Kiekvieni rinkimai, į ką jie tik bebūtų, dažnai yra siejami su geresnės, turtingesnės, teisingesnės ateities lūkesčiais. Tiesa, su kiekvienais paskesniais rinkimais, turinčių tokių lūkesčių rinkėjų vis mažėja: vieni kelia svetimos šalies ekonomiką ar su savo lietuviškais bakalauro, magistro diplomais kuopia anglų, ispanų ar skandinavų šiukšles, kiti išvis nusispjovę ant lietuviškos politikos, mieliau renkasi drybsojimą ant sofkutės, nei domėjimąsi politika ir ėjimą prie balsadėžės. Ir vienus, ir kitus išties būtų sunku labai kuo kaltinti, nes argi galima balsuoti už politikos senbuvius, kurie jau per eilę metų pakankamai prisidirbę ir liaudžiai pažįstami kaip nulupti. O jei nebalsuoti už juos, tai balsuoti už žinomas pavardes, kurių kiekviena partija prieš rinkimus stengiasi prisivilioti į savo sąrašus (pabrėžiu – tik prisivilioti, bet jokiu būdu nesuvienyti bendrų pažiūrų žmones, kaip turėtų būti) yra dar blogesnis pasirinkimas, nes kaip tokios pavardės prieš rinkimus papildo partijų sąrašus, taip po rinkimų jos iš tų sąrašų ir dingsta. O realiai politikoje vistiek lieka tie patys seni veikėjai.

O išvis blogiausia, kai tos žinomos ir garsios pavardės susiburia į kokią neva tai partiją ir sulaukusios rinkėjų palaikymo užima aukščiausius šalies postus. Tokiu, akivaizdžiu, atveju, juoko, kad ir per ašaras, šalyje artimiausius ketverius metus tikrai netrūks. Bet lygiai taip pat, kartą užmynę ant grėblio, taip vadinami rinkėjai (tie kurie dar Lietuvoje ir stengiasi atlikti savo konstitucinę pareigą), nevengia to kartoti per kiekvienus rinkimus. Skirtumas tik tas, kad tokių rinkėjų nuomonės kardinaliai keičiasi kas ketveri metai: per vienerius rinkimus jie neva tai labiau konservatoriškų pažiūrų, per kitus – staiga kardinaliai pakeičia savo pažiūras ir tampa socialdemokratų draugais.

Iš esmės visus aktyvius (tie kurie balsuoja) rinkėjus Lietuvoje galime suskirstyti į keturias grupes. Pirmoji ir turbūt aktyviausia rinkėjų grupė yra pačių partijų nariai ir jų artimieji, pažįstami, draugai. Visi pastarieji per kiekvienus rinkimus iš anksto žino už ką balsuoti net visiškai nieko neskaitydami ir nesidomėdami.

Kita aktyviausia rinkėjų grupė yra pensininkai ir šiaip vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi pakankamai laiko perskaityti kokias neva tai partijų programas, peržiūrėti aibę agitacinių laidų ir dažniausiai turi savo nenuginčijamą nuomonę visais klausimais. Tokių Lietuvoje, kaip žinia yra tikrai nemažai, tad jei patyrinėti atidžiau, didžioji dalis partijų agitacinės programos būtent į šią rinkėjų grupę ir yra nukreipta. Beje, pažymėtina ir tai, kad ši grupė dažniausiai yra linkusi palaikyti „nuskriaustuosius“, todėl partijoms ar jų lyderiams, kurie yra patyrę kokių nors sankcijų, užkariauti šios rinkėjų grupės palaikymą yra daug lengviau, nei visiems kitiems, kurie bent oficialiai taip „neprisidirbo“.

Trečioji rinkėjų grupė, tai visiškai nesidomintys politika žmonės, tačiau iš kiekvieno žingsnio besistengiantys išpešti naudos sau. Pastarųjų nuomonė už kurią partiją atiduoti balsą dažniausiai susiformuoja rinkimų dieną ir tam didžiausią įtaką turi skaičiai ant banknoto, kuris dingsta jų kišenėje arba maišelio turinys, kuris perduodamas jiems į rankas.

Na, ir yra paskutinioji grupė. Deja, pati mažiausia. Tai žmonės, kurie ateina prie balsadėžių vedini visų kitų priežasčių, kurių čia turbūt visų net neišvardinsi. Dažniausiai šios grupės balsai niekada nieko nereiškia, nes proporcijos visiškai ne jų naudai.

Iš to galima padaryti išvadą, kad Lietuvoje realiai valdžią renka pensininkai, nors oficialius rinkimų duomenis nemažai pakoreguoja ir partijų finansiniai pajėgumai. O tai akivaizdžiai įrodo tai, ką mano ir didžioji dalis Lietuvos piliečių, kurie rinkimų dieną neskuba prie balsadėžių – balsuoti nėra už ką, o jei ir balsuosi, tai pokyčių vistiek nebus.

Iš esmės, esamoje situacijoje eiti balsuoti ir išreikšti savo nuomonę yra tikslinga tik dėl vienos priežasties – kad būtų taupomi mūsų visų pinigai ir nereikėtų rengti pakartotinių rinkimų, nes kaip žinia kiekvieni rinkimai pareikalauja milijoninių išlaidų. O visa kita jau senai yra netekę jokios prasmės. Nes net ir akivaizdžiai įrodyti rinkimų klastojimo faktai Lietuvoje nieko nereiškia. Teismai paprasta konstatuoja, kad padaryti pažeidimai neturėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams ir partija prisipirkusi balsų sėkmingai vadovauja sekančius ketverius metus. Dažnai tokiais atvejais net jokių rimtesnių sankcijų partija nesusilaukia, todėl per kiekvienus rinkimus kartoja tą patį scenarijų, tik gal skirtingais mastais.

Kalbant apie savivaldos rinkimus, blogiausia padėtis su rinkėjų papirkinėjimais yra mažiausiose savivaldybėse, kur rinkėjų yra vos keletas tūkstančių. Pakanka bent keletą šimtų realiai ten gyvenančių ir žinomesnių asmenų įtraukti į partijos sąrašus ar duoti darbo vietą kokioje nors valdiškoje įstaigoje bei papildomai nusipirkti dar keletą šimtų balsų ir pergalė rinkimuose praktiškai garantuota. O jei bus pasistengta labiau, tai pergalė bus ir visiškai absoliuti.

