Arūnas Valinskas

Deja, jėgos visai nelygios.

Atsistatydinus (o gal tiksliau atstatydinus) Remigijų Vilkaitį iš Kultūros ministrų pareigų, likusį laisvą postą sumanė užimti pats Tautos prisikėlimo  (TP) partijos lyderis Arūnas Valinskas. Čia turbūt ir vėl reiktų patikslinti… Tiesą sakant, toks partijos lyderio sumanymas buvo dar tuomet, kai Remigijus Vilkaitis apie pasitraukimą iš posto net negalvojo.

Nebenori TP lyderis A. Valinskas būti vienu iš 141. Panoro būti jei ne vienas iš trijų, tai bent jau vienas iš keturiolikos. Deja, ir šiam jo norui nebuvo lemta išsipildyti. LR Prezidentei D. Grybauskaitei nepanorus Kultūros ministro poste matyti buvusio pramogų pasaulio atstovo A. Valinsko, šiam teliko tik pusiau garbingai atsitraukti. Pusiau, nes Valinskas nebūtų Valinsku, jei nesugebėtų pademonstruoti savo iškalbos meno. Viešai išvadinęs prezidentę „boba“, A. Valinskas šiandien (2010-04-26) savo kandidatūrą į ministrus vis tik atsiėmė. O vietoj savęs pasiūlė operos solistą Deividą Staponkų.

Iš gerbiamo A. Valinsko jau senokai girdėti ne itin draugiški komentarai Prezidentės atžvilgiu. Esą ji per daug diktatoriška ir autokratiška dėl ko Lietuvoje greitai visi turėtume pradėti jaustis kaip Baltarusijoje. Atsiprašau, ponai politikai, bet patikėkit – kitaip su jumis neįmanoma. Per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį jau tiek visko prikrėtėt, kad toks žmogus kaip D. Grybauskaitė dabar Lietuvą ir tegali iš to liūno bent kiek ištraukti. O asmenines ambicijas, plačius asmeninius užmojus ir garbės bei turtų troškimą pasilikit sau. Lietuvai ir Lietuvos žmonės to tikrai nereikia. O kalbant apie šių dviejų politikų nedidelį konfliktą, kažkuriam dar reiktų pasimokyti ir pagarbos.  Prezidentę reiktų gerbti jei ne kaip politikę ir valstybės vadovę, tai bent jau kaip moterį. Tik atrodo, kad ponui A. Valinskui asmeninės ambicijos šiuo atžvilgiu yra kur kas aukščiau nei pagarba Prezidentei ar bent jau moteriai.

Nepavykus įsitvirtinti Kultūros ministerijoje, įdomu bus stebėti koks bus sekantis Arūno Valinsko žingsnis? Turbūt teks vėl grįžti į televiziją – juk ten bent jau „pasikolioti“ gali iki soties.

Susiję įrašai:

1. D. Grybauskaitė tinka ir Rytams ir Vakarams
2. LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisiekė tautai
3. Dalia Grybauskaitė – kandidatė į LR Prezidento postą

Taigi, su kažkurio Lietuvos politiko pasakyta mintimi būtų galima sutikti net nemirktelėjus. Šiandien jau galima teigti, kad Lietuva galėtų drąsiai pretenduoti į labiausiai besireformuojančių valstybių Pasaulyje jei ne TOP dešimtuką, tai TOP penkiasdešimtuką, tikrai.

Per pastaruosius dvidešimt metų, Lietuvoje įvyko tiek visokiausių reformų, kad paprastam Lietuvos žmogui bent apytikslį jų skaičių nuspėti būtų neįveikiama užduotis. O jei dar kas suskaičiuotų kiek reformoms buvo išleista pinigų, tai susidariusi suma drąsiai viršytų kelerių metų Lietuvos biudžetą. Jau net nekalbant apie tai, kiek reformų buvo pradėta įgyvendinti, tačiau nebaigta ir iki šiol dulka kur nors valdininkų stalčiuose. O visa tai taip pat kainavo.

Pati reforma, kaip esminis dalykas nėra bloga. Juk ja dažniausiai norima kažką pagerinti, pertvarkyti, sureguliuoti. Tačiau visada, prieš imantis naujos reformos, reikia tinkamai įvertinti keletą labai svarbių faktorių, tokių kaip:

1. Kiek tai kainuos visomis prasmėmis;

2. Ką naujoji reforma pakeis ir koks bus to rezultatas;

3. Ar esama situacija šalyje yra tinkama tokiai reformai;

4. Kas užsiims reformos įgyvendinimu ir išlaikys jos tęstinumą;

5. Ar bus užtikrinta reikiama kontrolė reformos įgyvendinimo metu ir jam pasibaigus.

Šie, iš pažiūros paprasti ir savaime suprantami, punktai turėtų būti kiekvieno reformatoriaus kelrodė žvaigždė. Tačiau atrodo, kad Lietuvoje šių punktų iki galo nesugebėjo įgyvendinti nei vienas buvusios reformos iniciatorius ar jos šalininkas. Tačiau tai anaiptol visai nereiškia, kad Lietuvoje trūko pačių reformų. Kaip jau buvo minėta, įvairiausių švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, mokesčių, vidaus reikalų, ūkio, energetikos ir dar kokių tik nori, reformų, buvo sočiai. Vienos jų nenusisekė dar tik pradėtos, kitos gyvavo kur kas ilgiau, kai tuo tarpu trečios lyg ir buvo įgyvendintos, tačiau laukiamo rezultato vistiek nedavė.

Bloga reforma yra daug blogiau nei jokios, būtų galima pasakyti perfrazuojant žinomą posakį. Ir taip yra todėl, kad bloga arba blogai organizuota reforma ne tik, kad neduoda laukiamo rezultato, bet dažniausiai tik dar labiau pablogina situaciją reformuojamoje srityje. Akivaizdus to pavyzdys, nuo 2009 metų pradžios įsigaliojusi naktinė mokesčių reforma, kuri tik dar labiau pastūmėjo šalies ūkį į nuosmukį bei visiškai sužlugdė smulkųjį verslą bei savarankiškai dirbančius asmenis. Nors pasakymas sužlugdė gal ir ne visai tinkamas, kadangi dalis smulkiųjų verslininkų ir šiandien vykdo veiklą, tačiau dėl grobikiškos mokesčių politikos tai daro nelegaliai ir valstybei nemoka jokių mokesčių. O gudresni dar sugeba ir bedarbio pašalpą gauti. Taigi, vietoj didelio noro surinkti daugiau mokesčių iš tik sau pragyvenimui užsidirbančių asmenų, gavosi visiškai priešingas efektas – valstybei pačiai tenka išlaikyti šimtatūkstantinę, tikrų ir ne visai tikrų, bedarbių armiją.

