Šiandien Lietuvoje net 52 proc. berniukų ir 48 proc. mergaičių iki 3 metų amžiaus jau serga ankstyvuoju dantų kariesu. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse net 63 proc. dvylikamečių neturi nė vieno ėduonies pažeisto danties. Lietuvoje vaikams karieso pažeistų dantų yra keturis kartus daugiau nei Skandinavijoje.

Jau daugiau kaip du dešimtmečius vykdomos pavienės profilaktikos programos, tačiau problemos išspręsti iki šiol nepavyko. Niekas Lietuvoje neprisiima atsakomybės už kompleksinę burnos priežiūrą ir burnos ertmės sveikatos palaikymą. Odontologija Lietuvoje iki šiol sprendžia tik įsisenėjusias problemas (ėduonis, dantų chirurgija, protezavimas ir pan.). Daugeliu atveju šių problemų galėtume išvengti pritaikę profilaktikos priemones.

Neseniai Vilniuje įsikūrusios odontologijos klinikos „Amicus dentis“ gydytojas Vytautas Tamošiūnas ir jo komanda nusprendė pakeisti nusistovėjusius santykius tarp odontologo ir paciento. Odontologas, pacientas ir paciento tėvai bus suinteresuoti, kad dantys nebūtų pažeisti ėduonies. Pacientams bus taikomos visos naujausios profilaktikos priemonės, todėl vaikai užaugs sveikais dantimis. Be to, 6–12 m. vaikai, dalyvaujantys klinikos programoje, neturės mokėti už paslaugas. „Amicus dentis“ siūlo naują atsiskaitymo už gydymą tvarką: nors didžiojoje dalyje klinikų pacientai moka už paslaugas po procedūros, „Amicus dentis“ siūlo mokėti tik fiksuotą mėnesio mokestį. Daugiau informacijos rasite klinikos elektroninėje svetainėje www.amicusdentis.lt .

Gydytojas odontologas Vytautas Tamošiūnas džiaugiasi, kad lietuviai vis aktyviau domisi burnos ertmės priežiūra ir susirgimų profilaktika. „Manau, kad greitai galėsime džiaugtis nauja karta, kuri užaugs nepažinusi grąžtų ir adatų baimės“, – teigia gydytojas.

Susiję įrašai:

1. Dar kartą apie mokesčius

Prekybos centro „Cento“ Šilutėje, „Maldelė, kad sektusi“, pakabinta tualete

Vergiškos darbuotojų darbo sąlygos Lietuvoje ne naujiena. Ypatingai tai tampa aktualu, kad kalba pasisuka apie padėti prekybos centruose, kurių Lietuvoje pakankamai daug. Tačiau ekonominio sunkmečio sąlygomis atrodo kai kas išties perlenkia lazdą.

Štai Šilutės prekybos centre „Cento“ personalo tualete atsirado nedidelė „Maldelė, kad sektusi darbe ir neturėtumėte problemų“ (žr. žemiau) atspausdinta ant popieriaus lapo ir pakabinta tiesiai prieš tualeto lankytojo akis. Sprendimas, kaip rašoma pačioje „maldelėje“, tikrai apgalvotas. Ir ne tik todėl, kad nebūtų pasiteisinimų jog nematė ar negirdėjo, tačiau dar ir  todėl, kad efektyviai išnaudojamas tualete prabūtas laikas. Nėra juk ko dykai sėdėti… Kol atsikratai nereikalingo turinio, gali ne vieną tokią „maldelę“ perskaityti. Gaila tik, kad pats procesas gali užstrigti, jei „maldelių“ turinys ir toliau bus panašus.

Turime pasiūlymą visoms „Cento“ parduotuvėms: taupydami vietą ir efektyvindami darbuotojų laiką, tualetuose įrenkite skelbimų lentas. Ten pat galite įrengti ir darbuotojų stalčiukus ir ten nuolat išdėlioti jiems aktualią informaciją, padėti kitus dokumentus. O geriausia išvis… viską, kas skirta personalui – perkelti i tualetus. Vistiek jūsų darbuotojai daugiau nėra verti, ar ne?

Maldelė, kad sektusi darbe ir neturėtumėte problemų

Kiekvienas darbuotojas atsakingas už tai, kas vyksta jo darbo vietoje jo pamainos metu, t. y. nebus priimami jokie pasiteisinimai, kad tai „nuo anos pamainos“.

… parduotuvės, jos prieigų, kasų, dispencerių, svarstyklių, šaldymo salų, pirkėjų spintelių, krepšelių ir vežimėlių ir t. t. švarą.