Tokia padėtis mažoje savivaldybėje yra praktiškai nepakeičiama jokiais rinkimais, nes viena partija gavusi valdžią per ketverius metus turi visus kozirius savo rankose, kad padėtis ir per sekančius rinkimus nepasikeistų. Ji juk realiai valdo savivaldybę, skirsto pinigus ir priima nutarimus, todėl protingesnis vietos lyderis, kuris dažniausiai būna išrenkamas meru, pakloja žymiai tvirtesnį pagrindą savo partijai laimėti ir ateinančius rinkimus. Čia būtų verta labai rimtai pagalvoti, ar tikrai Lietuvoje reikia mažų savivaldybių ir ar didesnis jų skaičius tikrai geriau pasitarnauja vietos gyventojams. Ar tikrai yra pilnai užtikrinama galimybė žmonėms išsirinkti savo valdžią, kai tų žmonių vos 4 ar 5 tūkstančiai ir kai laimėti vietą savivaldybės taryboje užtenka vos 200 balsų?

O kloti tvirtą pagrindą ateinantiems rinkimams, visiškai niekas negali sutrukdyti, nes niekas neneša jokios atsakomybės. Paimkime paprasčiausią pavyzdį, kai savivaldybės taryboje daugiau nei puse jos narių priklauso vienai partijai. Savaime suprantama, kad meras be jokio realaus pasipriešinimo bus išrinktas iš tos pačios partijos ir visus ateinančius ketverius metus visus savivaldybės reikalus jis galės tvarkyti kaip tik nori ir kaip tik sugeba. Visus pateiktus nutarimų projektus jo partiečiai patvirtins net neskaitę, o bet kokie, taip vadinamos opozicijos išsišokimai bus vertinami tik kaip šou elementai, tačiau jokios realios įtakos negalės padaryti. Maža to, priimti nutarimus nereikia ir jokių žinių ar išprusimo ir tai daryti galima be jokio atsakomybės jausmo. Galima priimti ir patvirtinti ką tik nori, nes oficialiai už nutarimą balsuoja savivaldybės tarybos nariai, nors jį dažniausiai inicijuoja meras kartu su savivaldybės administracija. Iniciatorių juk nebausi, kad jie kažką sugalvojo, kas nebūtinai turi būti patvirtinta ir įsigalioti. Reiktų bausti tą, kuris tokį nutarimą priėmė. Tačiau kaip nubausti savivaldybės tarybą? Pirma, juk negalima bausti žmogaus už jo įsitikinimus, net jei jis galvoja, kad tarkim vandens kaina turi būti padvigubinta? Tai juk būtų visiškai antidemokratiška. Be to, iš kur kokiam ūkininkui žinoti, kokia ta vandens kaina turi būti ir kas sudaro jo savikainą. Jam pasakė, kad reikia balsuoti, tai jis ir pakėlė ranką. O antra, kaip kolektyvinėje atsakomybėje bausti pavienius asmenis? Be to, ir kaip bausti? Paleisti tarybą ir prieštarauti neva tai rinkėjų valiai, negali niekas. Nesvarbu, kad puse tų rinkėjų balsavo už darbo vietą ar tiesiog kupiūrą kišenėje ir buvo visiškai be nuomonės, bet teismui to nepakako ir rinkimai buvo pripažinti įvykusiais ir teisingais.

Vienintelis kontrolės mechanizmas priimant nutarimus yra Vyriausybės atstovas. Tačiau ir jis labai nedaug gali pagelbėti nes, (1) jis tikrina tik priimamų nutarimų atitikimą Lietuvos įstatymams ir seka procedūras bei (2) kaip įrodo praktika, net ir užginčijus kažkokį nutarimą, tai dar nebūtinai reiškia, kad savivaldybės valdžia jį sutiks pakeisti. Vienintelė išeitis – teismas. Deja ir jis gali tik panaikinti priimtą nutarimą, tačiau ne kažką nubausti.

Iš čia tampa suprantamas ir politikų noras užimti vietą savivaldybės taryboje. Kur dar kitur gausi absoliučią veiksmų laisvę, už tai nenešdamas jokios atsakomybės? Nesvarbu, kad tenka oficialiai dirbti (jei balsavimą ir kartą per mėnesį apsilankymą savivaldybės tarybos posėdyje galima pavadinti darbu) beveik visuomeniniais pagrindais, tačiau galima labai laisvai bet ką iš savivaldybėje esančio valstybinio turto pirkti, parduoti, išnuomoti ir už tai gauti nemenkus „dividendus“. O žmonių interesai lieka pačioje paskutinėje vietoje. Bent jau iki kitų rinkimų.

Susiję įrašai:

1. Apie „nešvarią“ politiką ir to priežastis
2. Rinkimų rezultatai į Europos Parlamentą
3. Naujoji Lietuvos Prezidentė – Dalia Grybauskaitė

Panašu, kad naujųjų metų devizas pagal Lietuvos valdžios politiką būtų:

Visiškai negaliu suprasti dabartinės valdžios veiksmų. Na, sveiku protu nesuvokiama tokia jų politika. Pagal visus dabartinius veiksmus išeina, kad lietuviams belieka tik nusigert, nes tai padaryti po naujųjų panašu, kad bus kur kas pigiau. Visu trečdaliu sumažintas akcizas stipriajam alkoholiui, kai tuo tarpu akcizas dyzelinui, kai nafta ir taip brangsta, bus padidintas. Kur logika?

Tuoj po naujųjų sulauksim savivaldybės rinkimų. Matyt Seime sėdintys politikai mąsto strategiškai: „Atpiginsim alkoholį – apsidžiaugs žmogeliai. O dar kai ir prekybos juo valandas prailginsim, tai išvis dauguma neturės laiko net pagirioms. Ims gerti dauguma. Juk darbo ar taip, ar anaip nėra. O pagėrę bus linksmi ir pamirš visas bėdas  ir vargus. Dėkos valdžiai už tokį „puikų“ darbą mūsų visų labui. Ir nebematys žmogeliai kas aplink daros. Tada už tą patį puslitrį bus galima daugelį nupirkti, kad balsuotų taip, kaip reikia. O tada ir vėl galėsim visus akcizus padidinti, kad visi nugarų neatlenkdami artų ir dar didesnius mokesčius mokėtų.“ Planas, turiu pripažinti, tikrai neblogas. Tikrai žymiai prisidės prie tautos genocido. Tas, kas dar neišvažiavo, turės visas galimybes nusinuodyti. Pigiai ir vietoje.

Liko dar trys savaitės šiais metais. Įdomu ką dar spės LR Seimas mums „padovanoti“?

