„Manau, kad visas pasaulis stebisi, kaip greitai mums pavyko atgaivinti Baltijos šalių ekonomiką“, – komentavo Švedijos radijui tokius optimistinius rezultatus SEB banko vadovė Annika Falkengren.

Šaltinis: 15min.lt

Priežastis kodėl taip buvo pasakyta – bankų IV 2010 m. ketvirčio rezultatai Baltijos šalyse:

SEB bankas – 488 mln. eurų pelnas;

Nordea – 23 mln. eurų pelnas;

Kiek uždirbo Swedbank per IV 2010 m. ketvirtį dar nėra žinoma, tačiau III 2010 ketvirtį skelbia uždirbęs 64 mln. eurų pelno.

Tikrai puikūs rezultatai… kai šalis badauja ir kenčia vieną didžiausių ekonominių krizių.  Visiškai neatsakinga ir mažų mažiausia įžeidu teigti, kad būtent bankai „atgaivino“ Baltijos šalių ekonomiką. Kas jie tokie, kad turėtų svertus atgaivinti ekonomiką? Ką gal vėl pradėjo dalyti pigias paskolas į kairę ir į dešinę? Ar siūloma banko Swedbank paskola su 22 proc. metinių palūkanų yra tas atsigavusios ekonomikos požymis? Dirdami paskutinį kailį nuo visų mūsų jie susirinko tuos milijonus ir dar drįsta kalbėti apie kažkokį „gaivinimą“. Šlykštu!

Palyginimui galima pasakyti šį tą apie banko mokesčius. Nordea bankas Danijoje ir Nordea filialas Lietuvoje.

Danijoje Nordea bankas už viso mėnesio pavedimus (jų buvo apie dešimt, iš jų du – tarptautiniai, t. y. į Nordea Lietuvos filialą) nuskaičiavo komisinių lygiai 2 Danijos kronas (~ 0,9 Lt). Kiek ima lietuviškasis Nordea ir visi kiti Lietuvoje veikiantys bankai – manau sakyti nereikia. Vienas pavedimas į kitą banką kainuoja vos ne dvigubai daugiau, ką jau kalbėti apie tarptautinius. Ar dar kyla kam klausimų, iš kur toks pelnas Baltijos šalyse?

O mūsų žiopliai finansų ekspertai ir bankininkai su šarkinais sėdi sau akis užsidengia ir turbūt tik džiaugiasi, kai skandinaviški bankai milijonus savo motininiams bankas krauna, iš mūsų paskutinius sunkiai uždirbtus litus plėšdami. Bepigu po to bankams girtis, kad su ekonomika jau viskas tvarkoj ir esą čia jie, tie „didvyriai“, kurie labiausiai prisidėjo prie to „gaivinimo“. Kur neuždirbsi tų milijonų, kai savo sąlygas diktuoji ir paprastam žmogeliui paprasčiausiai nėra kur dėtis: nors ir litą mokėdamas kam nors, mažiausiai tiek pat sumokėsi ir bankui. Bet kurį skandinavą, pamačius mūsų pajamų ir bankų paslaugų įkainių santykį, ištiktų šokas. Įdomu ar ponia ar panelė Annika Falkengren pasakė, koks minimalus atlyginimas Lietuvoje, ir kiek už paprastą pavedimą jų bankui sumoka eilinis Lietuvos žmogelis? Spėju, kad tikrai ne.

Susiję įrašai:

1. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti
2. Šešėlinė ekonomika labiausiai pastebima… bankuose
3. Bankai nors ir nenoriai, tačiau jau pradeda skolinti

1. Sveikatos apsauga. Beveik už viską tenka mokėti ar primokėti. Nekalbant jau apie „pakištukus“ gydytojui ar kitam, medicinos paslaugas teikiančiam, personalui.

2. Socialinė apsauga. Ar 45 proc. nuo tavo atlyginimo yra ta suma, kuri leistų tau susirgus normaliai pragyventi? O gal 600 litų bedarbio pašalpa leistų normaliai gyventi, kol susirasi kitą darbą? Apie kažkokias pensijas net nekalbu, nes dabartinėmis sąlygomis žmonės stengiasi tik išgyventi, visiškai negalvodami apie kažkokią pensiją, kuri galbūt bus mokama po keliasdešimties metų.

3. Švietimas. Daželiai, lopšeliai ir kitos ikimokyklinės įstaigos kainuoja mažiausiai pora šimtinių per mėnesį. O kur dar papildomos priemonės vaiko ugdymui? Situacija ne itin gerėja ir vaikui pradėjus lankyti mokyklą – tenka mokėti ne tik už knygas, mokymo priemones, tačiau ir „mestis“ klasės remontui, ar kaip kitaip paremti mokyklą. Apie mokymąsi po vidurinės jau net kalbėti neverta. Tai net oficialiai įteisinta, kaip mokama paslauga.

4. Gatvių, kelių ir pačių miestų, miestelių priežiūra. Kaip už mūsų pinigus atliekami visi šie darbai, akivaizdžiai įrodo situacija miestuose ir keliuose šią žiemą.

5. Spec. tarnybos. Na, čia vienintelė vieta, iš kurios galima sulaukti pagalbos. Bet ir tai… Kol greitoji pagalba ar policija atvažiuos, kartais gali ne tik kojas užverst, bet dar ir tuščiomis kišenėmis likti. Gerai dar kad bent nuo kaimyno namo ir tavasis nespės visai sudegti, kol iš savivaldybės centro kokia, dar puikiai TSRS laikus menanti, gaisrinė mašina atvažiuos. Tiesa ir ta pat gali būti tuščia, nes gaisrininkai, kaip užimti žmonės, gali būti nespėję vandens prisipildyti.

6. Krašto apsauga. O kas čia mus puls? Nuo ko mus saugoti? O jei ir puls kokia didžioji kaimynė, tai per pusdienį viską nuo žemės nušluos, nespėjus mums nė tų kelių tūkstančių kareivėlių ant kojų sukelt. Na, taip… yra NATO. Tačiau tik ji ir tegalėtų mums padėti.

