Metro traukinys

Metropolitenas – talpiausia, reguliariausia, patogiausia miestų keleivinio transporto priemonė. Žydrieji ekspresai – taip vaizdžiai vadinami mūsų metropolitenų traukiniai – perveža per valandą viena kryptimi 54-70 tūkst. keleivių. Tačiau metropolitenas ir brangiausia didmiesčių transporto priemonė: vieno kilometro požeminių linijų su stotimis įrengimas atsieina 10-18 mln. rb. Todėl metropolitenas paprastai tiesiamas miestuose, kur gyvena milijonas ir daugiau žmonių. Gražiausias ir vienas didžiausių pasaulyje yra Maskvos V. Lenino metropolitenas, šiemet pažymintis savo pusės amžiaus jubiliejų.

Pradėti Maskvos metropoliteno įrengimo paruošiamuosius darbus buvo nuspręsta 1931 m., VKP CK. birželio plenume. Šiam naujam neįprastam darbui sukuriama galinga organizacija – „Metrostroįus“. Kartu partija iškėlė uždavinį tarybiniam metropolitenui pagaminti geriausius pasaulyje vagonus, šis garbingas užsakymas buvo patikėtas Mytiščių mašinų gamyklai. Įkurta dar 1896 m., ji per ilgą savo veiklą buvo sukaupusi nemažą keleivinių geležinkelio vagonų, taip pat tramvajų gamybos patirtį.

Pirmosios Maskvos metropoliteno eilės 11,6 km ilgio Sokoinikų – M. Gorkio kultūros ir poilsio parko bei Ochotnij riad (dabar Markso pr.) – Smolensko linijos su 13 stočių buvo pradėtos tiesti 1932 m. ir atiduotos eksploatuoti kartu su visų įrengimų kompleksu 1935 m. gegužės 15 d. Tokių metropoliteno įrengimo tempų nežinojo pasaulinė praktika. Po to 1937 m. pradeda veikti antrosios eilės 1,2 km ilgio Smolensko – Kijevo linija, 1938 m. – 3 km ilgio Kalinino – Revoliucijos aikštės – Kursko linija bei 9,6 km ilgio Sverdlovo aikštės – Sokolo linija. Maskvos metropoliteno įrengimo darbai nesustojo net per Didįjį Tėvynės karą. Jo metais nutiesta 13,1 km ilgio trečiosios eilės linijų. Po karo pradedama įrengti žiedinė metropoliteno linija, kuri užbaigiama 1954 m. Tuo metu bendras metropoliteno linijų ilgis prašoko 60 km. O dabar Maskvos V. Lenino metropolitenas išsišakojęs 207,8 km, turi 132 stotis, perveža per metus 2266 mln. keleivių, arba daugiau kaip 41 % visų besinaudojančių visuomeniniu transportu žmonių, vidutinis susisiekimo greitis 41,1 km/h.

Kijevo metro

Maskvos metropoliteno linijos daugiausia yra požeminės ir tik kai kur išeina į žemės paviršių, nutiestomis estakadomis. Toks požeminis metro netrukdo transporto ir pėsčiųjų eismui gatvėse, pastatuose nejuntama triukšmo ir vibracijos, jo linijoms nutiesti nereikia keisti gatvių tinklo, griauti pastatų. Negilūs, iki 10-15 m. gylio metropoliteno tuneliai kasami atviru būdu, o gilesni, 30-50 m gylio tuneliai, – uždaru. Kai gruntas silpnas ir nestabilus, tuneliams uždaru būdu kasti naudojami specialūs tuneliniai skydai.

Tunelinis skydas – tai plieninis cilindrinis savaeigis įrenginys su grunto kasimo ir tunelio sienų montavimo mašinomis, kurio priedangoje atliekami visi darbai. Priekinė jo dalis su aštriomis briaunomis, kurios, skydui slenkant po žeme, pjauna gruntą, o skyde esančios mašinos jį kasa ir transporteriais išgabena. Skydas turi domkratus, kuriais remdamasis į apdaro briaunas, juda į priekį. Užpakalinėje skydo dalyje montuojamas tunelio apdaras. Jis surenkamas iš gelžbetoninių elementų arba tiubingų. Taip kasant metro tunelius, nereikia daryti laikinų tvirtinimų, tunelio įrengimo darbai mechanizuojami. Palankiomis sąlygomis skydu yra pasisekę per mėnesį iškasti 400 m ir net daugiau tunelio.