Susiję įrašai:

1. Aukščiausia Lietuvos valdžia – 141 galva!
2. Valdžia nesutaria dėl darbo savaitės trukmės
3. Nauja valdžia Vilniuje “valosi” nuo “tvarkiečių”

Trumpai priminsime istoriją. Du LR Seimo nariai: Linas Karalius ir Aleksandras Sacharukas, LR Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidę LR Konstituciją bei sulaužę duotą priesaiką. Kol pirmasis keliavo po Aziją, antrasis pasiėmęs pirmojo kortelę už jį balsuodavo. Po tokios LR Konstitucinio Teismo išvados, Seimo nariai šiandien turėjo nuspręsti – palaikyti LR Konstitucinio Teismo išvadas ir pritarti tam, kad iš pastarųjų Seimo narių būti atimti mandatai, ar ne. Po slapto balsavimo paaiškėjo, kad mandatas bus atimtas tik iš vieno Seimo nario – Lino Karaliaus. Kad mandatas būtų atimtas ir iš A. Sacharuko, pritrūko 5 balsų.

Ką gi. Išvada daugiau nei aiški. Nereikia Lietuvoje nei teismų, nei prokuratūrų, nei tuo labiau jokios Konstitucijos ir priesaikos ant jos. Vistiek tai visiškai nieko nereiškia. Lietuvoje teisingumą vykdo 141 galva, kurias kas ketveri metai užsikariame sau ant galvų ir kurios mažiausia du metus iš tų keturių apie savo rinkėjus visiškai pamiršta.

Būtų juokinga jei nebūtų graudu. Žaidžiame Lietuvoje kažkokį teisingumą, svaičiojame apie teisinę valstybę, kuriame būtas nebūtas vizijas ir stengiamės atrodyti protingi prieš Europą ir Pasaulį. Tačiau iš tiesų esame supuvę iki pačių viršūnių.

Gaila, kad balsavimas buvo slaptas. Būtų maga sužinoti tų Seimo narių pavardes, kurios balsavo prieš. Tokie automatiškai turėtų būtų pašalinti iš LR Seimo kartu su L. Karaliumi ir A. Sacharuku priešaky. Jei LR Seimo nariams visiškai nesvarbi Lietuvos Konstitucija ant kurios jie patys, padėję ranką, prisiekė, tai tokie žmonės tikrai negali sėdėti Seimo rūmuose ir tuo labiau tikrai nėra verti žmonių pasitikėjimo.

Turime juokdarių Seimą. To nepaneigsim. Ir jį patys išsirinkom. Tačiau ar dar ne per daug prisijuokėm patys iš savęs?

Susiję įrašai:

1. Lietuva prieš „Maximą“. 1:0 – Lietuvos naudai
2. Valdžia vėl paruošė naujametinių dovanų liaudžiai
3. Lietuvos valdymas moterims

Ir nuvilnijo per lietuvišką žiniasklaidą žinia, kad buvęs Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis, kuris 2010 m. birželio 9 dieną buvo dėl „šventos ramybės“’ pažemintas pareigose vėl vadovaus Kauno prokuratūrai. Turbūt… jei nebus sprendimas apskųstas.

„O ko čia stebėtis, – paklaustų tūlas lietuvis,  – kaip pažemino, taip ir grįžo.“ Gal ir tiesa. Kaltų juk Lietuvoje niekad nelieka. Esam tiesiog tauta – dorovės įsikūnijimas. Na, gal ne paprasti runkeliai, nes anie dažnai nukenčia pelnytai ir nepelnytai. Bet mūsų elitas, tai tiesiog šventas. Be mažiausios nuodėmės.

Grįžtant prie temos. Jei jau žmogų neteisėtai pažemino, aišku reikės kažkaip tą klaidą ištaisyt. Solidi kompensacija iš valstybės biudžeto privaloma. Bet, ar logiškai mastant, neturėtų kažkas atsakyti ir asmeniškai už tokius veiksmus? Juk kažkas po tokiu pažeminimu pasirašė? O parašas ten guli, tokio Raimondo Petrausko, kuris tuomet laikinai vadovavo pastatui kreivais langais.

Įdomu, kaip dabar į tai reaguos Drąsiaus gynėjai? Manyčiau, tik be reikalo vėl sukels eilinį sumišimą. Na, kad K. Krivickas turėtų ką rodyti. Ir išties, manau, kad visos Kauno bylos lemtis jau senai nulemta… Žingsnis po žingsnio, vėl viskas stos į savo vietas ir iš didelio burbulo liks tik kelios dėmelės, kuriomis kartas nuo karto pasinaudos kuris nors žurnalistas, rašydamas apie nusikaltimus ar nelaimes. Kol galiausiai ši istorija bus išvis pamiršta. Lietuviška realybė, ponai prisiekusieji…

Susiję įrašai:

1. BMS grįžta..?
2. Grįžta išnešiojamoji prekyba: Lenkiška produkcija vagia Lietuvos biudžetą

Arūnas Valinskas

Deja, jėgos visai nelygios.

Atsistatydinus (o gal tiksliau atstatydinus) Remigijų Vilkaitį iš Kultūros ministrų pareigų, likusį laisvą postą sumanė užimti pats Tautos prisikėlimo  (TP) partijos lyderis Arūnas Valinskas. Čia turbūt ir vėl reiktų patikslinti… Tiesą sakant, toks partijos lyderio sumanymas buvo dar tuomet, kai Remigijus Vilkaitis apie pasitraukimą iš posto net negalvojo.

Nebenori TP lyderis A. Valinskas būti vienu iš 141. Panoro būti jei ne vienas iš trijų, tai bent jau vienas iš keturiolikos. Deja, ir šiam jo norui nebuvo lemta išsipildyti. LR Prezidentei D. Grybauskaitei nepanorus Kultūros ministro poste matyti buvusio pramogų pasaulio atstovo A. Valinsko, šiam teliko tik pusiau garbingai atsitraukti. Pusiau, nes Valinskas nebūtų Valinsku, jei nesugebėtų pademonstruoti savo iškalbos meno. Viešai išvadinęs prezidentę „boba“, A. Valinskas šiandien (2010-04-26) savo kandidatūrą į ministrus vis tik atsiėmė. O vietoj savęs pasiūlė operos solistą Deividą Staponkų.