7. Vienintelis dalykas, kuris tikrai klesti už mokesčių mokėtojų pinigus, yra visas valstybės biurokratinis aparatas. Šitas tikrai pats savimi pasirūpina ir visai nesidrovėdamas švaistosi mūsų su valstybe pasidalintais milijonais. Tačiau paprastam eiliniam piliečiui iš to naudos – apskritas nulis.

Taigi. Kyla natūralus klausimas: už ką aš valstybei turiu mokėti mokesčius? Kokias paslaugas ji man už tai suteikia? Kaip matyti iš aukščiau išvardintų punktų – normaliam ir sąžiningam žmogui, iš tų paslaugų daugiau kančios nei naudos. Nesakau, kad paslaugos nėra teikiamos, tačiau kaip jos teikiamos? Kiek iš to mes, mokesčių mokėtojai, gauname naudos, o kiek žalos?

Pats valstybės aparatas vėl nežinia kam skirtas. Štai kad ir mokesčių administravimas. Ponai ministrai, seimo nariai ir visi kiti valstybės pareigūnai, kurie turite ir galite kažką padaryti, kad mums gyventi būtų bent kiek geriau. Kreipiuosi į jus su paprastu prašymu: bent pačią mokesčių sistemą padarykite tokią, kad eiliniam valstybės piliečiui būtų paprasta jums sumokėti mokesčius. Nes su dabartine mokesčių sistema ir visu jos aptarnavimu, galima ne tik galvą nusisukti bet ir visai be jos likti.

Nesenai teko lankytis mokesčių inspekcijoj vienu paprastu klausimu – norėjau tiesiog konsultacijos dėl mokesčių sumokėjimo. Nors kalbėdamas su mokesčių specialistu užtrukau vos 10 minučių, tačiau eilėje laukiau daugiau nei dvi valandas: aštuoniose darbo vietose dirbo vos du specialistai. O ir po konsultacijos klausimų liko ir kilo daugiau, nei gavau atsakymų. Kam reikalinga tokia mokesčių sistema, kurios nesupranta net patys mokesčių administratoriai? Negi taip sudėtinga sukurti paprastą ir aiškia mokesčių sistemą, kuri būtų aiški net pradinukui. Kam tiek tų įvairiausių kodų, straipsnių, pataisymų, papildymų, išlygų ir dar bala žino ko? Negi negalima mokesčių skaičiuoti paprasta procentine išraiška, o internete sukurti skaičiuoklių, kurių pagalba būtų galima paprastai ir greitai suskaičiuoti kiek mokesčių reikia sumokėti. Visai nesvarbu ir kaip tuos mokesčius pavadinat – mokesčių mokėtojui tai visiškai vienodai. Būtų viena suma, kurią mokesčių mokėtojas sumokėtų, o patys jūs jau ten dalinkitės ją kaip norit.

Bet ne. Valdžia ir šį procesą sugadino tiek, kad net patys mokesčių administratoriaus specialistai nebespėja susigaudyti. Kam reikalinga tokia biurokratinė mašina, kad net pati nesupranta ką daro? Ir ko paskui stebėtis, kad nesurenkama mokesčių? Iš kur jų surinksi, jei net paaiškinti niekas negali kiek ir kokių mokesčių reikia sumokėti. O jei ir paaiškins, tai dar nebūtinai reiškia, kad tai bus tiesa, ko pasekoje vėliau galima susilaukti griežtų sankcijų. Trumpai tariant, šiandien Lietuvoje beveik visomis prasmėmis yra geriau mokesčių nemokėti: ir problemų mažiau, ir piniginė pilnesnė. Deja, nuo kai kurių mokesčių išsisukti niekaip nepavyks. Juos sumokame pirkdami prekes ir paslaugas. Tačiau naudos iš to Lietuvos piliečiams labai jau nedaug.

Susiję įrašai:

1. Snoras sumažino komisinius mokesčius
2. Odontologai užaugins naująją kartą be grąžtų ir adatų
3. V. Romanovas apie krepšinį ir Lietuvą

Pabandykime paanalizuoti realią situaciją. Prekeivis išsipirkęs verslo liudijimą pradeda prekybą turgavietėje. Tiek prekiaudamas be kasos aparato, tiek su kasos aparatu, jis pildo tą patį, pajamų ir išlaidų žurnalą. Tiek vienu, tiek kitu atveju – niekas nesikeičia. Mokesčiai mokami tie patys: fiksuotas pajamų mokestis (už verslo liudijimą) ir po 72 Lt kiekvieną mėnesį SODRAI. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: smulkiajam prekybininkui pasiekus 100 000 Lt apyvartą per metus, atsirastų būtinybė registruotis PVM mokėtoju ir aišku sumokėti PVM į valstybės biudžetą. 100 000 Lt apyvarta per metus nėra labai sunku pasiekti jei dirbi kiekvieną dieną ir kasdien parduodi bent už keletą šimtų litų. Taigi, premjero tikslas turbūt ir yra ištraukti į „dienos šviesą“ tuos, kurie turėtų mokėti valstybei pridėtinės vertės mokestį, tačiau to iki šiol nedarė. Tik garsiai ir viešai apie tai dar niekas iš valdžios to nepasakė.

Suprantamas ir prekybininkų nenoras barškinti kasos aparatais. Tik kiek kvailokai skamba jų nurodomos priežastys, kodėl tai jiems esą nepriimtina. Neva tai pirštai šals, pačio aparato neįstengs įsigyti ar apskaitoje nesusigaudys ir teks dar papildomai buhalterį samdytis. Visa tai niekai. Kasos aparato kainą valdžia geranoriškai sutiko kompensuoti, o kasdien suspaudyti keletą klavišų ir atspausdinus ataskaitą ją įklijuoti į kasos knygą, nėra aukštųjų technologijų vardo verta patirtis, todėl tikrai be didelių problemų su tuo galima susidoroti. Tačiau kodėl realiai prekybininkai nenori kasos aparatų, garsiai nesako ir jie patys. O priežastis turbūt ta pati, apie kurią nutyli ir valdžia: daliai prekybininkų arba teks mokėti pridėtinės vertės mokestį, arba teks perimti įmonių patirtį ir dalį apyvartos paprasčiausiai bandyti nuslėpti. O nuslėpti nebus taip paprasta. Juk prekyvietė, tai ne parduotuvė, kur dirbi vienas. Čia visi vienoje patalpoje, tad neprašytus svečius gali „užsakyti“ ne tik nepatenkintas pirkėjas, bet ir aršesnis konkurentas. O tada jau žiūrėk ne tik PVM teks sumokėti, bet dar ir vieną kitą tūkstantį pridėti.