Kokybė t. y. prekiaujame tik galiojančiomis prekėmis.

Aptarnavimas:

Pirkėjui neįdomios mūsų problemos – mes privalome parduoti daug ir labai daug:

1. Laba diena

2. Kuo galiu padėti

3. Ačiū, kad pirkote

4. Žinoti ir atsakyti kokios prekės akcijuojamos

5. Draudžiama: žiedai (išskyrus vestuvinis) kabantys auskarai, nešvari apranga, spalvota apranga

Draudžiama sakyti:

1. Nežinau koks skonis\Ar turime

2. Ne mano skyrius

3. Čia ne mes\aš, čia bazė\Vilnius

4. Pamiršau

Svarbiausia:

1. Neišsirinksit laiku galiojimų – nusipirksit pilna kaina

2. Neišsinešit iš sandėlio prekių ir jos nusirašys – nusipirksit pilna kaina

3. Aptarnausite nemandagiai – eisite dirbti kitur

Informacijos pateikimo vieta pasirinkta apgalvotai – šios vietos neapeisit ir negalėsit pasakyti, kad nežinojote.

Išeidami užgesinkite šviesą

Ačiū :)

P. S. Gerbiami prekybos centro vadovai… kitą kartą pasistenkite bent tekstą rišliai ir be klaidų išdėstyti. Nors ką čia kreipsi dėmesį į tokius „mažmožius“, kai galva užimta tokių „originalių“ sprendimų paieška. Eiliniams “grūžčikams“ juk vistiek tiks…

Susiję įrašai:

1. Kaip rinktis prekes prekybos centre?
2. Norfa priešinasi kitų prekybos tinklų spaudimui
3. Kai tikrąją prekės kainą sužinai tik kasoje…

Paprastai sveikinimas susideda iš gražių ar net šmaikščių žodžių. O jei leidžia galimybės, tai dar ir kokį vaizdelį „į temą“ prikabinam. Neva, kad pagyvinti visą tą faktą. Tačiau visai nesusimąstome apie šio veiksmo prasmę. Juk sveikinimas visų pirma turėtų būti nuoširdus. Pačiu sveikinimu parodytas dėmesys turėtų būti ne tik kažkieno pasakyti žodžiai ar nupieštas vaizdelis, tačiau ir kažkas tauraus, mielo, jausmingo, galų gale bent kruopelyte ir originalaus. Kažkieno sueiliuoti sveikinimo žodžiai, kurie švenčių dienomis keliauja nuo vieno abonento pas kitą – tuo visiškai nekvepia. Vienas ir tas pats sveikinimas gautas iš penkių draugų, kolegų ar šiaip pažįstamų tik priverčia giliai atsidusti. Šiuo atveju, turiu pasakyti, kad ir patys paprasčiausi žodžiai, tačiau sugalvoti ir parašyti pačio sveikintojo būtų šimtą kartų mielesni, nei kelių mygtukų paspaudimais persiųstas gautas sveikinimas. Galų gale juk visi žinome, kad gautų dovanų „perdovanojimas“ tikrai nėra pagirtinas veiksmas, tačiau su sveikinimais taip elgiamės dauguma. Negi jau taip mūsų visų galvelėse tuščia, kad nesugebam net pora sakinių parašyti žmogui, kuris yra mums svarbus? O gal ir čia veikia kiekybės ir kokybės principas, kai sveikindami visus iš eilės, tiesiog visiškai prarandame kokybės pojūtį?

Suprantu, kad dauguma pagalvos, kad pats pasveikinimo faktas, tai yra dėmesio parodymas, yra pakankama priežastis išsiųsti kažkam trumpąją žinutę. Žinoma, smagu kai supranti, kad kažkas tavo telefono numerį dar saugo savo telefone, tačiau kai gauni „smsą“ iš trejus metus nematyto buvusio kolegos ar šiaip kažkokios atsitiktinės pažinties objekto, tai ir tas dėmesio parodymas nesukelia jokių teigiamų jausmų. Ryšiai, neabejotinai yra gerai, tačiau jie turi būti palaikomi nuolat, o ne kartą metuose.

