Religiniai kultai dar valdo protus. Nes prieš ketverius metus visą pasaulį apskriejo žinia, kad JAV kongresmenas, trys žurnalistai ir daugiau kaip 900 amerikiečių sektantų, įsikūrusių troškiose Gajanos džiunglėse, žuvo, kiti iš to nepasimokė – kultai neišnyko. Jie dar labiau sustiprėjo ir paplito. Be kitų blogybių, pasirodo, kad sektantiškas gyvenimas sukelia naują psichinių sutrikimų rūšį. Šešerius pastaruosius metus amerikiečių mokslininkai F. Konvėjus (F. Convvay) ir Dž. Sygelmanas (J. Siegelman) tyrė, kaip kai kurie JAV religinių sektų vadovai bendrauja su tikinčiaisiais, kad visiškai užvaldo jų protus. Dauguma to pasiekia piktnaudžiaudami specialiomis žiniomis. Tam tarnauja ir klaidinanti bei deformuota kalba, iš anksto numatyti įvairūs įtaigos būdai, stiprių emocinių išgyvenimų sukėlimas, žmogaus luošinimas, išsekinant jį fiziškai, izoliuojant nuo aplinkinių.

Kaip tai daroma? Naujus narius dauguma grupių prisivilioja piršdamos nuostabius lengvo kelio į ekstazę vaizdus, greitą susitikimą su dievu, Jėzumi ar gyvu tos pačios sektos mesijumi. Kai žmogus patenka į tą tinklą, svarbu yra jį greitai „apdoroti“. Ryškus pavyzdys – „Hari Krišnos“ (Hare Krishna) sektos ceremonija, kai naujokai, vadovaujami vyresniųjų, karštligiškai šokuoja mirguliuojančioje šviesoje, apgaubti smilkalų debesies, zyziant įkyriai melodijai, dunksint būgnams, kol išsenka fiziškai ir emocionaliai. Sekantis žingsnis – supažindinimas su kulto dogmomis ir vertybėmis. Tuo metu grupės lyderis atsargiai įteigia tam tikras mintis, kurios slopina paties tikinčiojo mintis ir jas užvaldo. Kviečiama „besąlygiškai paklusti“, „atsikratyti šėtoniškų minčių“, „nesikišti į gyvenimo tėkmę“ ir t. t. Tai hipnotizuoja. Jei tai daroma pakankamai profesionaliai, naujokas gali ir likti nuolatinio transo būklėje.

Pradėję tirti sektantus, mokslininkai aptiko daugiau kaip 20 sektantiško gyvenimo padarinių protui, emocijoms ir kūnui. Tai ypatingas svorio prieaugis ar jo netekimas, odos išbėrimai, egzemos ar riebalinių liaukų uždegimai, menstruacinio ciklo sutrikimas, aukštesnis balso tonas, sumažėjęs vyrų veido plaukuotumas. Gyvenimas sektoje ugdo nuolatinę baimę, kaltės, neapykantos ar depresijos jausmą, impotenciją, netikėtus pykčio priepuolius, polinkį nusižudyti ar luošinti save. Kai kurie buvę sektantai tvirtina, kad jie nebegalėjo mąstyti, nebepasitikėjo savo pojūčiais, nebeatsiminė savo gyvenimo įvykių. Jauna moteris liudijo, kad, praleidusi keletą metų „Mokslologijos Bažnyčios“ sektoje, ji pasijuto visiškai nebesugebanti mąstyti. Sektantai dažnai kankinami. Sekta pasiima ne tik naujokų sielą, bet ir pinigus. Apklaustieji stodami į sektą paaukojo vidutiniškai po 3 250 dolerių, pusė jų vėliau dirbo sektos labui, per metus uždirbdami apie 25 tūkst. dolerių.

Labiausiai asmenybę pavergia intensyvus kasdienis ritualas ir terapinės – padedančios apsivalyti – treniruotės. Metodai labai įvairūs, nelygu sekta: meditavimas „Dieviškosios Šviesos Misijos“ (Divine Light Mission) sektoje, mūniečių „susikaupimas“ ir mąstymas apie Mūnio mokymą, kalbėjimo ritualas „kelio“ (The Way) sektoje, mokslologų „ganytojiški patarimai“. Krišnos pasekėjų – mantrų giedojimas. Sektantai kasdien praktikuojasi .po 3-7 valandas. Be to, kasdien atlieka įvairius grupinius pratimus – psichodramas, emocingus nuodėmių išpažinimus. Apie 55 val. per savaitę trunka įvairiausi protą pavergiantys užsiėmimai.

Mokslininkai tyrė 48 sektas. 5 didžiausiųjų metodai smarkiai skiriasi, štai keletas akcentų. „Mokslologijos Bažnyčia“ siūlo „asmenybės testą“, parodantį, kaip žmogų kankinančios problemos galinčios būti išspręstos „bendravimo kursu“; „Kelio“ sekta jau seniai kritikuojama už antisemitizmą ir ginklų naudojimo technikos tobulinimą; „Dieviškosios Šviesos Misija“ vilioja naujokus, siūlydama laisvas meditacijas; pagrindinis „Susivienijimo Bažnyčios“ tikslas – antikomunistinė pasaulio „teokratija“, kurią valdytų Sunas Miungas Mūnis; krišniečiai keliasi 4 val., maudosi po lediniu dušu ir 1700 kartų gieda savo mantrą; „Mokslologijos Bažnyčios“ tiesos: „Tiesa tik iliuzija“, „Žmonės yra robotai“, „Žmonės iš esmės yra pamišę ir pavojingi“. Vienas buvęs šios sektos narys sako: „Vienintelis dalykas, kurį aš tenai gavau – tai gili, savižudybę skatinanti depresija ir kartu baimė mirti. Ji tebeslegia mane, nors jau penkeri metai atsimečiau nuo sektos. Man buvo įteigta, kad 90% tokių kaip aš, galiausiai nusižudo.“

Paruošta pagal užsienio spaudą

„Mokslas ir gyvenimas“

1982, Nr. 6