Tiesa, būna ir dar blogiau. O taip nutinka tuomet, kai paskubom įgyvendintą reformą, tenka nedelsiant taisyti ir tobulinti. Čia vėl puikiausiai tinka tas pats pavyzdys su naktine mokesčių reforma, nes ji iki pat šiol praktiškai yra taisoma ir tobulinama. Tokių reformų žala dar labiau sujaukia valstybės gyvenimą, nes naujų tvarkų labirintuose pasiklysta visi, kuriuos tokia reforma paliečia. O dažnų pakeitimų ir papildymų lavina viską tik dar labiau apsunkina, ko pasekoje reformuojama sritis gali patirti visišką krachą.

Pažymėtina dar ir tai, kad kiekvieną naują reformą dažniausiai neišvengiamai lydi ir keletas neigiamų pasekmių:

1. Reforma visada yra susijusi su naujovėmis, todėl turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol visuomenė su jomis susigyvena. Pereinamuoju laikotarpiu galimi įvairiausi nesklandumai.

2. Naujovės visada sukelia nestabilumo ir netikrumo pojūčius. Tai ypač apsunkina verslo sąlygas, nes verslas negali būti užtikrintas dėl ateities.

3. Naujovės visada pareikalauja tam tikro kiekio laiko iš visų su reformuojama sritimi susijusių visuomenės sluoksnių. Savaime aišku, tas laikas yra atimamas iš kitų gyvenimo sričių.

4. Kiekviena reforma visada turės ne tik savo šalininkus, bet ir savo priešininkus. O tai sukuria terpę įsiplieksti konfliktams.

Štai dėl to, būtina labai atidžiai ir nuosekliai pasverti kiekvieną naują mintį pertvarkai ir tik visiškai įsitikinus, kad reformos pliusai yra svaresni nei minusai, imtis jos tolesnio įgyvendinimo. Deja, vienos nakties tam tikrai nepakanka.

Susijusių įrašų nėra.

„Kokia tauta – tokia ir politika“ mėgstama pasakyti. Ir su tuo reikia sutikti. Politikas, kaip ir bet kuris iš mūsų, yra toks pat žmogus ir visuomenės narys. Politikai yra tokia pat mūsų visuomenės dalis kaip ir statybininkai, vairuotojai ar inžinieriai. Tiesa sakant, tokiais jie kažkada ir buvo. Iki tol kol „nepritilpo prie lovio“. Mes, rinkėjai, juos išrinkom ir štai jie iš pasyvių partijų narių tapo tikrais politikais – sėdinčiais Seimo salėse ir ministerijų kabinetuose, važinėjančiais su „lexsusais“ ir lemiančiais kaip mes gyvename ir gyvensime. Atrodytų kalti esame mes – rinkėjai. Nes ką išsirinkome, tą ir turime. Tačiau čia pat kyla keletas esminių klausimų: iš kur žinoti už ką balsuoti rinkimų metu? Kaip iš visos, pacituojant vieną Seimo narį, „mėšlo krūvos“ išsirinkti mažesnį ir vertingesnį mėšlą, kurio pagalba galbūt būtų galima ką nors išauginti? Ir galiausiai kas garantuos, kad dauguma Lietuvos gyventojų manys lygiai taip pat kaip ir aš ir Seime galės susidaryti pilnavertė dauguma? O gal aš visai nenoriu balsuoti tik už vieną, konkrečią partiją ar partijos sąrašą ir pavyzdžiui Seime norėčiau matyti trijų partijų deleguotus ta tikrus asmenis. Tai gal kalta visa rinkimų sistema? Gal būtent ji mums neleidžia pakeisti politikos veido? Taip. Dalis kaltės tenka ir jai. Tačiau tik labai nedidelė, nes net ir pačią geriausią ir tobuliausią rinkimų sistemą gali sugadinti jos dalyviai – politikai ir rinkėjai. Sistema tėra tik priemonė, kuri turėtų leisti pasiekti, kad šalį valdytų tie žmonės, kurių darbams ir idėjoms pritaria tos šalies piliečiai. Štai ir vėl grįžome prie rinkėjų. Na ir politikų, bet juk ir jie rinkimų metu dar yra tik paprasti rinkėjai.

Gerai. Pripažinkime, kad visuomenė yra bloga, ydinga ir iš jos išrinkti žmonės taip pat turi lygiai tokių pačių „bėdų“ kaip ir visa visuomenė, o valdžios ir pinigų skonis tas „bėdas“ tik dar labiau išryškina ir paviešina. Čia turėtume konstatuoti tai, ką daugelis ir yra jau padarę – politika nepasikeis tol, kol nepasikeis visuomenė. Tačiau juk tam, kad visuomenė pasikeistų yra būtinos tam tikro sąlygos, kurias dažniausiai sukuria politikai. O tai, logiškai mąstant, įveda į tam tikrą uždarą ratą: visuomenė ydinga ir bloga, nes politikai, priklausantys tai pačiai visuomenei, nesudaro jai sąlygų keistis. Akligatvis numeris 1.