Gal ir nėra labai sąžininga apkrauti kasos aparatais pačių smulkiausiųjų, kurie vos keletą litų sau užsidirba, tačiau ir solidarumas, ir tvarka – privalo būti. Tik va nesuprantu kompensavimo už kasos aparatą mechanizmo esmės. Kad anksčiau įsigiję kasos aparatus prekybininkai galės pasinaudoti didesne nuolaida, tai dar suprantu. Tačiau kodėl tie prekybininkai, kurie veiklą vykdys kitų metų pradžioje, galės pasinaudoti kompensavimo mechanizmu, o tie kurie įsigys verslo liudijimus tarkim metų viduryje, už kasos aparatą gaus susimokėti visą kainą? Kažkaip ir vėl pakvipo vienkartiniu ir visiškai neapgalvotu žingsniu, kurių ši Vyriausybė tikrai padarė ne vieną.

Na, ir pabaigai svarbiausias klausimas: ar po būtinybės prekybą turgavietėse vykdyti tik su kasos aparatu įvedimo padidės kainos turgavietėse? Juk logiškai mąstant, jei iki šiol pridėtinės vertės mokestis nebuvo mokamas, tai ir kainos turgavietėse turėtų būti bent penktadaliu mažesnės.  Tačiau tai tik teorinė prielaida. O reali situacija nė iš tolo į tai nepanaši. Tiesa, neneigsiu, kad dalies produktų kainos turgavietėse yra išties mažesnės. Tačiau tikrai ne penktadaliu ir tikrai ne daugumos. Po būtinybės prekybininkams prekyvietėse turėti kasos aparatą įvedimo, kainos keliais procentais gali ir pakilti, tačiau tikrai ne penktadaliu. Todėl kainų kilimą bus galima daugiau prilyginti natūraliai infliacijai, nei naujosios tvarkos pasekmei.

Įvertinant visas aplinkybes, manau ir toliau pasiliksiu prie nuomonės, kad bendrąją, prasme kasos aparatai turguose ir prekyvietėse yra daugiau teigiamas, nei neigiamas žingsnis, siekiant padaryti visus lygius prieš savo valstybę ir savo valstybės įstatymus.

Susiję įrašai:

1. Lietuva prieš „Maximą“. 1:0 – Lietuvos naudai
2. Lietuviai prieš PSD
3. Valinskas prieš Grybauskaitę

Iš pradžių negalėjau suprasti, ką žmonės veikia banke. Iki šiol atrodė, kad šiuo laikmečiu beveik išvis nėra ką ten veikti. Pinigus dalina bankomatai, o paskolas su dabartinėmis palūkanų normomis galėtų imti tik ganėtinai pasiturintis žmogus, kuriam labai tikėtina tų paskolų ir nereikia. Tačiau atidžiau patyrinėjęs ką žmonės veikia užsukę į banką, pastebėjau, kad absoliuti dauguma jų, atsisėdę prieš banko darbuotoją iš piniginės ištraukia krūvelę banknotų ir nedrąsiai juos pastumia toliau nuo savęs. Pasirodo, dauguma banko lankytojų gaišta savo laiką tam, kad papildytų savo sąskaitas grynaisiais. Nors operacija gana paprasta, tačiau dėl norinčiųjų papildyti savo sąskaitas skaičiaus susidaro ganėtinai didelės eilės. Nelieka be darbo ir grynus pinigus priimantys aparatai. Čia taip pat dažnai susidaro eilutė. Ypač mėnesio gale, kai reikia sukaupti pakankamą likutį eilinei paskolos įmokai.

Kyla natūralus klausimas: iš kur pas žmones tiek grynųjų? Negi Lietuvoje taip smuko pasitikėjimas bankais, kad visur dabar atsiskaitoma tik grynaisiais? Nelabai tikėtina. Labiausiai tikėtina versija yra ta, kad didžioji dalis tokių bankų klientų, atlyginimą gauna tiesiog vokelyje iš kurio paskui tenka dalį pinigų įnešti į banko sąskaitą. Kitaip sakant – šešėlis Lietuvoje tikrai klesti.

Prieškriziniu laikotarpiu Lietuvoje jau buvo įprasta visas finansines operacijas tvarkyti banko pagalba. Ir klientų įnešančių grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas buvo tikrai nedaug. O štai pastaraisiais metais situacija iš esmės pasikeitė. Nedarbui šalyje pasiekus rekordines aukštumas, pastebimai sumažėjo ir gyventojų pajamos. Bent jau oficialioji jų dalis. Tačiau žmonės iš kažkur pinigų vistiek gauna ir kas mėnesį kantriai laukia susitikimo su banko darbuotoju, kad galėtų papildyti savo banko sąskaitą.

Kitais metais Lietuvos Vyriausybė užsimojo iš šešėlinės ekonomikos ištraukti 1 mlrd. litų. Turint omeny esamą padėtį valstybėje, tai nebus taip paprasta padaryti, tačiau tikrai įmanoma. Ir ne vien persekiojimu, gaudymu ir baudomis tą milijardą galima surinkti į valstybės biudžetą. O kad šešėlinė ekonomika tikrai egzistuoja ir labai plačiai paplitus po visą Lietuvą, galima nesunkiai įsitikinti užsukus į banką. Atsiskaitymai grynaisiais pinigais tikrai yra pastebimai išaugę. Nesakau, kad absoliučiai visi, atsiskaitantys grynaisiais pinigais, šešėlinės ekonomikos dalyviai, tačiau tokių atsiskaitymų išaugimas verčia galvoti, kad tikrai ne visi jie yra apskaityti kurioje nors ūkinėje-buhalterinėje operacijoje.