Labai jau skurdokas ir pačių sveikinimų turinys. Nors lietuvių kalba tikrai yra turtinga ir pakankamai graži, tačiau didžioji dauguma sveikinimų skamba vienodai. Linkime sveikatos, pinigų, meilės, laimės, na ir dar, priklausomai nuo amžiaus, vaikų, anūkų ar tiesiog šiaip neva tai kokiu pokštu viską „užviršuojam“. Kitaip tariant, visa tai iki skausmo banalu ir blogiausia jei visa tai dar ir išberiame konvejeriu, be jokio prasmės suvokimo. Pasitaiko ir net visiškai kuriozinių situacijų, kai palinkime ko visiškai „ne į temą“. Pavyzdžiui, nesenai laikraštyje mačiau sveikinimą, kuriuo buvo sveikinama mergina dvidešimt penktojo jubiliejaus proga. Sveikinime buvo patariama nesijaudinti dėl šerkšno plaukuose ir panašiai. O jau apie užstalės linkėjimus tai išvis būtų galima traktatus rašyti. Ypač kai po vidurnaktį pakeltos taurės, žiūrėk jau dažnam sveikintojui ir kojos linksta, ir išgertas skystis per akis veržiasi.

Nesakau, kad sveikinimas, linkėjimas, būtinai turi būti kažkokio eiliaus ar senovės išminčiaus žodžiai. Daug svarbiau, kad suprastume ką sakome, ko linkime ir tas supratimas gimtų mūsų pačių galvoje, širdyje ir būtų pateiktas tikrai nuoširdžiai. Jei to nuoširdumo nepavyksta „pagimdyti“, tai gal geriau ir visai patylėti ar tiesiog mandagiai „prisidėti prie visų linkėjimų“. Taip bent jau neapsimetinėsime vieni prieš kitus, kad neva tai kažkas mums yra be galo svarbūs ir mums rūpi jų laimė, turtai, sveikata ar vaikų, anūkų skaičius. Tiesa, turtai gal ir rūpi, tačiau ne ta prasme, kuria paprastai išsakomi linkėjimai. O ir tas laimės linkėjimas, prisiminus lietuvišką anekdotą apie kaimyno stogą kartais tiek koktus pasidaro, kad nors imk ir apsiverk. Negi ir mes greitu laiku tapsime tos kultūros dalimi, kurioje visiems ir visada viskas „fine“? Juk turėdami tokią turtingą kalbą, tikrai galėtume būti ir originalesni ir kur kas natūralesni. O vaidinti gal ir smagu, tačiau visų pirmą net ir tai reikia mokėti daryti gerai.

Susiję įrašai:

1. Darbo ieškančių daug, tačiau mokančių tai daryti – mažuma

Kaip ten bebūtų, tačiau tokiu metu, skelbimų apie laisvas darbo vietas, tikrai padaugėja. O su tuo padidėjimu, atsiranda ir vilčių, kad pagaliau pavyks įsidarbinti tiems, kurie jau kurį laiką patenka į tą 15 proc. Lietuvos piliečių grupę, kuriems oficialiai suteiktas bedarbio statusas.

Savo ruožtu, kiekvienas darbdavys, priimdamas į darbą naują darbuotoją, taip pat skaičiuoja ir galvoja apie išlaidas, kurios bus susijusios su nauju darbuotoju. Ir tai ne tik atlygis pastarajam, bet ir visi su tuo susiję mokesčiai. Net ir mokant šiek tiek didesnį atlyginimą nei minimalus, pridėjus visus mokesčius, susidaro visai nemenka suma. Štai po tokios paprastai nepaprastos matematikos, neretai darbdaviai irgi nusprendžia bent šiek tiek kompensuoti savo išlaidas ir pavyzdžiui, įdarbinti Darbo biržos remiamą žmogų. Pati schema išties nėra labai sudėtinga. Tiesiog praneši apie laisvą darbo vietą teritorinei Darbo biržai, išsirenki žmogų ir jį įdarbinęs, kurį laiką, kas mėnesį gauni iš Darbo biržos tam tikrą pinigų sumą. Taip yra kompensuojama dalis naujai įdarbintam asmeniui mokamo atlyginimo ir už jį mokamų mokesčių SODRAI.

Deja, kaip Lietuvoje jau tapo įprasta, taip paprastai ir čia niekas nevyksta. Paskelbus apie naują darbo vietą, vos per nepilnas dvi dienas buvo sulaukta daugiau nei 100 CV. Atranka, taip pat ilgai neužtruko, kadangi darbuotojo reikėjo nedelsiant. Tad jau po dviejų dienų buvo rastas tinkantis žmogus toms pareigoms ir kreiptasi į Darbo biržą dėl subsidijavimo. O štai čia ir paaiškėjo, kad taip vadinamą subsidijuojamą žmogų įdarbinti galima tik po mėnesio! Neliko nieko kito, kaip tik atsisakyti tos europiniais pinigėliais grįstos paramos ir įdarbinti naują darbuotoją dar tą pačią dieną, nes laukti mėnesį tikrai nebuvo įmanoma. Ir kokia rimta įmonė galėtų laukti naujo darbuotojo visą mėnesį, ypač turint omeny dabartinę pasiūlą.