Tęsiame toliau. Išrinktieji politikai bando užsiimti ta veikla, kuria ir turėtų – tai yra kuria ir priima įstatymus, kurie numato tam tikras kryptis kaip visuomenė vystysis toliau. Įstatymai yra priiminėjami balsų dauguma, kas paprastai reiškia, kad ir pats geriausias įstatymas gali likti nepriimtas, jei jo autorius neturės pakankamo palaikymo. Tai iš esmės verčia burti aplink save pritariančiųjų ratą, kas šiuolaikiškai vadinama frakcija. Atrodytų viskas kaip ir neblogai – toks demokratijos principas – mažuma turi paklusti daugumos valiai. Tačiau čia pat galima iškelti kitą klausimą: o kaip tą daugumą įgyti? Demokratija šiuo atveju mus moko, kad daugumos turėtų formuotis beveik natūraliai, pagal žmonių požiūrį ir įsitikinimus. O tai jau apeliacija į žmogų, kaip sąmoningą individą, kuris ne tik, kad gali pakeisti savo įsitikinimus (juk mes mokomės, bręstam, įgyjam patirties), bet ir juos slėpti ar tam tikrų paskatų vedinas, viešai deklaruoti juos visiškai priešingus. Galiausiai juk ir esamos ekonominės, kultūrinės, politinės ir visokios kitokios sąlygos diktuoja tam tikrus sprendimus, kurie gali būti visiškai priešingi nei daugelio juos priimančių asmenų įsitikinimai. Tai verčia daryti išvadą, kad natūraliai dauguma susidaryti ir vieningai dirbti beveik negali, nes ji per daug veikiama išorinių faktorių, susijusių su jai priklausančių individų asmeniniais patyrimais ir lūkesčiais, asmeninėmis individų savybėmis ir galiausiai, ne ką mažiau priklausoma nuo visos aplinkos, kurioje ji veikia. Natūrali daugumos prigimtis dingsta jau tuomet, kai bet kuris jai priklausantis individas nustoja būti teisingas dar net ne prieš visuomenę, o pirmiausia pats prieš save. Kitaip tariant, dar tik užgimusi galvoje mintis, niekais paverčia visą natūralią daugumos prigimtį. To pasekoje gaunasi, kad bet kuri šiuolaikinė dauguma yra labai priklausoma nuo pačių įvairiausių išorinių faktorių, kurie dažniausiai per jai priklausančius individus, smarkiai iškreipia tą daugumos apibrėžimą, kurį diktuoja demokratija. O kaip galima pasitikėti daugumos nuomone, jei ji pati iš principo nėra demokratiška ir bus priimtas įstatymas ar ne, nulemia tik tai, kiek mygtukų „už“ bus paspausta. Demokratijos sąvokos teisingai nusako, kad individas turi būti teisingas pats prieš save, tačiau ne visai įvertina aplinką, kurioje individas gyvena, nenumato visos eilės kitų svarbių aplinkybių, kurios gali turėti lemiamos įtakos formuojantis daugumai. Dėl to jau pats demokratinis daugumos apibrėžimas užkerta kelią jai, kaip tokiai, atsirasti. Čia sutinkame akligatvį numeris 2.

Štai turime dvejetą akligatvių, kurie iš esmės ir atsako į pradžioje užduotą klausimą, kodėl politika dažnai laikoma „nešvariu“ reikalu, o politikavimas dažnai sulyginamas su tokiu pat „nešvariu“ žaidimu. Demokratijos ir jos principų nauda visuomenei abejoti neverta, nes ji akivaizdi. Tačiau kiekvienas geras dalykas, turi ir neigiamų savybių. Taip yra ir šįkart. Kartais demokratiją tenka interpretuoti gana siaurai, nes tik taip ji gali duoti maksimalią naudą. Tačiau siaurumo demokratija juk nepripažįsta? Štai Jums ir akligatvis numeris 3.

Susijusių įrašų nėra.

Cituodama buvusios Tarybų Sąjungos plėtros ekspertą Sergėjų Artiomenką, Rusijos žurnalistė teigia, kad tuometiniai Lietuvos politikai Vytautas Lansbergis ir Kazimira Danutė Prunskienė 1990 metų vasarą tarsi ir sustabdė kovo 11-osios aktą mainais už tai, kad vėl būtų grįžta prie derybų su tuometiniu TSRS vadovu Michailu Gorbačiovu dėl įvestos ekonominės blokados nutraukimo. „1990 metų birželį Lietuvos vadovai pardavė savo pačių nepriklausomybę bei sustabdė Nepriklausomybės aktą mainais į naftą ir maisto produktus.“ – teigia Sergėjus Artiomenka.

Vertinimas įdomus, nors išvados rusiškos. Išties, sekant to meto įvykius, Lietuvos vadovai buvo priversti imtis veiksmų, kad Lietuvai įvesta ekonominė blokada būtų sustabdyta. Tačiau joks Lietuvos politikas tuo metu neišsižadėjo kovo 11-ąją paskelbto Nepriklausomybės atkūrimo akto. Vieši nuolaidžiavimai TSRS valdžiai viso labo tebuvo tik diplomatiniai žingsniai, bandant vėl sėsti prie derybų stalo ir spręsti ekonominės blokados ir Lietuvos pripažinimo nepriklausoma, problemas.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius savo pranešime to meto įvykius apibūdina taip:

„Pasinaudodama dėl SSRS režimo liberalizavimo (pertvarkos) atsivėrusiomis galimybėmis, lietuvių tauta per savo demokratiškai išrinktus atstovus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. kovo 11 d. Aktu atkūrė Lietuvos nepriklausomybę de jure. Priėmusi Nepriklausomybės Aktą Aukščiausioji Taryba kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką M. Gorbačiovą su oficialiu pasiūlymu „SSRS pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu.” SSRS valdžia į Lietuvos veiksmus reagavo ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu. Kai Lietuva nepriėmė SSRS prezidento M. Gorbačiovo ir ministro pirmininko N. Ryžkovo 1990 m. balandžio 14 d. ultimatumo per dvi savaites „atkurti padėtį iki 1990 m. kovo 10 d.”, SSRS valdžia nuo balandžio 18 dienos pradėjo vykdyti Lietuvos ekonominę blokadą.