Iš gerbiamo A. Valinsko jau senokai girdėti ne itin draugiški komentarai Prezidentės atžvilgiu. Esą ji per daug diktatoriška ir autokratiška dėl ko Lietuvoje greitai visi turėtume pradėti jaustis kaip Baltarusijoje. Atsiprašau, ponai politikai, bet patikėkit – kitaip su jumis neįmanoma. Per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį jau tiek visko prikrėtėt, kad toks žmogus kaip D. Grybauskaitė dabar Lietuvą ir tegali iš to liūno bent kiek ištraukti. O asmenines ambicijas, plačius asmeninius užmojus ir garbės bei turtų troškimą pasilikit sau. Lietuvai ir Lietuvos žmonės to tikrai nereikia. O kalbant apie šių dviejų politikų nedidelį konfliktą, kažkuriam dar reiktų pasimokyti ir pagarbos.  Prezidentę reiktų gerbti jei ne kaip politikę ir valstybės vadovę, tai bent jau kaip moterį. Tik atrodo, kad ponui A. Valinskui asmeninės ambicijos šiuo atžvilgiu yra kur kas aukščiau nei pagarba Prezidentei ar bent jau moteriai.

Nepavykus įsitvirtinti Kultūros ministerijoje, įdomu bus stebėti koks bus sekantis Arūno Valinsko žingsnis? Turbūt teks vėl grįžti į televiziją – juk ten bent jau „pasikolioti“ gali iki soties.

Susiję įrašai:

1. D. Grybauskaitė tinka ir Rytams ir Vakarams
2. LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisiekė tautai
3. Dalia Grybauskaitė – kandidatė į LR Prezidento postą

Taigi, su kažkurio Lietuvos politiko pasakyta mintimi būtų galima sutikti net nemirktelėjus. Šiandien jau galima teigti, kad Lietuva galėtų drąsiai pretenduoti į labiausiai besireformuojančių valstybių Pasaulyje jei ne TOP dešimtuką, tai TOP penkiasdešimtuką, tikrai.

Per pastaruosius dvidešimt metų, Lietuvoje įvyko tiek visokiausių reformų, kad paprastam Lietuvos žmogui bent apytikslį jų skaičių nuspėti būtų neįveikiama užduotis. O jei dar kas suskaičiuotų kiek reformoms buvo išleista pinigų, tai susidariusi suma drąsiai viršytų kelerių metų Lietuvos biudžetą. Jau net nekalbant apie tai, kiek reformų buvo pradėta įgyvendinti, tačiau nebaigta ir iki šiol dulka kur nors valdininkų stalčiuose. O visa tai taip pat kainavo.

Pati reforma, kaip esminis dalykas nėra bloga. Juk ja dažniausiai norima kažką pagerinti, pertvarkyti, sureguliuoti. Tačiau visada, prieš imantis naujos reformos, reikia tinkamai įvertinti keletą labai svarbių faktorių, tokių kaip:

1. Kiek tai kainuos visomis prasmėmis;

2. Ką naujoji reforma pakeis ir koks bus to rezultatas;

3. Ar esama situacija šalyje yra tinkama tokiai reformai;

4. Kas užsiims reformos įgyvendinimu ir išlaikys jos tęstinumą;

5. Ar bus užtikrinta reikiama kontrolė reformos įgyvendinimo metu ir jam pasibaigus.

Šie, iš pažiūros paprasti ir savaime suprantami, punktai turėtų būti kiekvieno reformatoriaus kelrodė žvaigždė. Tačiau atrodo, kad Lietuvoje šių punktų iki galo nesugebėjo įgyvendinti nei vienas buvusios reformos iniciatorius ar jos šalininkas. Tačiau tai anaiptol visai nereiškia, kad Lietuvoje trūko pačių reformų. Kaip jau buvo minėta, įvairiausių švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, mokesčių, vidaus reikalų, ūkio, energetikos ir dar kokių tik nori, reformų, buvo sočiai. Vienos jų nenusisekė dar tik pradėtos, kitos gyvavo kur kas ilgiau, kai tuo tarpu trečios lyg ir buvo įgyvendintos, tačiau laukiamo rezultato vistiek nedavė.

Bloga reforma yra daug blogiau nei jokios, būtų galima pasakyti perfrazuojant žinomą posakį. Ir taip yra todėl, kad bloga arba blogai organizuota reforma ne tik, kad neduoda laukiamo rezultato, bet dažniausiai tik dar labiau pablogina situaciją reformuojamoje srityje. Akivaizdus to pavyzdys, nuo 2009 metų pradžios įsigaliojusi naktinė mokesčių reforma, kuri tik dar labiau pastūmėjo šalies ūkį į nuosmukį bei visiškai sužlugdė smulkųjį verslą bei savarankiškai dirbančius asmenis. Nors pasakymas sužlugdė gal ir ne visai tinkamas, kadangi dalis smulkiųjų verslininkų ir šiandien vykdo veiklą, tačiau dėl grobikiškos mokesčių politikos tai daro nelegaliai ir valstybei nemoka jokių mokesčių. O gudresni dar sugeba ir bedarbio pašalpą gauti. Taigi, vietoj didelio noro surinkti daugiau mokesčių iš tik sau pragyvenimui užsidirbančių asmenų, gavosi visiškai priešingas efektas – valstybei pačiai tenka išlaikyti šimtatūkstantinę, tikrų ir ne visai tikrų, bedarbių armiją.

Tiesa, būna ir dar blogiau. O taip nutinka tuomet, kai paskubom įgyvendintą reformą, tenka nedelsiant taisyti ir tobulinti. Čia vėl puikiausiai tinka tas pats pavyzdys su naktine mokesčių reforma, nes ji iki pat šiol praktiškai yra taisoma ir tobulinama. Tokių reformų žala dar labiau sujaukia valstybės gyvenimą, nes naujų tvarkų labirintuose pasiklysta visi, kuriuos tokia reforma paliečia. O dažnų pakeitimų ir papildymų lavina viską tik dar labiau apsunkina, ko pasekoje reformuojama sritis gali patirti visišką krachą.

Pažymėtina dar ir tai, kad kiekvieną naują reformą dažniausiai neišvengiamai lydi ir keletas neigiamų pasekmių:

1. Reforma visada yra susijusi su naujovėmis, todėl turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol visuomenė su jomis susigyvena. Pereinamuoju laikotarpiu galimi įvairiausi nesklandumai.

2. Naujovės visada sukelia nestabilumo ir netikrumo pojūčius. Tai ypač apsunkina verslo sąlygas, nes verslas negali būti užtikrintas dėl ateities.

3. Naujovės visada pareikalauja tam tikro kiekio laiko iš visų su reformuojama sritimi susijusių visuomenės sluoksnių. Savaime aišku, tas laikas yra atimamas iš kitų gyvenimo sričių.