Metropoliteno traukiniai sudaryti iš dviejų galinių vagonų su valdymo įtaisais, kelių motorinių ir kelių prikabinamųjų vagonų. Elektrinė pavara įrengiama motoriniame vagone. Traukinys su neperformuotu sąstatu gali 180° pakeisti važiavimo kryptį.

Per kamšatį Maskvos metropolitene eksploatuojami 8 vagonų traukiniai, kurių viename vagone telpa po 170 keleivių. Vieno dabar eksploatuojamo vagono ilgis 18,77 m, plotis 2,7 m, aukštis 3,795 m, bazė 12,8 m. Tarp stočių šie traukiniai išvysto iki 100 km/h greitį, jų eismo intervalas sudaro   1,5-2 min.

Metropoliteno elektros energijos tiekimo įrenginius sudaro traukos ir žeminimo pastotės. Traukos pastotėse aukštos įtampos kintamoji srovė paverčiama nuolatine, kuri per kontaktinį bėgį ir srovės ėmiklius tiekiama motorinių vagonų varikliams. Kintamoji elektros srovė iš žeminimo pastočių tiekiama eskalatoriams, ventiliatoriams, siurbliams, apšvietimui. Metropoliteno traukinių eismui valdyti ir reguliuoti naudojama signalizacijos, centralizacijos, blokuotės sistema.

Maskvos metropoliteno stotys įrengtos keleivių didžiausio susibūrimo vietose – po aikštėmis, prie geležinkelio stočių, stadionų, prie magistralinių gatvių, metro linijų susikirtimo vietose. Atstumai tarp stočių 1-2 km. Metropoliteno stotyse yra keleivių salės ir peronai, antžeminiai ir požeminiai vestibiuliai, o ten, kur jo linijos susikerta ar suartėja, dar ir persėdimo stotys, perėjos. Metropolitene įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Grynas oras į tunelius ir stotis patenka per šachtas ar eskalatorių tunelius, kur įrengti ventiliatoriai. Šaltu metų laiku stotys šildomos.

Metropoliteno stotyse įrengiami eskalatoriai, kai keleiviams reikia pakilti daugiau kaip 5 m ar nusileisti daugiau kaip 7 m. Eskalatoriai – tai savotiški konvejeriai, sudaryti iš dviejų, slenkančių begalinių grandinių, prie kurių šarnyriškai pritvirtinti laiptai. Kiekvienas toks laiptas turi po 4 ratukus, riedančius kreipiamosiomis, kurios išlankstytos taip, kad laiptų pakopos judėdamos lieka horizontalios. Eskalatorius varo elektros varikliai. Laiptų judėjimo greitis 0,5-1,0 m/s, eskalatorių našumas daugiau kaip 8000 tūkst. keleivių per valandą.

Pagal technines ir eksploatacines charakteristikas, komfortą, stočių architektūrą ir meninę apdailą Maskvos V. Lenino metropolitenas gali būti šios transporto priemonės etalonas. Daugeliui jo stočių būdinga savita architektūrinė išraiška, jų apipavidalinimui panaudota mozaika, sienų tapyba, skulptūra, taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai.

Majakovskio metro stotis

Sostinės metropoliteno įrengimo patyrimu plačiai naudojamasi, tiesiant metropolitenų trasas kituose TSRS miestuose, socialistinėse šalyse. Dabar metropolitenus turi Leningradas (pradėjo veikti 1955 m.), Kijevas (1960 m.), Tbilisis (1966 m.), Baku (1967 m.), Charkovas (1975 m.), Taškentas (1977 m.), Jerevanas (1981 m.), Minskas (1984 m.); jie projektuojami Kuibyševe, Sverdlovske, Novosibirske. Šiuo metu šalyje sudaroma veikiančių metropolitenų plėtojimo ir naujų įrengimo schema iki 2000 m. Į šią schemą įtraukti 23 Tarybų Sąiungos milijoną ir daugiau gyventojų turintys miestai.

Parengė G. Strazdas

Žurnalas „ Mokslas ir Technika“

1985, Nr. 5