Patentas ar gamybinė paslaptis? (1982)

cal2009-10-04  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose LTSR Įdomybės

Gaivinantį gėrimą koka-kolą pirmą kartą pagamino farmacininkas Džonas Pembertonas 1886 m. Šiandien šį gėrimą perka ir geria daugiau kaip 130 šalių gyventojai, jo pavadinimas tariamas 80 kalbų. Gėrimo ekstrakto sudėtį ir gamybos būdą jau daugiau kaip 100 metų vienu metu žino tik 1-2 žmonės, o pats gamybos procesas visiškai įslaptintas.

Firma „Reinolds“ ne tik pati sėkmingai naudojosi, bet ir pardavė firmai „Vorner-Lambert“ slaptą listerino formulę ir jo gamybos informaciją. Sumokėjusi už slaptą naujovę 22 mln. dolerių, toji firma 75 metus sėkmingai ja prekiavo. Tokių pavyzdžių kapitalistiniame pasaulyje galėtume surasti nemažai.

Pirmiausia slapta naudojami tokie išradimai, kurių esmė – kokios nors medžiagos ar produkto gamybos būdas. Medžiagos sudėtis turi būti tokia, kad jos nebūtų įmanoma atspėti. Be koka-kolos ir listerino, galima paminėti mikroorganizmų kultūras antibiotikams, fotografinių juostų, išleidžiamų „Kodak“ firmos, padengimo emulsija technologiją ir kt. Slepiami ne tik duomenys apie patį išradimą, bet ir tiekėjų, užsakovų sąrašai bei kita komercinė informacija. Gali kilti klausimas, kodėl firmos grįžta prie tokių senų metodų, juk šiandien pasaulyje funkcionuoja patentinė sistema, kuri yra svarbus instrumentas komerciškai realizuojant mokslines-technines idėjas. Juk neturint patento sunku, o kartais ir visai neįmanoma parduoti vieną ar kitą techninį sprendimą. Štai A. Flemingo atrasto penicilino savybėmis visuomenė ilgai negalėjo naudotis: nė viena firma nesiėmė jo gaminti tik todėl, kad atradimas buvo paskelbtas spaudoje. Arba kitas pavyzdys. Prancūzų firma „Rona-Pulenk“ išrado chlorpromaziną, itin efektyvų preparatą psichinėms ligoms gydyti (JAV patentas N 2645640) ir pasiūlė licenziją amerikiečiams. Daugelis firmų atsisakė šį medikamentą pirkti, nes firmos „Rona-Pulenk“ patentinės teisės gana ribotos ir nepatikimos. Firma, paslapties savininkė, tol neatskleidžia savo išradimo, kol neįsitikina, jog valstybės suteikta patentinė apsauga efektyvesnė nei slaptas išradimo naudojimas. Be to, patentinės monopolijos laikas yra ribotas – vidutiniškai 15-20 metų, o slapčia išradimu naudotis galima gana ilgai. Kai įsitikinama, kad patentinė sistema leis ilgiau ir saugiau gauti pelną iš naujovės, tada firma kreipiasi į patentų tarnybą.

Dažnai monopolijos ar firmos nenori prasidėti su patentu dėl daugelio priežasčių: sudėtinga jų išdavimo procedūra, sunku išaiškinti, kada patento savininko teisės pažeidžiamos, ir jas ginti. Dėl to reikia dažniausiai kreiptis į teismą, o tai labai brangu ir painu. Patentologai gerai prisimena patentų bylą „Markonis“ prieš „Telefunkeną“ ir kitas, kurios verčia susimąstyti.

1896 m. birželio 2 d. Anglijoje G. Markonis pateikė paraišką „Elektrinių impulsų ir signalų perdavimo metodų bei tam skirtų prietaisų patobulinimas“ ir sekančiais metais gavo garsųjį patentą N 7777 naudoti elektromagnetinių bangų ryšį be laidų. (Imtuvo schema patente sutampa su A. S. Popovo išradimu, kuris nebuvo užpatentuotas.) G. Markonis tobulino savo išradimą, kūrė naujus, susikrovė kapitalą ir tapo kompanijos „Markoni“ dalininku. Tuo pat metu Vokietijoje taip pat buvo intensyviai tyrinėjama galimybė panaudoti elektromagnetines bangas ryšiui. 1898 m. profesorius K. F. Braunas pasiūlė naudoti uždarą virpamąjį kontūrą. Šis išradimas įgalino pagaminti galingesnius siųstuvus. Braunas gavo patentą N 111578. Be K. F. Brauno, Vokietijoje šioje srityje dirbo ir profesorius A. Slabis. Pastarasis žinojo apie Markonio darbus ir tobulino signalų priėmimo techniką. 1903 m. Vokietijoje buvo įkurta galinga radijo kompanija „Telefunken“, kurios patentų fondas rėmėsi K. F. Brauno ir A. Slabio išradimais – jie buvo intensyviai patentuojami įvairiausiose šalyse. „Telefunken“ radijo kompanija plėtė savo rinką. Ji skverbėsi į Australiją, Pietų Ameriką, Ispaniją, Rusiją ir net Angliją, tačiau visur susidurdavo su „Markonio“ firmos patentais ir pasipriešinimu, kurio nei politinėmis, nei ekonominėmis priemonėmis įveikti nepavyko. Kilo patentų karas. „Markonio“ kompanijai tai buvo ne tik prestižo, bet ir gyvavimo klausimas. Nepaisant milžiniškos rizikos, 1911 m. spalio 20 d. 15 val. „Markoni Vaierles kompani“ Londono teismui pateikė ieškinį „Telefunken“ radijo kompanijai dėl pagrindinio Markonio patento N 7777 pažeidimo. Lygiai po 2 minučių „Telefunken“ firmos atstovas padarė tą patį, argumentuodamas priešingai. Taip prasidėjo viena žymiausių patentų bylų, kuri truko daugiau kaip 15 metų ir vos nenuskurdino abiejų kompanijų. Tačiau pasibaigė draugišku susitarimu. Ne visada teismas apgina nukentėjusiojo teises. Ne visada galima pasitikėti ir pačiomis patentų tarnybomis. Tai labai rimtas kaltinimas patentų sistemai, štai dar vienas nesąžiningumo pavyzdys. Vokietijos dažų pramonė turi būti dėkinga vokiečių firmai „I. G. Farben“, kuri, patentų tarnybos padedama, pagrobė anglo Viljamo Henrio Perkino išradimą. Pastarasis atsiuntė išradimo „Dažų gamybos būdas iš anglies deguto“ aprašymą į Vokietijos patentų tarybą, prašydamas išduoti patentą. Vokiečių patentų tarnybos darbuotojai supažindino su paraiška atitinkamas firmas, užklausė autorių papildomų duomenų. Juos gavusi, patentą išdavė firmai „I. G. Farben“. Spauda šį atvejį pavadino apiplėšimu vidury dienos. Bet jis taip pat ne vienintelis.