4. Kiekviena reforma visada turės ne tik savo šalininkus, bet ir savo priešininkus. O tai sukuria terpę įsiplieksti konfliktams.

Štai dėl to, būtina labai atidžiai ir nuosekliai pasverti kiekvieną naują mintį pertvarkai ir tik visiškai įsitikinus, kad reformos pliusai yra svaresni nei minusai, imtis jos tolesnio įgyvendinimo. Deja, vienos nakties tam tikrai nepakanka.

Susijusių įrašų nėra.

„Kokia tauta – tokia ir politika“ mėgstama pasakyti. Ir su tuo reikia sutikti. Politikas, kaip ir bet kuris iš mūsų, yra toks pat žmogus ir visuomenės narys. Politikai yra tokia pat mūsų visuomenės dalis kaip ir statybininkai, vairuotojai ar inžinieriai. Tiesa sakant, tokiais jie kažkada ir buvo. Iki tol kol „nepritilpo prie lovio“. Mes, rinkėjai, juos išrinkom ir štai jie iš pasyvių partijų narių tapo tikrais politikais – sėdinčiais Seimo salėse ir ministerijų kabinetuose, važinėjančiais su „lexsusais“ ir lemiančiais kaip mes gyvename ir gyvensime. Atrodytų kalti esame mes – rinkėjai. Nes ką išsirinkome, tą ir turime. Tačiau čia pat kyla keletas esminių klausimų: iš kur žinoti už ką balsuoti rinkimų metu? Kaip iš visos, pacituojant vieną Seimo narį, „mėšlo krūvos“ išsirinkti mažesnį ir vertingesnį mėšlą, kurio pagalba galbūt būtų galima ką nors išauginti? Ir galiausiai kas garantuos, kad dauguma Lietuvos gyventojų manys lygiai taip pat kaip ir aš ir Seime galės susidaryti pilnavertė dauguma? O gal aš visai nenoriu balsuoti tik už vieną, konkrečią partiją ar partijos sąrašą ir pavyzdžiui Seime norėčiau matyti trijų partijų deleguotus ta tikrus asmenis. Tai gal kalta visa rinkimų sistema? Gal būtent ji mums neleidžia pakeisti politikos veido? Taip. Dalis kaltės tenka ir jai. Tačiau tik labai nedidelė, nes net ir pačią geriausią ir tobuliausią rinkimų sistemą gali sugadinti jos dalyviai – politikai ir rinkėjai. Sistema tėra tik priemonė, kuri turėtų leisti pasiekti, kad šalį valdytų tie žmonės, kurių darbams ir idėjoms pritaria tos šalies piliečiai. Štai ir vėl grįžome prie rinkėjų. Na ir politikų, bet juk ir jie rinkimų metu dar yra tik paprasti rinkėjai.

Gerai. Pripažinkime, kad visuomenė yra bloga, ydinga ir iš jos išrinkti žmonės taip pat turi lygiai tokių pačių „bėdų“ kaip ir visa visuomenė, o valdžios ir pinigų skonis tas „bėdas“ tik dar labiau išryškina ir paviešina. Čia turėtume konstatuoti tai, ką daugelis ir yra jau padarę – politika nepasikeis tol, kol nepasikeis visuomenė. Tačiau juk tam, kad visuomenė pasikeistų yra būtinos tam tikro sąlygos, kurias dažniausiai sukuria politikai. O tai, logiškai mąstant, įveda į tam tikrą uždarą ratą: visuomenė ydinga ir bloga, nes politikai, priklausantys tai pačiai visuomenei, nesudaro jai sąlygų keistis. Akligatvis numeris 1.

Tęsiame toliau. Išrinktieji politikai bando užsiimti ta veikla, kuria ir turėtų – tai yra kuria ir priima įstatymus, kurie numato tam tikras kryptis kaip visuomenė vystysis toliau. Įstatymai yra priiminėjami balsų dauguma, kas paprastai reiškia, kad ir pats geriausias įstatymas gali likti nepriimtas, jei jo autorius neturės pakankamo palaikymo. Tai iš esmės verčia burti aplink save pritariančiųjų ratą, kas šiuolaikiškai vadinama frakcija. Atrodytų viskas kaip ir neblogai – toks demokratijos principas – mažuma turi paklusti daugumos valiai. Tačiau čia pat galima iškelti kitą klausimą: o kaip tą daugumą įgyti? Demokratija šiuo atveju mus moko, kad daugumos turėtų formuotis beveik natūraliai, pagal žmonių požiūrį ir įsitikinimus. O tai jau apeliacija į žmogų, kaip sąmoningą individą, kuris ne tik, kad gali pakeisti savo įsitikinimus (juk mes mokomės, bręstam, įgyjam patirties), bet ir juos slėpti ar tam tikrų paskatų vedinas, viešai deklaruoti juos visiškai priešingus. Galiausiai juk ir esamos ekonominės, kultūrinės, politinės ir visokios kitokios sąlygos diktuoja tam tikrus sprendimus, kurie gali būti visiškai priešingi nei daugelio juos priimančių asmenų įsitikinimai. Tai verčia daryti išvadą, kad natūraliai dauguma susidaryti ir vieningai dirbti beveik negali, nes ji per daug veikiama išorinių faktorių, susijusių su jai priklausančių individų asmeniniais patyrimais ir lūkesčiais, asmeninėmis individų savybėmis ir galiausiai, ne ką mažiau priklausoma nuo visos aplinkos, kurioje ji veikia. Natūrali daugumos prigimtis dingsta jau tuomet, kai bet kuris jai priklausantis individas nustoja būti teisingas dar net ne prieš visuomenę, o pirmiausia pats prieš save. Kitaip tariant, dar tik užgimusi galvoje mintis, niekais paverčia visą natūralią daugumos prigimtį. To pasekoje gaunasi, kad bet kuri šiuolaikinė dauguma yra labai priklausoma nuo pačių įvairiausių išorinių faktorių, kurie dažniausiai per jai priklausančius individus, smarkiai iškreipia tą daugumos apibrėžimą, kurį diktuoja demokratija. O kaip galima pasitikėti daugumos nuomone, jei ji pati iš principo nėra demokratiška ir bus priimtas įstatymas ar ne, nulemia tik tai, kiek mygtukų „už“ bus paspausta. Demokratijos sąvokos teisingai nusako, kad individas turi būti teisingas pats prieš save, tačiau ne visai įvertina aplinką, kurioje individas gyvena, nenumato visos eilės kitų svarbių aplinkybių, kurios gali turėti lemiamos įtakos formuojantis daugumai. Dėl to jau pats demokratinis daugumos apibrėžimas užkerta kelią jai, kaip tokiai, atsirasti. Čia sutinkame akligatvį numeris 2.