Kiek teko girdėti, iki šiol yra kalbama, kad Lietuva nesugeba įsisavinti visų ES skiriamų lėšų. Tačiau nepanašu, kad tam būtų sudarytos palankios sąlygos. Nors tiesą pasakius, šioks toks pagerėjimas tikrai jaučiamas. Dar porą metų atgal, teko kreiptis į Darbo biržą panašiu klausimu. Tuomet nedviprasmiškai buvo leista suprasti, kad skirti paramą gali tik tuomet, jei iškart bus aptartas ir Darbo biržos darbuotojų piniginės papildymo klausimas. Šįkart apie tai nebuvo užsiminta. Šiandien matyt jau džiaugiamasi bent tuo, kad pavyksta dar kažką įdarbinti išvis. Nors jei būtų pasiūlytas kyšis, tai gal ir nebūtų reikėję laukti to mėnesio?

Garsiai valdžios deklaruojama parama verslui ir žmonėms, nusileidusi iki paskutinės valdymo grandies tampa visai ne tokia patraukli, kaip apie ją kalba iš Seimo ar Vyriausybės rūmų, kadangi dažnai apauga korupcija, biurokratija ir nepagarba žmonėms. O tada lieka tik tokie atvejai, kaip vadinamoji „mailiaus“ byla, kuri, kaip ir daugelis panašių, baigsis eiliniu teisingumo fiasko.

Susiję įrašai:

1. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža
2. Lietuvos darbo birža internete. Kas pasirūpins duomenų saugumu?
3. Lietuvos darbo birža internete. Tai kokia naršyklė palaikoma?

Gyvenimas mieste ir gyvenimas kaime, kaip turbūt ir daugelis dalykų šiame gyvenime, turi savų pliusų ir savų minusų. Ir čia jų būtų galima prirašyti kur kas daugiau nei bet kur kitur. Vienas iš tokių esminių, man nuolat krintančių į akis, tai lietuvių bendravimo su savo kaimynais ypatumai. Keistas fenomenas – kuo lietuviai gyvena toliau nuo savo kaimynų, tuo jie draugiškesni jiems. Vos ne vienkiemiuose gyvenantys kaimo žmonės, nuolat ir gana artimai bendrauja su savo artimiausiais kaimynais. Juk lietuvių lūpose dar ir dabar skamba posakis, kad pirmiausia į pagalbą atskuba kaimynai, o tik paskui giminės. O jis, pasirodo, visai ne iš piršto laužtas. Iš tikro Lietuvos kaime kaimynas kaimyną gelbsti ne tik bėdoje, bet nepamiršta pakviesti ir į savo giminės šventes: vestuves, krikštynas, jubiliejus. O štai gimtadienio ar laidotuvių progomis kaimynai dažnai susirenka net ir nekviečiami. Juk reikia pagerbti kaimyną. Gal todėl ir visi kaimo žmonės yra daug nuoširdesni, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ir visiškai priešingai.

Tuo tarpu mieste gyvenantys lietuviai, šiuo atžvilgiu jau daug uždaresni. Dažnai būna, kad net už sienos gyvenančius savo kaimynus lietuvis pažįsta tik iš matymo ir visas bendravimas apsiriboja galvos linktelėjimu, netikėtai susitikus laiptinėje. O apie jokias bendras šventes ar susiėjimus net kalbos negali būti.

Priežasčių, kodėl taip skirtingai bendraujama su savo kaimynais mieste ir kaime, turbūt ilgai ieškoti nereikia. Lietuviai nuo seno yra viena konservatyviausių tautų. Tam, kad šeima įsileistų į savo ratą pašalinius, visų pirma jie turi užsitarnauti visos šeimos pasitikėjimą. Kaime, kur aplinkiniai vieni kitus gana gerai pažįsta, tai padaryti kur kas paprasčiau. O štai mieste, to padaryti dažnai net neįmanoma. Be to, Lietuvos kaime, dar gana gajos bendruomeninės nuotaikos. Juk daugelis dar prisimena tarybinių ūkių ir šviesaus komunizmo laikus, kai bendruomeninė veikla buvo ypač skatinama. Mieste viso to buvo kur kas mažiau, todėl ir susvetimėjimas čia įgavo kur kas didesnį mąstą.

