susikalbėti keliomis kalbomis darbuotojus. Pirmiausia jie privalo gerai išmanyti tai, ką pardavinėja. Tik tada bus pasiektas maksimalus efektas, kurio tikisi kompanija ir jos klientai. O štai ateityje laimės tas operatorius, kuris pirmas pasiūlys naujus realaus laiko, nemokamus komunikavimo kanalus, kuriais vartotojai galės gauti realią ir teisingą informaciją.

Susiję įrašai:

1. Ar įvertina mobiliojo ryšio operatoriai lojalumą?
2. Operatorių savitarnos svetainės. Renkame geriausią
3. Mobiliojo ryšio kainos