Štai turime dvejetą akligatvių, kurie iš esmės ir atsako į pradžioje užduotą klausimą, kodėl politika dažnai laikoma „nešvariu“ reikalu, o politikavimas dažnai sulyginamas su tokiu pat „nešvariu“ žaidimu. Demokratijos ir jos principų nauda visuomenei abejoti neverta, nes ji akivaizdi. Tačiau kiekvienas geras dalykas, turi ir neigiamų savybių. Taip yra ir šįkart. Kartais demokratiją tenka interpretuoti gana siaurai, nes tik taip ji gali duoti maksimalią naudą. Tačiau siaurumo demokratija juk nepripažįsta? Štai Jums ir akligatvis numeris 3.

Susiję įrašai:

1. Apie politiką, rinkimus ir žinomas pavardes
2. Apie valdišką darbą, partiją ir „otkatą“
3. „Kaip kelsime ekonomiką vykdydami defliacinę politiką“

Cituodama buvusios Tarybų Sąjungos plėtros ekspertą Sergėjų Artiomenką, Rusijos žurnalistė teigia, kad tuometiniai Lietuvos politikai Vytautas Lansbergis ir Kazimira Danutė Prunskienė 1990 metų vasarą tarsi ir sustabdė kovo 11-osios aktą mainais už tai, kad vėl būtų grįžta prie derybų su tuometiniu TSRS vadovu Michailu Gorbačiovu dėl įvestos ekonominės blokados nutraukimo. „1990 metų birželį Lietuvos vadovai pardavė savo pačių nepriklausomybę bei sustabdė Nepriklausomybės aktą mainais į naftą ir maisto produktus.“ – teigia Sergėjus Artiomenka.

Vertinimas įdomus, nors išvados rusiškos. Išties, sekant to meto įvykius, Lietuvos vadovai buvo priversti imtis veiksmų, kad Lietuvai įvesta ekonominė blokada būtų sustabdyta. Tačiau joks Lietuvos politikas tuo metu neišsižadėjo kovo 11-ąją paskelbto Nepriklausomybės atkūrimo akto. Vieši nuolaidžiavimai TSRS valdžiai viso labo tebuvo tik diplomatiniai žingsniai, bandant vėl sėsti prie derybų stalo ir spręsti ekonominės blokados ir Lietuvos pripažinimo nepriklausoma, problemas.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius savo pranešime to meto įvykius apibūdina taip:

„Pasinaudodama dėl SSRS režimo liberalizavimo (pertvarkos) atsivėrusiomis galimybėmis, lietuvių tauta per savo demokratiškai išrinktus atstovus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. kovo 11 d. Aktu atkūrė Lietuvos nepriklausomybę de jure. Priėmusi Nepriklausomybės Aktą Aukščiausioji Taryba kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką M. Gorbačiovą su oficialiu pasiūlymu „SSRS pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu.” SSRS valdžia į Lietuvos veiksmus reagavo ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu. Kai Lietuva nepriėmė SSRS prezidento M. Gorbačiovo ir ministro pirmininko N. Ryžkovo 1990 m. balandžio 14 d. ultimatumo per dvi savaites „atkurti padėtį iki 1990 m. kovo 10 d.”, SSRS valdžia nuo balandžio 18 dienos pradėjo vykdyti Lietuvos ekonominę blokadą.

Pirmąją blokados dieną, balandžio 18-ąją, Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą, kuriame patvirtino savo ištikimybę Kovo 11-osios Aktui ir pasiūlė Sovietų Sąjungai su Lietuvos įgaliotąja delegacija pradėti politines konsultacijas dėl derybų. Šiame nutarime Lietuvos parlamentas sutiko konsultacijų tarp Lietuvos ir SSRS, jeigu jos prasidėtų, laikotarpiu iki 1990 m. gegužės 1 d. nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau Kremlius vykdė blokadą ir laikėsi savo reikalavimo atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kolis 1990 m. balandžio 26 d. bendru laišku, adresuotu Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui, rekomendavo „tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį”, kas esą palengvintų dialogo su Maskva pradžią. Kadangi laiške siūloma sulaikyti sprendimo poveikį, o ne patį „sprendimą” ir tai padaryti tokiu būdu, kad nenukentėtų paties „sprendimo” t. y. Kovo 11-osios Akto vertė, siūlymas buvo panašus į Aukščiausiosios Tarybos balandžio 18 dienos nutarimu deklaruotą sutikimą tam tikrą laikotarpį nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau buvo ir svarbus skirtumas: dviejų valstybių vadovai siūlė “sustabdyti poveikį” kaip sąlygą dialogui pradėti, o Lietuva sutiko “sustabdyti poveikį” deryboms tarp dviejų valstybių prasidėjus.

1990 m. gegužės 16 d. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vardu V. Landsbergis ir K. Prunskienė pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame sakoma, kad „Lietuva pasirengusi svarstyti klausimą paskelbti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų visiškai įgyvendinta nepriklausomybė. Per šį laikotarpį yra būtinos Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir vientisumo, jos teisėtos valdžios funkcionavimo garantijos”. Gegužės 17 dieną ministrė pirmininkė K. Prunskienė Maskvoje šį pareiškimą įteikė SSRS prezidentui M. Gorbačiovui ir ministrų tarybos pirmininkui N. Ryžkovui. Grįžusi iš Maskvos ji pranešė, kad pareiškimas M. Gorbačiovo netenkina ir jis reikalauja, jog būtų priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas sustabdyti Nepriklausomybės Akto galiojimą. Ministrė Pirmininkė M. Gorbačiovo poziciją įvertino kaip atsitraukimą nuo ankstesnio reikalavimo Aktą panaikinti.

Blokadai Lietuvą spaudžiant, Aukščiausioji Taryba, siekdama, kad Sovietų Sąjunga pradėtų derybas su Lietuva, 1990 m. gegužės 23 d. priėmė naują nutarimą. Jame sakoma: „Pristabdyti oficialių tarpvalstybinių derybų laikotarpiui tuos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11-osios aktų kylančius jų realizavimo veiksmus ir sprendimus, kurie susiję su interesais, abiejų šalių apibrėžtais kaip derybų objektas”. Nutarimas turėjo įsigalioti tarpvalstybinėms deryboms prasidėjus. Lietuvos Vyriausybės atstovas Maskvoje E. Bičkauskas savo atmintinėje rašė, kad, įteikus šį nutarimą M. Gorbačiovui, pastarasis pareiškė, jog toks nutarimas jo netenkina, tačiau jis esą “iš esmės neprieštarauja Lietuvos išstojimui iš SSRS”, tik dėl to reikalingos derybos, kurioms pradėti būtina sąlyga – Kovo 11-osios Akto sustabdymas.