Be jau aptartų bendravimo ypatumų, lyginant kaimo ir miesto gyvenimą, į akis krinta ir dar vienas dalykas: kaime laikas bėga kur kas lėčiau. Išties… ypatingai pastaruoju metu, kai didžioji dalis kaimo žmonių liko tik su savo ūkeliais, laikas ten bėga pastebimai lėčiau. Miesto žmogus, kuris yra bent kiek veiklesnis, dažnai yra įsukamas į miesto ritmą, todėl didžioji dalis jo dienos prabėga kur nors skubant. Tuo tarpu kaime skubėjimo visai nematyti. Nėra jokio pagrindo tam. Dėl keletos minučių nei karvės ar kiaulės pastips, nei piktžolėmis daržai labiau apžels. Tačiau tai nereiškia, kad kaimo žmonės turi mažiau darbų. Ne, jų ir ten daugiau nei pakankamai. Tiesiog jie viską daro ne taip skubėdami ir dažniau leidžia sau pasidžiaugti gaiviu pavasario oru, darželyje pražydusia gėle ar pievoje nusileidusiu gandru. Tos gamtos detalės, kurios tave supa nuo pat viešnagės kaime pradžios yra kažkas įstabaus ir nepakartojamo. Ir tiesiog nuodėmė būtų nesustoti ir visu tuo nepasigrožėti. Gal todėl daugelis miestiečių poilsiui ir renkasi kaimą? Juk tik tikrame lietuviškame kaime galima pasislėpti nuo miesto triukšmo, kompiuterių ir nesibaigiančių problemų ir rūpesčių. Juk tik čia galime paragauti tikrai šviežio pieno, pačio natūraliausio, koks tik gali būti, sūrio ar šalia namo esančioje kūdroje sugauti savo metų karosą.

Taip. Lietuvos kaimas turi savo privalumų ir tik užkietėjęs miestietis ten nenorėtų sugrįžti vėl. Nors tikriausiai ir jam, kažkur giliai širdį ir tas mėšlo kvapas yra kur kas malonesnis, nei automobilių išmetamųjų dujų tvaikas.

Susijusių įrašų nėra.

Juokas pro ašaras ir nieko daugiau.

P. S. Informacija nepatikrinta.

Susiję įrašai:

1. Nauja valdžia Vilniuje “valosi” nuo “tvarkiečių”
2. Gaivinama dviračių nuomos idėja Vilniuje

Nors Lietuvoje iš esmės veikia tik trys mobiliojo ryšio operatoriai, tačiau tai nė kiek nepalengvina pasirinkimo. Kiekvienas jų siūlo po keletą mokėjimo planų. Be to, dar yra vadinamieji virtualūs mobiliojo ryšio operatoriai, kurie dažnai taip pat gali pasiūlyti gana gerų ir mūsų poreikius atitinkančių mokėjimo planų. O kur dar išankstinio mokėjimo mobiliojo ryšio paslaugos! Tokia pasiūlymų gausa dažnam iš mūsų sukelia nemažą galvos skausmą, kai tenka rinktis su kuriuo operatorium susidraugauti ir kokį jo siūlomą mokėjimo planą pasirinkti. Tinkamai išanalizuoti ir įvertinti visus siūlomus mokėjimo planus gali užtrukti galybę laiko, o tam jo aukoti visai nesinori. Štai čia į pagalbą ateina naujas projektas gerasplanas.lt

Projekto esmė labai paprasta – padėti vartotojams pasirinkti labiausiai jų poreikius atitinkantį mobiliojo ryšio paslaugų mokėjimo planą iš tų, kuriuos siūlo trys mobiliojo ryšio operatoriai: Omnitel, Bitė Lietuva ir Tele2.

Projektas gerasplanas.lt dar pakankamai naujas, todėl vis dar pasitaiko klaidų, tačiau tai nė kiek nesumenkina pačios projekto idėjos. Tokio įrankio lietuviško interneto padangėje jau senai reikėjo, ką puikiai įrodo ir sparčiai didėjanti šio projekto gerbėjų grupė populiariame socialiniame tinkle „Facebook“.

Linkime šiam projektui kuo didžiausios sėkmės ir kviečiame visus pasinaudoti puikia galimybe ne tik pasirinkti optimaliausią mokėjimo planą, bet ir, žinoma, sutaupyti. Taip pat tikimės, kad ateityje tarp pasiūlymų atsiras ir virtualiųjų operatorių bei išankstinio mokėjimo planai.