Pirmąją blokados dieną, balandžio 18-ąją, Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą, kuriame patvirtino savo ištikimybę Kovo 11-osios Aktui ir pasiūlė Sovietų Sąjungai su Lietuvos įgaliotąja delegacija pradėti politines konsultacijas dėl derybų. Šiame nutarime Lietuvos parlamentas sutiko konsultacijų tarp Lietuvos ir SSRS, jeigu jos prasidėtų, laikotarpiu iki 1990 m. gegužės 1 d. nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau Kremlius vykdė blokadą ir laikėsi savo reikalavimo atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kolis 1990 m. balandžio 26 d. bendru laišku, adresuotu Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui, rekomendavo „tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį”, kas esą palengvintų dialogo su Maskva pradžią. Kadangi laiške siūloma sulaikyti sprendimo poveikį, o ne patį „sprendimą” ir tai padaryti tokiu būdu, kad nenukentėtų paties „sprendimo” t. y. Kovo 11-osios Akto vertė, siūlymas buvo panašus į Aukščiausiosios Tarybos balandžio 18 dienos nutarimu deklaruotą sutikimą tam tikrą laikotarpį nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau buvo ir svarbus skirtumas: dviejų valstybių vadovai siūlė “sustabdyti poveikį” kaip sąlygą dialogui pradėti, o Lietuva sutiko “sustabdyti poveikį” deryboms tarp dviejų valstybių prasidėjus.

1990 m. gegužės 16 d. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vardu V. Landsbergis ir K. Prunskienė pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame sakoma, kad „Lietuva pasirengusi svarstyti klausimą paskelbti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų visiškai įgyvendinta nepriklausomybė. Per šį laikotarpį yra būtinos Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir vientisumo, jos teisėtos valdžios funkcionavimo garantijos”. Gegužės 17 dieną ministrė pirmininkė K. Prunskienė Maskvoje šį pareiškimą įteikė SSRS prezidentui M. Gorbačiovui ir ministrų tarybos pirmininkui N. Ryžkovui. Grįžusi iš Maskvos ji pranešė, kad pareiškimas M. Gorbačiovo netenkina ir jis reikalauja, jog būtų priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas sustabdyti Nepriklausomybės Akto galiojimą. Ministrė Pirmininkė M. Gorbačiovo poziciją įvertino kaip atsitraukimą nuo ankstesnio reikalavimo Aktą panaikinti.

Blokadai Lietuvą spaudžiant, Aukščiausioji Taryba, siekdama, kad Sovietų Sąjunga pradėtų derybas su Lietuva, 1990 m. gegužės 23 d. priėmė naują nutarimą. Jame sakoma: „Pristabdyti oficialių tarpvalstybinių derybų laikotarpiui tuos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11-osios aktų kylančius jų realizavimo veiksmus ir sprendimus, kurie susiję su interesais, abiejų šalių apibrėžtais kaip derybų objektas”. Nutarimas turėjo įsigalioti tarpvalstybinėms deryboms prasidėjus. Lietuvos Vyriausybės atstovas Maskvoje E. Bičkauskas savo atmintinėje rašė, kad, įteikus šį nutarimą M. Gorbačiovui, pastarasis pareiškė, jog toks nutarimas jo netenkina, tačiau jis esą “iš esmės neprieštarauja Lietuvos išstojimui iš SSRS”, tik dėl to reikalingos derybos, kurioms pradėti būtina sąlyga – Kovo 11-osios Akto sustabdymas.

1990 m. birželio 12 d. Rusijos Federacijos liaudies deputatų suvažiavimas išrinko B. Jelciną Rusijos prezidentu ir priėmė Rusijos FSR (toliau – Rusijos Federacijos) Deklaraciją dėl valstybės suvereniteto.

1990 m. birželio 16 d. raštu ministrė pirmininkė K. Prunskienė Vyriausybės vardu pasiūlė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai svarstyti tokį nutarimo projektą: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba derybų su Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga laikotarpiui skelbia laikiną moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktui „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Parlamente buvo parengti alternatyvūs projekto variantai, numatantys moratoriumo taikymą tik iš Kovo 11-osios Akto kylantiems veiksmams, o jo įsigaliojimą – tik pasirašius tarpvalstybinių derybų protokolą.

1990 m. birželio 26 d. Kremliuje įvyko Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos vadovų susitikimas (susitikime dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Č. Stankevičius ir Lietuvos atstovas Maskvoje E. Bičkauskas). V. Landsbergis supažindino M. Gorbačiovą su rengiamo Lietuvos parlamento pareiškimo dėl SSRS reikalaujamo moratoriumo galimais variantais ir išdėstė Lietuvos poziciją. Jis, be kita ko, Gorbačiovui pasiūlė: „Jeigu mes verčiami priimti moratoriumą, tai ir SSRS galėtų ką nors sustabdyti, sakysime, 1940 metų SSRS nutarimą, besiremiantį vadinamojo Liaudies seimo „nutarimu”, kuris buvo akivaizdžiai neteisėtas. Tad ir atitinkamas SSRS aktas buvo neteisėtas. Jeigu SSRS dabar būtų sunku tą aktą pasmerkti ir paskelbti niekiniu, kaip kad buvo padaryta Molotovo-Ribentropo pakto atžvilgiu, tai pariteto pagrindais jį būtų galima pristabdyti”.

Susipažinęs su rengiamais Lietuvos pareiškimo variantais, M. Gorbačiovas juos įvertino kaip nepriimtinus. Jis reikalavo grįžti į kovo 10 dieną, pristabdyti Kovo 11-osios Aktą, bet ne jo pasekmes, kaip kad siūloma Lietuvos parengto projekto variantuose. “Tai atvers kelią viskam. Grįžimas į kovo 10 d. būtinas dviem trims mėnesiams, kol mes rasime sprendimą ir pasirinksime būsimus ryšius. Gali tai būti konfederaciniai ar asociacijos ryšiai, kurie nevaržys jūsų suvereniteto, išskyrus tai, ką jūs perduosite Sąjungai.(…) Kai tik procesas prasidės, visi apribojimai (t. y. blokada) bus atšaukti. Tačiau pirmiausia – moratoriumas ir grįžimas į kovo 10. (…) Dabar reikia nepraleisti progos, kad jūs galėtumėte pateikti savo variantą sustabdė, bet neatšaukė akto. Mes tiesiog darome manevrą”. V. Landsbergis atsakė, kad tautai grįžti į kovo 10-ąją neįmanoma ir Gorbačiovo reikalavimas mus stumia į aklavietę.