1990 m. birželio 12 d. Rusijos Federacijos liaudies deputatų suvažiavimas išrinko B. Jelciną Rusijos prezidentu ir priėmė Rusijos FSR (toliau – Rusijos Federacijos) Deklaraciją dėl valstybės suvereniteto.

1990 m. birželio 16 d. raštu ministrė pirmininkė K. Prunskienė Vyriausybės vardu pasiūlė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai svarstyti tokį nutarimo projektą: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba derybų su Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga laikotarpiui skelbia laikiną moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktui „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Parlamente buvo parengti alternatyvūs projekto variantai, numatantys moratoriumo taikymą tik iš Kovo 11-osios Akto kylantiems veiksmams, o jo įsigaliojimą – tik pasirašius tarpvalstybinių derybų protokolą.

1990 m. birželio 26 d. Kremliuje įvyko Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos vadovų susitikimas (susitikime dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Č. Stankevičius ir Lietuvos atstovas Maskvoje E. Bičkauskas). V. Landsbergis supažindino M. Gorbačiovą su rengiamo Lietuvos parlamento pareiškimo dėl SSRS reikalaujamo moratoriumo galimais variantais ir išdėstė Lietuvos poziciją. Jis, be kita ko, Gorbačiovui pasiūlė: „Jeigu mes verčiami priimti moratoriumą, tai ir SSRS galėtų ką nors sustabdyti, sakysime, 1940 metų SSRS nutarimą, besiremiantį vadinamojo Liaudies seimo „nutarimu”, kuris buvo akivaizdžiai neteisėtas. Tad ir atitinkamas SSRS aktas buvo neteisėtas. Jeigu SSRS dabar būtų sunku tą aktą pasmerkti ir paskelbti niekiniu, kaip kad buvo padaryta Molotovo-Ribentropo pakto atžvilgiu, tai pariteto pagrindais jį būtų galima pristabdyti”.

Susipažinęs su rengiamais Lietuvos pareiškimo variantais, M. Gorbačiovas juos įvertino kaip nepriimtinus. Jis reikalavo grįžti į kovo 10 dieną, pristabdyti Kovo 11-osios Aktą, bet ne jo pasekmes, kaip kad siūloma Lietuvos parengto projekto variantuose. “Tai atvers kelią viskam. Grįžimas į kovo 10 d. būtinas dviem trims mėnesiams, kol mes rasime sprendimą ir pasirinksime būsimus ryšius. Gali tai būti konfederaciniai ar asociacijos ryšiai, kurie nevaržys jūsų suvereniteto, išskyrus tai, ką jūs perduosite Sąjungai.(…) Kai tik procesas prasidės, visi apribojimai (t. y. blokada) bus atšaukti. Tačiau pirmiausia – moratoriumas ir grįžimas į kovo 10. (…) Dabar reikia nepraleisti progos, kad jūs galėtumėte pateikti savo variantą sustabdė, bet neatšaukė akto. Mes tiesiog darome manevrą”. V. Landsbergis atsakė, kad tautai grįžti į kovo 10-ąją neįmanoma ir Gorbačiovo reikalavimas mus stumia į aklavietę.

1990 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis kartu su ministre pirmininke K. Prunskiene ir kitais Lietuvos atstovais susitiko su Sovietų Sąjungos prezidentu M. Gorbačiovu, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku A. Lukjanovu, Ministrų Tarybos pirmininku N. Ryžkovu ir A. Jakovlevu. M. Gorbačiovas reikalavo kompromiso: iš Lietuvos pusės – Kovo 11-osios Akto pristabdymas, iš SSRS pusės – nereikalaujama Aktą atšaukti.

1990 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Taryba „…siekdama tarpvalstybinių derybų su TSR Sąjunga, skelbia nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą Kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos –TSR Sąjungos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami šalių įgaliotojų delegacijų specialiu protokolu”. Pareiškime taip pat sakoma, kad Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti, o deryboms nutrūkus ar Tarybai negalint normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, moratoriumas netenka galios.

Po 1990 m. birželio 29 d. pareiškimo paskelbimo, milžinišką žalą Lietuvai padariusią energetinę ir ekonominę blokadą 1990 m. liepos 2 d. SSRS nutraukė.“

Susiję įrašai:

1. Lietuva mini valstybės atkūrimo dieną
2. Į Pagėgius užskrido Rusijos lėktuvas
3. Lietuva „pametė“ savo atstovą Briuselyje

Tiesa, kai kur ir mūsų diplomatai sugeba įgauti tam tikro pranašumo, nors pastarųjų ir nebūtų galima priskirti prie ypatingai didelių ar reikšmingų. Vienas tokių – tai kvietimų priėmimas dalyvauti valstybinėse šventėse. Lietuva šiuo atveju turi tam tikrą pranašumą, kadangi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimas įvyks pirmiausiai – lygiai už mėnesio – kovo 11-ąją. Į šį minėjimą yra pakviestas ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Nuo to ar šis atvyks į Lietuvą, priklausys ir mūsų Prezidentės kelionė į Maskvą gegužės 9-ąją, minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių.

Rusijai nėra lengva priimti tokį Lietuvos kvietimą. Dalyvavimas tokioje šventėje reikštų visapusį Rusijos pritarimą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir išstojimui iš Tarybų Sąjungos. O Rusija, kaip žinia, nėra labai patenkinta tokiu Lietuvos žingsniu, kuris pasibaigė visišku sąjungos žlugimu. Tačiau kita vertus, Rusijos diplomatams neatvykus į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimą, Pasauliui būtų duotas aiškus ženklas, kad Rusija iki pat šiol nesusitaikė su Lietuvos nepriklausomybe. O tai neatneštų nieko gero ir pačiai Rusijai. Be to, jau ir šiandien aišku, kad nesulaukusi Rusijos prezidento kovo 11-ąją Lietuvoje, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė į Maskvą gegužės 9-ąją taip pat tikriausiai nevyktų. Naujas mini šaltasis karas tarp Lietuvos ir Rusijos tik dar labiau sustiprėtų.