Susiję įrašai:

1. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką
2. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose
3. Snoras sumažino komisinius mokesčius

Dėl sąlyginai pigaus būdo priversti lankytoja vėl ir vėl sugrįžti į parduotuvę, verslininkai nuolaidų korteles „kepa“ be gailesčio. Bet ar iš tiesų jos taip pasiteisina?

Ir taip ir ne. Peržvelgę savo turimas nuolaidų korteles, nesunkiai įsitikinsite, kad jomis pasinaudojate ne taip jau ir dažnai. Juk kvaila būtų važiuoti į kitame miesto gale esančią parduotuvę, vien tam, kad būtų galima apsipirkti su 2 ar 3 procentų nuolaida. Tačiau jei jau kažką perkame ir turime galimybę sutaupyti, tai kodėl gi ja ir nepasinaudojus. Išvada išties labai paprasta: nuolaidų kortelė nėra ta verslininkų išsvajotoji priemonė, kuri stebuklingai sugrąžintų visus pirkėjus į tą pačią parduotuvę, tačiau pačios nuolaidos tikrai padeda pritraukti klientus. Tada kyla paprastas klausimas – o kam tada reikalingos tos nuolaidų kortelės? Gal geriau išvis tada paskelbti nuolaidų naktį, savaitgalį ar net visą savaitę ir tuo laiku visiems pirkėjams prekes siūlyti pigiau? O gal dar geriau būtų išvis visas prekes pardavinėti pigiau visada ir laukti kol klientai patys atsirinks? Deja, nei nuolaidų savaitės, nei prekės po vieną eurą šiuolaikiniam verslui netinka. Tiesa, kaip marketingo ir pardavimus skatinanti priemonė, vienos nakties ar savaitės akcijos tam tikra prasme pasiteisina – išvalomi sandėliai, populiarinamas parduotuvės vardas, padidinama apyvarta. Tačiau taikyti tokią kainodara visada, verslininkui būtų pražūtinga. Juk bet kuri prekybininkų akcija yra su paslėptais tikslais, kurie paprastai niekada nerašomi ant akcijos reklamų, netransliuojami per radiją ar televiziją ir nespausdinami spaudoje. Vieni akcijomis tikisi pritraukti daugiau lankytojų ir taip uždirbti iš apyvartos, kiti tikisi, kad pirkėjas pirkdamas vieną prekę pigiau, susigundys ir kitomis prekėmis, kurioms taikoma įprasta kainodara, treti paprasčiausiai siekia atsiriekti savo rinkos gabalą. O kai kada tiesiog reikia skubiai parduoti prekių likučius, ar dėl vienų ar kitų priežasčių įsigytus didesnius jų kiekius. Štai todėl ir dalinami tie plastiko gabalėliai, kurie mums dažniausiai padeda sutaupyti keletą centų, tačiau verslininkas visada tikisi, kad dabar iš Jūsų piniginės paėmęs keliais centais mažiau, patį paėmimo procesą galės kartoti kaskart, kai tik Jums prireiks to, ką gali pasiūlyti jis.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, klientas ir verslininkas, stovi skirtingose barikadų pusėse. Todėl ne visada verslininko norai sutampa su kliento norais ir atvirkščiai. Klientas, aišku, lieka patenkintas, kai turi galimybę sutaupyti, tačiau tai nėra tas „arkliukas“, ant kurio galima būtų sėkmingai joti į sėkmingo verslo olimpą. Nemažiau svarbūs yra ir kiti faktoriai, kurie įtakoja kliento apsisprendimą pasidalinti savo piniginės turiniu su verslininku. Juk net ir galėdami nusipirkti vieną ar kitą prekę pigiau, mes dažnai to nepadarome dėl aibės įvairiausių priežasčių: laiko, vietos, nuotaikos, net ir parduotuvėje tvyrančios atmosferos. Juk yra vietų, kur mums tikrai malonu užeiti ir jei ne kažką nusipirkti, tai bent jau apsižvalgyti. Kaip lygiai taip pat yra vietų, kurių paprastai privengiame. Ir turima nuolaidų kortelė čia mažai ką apsprendžia. Tai kaip gi padaryti, kad klientai liktų lojalūs prekiniam ženklui ar prekybos vietai?

Atsakymas paprastai nepaprastas – atsižvelgiant į prekybos pobūdį ir siūlomų prekių asortimentą, taikyti kompleksinių priemonių paketą, į kurį įeina malonus aptarnavimas, dėmesys klientui ir jo poreikiams, malonios atmosferos sukūrimas prekybos vietoje, galbūt patogus ir logiškai pagrįstas prekių išdėstymas, garantinis ir pogarantinis prekių aptarnavimas, papildomos paslaugos. Ne mažiau svarbi ir prekybos vieta, darbo laikas, tiesioginis prieinamumas. Ir tik įgyvendinus visas šias priemones, galima imtis ir nuolaidų kortelių, kurios tik tada duos maksimalią naudą. Žinoma, yra verslininkų, kurie į daugelį šių priemonių nekreipia dėmesio ir mano, kad maža kaina yra jų kelias į sėkmę. Deja, tai tik iliuzija, kuri veda tik į vieną pusę – bankrotą. Maži prekių antkainiai, kas pirkėjui reiškia mažesnę prekių kainą, ir visiškas kitų klientų lojalumą skatinančių priemonių netaikymas niekada neatneša laukiamo efekto – smarkaus apyvartos augimo, kas leistų verslininkui gauti pelno. Žinoma, dalį klientų tokiems pigių prekių šalininkams pavyksta „prisirišti“, tačiau ta dalis paprastai beveik niekada nebūna pakankama.