1990 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis kartu su ministre pirmininke K. Prunskiene ir kitais Lietuvos atstovais susitiko su Sovietų Sąjungos prezidentu M. Gorbačiovu, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku A. Lukjanovu, Ministrų Tarybos pirmininku N. Ryžkovu ir A. Jakovlevu. M. Gorbačiovas reikalavo kompromiso: iš Lietuvos pusės – Kovo 11-osios Akto pristabdymas, iš SSRS pusės – nereikalaujama Aktą atšaukti.

1990 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Taryba „…siekdama tarpvalstybinių derybų su TSR Sąjunga, skelbia nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą Kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos –TSR Sąjungos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami šalių įgaliotojų delegacijų specialiu protokolu”. Pareiškime taip pat sakoma, kad Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti, o deryboms nutrūkus ar Tarybai negalint normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, moratoriumas netenka galios.

Po 1990 m. birželio 29 d. pareiškimo paskelbimo, milžinišką žalą Lietuvai padariusią energetinę ir ekonominę blokadą 1990 m. liepos 2 d. SSRS nutraukė.“

Susiję įrašai:

1. Lietuva mini valstybės atkūrimo dieną
2. Į Pagėgius užskrido Rusijos lėktuvas
3. Lietuva „pametė“ savo atstovą Briuselyje

Tiesa, kai kur ir mūsų diplomatai sugeba įgauti tam tikro pranašumo, nors pastarųjų ir nebūtų galima priskirti prie ypatingai didelių ar reikšmingų. Vienas tokių – tai kvietimų priėmimas dalyvauti valstybinėse šventėse. Lietuva šiuo atveju turi tam tikrą pranašumą, kadangi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimas įvyks pirmiausiai – lygiai už mėnesio – kovo 11-ąją. Į šį minėjimą yra pakviestas ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Nuo to ar šis atvyks į Lietuvą, priklausys ir mūsų Prezidentės kelionė į Maskvą gegužės 9-ąją, minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių.

Rusijai nėra lengva priimti tokį Lietuvos kvietimą. Dalyvavimas tokioje šventėje reikštų visapusį Rusijos pritarimą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir išstojimui iš Tarybų Sąjungos. O Rusija, kaip žinia, nėra labai patenkinta tokiu Lietuvos žingsniu, kuris pasibaigė visišku sąjungos žlugimu. Tačiau kita vertus, Rusijos diplomatams neatvykus į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimą, Pasauliui būtų duotas aiškus ženklas, kad Rusija iki pat šiol nesusitaikė su Lietuvos nepriklausomybe. O tai neatneštų nieko gero ir pačiai Rusijai. Be to, jau ir šiandien aišku, kad nesulaukusi Rusijos prezidento kovo 11-ąją Lietuvoje, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė į Maskvą gegužės 9-ąją taip pat tikriausiai nevyktų. Naujas mini šaltasis karas tarp Lietuvos ir Rusijos tik dar labiau sustiprėtų.

Visiškai priešingai pasielgė Latvijos prezidentas Valdis Zatleras. Susitikimo Suomijoje su Rusijos Ministru pirmininku Vladimiru Putinu metu, kaimyninės šalies prezidentas priėmė kvietimą dalyvauti gegužės 9-osios iškilmėse Maskvoje. Ar neatsitiks taip, kad ir šiais metais, kaip ir prieš penketą metų, Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime Maskvoje, Baltijos valstybes atstovaus tik Latvijos vadovas?

Išties bus ganėtinai įdomu sulaukti Rusijos atsakymo į Lietuvos kvietimą. Nors tai tik oficialus kvietimas į Lietuvai svarbios datos minėjimą, tačiau Rusijos atsakas turėtų padėti daug taškų ant „i“. Priimtas arba atmestas kvietimas parodys Rusijos norą arba nenorą palaikyti draugiškus santykius su Lietuva ir visas tokių santykių perspektyvas.

Susiję įrašai:

1. Rusija įgijo atstovą Lietuvoje
2. D. Grybauskaitė tinka ir Rytams ir Vakarams
3. Rusijos žiniasklaida: Lietuva pardavė savo nepriklausomybę

P. Malakausko atsistatydinimas aiškiausias atsakymas dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje. Dabar jau tikrai niekas Lietuvoje neabejoja, kad tokia įstaiga pas mus buvo. Aišku, kol kas dar neaiškios detalės, tačiau pačiu faktu abejojančių šiandien tikriausiai neliko.

M. Mikaila per visą vadovavimo Sodrai laikotarpį taip pat prikaupė nemažai faktų faktelių, kurie ne itin leido augti Sodros reitingams. „Senai reikėjo“, – pasakė Prezidentė, komentuodamas M. Mikailos atsistatydinimą. O tai jau visai nemažai pasako.

Tačiau ir be šitų dviejų „nelaimėlių“ Lietuvoje yra nuskriaustų. Ir nuskriaustų tikrąja to žodžio prasme, kai per vieną (praeitą) savaitę buvo priimti keli įstatymai, pagal kuriuos jau nuo Naujųjų Metų bus mažinama daugelis išmokų iš valstybės ir Sodros biudžetų. Tokiais tapo Lietuvos pensininkai, bedarbiai, o nuo vasaros tokiais taps ir mamos, tėvai. Kitaip tariant – vargingiausi ir pažeidžiamiausi socialiniai sluoksniai. Bet kai kas pastaruoju metu sulaukė ir džiugių žinių. Pavyzdžiui, verslo atstovai, kurie ir pastaruoju metu nesiskundžia savo finansine padėtimi ir sugeba uždirbti milijoninius pelnus. Tokioms įmonėms pelno mokestis nuo kitų metų mažinimas iki 15 proc. (buvo 20 proc.). Tiesa visai mažoms įmonėms įvestas dar mažesnis pelno mokesčio tarifas – 5 proc. Tačiau tame pačiame pelno mokesčio įstatyme yra keletas straipsnių, pagal kuriuos net gana nemenką pelną uždirbusios įmonės, Lietuvai gali parodyti didelę špygą. Aišku, „atsarginis išėjimas“ reikalingas visada, o partiją galinčias gerai paremti įmones juk reikia palaikyti. Tam galima paskirti net vieną kitą procentėlį biudžeto deficito.