Visiškai priešingai pasielgė Latvijos prezidentas Valdis Zatleras. Susitikimo Suomijoje su Rusijos Ministru pirmininku Vladimiru Putinu metu, kaimyninės šalies prezidentas priėmė kvietimą dalyvauti gegužės 9-osios iškilmėse Maskvoje. Ar neatsitiks taip, kad ir šiais metais, kaip ir prieš penketą metų, Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime Maskvoje, Baltijos valstybes atstovaus tik Latvijos vadovas?

Išties bus ganėtinai įdomu sulaukti Rusijos atsakymo į Lietuvos kvietimą. Nors tai tik oficialus kvietimas į Lietuvai svarbios datos minėjimą, tačiau Rusijos atsakas turėtų padėti daug taškų ant „i“. Priimtas arba atmestas kvietimas parodys Rusijos norą arba nenorą palaikyti draugiškus santykius su Lietuva ir visas tokių santykių perspektyvas.

Susiję įrašai:

1. Rusija įgijo atstovą Lietuvoje
2. D. Grybauskaitė tinka ir Rytams ir Vakarams
3. Lietuva mini valstybės atkūrimo dieną

P. Malakausko atsistatydinimas aiškiausias atsakymas dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje. Dabar jau tikrai niekas Lietuvoje neabejoja, kad tokia įstaiga pas mus buvo. Aišku, kol kas dar neaiškios detalės, tačiau pačiu faktu abejojančių šiandien tikriausiai neliko.

M. Mikaila per visą vadovavimo Sodrai laikotarpį taip pat prikaupė nemažai faktų faktelių, kurie ne itin leido augti Sodros reitingams. „Senai reikėjo“, – pasakė Prezidentė, komentuodamas M. Mikailos atsistatydinimą. O tai jau visai nemažai pasako.

Tačiau ir be šitų dviejų „nelaimėlių“ Lietuvoje yra nuskriaustų. Ir nuskriaustų tikrąja to žodžio prasme, kai per vieną (praeitą) savaitę buvo priimti keli įstatymai, pagal kuriuos jau nuo Naujųjų Metų bus mažinama daugelis išmokų iš valstybės ir Sodros biudžetų. Tokiais tapo Lietuvos pensininkai, bedarbiai, o nuo vasaros tokiais taps ir mamos, tėvai. Kitaip tariant – vargingiausi ir pažeidžiamiausi socialiniai sluoksniai. Bet kai kas pastaruoju metu sulaukė ir džiugių žinių. Pavyzdžiui, verslo atstovai, kurie ir pastaruoju metu nesiskundžia savo finansine padėtimi ir sugeba uždirbti milijoninius pelnus. Tokioms įmonėms pelno mokestis nuo kitų metų mažinimas iki 15 proc. (buvo 20 proc.). Tiesa visai mažoms įmonėms įvestas dar mažesnis pelno mokesčio tarifas – 5 proc. Tačiau tame pačiame pelno mokesčio įstatyme yra keletas straipsnių, pagal kuriuos net gana nemenką pelną uždirbusios įmonės, Lietuvai gali parodyti didelę špygą. Aišku, „atsarginis išėjimas“ reikalingas visada, o partiją galinčias gerai paremti įmones juk reikia palaikyti. Tam galima paskirti net vieną kitą procentėlį biudžeto deficito.

Lietuvoje tikriausiai visi žino sektorius, kuriuose ir sunkmečiu dirbama pelningai. Tai energetika ir telekomunikacijos. Na, gal dar viena kita sritis, kuri labiau remiama Europos Sąjungos. Taigi, stambiuoju verslu Lietuvos valdžia atrodo jau pradėjo rūpintis. Įdomu kada ateis paprasto Lietuvos žmogaus eilė?

Panašu, kad stambusis verslas visada daręs didelę įtaką Lietuvos politikai, savo pozicijų nė kiek neužleidžia net ir keičiantis valdančiosioms politinėms jėgoms. Jau senai tapo aišku, kad su tam tikromis verslo grupuotėmis (tokiomis kaip VP dešimtukas) gerai sutarė socialdemokratai. Dabar kryžkelėje stovi ir A. Kubiliaus Vyriausybė – sugebės atsispirti oligarchų įtakai ar ne? Kol kas, atrodo, tendencijos nieko gero nežada.

Lietuvai ir visam Pasauliui išgyvenant ne pačius geriausius laikus ekonomine prasme, Lietuvos mokestinės reformos kol kas labiausiai liečia paprastus ir sąžiningai dirbančius ir uždirbančius piliečius. Didėjo įmokos Sodrai, didėjo PVM, didėjo patentų ir individualios veiklos mokesčiai ir panašiai. Tačiau kiek realiai mokesčių reformas pajuto turtingiausias mūsų visuomenės sluoksnis? Kiek jis sulaukė mokestinių pasikeitimų, kurie leistų skylėta biudžetą papildyti ne vienu milijonu litų? Atsakymas aiškus – tokių pakeitimų praktiškai nebuvo ir nepanašu, kad artimiausiu metų būtų. Nekilnojamojo turto mokesčio nėra, prabangos prekės neapmokestintos. Viskas padaryta, kad oligarchams ir stambiajam verslui Lietuvoje būtų gera. Ir visai nereikia tikėtis, kad sumažintas pelno mokestis ar mažesnė kitų mokesčių našta padės kurti naujas darbo vietas ir dirbti bei užsidirbti eiliniams lietuviams. Pelno mokestis, kaip žinia, yra mokamas nuo pelno, kuris, paprastai tariant, yra gaunamas iš pajamų atėmus išlaidas. Kai pelno mokestis yra didelis, įmonės ne taip taupo išlaidų sąskaita, kadangi vistiek nuo pelno teks atiduoti nemažą dalį mokesčiams. O štai kai pelno mokestis yra mažas, įmonės suinteresuotos gauti kuo didesnį pelną, todėl neretai pataupo ir darbuotojų sąskaita. O su uždirbtu pelnu po mokesčių, bet kuri Lietuvoje veikianti įmonė, gali daryti ką nori – išvežti iš Lietuvos arba palikti jį čia. Pirmu atveju – Lietuvai tai tikrai nenaudinga.

Konservatorių Vyriausybė paskutinėmis 2009 metų dienomis parodžiusi gana tvirtą poziciją santykiuose su galingais ir turtingais verslo atstovais (sprendimas dėl LEO LT išardymo) atrodo turi savus tikslus, apie kuriuos kol kas galime tik spėlioti. O kaip viskas vyks ir pavyks – parodys tik netolima ateitis.

Susiję įrašai:

1. Lietuviškos politikos arenoje – žaidimai be taisyklių