Šiandieninės marketingo strategijos jau neapsiriboja tais elementariais verslo principais, kurie čia jau buvo aprašyti anksčiau. Šiandien klausimas: „Kaip parduoti?“ jau kelia daug daugiau tikslų ir iššūkių, nei, pavyzdžiui, prieš gerą dešimtmetį. Ir savaime aišku, paprasto atsakymo į tai jau niekas nebesitiki. Gal todėl šiandien marketingo specialistai dirba nebe „šauklio“ principu, kuris išėjęs į gatvę bando atkreipti praeivių dėmesį, o naudojasi „potencialaus pirkėjo“ taktika ir bando perprasti pirkėjo nuotaiką, lūkesčius ir priežastis, kurios įtakoja pirkėjo apsisprendimą. Juk netikėta dovana (kad ir didesnės, nei tikėtasi nuolaidos pritaikymas) įteikta su šypsena, pirkėjo lojalumą sustiprins labiau, nei nors ir didesnė, bet iš anksto žinoma nuolaida. O dar jei ir pardavėja pasirodys esanti amžinai gyvenimu nepatenkinta moteriškė, tai po tokio apsipirkimo klientą antrakart išvysti ant parduotuvės slenksčio bus be galo sunku. Be to, parodytas dėmesys klientui, tikrai gali stebuklus. Ir nors tai kainuoja nemažai papildomų laiko ir finansinių išteklių, tačiau tai tikrai veikia ir dažniausiai atsiperka.

Susiję įrašai:

1. Eilių automatai ir klientų aptarnavimas bankuose
2. Pardavimai naktį, kai dovanojama pagalvė
3. Norfa priešinasi kitų prekybos tinklų spaudimui

Žmogus dirba pagal darbo sutartį ir gauna atlyginimą. Visai nekuklus procentas nuo jam išmokamo atlyginimo yra pervedamas mūsų senelių geradarei SODRAI ir aišku nepamirštama paremti ir ligonių kasos. Neva už apsilankymą pas gydytoją, jei tarkim netikėtai susilaužytum koją ar pasigautum kokių šiaip nedraugiškų mikroorganizmų, kurie pridarytų ko nors negero tavo organizmui. Viskas atrodo normalu ir suprantama. Bet štai tas pats žmogus sugalvojo, kad po darbo, ar poilsio dienom, jis nori užsidirbti papildomai ir kaip doras bei sąžiningas pilietis, kad ateityje būtų išvengta bet kokių, sankcijomis galinčių virsti santykių su Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojais, savo veiklą užregistruoja toje pačioje mokesčius administruojančioje įstaigoje ir įsigyja taip vadinamą verslo liudijimą. Susimokėjęs pakankamai normalią suma už vieną A4 formato lapą, išgirsta ne itin malonią žinią – pasirodo savo sveikatą teks apsidrausti dar kartą. Paprastai tariant – antrąkart mokėti Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokestį. Už kiekvieną mėnesį po 72 Lt. Na, gerbiamas Ministre Pirmininke A. Kubiliau ir visa jo kompanija. Paaiškinkit tūlam lietuviui runkeliui, už ką šitas mokestis? Ir koks man, kaip mokesčių mokėtojui ir potencialiam ligoniui skirtumas, jei aš būsiu draustas vieną kartą ir jei būsiu draustas du kartus? Atsakymas turbūt aiškus visiems – ogi visiškai jokio! Skirtumas tik tas, kad aš labiau paremsiu valstybę.

Na, gerai… Kaip doras ir sąžiningas valstybės pilietis ir Lietuvos patriotas, pagelbėsiu Lietuvai ir jos biudžetui bei su didžiule skyle gyvenančiai SODRAI. Gal ir galima sumokėti tą dvigubą mokestį. Bet štai po mėnesio, tas pats žmogelis, staiga nusprendžia išnuomoti senelio jam paliktą vieną kambario butuką. Ir čia, vedinas visų anksčiau išvardintų patriotinių paskatų, jis vėl veria tos pačios inspekcijos duris ir atsispausdinęs eilės bilietą sėdasi šalia besišypsančios specialistės. Prisėdęs, drąsiai rėžia savo norą įregistruoti dar vieną veiklą ir taip gauti antrąjį verslo liudijimą. Specialistė, su ta pačia nuo veido nedingstančia šypsena vėl paskaičiuoja kiek šis pilietiškas ir sąžiningas Lietuvos vaikas turi susimokėti už patį verslo liudijimą ir maloniai primena apie būtinybę trečią kartą apsidrausti savo sveikatą ir galbūt kadanors būsimus vizitus pas gydytojus. Trumpai tariant – žmogus ir vėl (jau trečią kartą) turi mokėti po 72 Lt. per mėnesį!

Na, sunkiai įmanoma suprasti, kas per žmogus galėjo sukurti tokius įstatymus ir kaip galima ne tik, kad šitaip plėšikauti, bet ir vieną ir tą patį daiktą, tai yra žmogaus sveikatą, apdrausti tiek kartų, kiek tik žmogus kažką bando nuveikti gyvenime. Nes juk realiai, tai visiškai niekas nesiskiria: ar žmogus yra draustas tik vieną kartą, tai yra kai dirba tik pagal darbo sutartį, ar draustas tris kartus, tai yra turi du verslo liudijimus ir dar dirba pagal darbo sutartį.

Kai visame normaliame ir civilizuotame Pasaulyje yra apmokestinamos pajamos, Lietuvoje kažkodėl apmokestinama sveikata arba sveikatos apsaugos paslaugos. Ir svarbiausia – apmokestinti gali neribotą skaičių kartų. Nors nuo to visiškai niekas nepasikeis. Ar kas nors galėtų sugalvoti geriau? Tikrai vadovėlio verta mokesčių sistema.

Susiję įrašai:

1. Nepamirškite susimokėti mokesčių, ponai bedarbiai

Na, gal tas pagyvėjimo pojūtis ir ne visai tiksli sąvoka, tačiau, kad jaučiamas pinigų perteklius šalies bankuose – fakto neužginčysi. Dar vasarą Lietuvos bankas paskelbė, kad šalies bankuose, indėlių pavidalu laikoma rekordinio dydžio pinigų suma – 43 milijardai litų. Tai išties milžiniška pinigų suma, kuri iš esmės negeneruoja jokios papildomos vertės, o yra paprasčiausiai laikoma kaip piniginės atsargos. Bankai, prispausti tam tikrų jų veikla ribojančių įstatymų, bei ypač išaugusios investavimo rizikos, priversti daryti tik pakankamai saugias investicijas, kurios savaime aišku didelio pelno neneša. Aišku, visada galima skolinti ir vidaus rinkai, tačiau čia rizika dar didesnė, todėl jei jau skolinama, tai už tokias palūkanas, kad jas išgirdus, dažnam, dar išgalinčiam pasiskolinti, toks noras stipriai sumažėja. Ir kaip nesumažės, jei metinės palūkanos dažnai viršija 20 proc.