Lietuvoje tikriausiai visi žino sektorius, kuriuose ir sunkmečiu dirbama pelningai. Tai energetika ir telekomunikacijos. Na, gal dar viena kita sritis, kuri labiau remiama Europos Sąjungos. Taigi, stambiuoju verslu Lietuvos valdžia atrodo jau pradėjo rūpintis. Įdomu kada ateis paprasto Lietuvos žmogaus eilė?

Panašu, kad stambusis verslas visada daręs didelę įtaką Lietuvos politikai, savo pozicijų nė kiek neužleidžia net ir keičiantis valdančiosioms politinėms jėgoms. Jau senai tapo aišku, kad su tam tikromis verslo grupuotėmis (tokiomis kaip VP dešimtukas) gerai sutarė socialdemokratai. Dabar kryžkelėje stovi ir A. Kubiliaus Vyriausybė – sugebės atsispirti oligarchų įtakai ar ne? Kol kas, atrodo, tendencijos nieko gero nežada.

Lietuvai ir visam Pasauliui išgyvenant ne pačius geriausius laikus ekonomine prasme, Lietuvos mokestinės reformos kol kas labiausiai liečia paprastus ir sąžiningai dirbančius ir uždirbančius piliečius. Didėjo įmokos Sodrai, didėjo PVM, didėjo patentų ir individualios veiklos mokesčiai ir panašiai. Tačiau kiek realiai mokesčių reformas pajuto turtingiausias mūsų visuomenės sluoksnis? Kiek jis sulaukė mokestinių pasikeitimų, kurie leistų skylėta biudžetą papildyti ne vienu milijonu litų? Atsakymas aiškus – tokių pakeitimų praktiškai nebuvo ir nepanašu, kad artimiausiu metų būtų. Nekilnojamojo turto mokesčio nėra, prabangos prekės neapmokestintos. Viskas padaryta, kad oligarchams ir stambiajam verslui Lietuvoje būtų gera. Ir visai nereikia tikėtis, kad sumažintas pelno mokestis ar mažesnė kitų mokesčių našta padės kurti naujas darbo vietas ir dirbti bei užsidirbti eiliniams lietuviams. Pelno mokestis, kaip žinia, yra mokamas nuo pelno, kuris, paprastai tariant, yra gaunamas iš pajamų atėmus išlaidas. Kai pelno mokestis yra didelis, įmonės ne taip taupo išlaidų sąskaita, kadangi vistiek nuo pelno teks atiduoti nemažą dalį mokesčiams. O štai kai pelno mokestis yra mažas, įmonės suinteresuotos gauti kuo didesnį pelną, todėl neretai pataupo ir darbuotojų sąskaita. O su uždirbtu pelnu po mokesčių, bet kuri Lietuvoje veikianti įmonė, gali daryti ką nori – išvežti iš Lietuvos arba palikti jį čia. Pirmu atveju – Lietuvai tai tikrai nenaudinga.

Konservatorių Vyriausybė paskutinėmis 2009 metų dienomis parodžiusi gana tvirtą poziciją santykiuose su galingais ir turtingais verslo atstovais (sprendimas dėl LEO LT išardymo) atrodo turi savus tikslus, apie kuriuos kol kas galime tik spėlioti. O kaip viskas vyks ir pavyks – parodys tik netolima ateitis.

Susiję įrašai:

1. Lietuviškos politikos arenoje – žaidimai be taisyklių

Pataruoju metu, vis labiau prie tokių pesimistinių nuotaikų prisideda ir žiniasklaida, kuri vis labiau tampa kasdiene, daugelio iš mūsų, palydove. Kartais net graudžiai juokinga darosi skaitant straipsnius, kuriuose valdžia pliekiama už tai, kad ruošdama kitų metų biudžetą žada mažinti išmokas iš biudžeto, bet jau tame pačiame straipsnyje ji vos ne dar labiau pliekiama už tai, kad skolinasi dideles sumas ir už jas reikės kasmet mokėti milijonus. Skaitant tokias rašliavas, vis labiau imi suprasti, kad žurnalistai, rašantys tokius straipsnius, juos rašo tik tam, kad užpildytų laikraščio plotą, ar, kad dar kartą pasakytų koks blogas gyvenimas Lietuvoje, ką ir taip daugelis žino ir mato.

Aišku, klaidų ir visokių kitokių „skylių“ lietuviškoje politikoje apstu. Jų buvo visuose ikišiolinėse kadencijose ir dar, matyt, bus ne vienoje. Tačiau nepamatuota, nekonstruktyvi ir neparemta jokiais skaičiais ar faktais kritika yra ne ką mažiau blogesnė, nei visiškas abejingumas, kurio taip pat Lietuvos visuomenėje netrūksta. Apšaukti visus niekšais, vagimis ir dar kuo tik nori galima visada, tačiau ar tai ką nors keičia? Na, gal tik sukelia dar didesnę nepasitenkinimo bangą visuomenėje. Ir tai padaryti nėra labai sunku. Daug sunkesnė užduotis yra atlikti išsamią analizę, pateikti siūlymus ir juos paremti faktais. Štai, kad ir šiuo konkrečiu atveju – blogai, kad valdžia mažina pensijas ir pašalpas, bet lygiai taip pat blogai, kad valdžia skolinasi milijonus, nes juos ne tik teks gražinti, bet ir už tas paskolas teks kasmet mokėti palūkanas. Bet kuris logiškai mąstantis žmogus supranta, kad trečio ar kažkokio n-tojo, geriausio varianto nėra. Juk ir septynmetis jau supranta, kad pinigai iš niekur neatsiranda – juos reikia uždirbti, o jei negali uždirbti: mažini išlaidas, skoliniesi arba derini tai kartu. Tačiau šiandien kai kuriems žiniasklaidos atstovams matyt atrodo, kad visai nesvarbu dėl ko ir apie ką, svarbu tik, kad būtų galimybė „pavaryti ant valdžios“. Tada visai imi nesuprasti – tai žiniasklaidos pagrindinė paskirtis yra visuomenės informavimas ar „varymas ant valdžios“. Matyt labiau antrasis variantas, nes juk tai populiaru, tai lietuviams patinka, nes jie gali dar labiau skųstis savo nenusisekusiu gyvenimu ir apgailėtina padėtimi.