Patentų sistema turi ir kitų trūkumų. Kai kurios patentų tarnybos ekspertizės stadijoje skelbia išradimų aprašymus, todėl, atmetus prašymą išduoti patentą, autorius nebegali slapta panaudoti išradimą ar uždrausti tai daryti kitiems. Jei patentas išduodamas, išradimo esmė tampa visiems prieinama, ir suinteresuoti asmenys gali gana tiksliai nustatyti, kokie techniniai sprendimai yra patento ribose ir kurie lieka už ribų. Tai palengvina panašių techninių problemų sprendimą. Kad išvengtų patentų apėjimo, firmos paduoda daug paraiškų, kurios yra iš esmės to paties objekto modifikacijos. Tuo pagerinama patento apsauga ir suklaidinamos firmos-konkurentės.

Tačiau daug trūkumų turi ne vien tik patentų sistema, bet ir slaptas išradimų naudojimas. Pirmiausia ne visi objektai gali būti ilgai slepiami. Net cheminės medžiagos gali būti ne tik ištirtos, bet ir pagamintos. Svarbu, kad išlaidos slaptumui užtikrinti nebūtų didesnės už pelną. Be to, yra didelė tikimybė, kad tokį pat išradimą tuo pat metu ar vėliau gali padaryti kiti. Tai akivaizdžiai rodo lazerio ir mazerio sukūrimas, t. y., vienas stambiausių ir efektyviausių šiuolaikinių išradimų. Jo autoriais mūsų šalyje laikomi N. Basovas ir A. Prochorovas, o JAV – C. Taunsas. Visi jie už šį išradimą buvo apdovanoti Nobelio premija. Tačiau C. Taunso teisė būti amerikietiškojo lazerio autoriumi buvo ginčijama teisme mažai žinomo fiziko Gordono Gouldo. Kaip paaiškėja, abu autoriai padarė šį išradimą vienu metu, tik C. Taunso įrašai laboratoriniame žurnale notaro buvo patvirtinti keliais mėnesiais anksčiau nei G. Gouldo.

Dar viena priežastis, skatinanti firmas įslaptinti išradimus, yra išlaidos, susijusios su patento gavimu ir kasmet didėjantys mokesčiai. Firmos konkurentės įvairiausiais būdais siekia pasinaudoti svetimu išradimu nemokamai, šį tikslą pasiekti joms padeda kai kurie patentų įstatymai.

Firmos stengiasi įsigyti patentabilų, bet dar neužpatentuotą techninį sprendimą pramoninio špionažo būdu. Įsigijusios pateikia paraišką patentų tarnybai. Jei, pavyzdžiui, JAV patentinėje tarnyboje nagrinėjamos kelios to paties techninio sprendimo paraiškos patentui gauti, tai prioritetui nustatyti reikia įrodyti išradimo formulavimo ir panaudojimo faktą iki paraiškos padavimo. Tokiu atveju patentas išduodamas už paraišką, kurios pirmumas įrodomas įvairiais dokumentais, tačiau visi likusieji pareiškėjai įgyja teisę naudotis „savo“ išradimu nemokamai, t. y. nieko nemokant firmai patento savininkei, štai firma „Diupon“ patentų tarnybai pateikė paraišką „Juostos apdirbimo ozonu būdas padengti ją spaustuviniais dažais“. 1955 m. patentų tarnyboje jau buvo 10 tokių paraiškų. Po paraiškų tyrimo patentų tarnyboje ir teisme, firmai „Diupon“ buvo išduotas patentas, tačiau konkurentai įgijo teisę naudotis šiuo išradimu nemokamai.

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad kapitalistiniame pasaulyje nei patentų sistema, nei gamybos paslaptys negali apginti patento savininko interesų. Technikos pažanga kapitalo šalyse tarnauja ne visuomenės interesams, bet firmų pelnui didinti.

Aldona Kudžmienė

„Mokslas ir gyvenimas“

1982, Nr. 3

Komentarų: 2

  1. scania - 2009-10-04

    Spėju, straipsnis nepaseno? :)

    Grantas Atsakymas:

    Teisingas spėjimas… :)