Susiję įrašai:

1. Nežinote į kurį mobiliojo ryšio tinklą skambinate? Pasitikrinkite!
2. Kiek kainuoja mobilusis internetas
3. Mobiliojo ryšio kainos

1 būdas. Geriamasis vanduo yra perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo, o šiluma jam pašildyti – iš šilumos tiekėjo. Pasirinkusiems šį būdą gyventojams už geriamąjį vandenį tektų atsiskaityti pagal geriamojo vandens skaitiklio parodymus, kuris įrengtas daugiabučio namo įvade. O už šilumą geriamajam vandeniui pašildyti – pagal viso namo šilumos suvartojimą. Tai yra namo suvartotas geriamasis vanduo ir šiluma tam vandeniui pašildyti būtų išdalinama visiems namo gyventojams. Visus neatitikimus tarp bendro karšto vandens suvartojimo name ir to namo gyventojų deklaruoto suvartojimo turės dengti visi gyventojai.

Esminis šio būdo trūkumas yra tas, kad sąžiningiems namo gyventojams tektų sumokėti ir už nesąžiningų kaimynų suvartotą vandenį jei jie tarkim netiksliai deklaruoja skaitiklio parodymus ar net išvis karštą vandenį vagia.

O iš privalumų turbūt būtų tai, kad pasirinkusiems šį būdą tam tikrais atvejais pasikeitimų būtų mažiausiai. Ir toliau būtų už karštą vandenį atsiskaitoma nustatytomis ir dabar galiojančiomis kainomis ir beveik dabar galiojančia tvarka.

2 būdas. Karštą vandenį daugiabutis namas perka iš vieno tiekėjo ir jam atsiskaito pagal butuose įrengtus naujo tipo skaitiklių parodymus. Tam būtų reikalinga pakeisti karšto vandens skaitiklius ir atsirastų naujas mokestis už skaitiklių aptarnavimą, kadangi karšto vandens tiekėjas, kuris ir šiuo atveju liktų tas pats, kuris pasirinkus pirmąjį variantą būtų tik šilumos tiekėjas, nori visiems pasirinkusiems šį būdą įrengti naujus skaitiklius, kurie esą yra tobulesni, teisingesni ir geba nuotoliniu būdu perduoti duomenis apie suvartotą karšto vandens kiekį.

Be to, pasirinkusiems šį būdą padidėtų ir 1 kubinio metro karšto vandens kaina, nes tiekėjas esą dėl to patirtų papildomų išlaidų: tektų skaičiuoti geriamojo vandens suvartojimą, atsiskaityti už jo sunaudojimą, nuolat bendrauti su vartotojais ir pan.

O šio būdo privalumas yra tas, kad vartotojas labai tiksliai žinotų savo karšto vandens suvartojimą ir mokėtų tik už tai, kiek suvartojo. Tiesa, skirtumus tarp viso namo suvartojimo ir butų skaitiklių parodymų taip pat turėtų dengti visi namo gyventojai, todėl visai nesuprantama kodėl reikia naujų ir brangių skaitiklių?

3 būdas. Atsisakyti centralizuoto karšto vandens tiekimo ir karštą vandenį gamintis patiems.

Likus vos trejetui savaičių iki pasirinkimui numatyto termino pabaigos, kol kas dar niekas negali atsakyti kuris būdas yra geresnis. Iš pažiūros atrodytų, kad teisingiausias būtų antrasis variantas, tačiau papildomi mokesčiai optimistiškai visai nenuteikia. Visiškai nesuprantama kodėl karšto vandens tiekėjams būtinai reikia sumontuoti, kad ir modernius, tačiau gana brangius skaitiklius ir už tai imti mokestį iš gyventojų? Juk visi paslaugų tiekėjai, kurių tiekiamos paslaugos yra apskaitomos mechaniniais matuokliais, pasitiki gyventojais ir jų deklaruojamais duomenimis. Tai kodėl to negalėtų padaryti ir naujasis karšto vandens tiekėjas? Kodėl jiems būtinai reikia skaitiklių, gebančių duomenis perduoti per atstumą? O kiek brangtų 1 kubinio metro karšto vandens kaina – kol kas taip pat neaišku.

Nors oficialiai ir yra siūlomi trys variantai, tačiau realiai pasinaudoti galima tik dviem. Atsisakyti centralizuoto vandens tiekimo iš karštą vandenį gamintis pačiam namui yra beveik neįmanomas pasirinkimas. O iš likusių dviejų rinktis taip pat ne ką lengviau. Tiesa, nepasirinkusiems karšto vandens tiekimo būdo, nuo 2010 metų gegužės 1 dienos bus automatiškai parinktas antrasis, todėl kai kurių mūsų laukia vėl ne itin maloni žinia – padidėjusios sąskaitos už komunalines paslaugas.