Tačiau ir bankas nėra tas, kuriam patinka sėdėti ant pinigų maišo ir mokėti indėlininkams palūkanas. Juk pagrindinis banko principas – pinigai privalo uždirbti pinigus. Gulėdami seife jie tikrai nieko gero neduos. Todėl norom nenorom, bet bankas yra priverstas skolinti pinigus. Ypač kai jų turintys žmonės linkę taupyti ir visas savo santaupas laikyti tame pačiame banke. Aišku, indėlininkams mokamos palūkanos jau senai nustojo siekti dviženklius skaičius, tačiau paieškojus, dar galima rasti ir visai patrauklių pasiūlymų. 4-5 proc metinių palūkanų gal ir nėra daug, tačiau tai vis geriau, nei nieko, todėl žmonės linkę palaikyti savo pinigėlius bankuose ir taip nors šiek tiek padidinti jų kiekį. O dar kai visa šalies ekonomika važiuoja žemyne ir visai neaišku kuo čia viskas baigsis. Netikrumas dėl ateities labai stiprus faktorius, verčiantis žmones imtis tam tikrų sprendimų, kurie dažniausiai vienaip ar kitaip susiję su finansais ir taupymu.

Taupumas, savybė, aišku, gera. Tačiau ką su tais pinigais daryti bankui? Paskolinti gal ir galėtų, tačiau kas prisiims riziką? Bankas juk ne labdaros organizacija ir jei jau tokiu metu skolina, tai vargšą skolininką norėtų net su rentgenu peršviesti, kad tik suprastų visus jo ketinimus ir iš anksto numatytų visas galimas grėsmes. Deja, net ir rentgenas čia niekuo padėti negali. Belieka tik seni geri metodai: sugriežtintos paskolų išdavimo sąlygos ir įsivaizduojama riziką atperkantis atlygis – tai yra palūkanų procentinė išraiška. Visa tai puiku ir tikrai suveikia. Žmonės vis mažiau skolinasi, nes vis mažiau žmonių atitinka sugriežtintas paskolų išdavimo sąlygas, o ir tie kurie atitinka ir galėtų pasiskolinti, visai to nebenori daryti, nes paskolos kaina jiems atrodo tikrai didelė ir visai nepatraukli. Štai čia ir esame dabar sustoję. Matydami, kad paskolų portfelis pastebimai mažėja, bankai pamažu ima nuolaidžiauti – tai yra švelninti paskolos sąlygas ir galbūt po truputį piginti teikiamas paskolas. Taip bankai tikisi privilioti tuos, kurie sunkmečio buvo paliesti mažiausiai ir yra išlaikę nepriekaištingą finansinę reputaciją. Dar nuo vasaros pabaigos tai buvo vis labiau pastebima. Štai vienas bankas siūlė nedideles vartojamąsias paskolas, kitas pakeitė savo kreditinių kortelių aptarnavimo mokesčius ir nepasivargino asmeniškai susisiekti su tokių kortelių turėtojais ir jiems pasiūlyti esą palankesnes sąlygas ir jei tik leidžia galimybės – dar daugiau pasiskolinti, tai yra padidinti kreditinės kortelės limitą. Tiesa, rinkoje liko ir gana konservatyvių bankų, kurie kol kas jokių viešai pastebimų nuolaidų kol kas potencialiems skolininkams nepasiūlė. Tačiau čia tik visko pradžia. Bus įdomu stebėti kaip situacija keisis kitų metu pradžioje. Ar ilgai bankai sugebės ištempti su tokiais skolinimo tempais ir kada galėsime vėl pradėti tikėtis, jog bankas į potencialų skolininką žiūrės ne kaip į priešą, kuris nori atimti iš jo pinigus, o kaip į partnerį, kuris už suteikta finansinę pagalbą, sumoka proto ribose esančią kainą.

Susiję įrašai:

1. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti
2. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką
3. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.

1 m³ dujų gyventojams pabrangs apie 27-28 ct. Tuo tarpu nuo 2010 m. liepos 1 įsigalios tokie elektros tarifai:

Vienkainis tarifas (kainos lieka nepakitusios):

Gyventojams: 45 ct/kWh.

Gyventojams, naudojantiems elektros virykles: 43 ct/kWh.

Gyventojams, suvartojantiems per metus daugiau kaip 12000 kWh: 41 ct/kWh.

Dviejų laiko zonų tarifas:

Dieninis tarifas: 49 ct/kWh.

Naktinis, šeštadienio ir sekmadienio tarifas: buvo 36 ct/kWh., o nuo 2010-07-01  bus 34 ct/kWh.

Dieninis tarifas gyventojams, naudojantiems elektros virykles: 45 ct/kWh.

Naktinis, šeštadienio ir sekmadienio tarifas gyventojams, naudojantiems elektros virykles: buvo 34 ct/kWh., o nuo 2010-07-01  bus 32 ct/kWh.

Dieninis tarifas suvartojantiems per metus daugiau kaip 12000 kWh: 44 ct/kWh.

Naktinis, šeštadienio ir sekmadienio tarifas gyventojams, suvartojantiems per metus daugiau kaip 12000 kWh: buvo 33 ct/kWh., o nuo 2010-07-01  bus 31 ct/kWh.