Žinoma, svarstant kitų metų biudžetą, galima ginčytis iki begalybės ieškant vietų kur būtų galima sutaupyti, o kur to daryti nereikėtų, tačiau tai jau niuansai, kurie bendrame valstybės fone turi žymiai mažesnę reikšmę, nei esminiai aspektai: taupyti ar skolintis. Šiandien daugeliui ir be žiniasklaidos aišku, kad ir viena ir kita yra blogai, tad visai nebūtina užsiimti „varymu ant valdžios“, kai tai gebančių daryti pilnas „delfis“ (turiu omeny delfi.lt komentatorius). Visiems būtų daug naudingiau, jei nors vienas rimtas leidinys pats pabandytų surasti visiems priimtinų sprendimų esamoje situacijoje bei pabandytų viską pagrįsti nenuginčijamais skaičiavimas ir faktais. Bent vienas alternatyvus (ar kaip dabar mėgstama sakyti – „šešėlinis“) 2010 metų Lietuvos biudžetas būtų daug rimtesnis pagrindas valdžiai, imtis vienokių ar kitokių permainų, išgyvenant šį nelengva laikotarpį.

Susiję įrašai:

1. Ar tikrai kažkam nepatinka, kad „Norfa“ atsisako 20 proc. antkainio?

Iš esmės, tai nereikėtų pritarti nei vienam siūlymui ir palikti paprasčiausiai taip, kaip yra dabar – normalią 5 darbo dienų savaitę, už kurią visą ir būtų normaliai sumokėta. Ir tokia nuomonė ne dėl to, kad pažiūros būtų pernelyg konservatyvios. Daug labiau reikėtų bijoti eilinių valdžios reformų, kurias tektų neišvengiamai priimti, įgyvendinant bet kurį siūlymą. O kaip žinia, iš po beveik lygiai prieš metus priimtų mokestinių pakeitimų, Lietuva iki pat šiol negali atsigauti. Kažkas iš socialdemokratų yra pasakęs, jog dabartinė valdžia būtų pasielgusi geriausiai, jei būtų išvis nieko nedariusi per savo valdymo metus. Ir tai didžiąja dalimi tiesa.

Papildomai verta atkreipti dėmesį ir į pono Ūkio ministro siūlymą, kuriuo jis ragina užsiimti nelegaliu darbu. Juk jei už vieną dieną būtų neskaičiuojamas atlyginimas, tačiau darbuotojas dirbtų – tai būtų pats pagrindinis nelegalaus darbo požymis. Štai ir sulaukėm… Valdžia jau ir viešai nesibodi toleruoti nelegalaus darbo, tai ką reiktų kalbėti apie paprastą Lietuvos pilietį? Aišku, didžiąja dalimi valdžiai lygintis į paprastus Lietuvos piliečius yra praktiškai neįmanoma, nes tokių savybių kuriomis pasižymi paprastas ir doras Lietuvos pilietis – Seime nė su žiburiu nerasi.

Atrodo, kad krizė visai susuko protus mūsų politikams. Nebežinodami ką dar būtų galima nuveikti vardan gelbėjimo plano – šie prisigalvoja ir pripasakoja tiek, kad tikriausiai normaliu laikmečiu to net į galvą nešautų. Viena, ką reiktų suprasti mūsų politikams yra tai, kad tik verslas atneša pinigus į valstybės biudžetą ir kad tik tas pats verslas gali padėti išbristi iš krizės. Todėl bet kokie pagaliai į ratus (didesni mokesčiai, aukštos palūkanų normos, biurokratija ir pan.) tik dar labiau aštrins situaciją ir mažins mokesčių surinkimą.

Valstybė šiandien išleidžia milijonus litų kiekvieną mėnesį bedarbių pašalpom, tačiau visiškai nesistengia skatinti smulkiojo verslo. Dabartinė valdžia turbūt vis dar mano, kad bedarbio pašalpos mokėjimas yra geriau, nei leisti žmogui užsidirbti pačiam, nes pagal dabar galiojančią mokestinę situaciją – turėti individualios veiklos registracijos pažymėjimą ar dirbti išsipirkus patentą, yra neįmanoma. Vien mokestis SODRAI, kuris mokamas kiekvieną mėnesį nepriklausomai nuo to ar žmogus tą mėnesį gavo pajamų ar ne, gali priversti bankrutuoti. Nors… atrodo Lietuvoje ir to fiziniams asmenis negalima. Nėra įstatymo ir nepanašu, kad toks artimiausiu metu atsirastų.

Susiję įrašai:

1. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?
2. Nauja valdžia Vilniuje “valosi” nuo “tvarkiečių”
3. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža

Šiame susitarime numatoma ne tik mažinti socialines išmokas, taupyti lėšas valstybės valdymui (kas vis dar niekaip nepavyksta), tačiau ir gerinti verslo sąlygas. Tačiau šia pat premjeras pareiškia apie realius planus nuo kitų metų didinti SODROS įmokos tarifą 2 proc.

Nežinau kaip mūsų premjeras įsivaizduoja tą verslo sąlygų gerinimą didindamas mokesčius? Susidaro įspūdis, kad visas tas susitarimas tėra tik būdas imantis skausmingų reformų, išvengti kaltinimų dėl nesitarimo su visuomene. Tačiau kaip žinia, šio susitarimo nepasirašė kur kas daugiau visuomeninių organizacijų, nei jį pasirašė. Taigi kalbėti apie pritarimą ir palaikymą, kuo mėgsta girtis premjeras – toli gražu nereiktų.

Kaip ir kiekvienas panašios paskirties dokumentas iš valstybės valdymo institucijų, taip ir šis susitarimas “papuoštas” drąsiomis frazėmis. Pavyzdžiui:

“Vyriausybė imsis ryžtingų veiksmų kovojant su šešėline ekonomine veikla, svarbiausią dėmesį skiriant kovai su kontrabanda, mokesčių slėpimu ir nelegalia prekyba.”

“Mažinti valstybės valdymo išlaidas.”

“Mažinti papildomai valstybės tarnautojų skaičių iki 10 proc., tačiau įsipareigojama po susitarimo pasirašymo nemažinti pareiginių algų bazinių dydžių, taikomų valstybės tarnautojams ir biudžetinio sektoriaus darbuotojams.”

“Sutvarkyti viešuosius pirkimus, įsteigti centralizuotą viešųjų pirkimų sistemą, padidinti viešųjų pirkimų skaidrumą.”

“Siekiant apginti vartotojų interesą pirkti energiją mažesnėmis kainomis, Vyriausybė užtikrins veiksmingą energetikos monopolijų kontrolę.”

Ar kas nors iš paprastų Lietuvos piliečių tiki, kad visa tai bus įgyvendinta?

Susiję įrašai:

1. Prezidentas A. M. Brazauskas pasiguodė…
2. A. Kubiliaus Vyriausybė žaidžia su Lietuva
3. Darbo ieškančių daug, tačiau mokančių tai daryti – mažuma

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Šiandien (2009-10-20) Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė švenčia šimtadienį. Praėjo pirmasis šimtas dienų, kai įspūdingai nugalėjusi rinkimuose, prisiekė pirmoji Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ta proga, jau galima padaryti tam tikrus vertinimus apie pirmuosius Prezidentės darbus, įvertinti ją kaip Prezidentę ar dar kartą pažvelgti į ją, kaip į asmenybę.

Pirmiausia, būtina pažymėti, kad Prezidentės postas D. Grybauskaitei atiteko tikrai nepavydėtinu laikotarpiu, kai šalį krečia sunkmetis ir tenka imtis tikrai nepopuliarių sprendimų. Tačiau ir priiminėdama nepopuliarius sprendimus, ji sugeba neprarasti žmonių pasitikėjimo, kuris nuo pat rinkimų tik auga.

Dar neįžengusi į prezidentūrą, Dalia Grybauskaitė leido suprasti, jog nuo šiol Lietuvos politika bus kiek kitokia: mažiau kalbų ir daugiau darbų. Tą ji puikiai įrodė ir per pirmąsias 100 dienų. Dirbusi daug, to paties ji reikalavo ir iš kitų Lietuvos institucijų. Deja, kaip parodė praktika, nėra taip lengva pakeisti įsisenėjusią politinę sistemą, ypatingai per tokį trumpą laikotarpį, tačiau nepaisant to – padaryta buvo tikrai daug. Pas Prezidentę vos ne kasdieną lankydavosi įvairiausių institucijų atstovai, kurie tikrai ne arbatos pagurkšnoti buvo kviečiami. Kartais net susidarydavo įspūdis, kad Prezidentė tarsi koks prievaizdas stebi viską, kas vyksta po Lietuvos dangumi ir vos tik pajutusi, jog kažkas daroma ne taip, tuoj kviesdavosi atsakingus asmenis „ant kilimėlio“. Tačiau ar kas paprieštarautų, jog toks scenarijus nėra naudingas Lietuvai esamomis politinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis? Kaip kitaip priversti politikus ir visokio plauko valdininkus pakeisti požiūrį į savo darbą ir atsakomybę?

Neaiškiausia situacija kol kas su Prezidentės užsienio politika. Vos tik sužinojus rinkimų rezultatus, daugelis ėmėsi prognozuoti ir tam tikrą posūkį Lietuvos užsienio politikoje. Tuomet buvo kalbama, jog naujoji Prezidentė yra linkusi labiau draugauti su išsivysčiusiomis užsienio valstybėmis, kurių draugystė ir prielankumas būtų ekonomiškai labiau naudingesni Lietuvai, nei iki tol buvęs taikytojo ir užtarėjo vaidmuo santykiuose tarp Europos Rytų ir Vakarų.

Panašu, kad šios prognozės bent iš dalies pildosi. Nors iki tol buvo žadėtas dėmesio nukreipimas tik į Vakarus, tačiau Prezidentė parodė, kad nežada nusisukti ir nuo Rytų. Tiesa, dėmesys ir čia buvo nukreiptas tik į didžiąsias valstybes, su kuriomis Lietuvai neišvengiamai tenka palaikyti vienokius ar kitokius santykius. Skambutis Rusijos Prezidentui V. Medvedevui bei Baltarusijos Prezidento A. Lukašenkos vizitas Lietuvoje tą puikiausiai patvirtina. Panašu, kad Prezidentė ryžtingai nusiteikusi pagaliau atnešti realios naudos Lietuvai iš santykių su užsienio valstybėmis, nepaisant visų iki tol buvusių fobijų, antipatijų ar deklaracijų.

Beje, kol vieni Lietuvos politikai atostogavo ar keliavo su dviračiais po Lietuvą, susidarius įtemptai situacijai Latvijos-Rusijos pasienyje, kai vilkikų vairuotojams teko savaites laukti eilėse, Prezidentė ėmėsi konkrečių veiksmų – po daugelio metų pertraukos, oficialiai paskambino Rusijos Prezidentui V. Medvedevui ir aptarė susidariusią situaciją.

Sakoma, kad pirmąsias šimtą dienų, visuomenė duoda laiko apsiprasti su naujomis pareigomis naujajam šalies vadovui ir stengiasi jo nekritikuoti. Šiandien šis laikotarpis kaip tik baigiasi. Kritikos naujajai šalies vadovei nuo šiol turėtų padaugėti, tačiau vargu ar kas rimtai ryšis tokiam žingsniui, nes iki šiol neregėtas visuomenės palaikymas, vis tik sukuria tam tikrą atmosferą, kuri turėtų sulaikyti nuo nepagrįstos kritikos, o padarytas klaidas vertinti itin konstruktyviai ir subtiliai. Prie to nemažai turėtų prisidėti ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės būdas bei požiūris į darbą. Vargu ar kuris nors aršus kritikas galėtų jaustis drąsiai išsakydamas „riebią“ kritiką, kai pats nė iš tolo negali prilygti Prezidentei nei pagal jos būdą, nei pagal darbo ir atsakomybės apimtis.

Susiję įrašai:

1. LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisiekė tautai
2. Naujoji Lietuvos Prezidentė – Dalia Grybauskaitė
3. Su gimtadieniu, Prezidente