Karšto vandens tiekimo būdą namui galima keisti ir po 2010 metų balandžio ar gegužės pirmos. Tam yra reikalingas tik bendras, visų namo gyventojų sutarimas. Apie namo gyventojų apsisprendimą, kuris būdas yra pasirinktas reikia raštu pranešti savo geriamojo vandens ar šilumos tiekėjui.

Susiję įrašai:

1. Su naujais metais vėl artėja naujų mokesčių bumas
2. Gerasplanas.lt padės pasirinkti
3. Naujos šilumos kainos ir kainodara

Tai kaip mes pasitikom naujuosius? Galima drąsiai teigti, kad ne ką geriau nei ir 2009-uosius. Visų pirma – priešpaskutinę senųjų metų valandą nustojo veikti Ignalinos atominė elektrinė, taigi, jau dabar visi naudojam gerokai brangesnę elektros energiją. Kol Pasaulis džiaugiasi atsikratęs vienos iš galingiausių ir tuo pačių pavojingiausių atominių elektrinių, Lietuvai tenka dar labiau veržtis diržus mokant už elektros energiją beveik trečdaliu daugiau. O gal ir mums vertėtų džiaugtis? Juk nebesėdim ant parako statinės? Nors pasiklausius kaimyninių valstybių planų, kažkodėl džiaugsmas nenušviečia veido.

Kitas dalykas, kurį būtų verta paminėti, tai pagaliau pasibaigę metai, per kuriuos Vilnius nešė garbingą, Europos kultūros sostinės jungą. Kiek nuo to tapom kultūringesni ir žinomesni – turbūt net neverta postringauti, nes kaip ir visada viską sugebėjom apauginti skandalais, korupcija, politikavimu ir visu kitu, ką tik turim blogiausia. Bet savo kultūrą juk parodėm Europai? Na, bent jau vamzdį prie Neries tai tikrai pastatėm. Ir visai nepigiai. Bet juk negaila. Vardan kultūros!

Praeitais metais turėjom ir kitą gražią sukaktį – Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetį. Tikrai graži sukaktis, tik gaila, kad ta sukaktis sutapo su pačiu ekonominio sunkmečio įkarščiu. Bet gal ir tai nėra labai blogai? Gal kaip tik bus akstinas pasikeisti ir viską pradėti nuo pradžių? Peržiūrėti savo vertybes ir į savo gyvenimus įnešti radikalių permainų? Bet juk jų ir taip jau gana apstu. Tuo puikiai pasirūpina valdžia. O vienintelė permaina, kurią linkę į savo gyvenimą įnešti lietuviai – tai emigravimas iš Lietuvos. Vienok juos sunku teisti, nes kai bankai kėsinasi atimti stogą virš galvos, laiko vidinėms dvejonėms ne kažin kiek. O be to juk ir valgyti norisi, ir radiatoriai nori nenori šyla.

Nuo šiandien štai sumažėjo ir daugelis pašalpų ir kitų socialinių išmokų. Pasitinkant praėjusius metus buvo masinis mokesčių didinimas, o štai palydint – toks pat masinis išmokų iš valstybės ir SODROS biudžetų mažinimas. Kaip čia yra? Pradžioje metų didinom mokesčius, tačiau įplaukos į biudžetą vistiek mažėjo. Metų gale – mažinam išlaidas, o rezultatai jau iškart aiškūs – skolintis vistiek teks ir visai nemažai. Bet kuriame privačiame versle tokie rezultatai būtų jau senai privertę manyti, kad kažkas buvo padaryta ne taip ir savaime aišku būtų imtasi atitinkamų veiksmų. Bet tik ne su mūsų politikais. Šie iki šiol mano, kad pasielgė gerai ir dar net išdrįsta pasidžiaugti rezultatais. Nors gal tikrai verta? Latviai štai juk dar blogesnėje padėtyje? O ir litas dar nedevalvuotas? O po naujo maksimalios bedarbio pašalpos dydžio nustatymo, kai ji buvo sumažinta vos ne per puse, žiūrėk Lietuvoje tuoj ir bedarbių nebeliks. Ir gyvenimas statistiškai ims gerėti… Bet juk žinom kaip su ta statistika būna: jei Petras persivalgęs, o Antanas visai nevalgęs, tai statistiškai jie abu normaliai pavalgę ir abu laimingi. Tik statistika ir nieko daugiau…

Na, o prasidėję naujieji, kaip daugelis iš mūsų sako, svarbu, kad nebūtų blogesni nei praėjusieji. To ir norėtusi palinkėti visiems. O jei dar nors kiek pasiseks, tai žiūrėk gal dar ir nors per nago juodymą geresni bus. Su Naujaisiais 2010-aisiais!