Susiję įrašai:

1. Nuo 2010-01-01 brangsta elektra ir dujos
2. Pigo elektra ir dujos
3. 2010 metų biudžetas palydėtas mitingais

Tikriausiai ekonomistai labai nesupyktų, jei šioje vietoje būtų pasakyta frazė, kad šalies ekonominį lygį ir tos šalies piliečių gyvenimo kokybę labai smarkiai įtakoja vienas paprastas rodiklis – vidutinė, statistinio šalies gyventojo mėnesinė alga. Tai yra kuo šalies gyventojai gauna didesnius atlyginimus, tuo jų gyvenimas yra geresnis, o visa šalies ekonomika kur kas „tvirčiau stovi ant žemės“. Tiesa, kalbos apie dydį, gali kiek ir suklaidinti. Pavyzdžiui, kaip daugeliui žinoma, yra šalių, kuriose tualetinio popieriaus ritinėlis kainuoja šimtus tūkstančių, o tapti milijonierium gali bet kuris benamis. Tačiau tai visai nereiškia, kad šios šalies piliečių gyvenimas yra gražus ir laimingas. Anaiptol. Kalbant apie gyvenimo kokybę ir vidutinės algos dydį, svarbu yra palyginimas su kitomis šalimis. O tam, kad palyginimas būtų tikslus ir teisingas – privaloma naudoti kokią nors bendresnę ir visame Pasaulyje pripažįstamą valiutą. Pavyzdžiui, JAV dolerį ar eurą. Taigi, pasitelkę šias priemones, visai nesunkiai galime pamatyti, kaip skurdžiai gyvename mes ir kaip tiesiog piniguose maudosi danai, švedai ar amerikiečiai. Vidutinė statistinio lietuvio alga nuo tokios pat algos Danijoje skiriasi dešimtimis kartų. Palyginimui galima pasakyti, kad jei Lietuvoje minimalus valandinis atlygis yra apie 5 Lt. už vieną darbo valandą, tai Danijoje šis įkainis svyruoja apie 120 Danijos kronų, kas sudaro apie 50 Lt. Atkreipiame dėmesį, kad čia nurodytas minimalus valandinis įkainis, kuris Lietuvoje reglamentuotas įstatymais, o Danijoje daugiau mažiau yra susiformavęs pats savaime.

Tačiau net ir esant tokiam dideliam darbo užmokesčio skirtumui, daugelio prekių ir paslaugų kainos toli gražu nesiskiria kartais. Maža to – kai kurių paslaugų kainos yra net mažesnės, kai tuo tarpu dauguma būtinųjų prekių kainuoja brangiau visai nedaug. O ir mokesčiai Danijoje yra vieni didžiausių Europoje.

Įvertinus tokią situaciją, į galvą ateina labai paprastas klausimas: kaip esant tokiam darbo užmokesčiui ir tokiems mokesčiams, prekių ir paslaugų kainos sugeba išlikti tokios žemos? Kodėl Lietuvoje įmonės nesugeba dirbti taip konkurencingai ir mokėti savo darbuotojams bent pusę daniškos algos? O gal sugeba? Gal tik eilinis kokio nors uabo darbininkas to nežino ir nepastebi?

Iš tikro situacija vienpusiškai dvilypė. Iš vienos pusės, Lietuvoje visiškai žlugdomas smulkusis verslas, dėl ko kenčia visa valstybės finansų sistema ir milijoniniais pelnais džiaugiasi stambieji verslininkai, kurie savo darbuotojus verčia dirbti praktiškai už minimumą. Tačiau iš kitos pusės – viskas daugiau mažiau remiasi į darbo efektyvumą. Sena kaip Pasaulis tiesa byloja, kad kuo efektyviau įmonėje dirbama, tuo su esamais ištekliais galima daugiau pagaminti. Taigi atpiginti produkciją ir daugiau pagaminus bei daugiau pardavus – gauti didesnį pelną. Tačiau gauti pelną, jokiu būdu nereiškia, kad jį visą reikia „pravalgyti“ akcininkams. Kiekvienas sumanus ir atsakingas verslininkas supranta, kad gautas pelnas yra ne tik jo, bet ir kiekvieno įmonės darbuotojo nuopelnas, todėl jį būtina pasidalinti su kiekvienu dirbančiu įmonėje. Deja, Lietuvoje taip mąnančių stambiųjų verslininkų dar labai nedaug. Čia įprasta pasididžiuoti nebent tik tuo, kad pavyko sumaniai apgauti savo darbuotoją ar valstybę ir pasiimti apvalią sumelę sau, nesumokėjus jokių mokesčių.

Vienas pažįstamas verslininkas yra pasakęs: „geriau jau gauti baudą po patikrinimo, nei viską stengtis padaryti pagal įstatymus.“ Iš pradžių tai pasirodė kiek keistoka, tačiau įsigilinus į situaciją, šiais žodžiais privalėjau patikėti. Išpildyti visus įstatymų reikalavimus, kurių dažnai nesupranta net tie, kurie tuos įstatymus priima, pareikalauja daug pastangų. Ir vistiek visada išlieka tikimybė, kad ką nors padarysi ne taip, dėl ko patikrinimo metu gausi baudą. O štai darant viską paprastai ir per daug nesistengiant tenkinti visų teisės aktų reikalavimų, sutaupoma daug laiko ir išteklių, kurie gali būti panaudoti versle. Tiesa, bauda čia garantuota, tačiau ji paprastai nebūna tokia didelė ir ją sumokėti juk kur kas paprasčiau. Beje, dar juk visada yra galimybė susitarti su tikrintoju ir už tam tikrą sumą į jo kišenę viskas gali būti sutvarkoma dar paprasčiau. Sutinku, kad toks mąstymas nėra geras ir taip tikrai neturėtų būti. Tačiau ar ne pati valstybė mus verčia imtis tokių veiksmų? Verslui dabar tiek visokiausių reikalavimų ir prievolių, kad ir nedidelėje įmonėje reikia bent keletos žmonių viena tam, kad būtų išpildyti absurdiškiausi įstatymų reikalavimai. O kur dar nuolatinė įstatymų kaita, naujų analizė ir galiausiai prisitaikymas prie pasikeitusių sąlygų? Nenuostabu, kad su tokiomis sąlygomis verslui ir ypač smulkiajam, mes taip atsiliekame nuo skandinavų. Jau vien suskaičiavus kiek reikia lėšų ir laiko vien tam, kad viskas būtų surašyta, patvirtinta, apskaičiuota, deklaruota ir laiku pateikta ten kur reikia, dažnam nusvyra rankos imtis bet kokios veiklos. O jei dar privaloma gauti kokią nors licenciją ar leidimą iš kokios valstybinės įstaigos, tai administracinis krūvis padidėja iki maksimumo. Savaime aišku, kad tuomet darosi ypatingai sunku konkuruoti rinkoje ir savo darbuotojams mokėti bent kiek didesnius atlyginimus. Juk įmonei, visų pirmą, reikia uždirbti tiek, kad pajėgtų išlaikyti visą tą administracinį aparatą, kuris įgyvendina pačius įvairiausius įstatymų reikalavimus. O realiai tai juk jokia vertė nesukuriama?