Susiję įrašai:

1. 2010 metų biudžetas palydėtas mitingais
2. Nuo 2010-01-01 brangsta elektra ir dujos
3. Lietuvos krepšinio rinktinė pakviesta į 2010 metų Pasaulio čempionatą

Jei kas paklaustų kuo ypatingos metų galo šventės, tikriausiai visi paminėtų magiškąjį Kalėdų Senelį, dovanas, kurių visi gauname ir paslaptingą, tylų ir užburiantį metų laiką, kai atrodo, kad balta sniego drobulė bent jau laikinai paslėpė visas bėdas, rūpesčius, problemas ir sukvietė visus prie vieno bendro Kūčių stalo.

Kūčios ir Kalėdos viešai pradėtos vėl švęsti tik Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, tai yra beveik prieš dvidešimt metų. Iki tol pagrindinė metų pabaigos šventė būdavo Naujieji Metai. Ir nors Kalėdas po beveik penkiasdešimties metų pertraukos švenčiam tik du dešimtmečius, tačiau jau spėjom pamiršti tikrąją Šv. Kalėdų Dvasią, kuri vis dažniau mūsuose paslepiama tarp gausybės valgių nukrautų stalų, viena už kitą brangesnių dovanų ir prabangos, kuri regis tapo neatsiejama švenčių dalimi. „Gyvename kapitalistiniame Pasaulyje, todėl tai neišvengiama“ – pasakytų daugelis. Ir sunku būtų su tokiais nesutikti. Tačiau, kad ir kaip būtume pavergti popierėlių ar žvilgančių monetų, kiekvienas iš mūsų turime jausmus, kuriems vis mažiau ir mažiau leidžiame prasiveržti, todėl darosi vis sunkiau juos išreikšti artimo, mylimo žmogaus atžvilgiu.

Metų pabaigos šventės, kurios mūsuose įvardintos kaip Kūčios, Šv. Kalėdos yra vienos iš tų švenčių, kada kiekvienas iš mūsų gali ir turi spinduliuoti gerumu, atjauta, meile, geraširdiškumu. Ir visai nebūtina dėl to leisti taip trūkstamų pinigų, juk niekas ir niekada negali atstoti nuoširdaus bučinio, šilto apkabinimo ar tiesiog draugiško rankos paspaudimo. Jau įpratome vienas kitam linkėti gerų švenčių, tačiau tai jau baigia tapti daugiau prievole, o ne tikru ir nuoširdžiu linkėjimu. Dar daugiau – įpratome visus sveikinti trumpaisiais pranešimai (SMS), bet net tų kelių žodžių surinkti telefono ekrane nebesugebame, o tiesiog persiuntinėjame vieni kitiems tuos pačius, kažkieno iš kažkur nukopijuotus sveikinimus. Nejau tapo taip sunku parašyti keletą žodžių, kurie, kad ir be rimo, tačiau būtų tikrai nuo mūsų. O kalėdiniai atvirukai, su tušinuku užrašytu linkėjimu baigia išvis išnykti iš mūsų gyvenimo, nors dar prieš gerą dešimtį metų jų gaudavo vos ne kiekviena šeima ir aišku nuo pat gruodžio pirmųjų dienų su nekantrumu jų laukdavo bei spėliodavo kokį šiemet atviruką atsiųs pusbrolis, puseserė ar krikšto tėvai.

Per pastaruosius du dešimtmečius daug kas pasikeitė. Pasikeitė ne tik žmonės, jų įpročiai, bet ir tradicijos. Gerai, kad šiandien dar galim susirinkti prie Kūčių stalo, suvalgyti plotkelę, prisiminti mirusius, paragauti 12 nemėsiškų patiekalų ir kartu su visa šeima pasitikti Šv. Kalėdas. Buvimas kartu ir išsaugotos tradicijos – tai didelė vertybė, kurią mes susigrąžinom ir kurią žinos bei prisimins mūsų vaikai. O palydint senuosius metus ir pasitinkant naujuosius, norėtusi visiems palinkėti nuoširdumo, ramybės ir bent truputėlį daugiau to visiems taip reikalingo gėrio, kuris mūsų gyvenimą padaro nuostabų ir nepakartojamą. Gerų, prasmingų ir didesnio optimizmo metų, Jums, mieli skaitytojai. Su Šventėm!

Susijusių įrašų nėra.