Pagal nesenai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtą Europos šalių konkurencingumo sąrašą, Lietuva jame užėmė tik 20 vietą, kai tuo tarpu Danija šiame sąraše – trečia. Tai daug ką pasako. Lietuvai dar labai daug trūksta, kad pasivytų sąrašo viršuje esančias šalis ir tam neužtenka vien užsienio investicijų ar pačių lietuvių verslumo skatinimo. Tam reikia kompleksinių priemonių paketo iš kurių svarbiausias – efektyvumas ir jo skatinimas. O jis reikalingas visame kame: nuo valdžios ir valstybinių įstaigų, iki kiekvieno iš mūsų.

Susiję įrašai:

1. 32 butai per mėnesį, trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose
2. 1,755 mln. litų už „Alitos“ privatizavimą
3. Sakė blogiau nebus? O pasirodo gali…

Tuo tarpu bankai iškart davė atsakymą į tokius Seimo ketinimus ir paskelbė, kad toks Seimo žingsnis privers pakelti bankų maržas iki 0,75 proc., kas tik dar padidins naštą skolininkams. Įdomu kaip bankai galėtų vienašališkai pakeisti sudarytas sutartis, nors kai kuriose sutartyse ir yra punktai, pagal kurias skolininkai įsipareigoja prisiimti visas rizikas susijusias su pasikeitusia situacija šalyje. Teisininkų manymu, tokius sutarties punktus nebūtų labai sunku užginčyti teisme, kaip neteisėtus ir pažeidžiančius vartotojų teises. Nors absurdiškų punktų sutartyse galima rasti ir kur kas daugiau.

Dar nesenai vienas iš nesenai savo veiklą Lietuvoje pradėjusių bankų, kuris skelbė, kad būstas vėl tapo įkandamu, paskolų sutartyse tikrai pasistengė surašyti pačių įvairiausių punktų, kurie skolininką beveik paverčia visišku belaisviu. Pavyzdžiui, gavus būsto paskolą minėtame banke ir pasirašius jų parengtą sutartį, skolininkas įsipareigoja be šio banko žinios nesiskolinti daugiau nei 5000 lt. per metus iš niekur kitur. Net jei tai jam ir leidžia jo finansinės galimybės. Be to, bankui privaloma pranešti apie sumažintą atlyginimą, pakeistą darbą, gimusį ar mirusį šeimos narį ir pan. Nesilaikant šių sąlygų numatytos kelių šimtų litų baudos arba banko maržos pakėlimas 1-2 procentais. Be to, pavėlavus sumokėti eilinę įmoką bankui daugiau nei 10 dienų, paskolos gavėjui yra siunčiamas laiškas, kuris įkainuotas nei daug, nei mažai – 100 lt! O kur dar visi įsipareigojimai pervesti atlyginimą ir kitas pajamas būtinai į paskolą suteikusio banko sąskaitą. Be šito dalis bankų išvis atsisako net svarstyti paskolos suteikimo prašymą.

Čia natūraliai galima paklausti, ar prieš tokią bankų politiką nėra būtina imtis atitinkamų priemonių? Aišku, visada pirmiausia galima kaltinti asmenį, kuris pasirašė tokią sutartį ir pasiėmė kreditą. Tačiau gyventi kažkur reikia visiems, todėl tas praktiškai tik vienai pusei naudingas sutartis tenka pasirašyti. Nepasirašysi, tai kreditą ir savo naujus namus matysi kaip savo ausis be veidrodžio.

O bankai vis tik greiti suskaičiuoti kaip ir kiek jiems nenaudingi pakeitimai paveiks skolintojų ir skolininkų santykius. Iki šiol bankai buvo praktiškai nevaldomi – su skolininku galėjo daryti ką tik panorėję, todėl pats laikas tokiai jų savivalei užkirsti kelią. Rizikuoja abi šalys: ir ta kuri skolina, ir ta, kuri pasiskolina, tai kodėl nesėkmės atveju visą naštą turi užsikrauti tik skolininkas?

Naujieji pakeitimai ir numatomas Fizinių asmenų bankroto įstatymas gal kažkiek ir sugriežtins skolinimosi sąlygas, tačiau tai į naudą visiems. Nebebus taip masiškai ir tinkamai neįvertinus rizikos skolinama, o mažiau paskolų nepūs tokių kainų burbulų, kuriuos turėjome prieš 2 metus. Visa tai leis išvengti didelių nekilnojamojo turto kainų svyravimų ateityje, todėl ir už tam tikrą kainą įsigytas turtas nenuvertės tiek, kad jį pardavus nebus galima padengti skolos bankui. Kitaip sakant, iš griežtesnių skolinimosi sąlygų išloš visi. O tie numatomi Civilinio kodekso pakeitimai nėra tokie drastiški, kaip bankai dabar bando juos pavaizduoti. Normalioje išsivysčiusioje šalyje tai yra norma ir niekas tame reikale nemato didelių problemų. Bet čia juk Lietuva… čia galioja savos taisyklės, kurių keisti, milijonus  iš mūsų uždirbantys bankai nieku gyvu nenori. Tačiau juk geri laikai visiems kažkada baigiasi..?

Susiję įrašai:

1. Seimas svarstys valstybinio komercinio banko kūrimo idėją
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti