FAKTAI

Debesis iš Černobylio nusileido ant Baltarusijos.

Radioaktyvios dulkės nusėdo ant šienaujamų pievų, ąžuolynų, ant namų stogų, Pripetės ir Solo sietuvų, sodų ir vieškelių, ežerų ir pelkių…

Dvylika rajonų – daugiau kaip 500 Gomelio ir Mogiliovo srities kaimų – buvo nusėti ceziu-137, stronciu ir plutoniu.

Po trejų metų pasirodė užterštų rajonų žemėlapis:

iškeldinimo zonos,

uždaros zonos,

griežtos kontrolės zonos.

Juodi taškai ir juostos dengia Mogiliovo srities Slavgorodo, Čerikovo, Krasnopolės, Kostiukovičių, Klimovo rajonus (250 kaimų).

Į Gomelio ir Mogiliovo žemę kampu įsiterpia neužštrichuota žemėlapyje Briansko žemė, bet ne dievas uždengė ją delnu: apnuodytos vietos pažymėtos tik Baltarusijos ribose.

Pirma ekspertų komisija Mogiliovo srityje pasirodė praėjus keliems mėnesiams po sprogimo Černobylio AE, ir komisijos nariai nustebo, kad iš tų vietų neiškeldinti vaikai…

Paskui važiavo komisija po komisijos.

Vieni sakė: „gyventi negalima, reikia iškeldinti žmones“.

Kiti sakė: „gyventi galima, tik nereikia vartoti miško gėrybių bei daržovių“ (kaip tai padaryti kaimuose ir rajonų centruose, esant mūsiškam tiekimui!) – ir uždraudė gerti pieną.

Paminėsiu, kad Baltarusijos kaimuose retai geriama arbata. Taip nuo seno priimta – geriamas kisielius, beržų sula, bet daugiausia – šviežias, ką tik pamelžtas pienas.

Užterštų rajonų gyventojams prie atlyginimo pridūrė po 30 rublių („karstui pirkti“).

Ir čia – pagal vėjo užgaidą…

Vienoje gatvės pusėje gyvenantys žmonės juos gauna, kitoje – ne. O karvės ganosi toje pačioje pievoje, ir vaikai laksto per gatvę, ir tas pats vėjas nešioja dulkes. Vėliau cezis ir stroncis įsismelkė į dirvą. Dabar, pasak Mogiliovo srities sanitarinės epidemiologinės stoties radiacinės higienos skyriaus vedėjo Aleksandro Melnikovo, užteršimas iki šaknų…

Tai tikri faktai, ir toliau bus tik faktai. Žmogus, kad išgyventų 70 metų ir išliktų sveikas, gali sukaupti ne daugiau kaip 35 berus (beras – biologinis rentgeno ekvivalentas).

Per trejus metus kelių Mogiliovo kaimų gyventojai jau gavo daugiau kaip po 20 berų.

Vaikai „prisirenka“ jų daugiau kaip suaugusieji: dėl mažo ūgio ir natūralaus fono – juo arčiau žemės, tuo radiacija stipresnė, be to, dar – Černobylio fonas.

Norma Černobyliui arba Baltarusijai – 15 kiuri. Ten, kur daugiau – griežtos kontrolės zona.

Čiudenų kaimas (Čerikovo rajonas, tarybinis ūkis „Znamia“) – 147 kiuri…

Novojelnės kaimas (Krasnopolės rajonas) – 92 kiuri…

Repiščės kaimas (Krasnopolės rajonas) – 127 kiuri…

Drogomilovas, Gotovecas, Zapolianjė, Samotevičiai, Visoki Borokas – 38 kaimai, kuriuose radiacinis fonas nuo 40 kiuri ir daugiau.

184 kaimai – griežtos kontrolės zonoje.

530 gyvenviečių „nešvarus“ pienas.

72 – užterštas dešimt kartų daugiau negu leistina. Asmeniniuose ūkiuose pasitaikė, kad užterštumas viršijo leistiną 100 (šimtą!) kartų.

BTSR MA viceprezidentas Aleksandras Stepanenka mano, kad tuose kaimuose gyventi negalima. Susirgimų ir nenumatomų pasekmių padaugės ateityje. Mažos radiacijos dozės, gaunamos ilgą laiką, yra pavojingesnės už dideles, bet trumpalaikes.

MOKYKLA

Iki pirmosios komisijos, t. y. pirmą pusmetį, taip pat „žvalumo tarpais“ užterštų rajonų vaikai gėrė radioaktyvų pieną.

Taip, žmonės buvo perspėti, bet argi gali šeimininkė pamelžusi karvę išpilti pieną lauk? Ar gali ji kasdien melžti karvę ir išpilti pieną? Kur tas Černobylis? Už trijų šimtų varstų… Ir niekas nieko kaip reikiant nežino. Ir anksčiau niekada šitaip nebuvo. Ir kiekvienam norisi tikėti, kad užterštas ne jo kaimas. Pirmaisiais Černobylio metais mano draugas iš Mogiliovo sakė: „Gyvena žmonės kaip gyvenę…“

Kai pagaliau pripažino visą padėties tragizmą, vaikus uždarė tarp mokyklos sienų. Išplėšė jiems galimybę judėti, atėmė upes, skardžius, girias, kiemus, futbolo aikštes, šiltus pievų griovius. Mokykla tapo kareivinėmis su atvežtiniu maitinimu. Mokytojų trūksta, gydytojų trūksta, pardavėjų – taip pat. Užterštuose rajonuose jie dirba pamainomis.

Vienoje mokykloje fizinio lavinimo mokytojas (neminėsiu pavardės) dėsto matematiką… Mokytojas – pasišventėlis, jis atmetė pamaininį metodą. O Mogiliove jį atstūmė sužadėtinė. Jo buvo taip paklausta: ar aš, ar radiacija…

Daugelis vaikų anemiški. Gydytojų patikinimai, jog ne dėl radiacijos, o dėl to, kad mažai juda ir prastai maitinasi, nepaguodžia. Tėvai jau bijo duoti vaikams vaisius iš savo sodo. Ypač daug anemiškų vaikų Krasnopolės rajone. Suvaryti ant asfalto ir tarp mokyklos sienų, jaunieji radiacijos kaliniai gyvena kaip kokie senukai, jiems silpsta regėjimas ir sutrinka psichika.

Reikia skubiai iškeldinti vaikus sykiu su tėvais arba pakabinti ant mokyklų plakatą: MOKSLAS REIKALAUJA AUKŲ!

Tėvai jau tarė savo žodį:

- Kam man tokia žemė? Be sodo, be karvės…

- Duokit man teisę rinktis…

- Užmokėkit man už namą ir aš išvažiuosiu…

- Nejau mes bandomosios pelės?

Juos jau pakvietė į kitus, švarius rajonus, jie pasirinko kur gyventi, sutiko persikelti – bet pinigų nėra. Kad kiekvienai šeimai būtų užmokėta už namus, reikia milijonų.

Sykį Šiaurėje audra įvijo mane pas nepažįstamus žmones. Pasiprašiau nakvynės. Šeimininkas tarė: „Nėra ko čia atsiprašinėti, namo juk su savim nesinešiosi“.

Radiacijos vejami žmonės negali neštis namų. Reikia, kad žmonės persikeltų ne kaip vargšai giminaičiai, be pažeminimo. Ir taip juk nėra paprasta amžiams apleisti gimtąsias vietas.

SLAPTŲ SLAPČIAUSIA

Dobilų laukai, balti Sožo skardžiai, tyki upelė Pronia. Kiek kartų kūrenau laužą ant tų skardžių, kiek naktų praleidau kūgiuose, traukdamas į save dobilų kvapą. Patekėdavo saulė, ir aš išlįsdavau iš šiltos landos su sausomis gėlėmis plaukuose, nusipurtydavau iki Černobylio eros žiedadulkes.

Dabar tuose laukuose tykoja cezis.

Eidavau nuo upės į plentą – čiulpdavau dobilus, pilna burna valgydavau žemuoges ir mėlynes, rinkdavau grybus. Išvysti švarų baltą baravyko kotą – ir džiūgauja siela. Taip buvo tūkstančius metų iki Černobylio.

O dabar žmogus šaltai praeina pro prisirpusias žemuoges, pro baravykus. Šaltai žiūri, kaip vandens paviršiumi nuraibuliuoja žuvies sukelti ratilai…

Nevalia, nevalia, nevalia… Pirmąkart žmonijos istorijoje – genetinės atminties krachas. Asfaltuota vaikystės aklavietė ir paslapčia žūstantis jautrumas. Juk sąmonėje senka džiaugsmo, laimės, prasmės ieškojimo ir dėkingumo gyvenimui šaltiniai.

O kokie lieka?

Tingulio, baimės, apatijos, abejingumo. Tokių daugėja, sąmonės pusiausvyra sutriko.

Akimi nematoma Černobylio tragedija, dar nesuvokta psichologų ir filosofų.

Štai koks nors paauglys Barkalabo miške arba netoli Slavgorodo žiūri į didelę didelę tamsiai raudoną sirpią žemuogę. Neprarūkytas vaiko gomurys ir švelni gleivinė tūkstantį kartų jautresnė nei suaugusiojo, nujaučia malonumą. Pagunda nuraškyti ir suvalgyti uogą stipresnė nei rajoninio laikraščio perspėjimas. Visos jaunos esybės ląstelės trokšta gyventi, tūkstantmečių išlikimo patirtis nepripažįsta instrukcijų, nesutinka, jog šioje prisirpusioje uogoje tūno baisi cezio arba plutonio jėga, žudanti raudonuosius kraujo kūnelius. Net jeigu tas berniukas bus kaip reta protingas ir paklusnus… Kas pasakys, ar baisiau „nešvari“ milžiniška žemuogė, ar džiaugsmo sąstingis, sielos anemija?

Nebijokime prarasti šitą žemę, tarp kitko, ne per geriausią ir ne pačią derlingiausią. Tegu ji apauga miškais ir apželia žole, pailsi, išsivalo, ir mūsų proanūkiai sugrįš į ją. Sykį jau taip atsitiko, nebijokim neįvykdyti bulvių ir javų planų. Žemės mums užtenka, kad tik būtų rankų ir šeimininkiškų galvų.

… Mano vaikystė prabėgo griuvėsiuose su duonos žiaubere kišenėj, bet kad ir pusalkaniai, sužvarbę, mes vis tiek buvom laimingesni už radiacijos kalinius. Mums nebuvo anemijos, kadangi bidone telpa 14 tūkst. mėlynių. Suskaičiuota prie kelio Gomelis-Mogiliovas, laukiant pakeleivingos mašinos (tuomet jos retai važiuodavo). 14 tūkst. ne mechaniškų, kaip per gydomąją fizkultūrą, o azartiškų, laimingų judesių! Ant obuolių po delnu – gaivi, švari rasa, mes galėjome susikurti laužą, nebijodami su dūmais įkvėpti cezio.

DAR FAKTAI

Žmonės apleido daržus, nebelaiko karvių, kiaulių, avių. Tarybiniame ūkyje „Dubrava“ (Kostiukovo raj.) rangovai iš Minsko pradėjo statyti fermą, nukasė gruntą sužinojo, kad spinduliavimas – 8 kiuri, metė darbus ir išvažiavo.

Mogiliovo remonto gamyklai atsiuntė traktorių ir automobilių oro filtrus. Patikrino jų radioaktyvumą ir atsisakė remontuoti…

Laukininkai, gyvulių augintojai, traktorininkai, girininkai, jų vaikai (10% vadinamosios kritinės grupės tirtų gyventojų) gyvena su padidinta išorinio spinduliavimo doze.

Į užterštus kaimus iš pradžių vežė šieną ir pašarus, o pienas vis tiek „nešvarus“.

Komisijos nariai žadėjo:

- Po metų jūsų pienas bus švarus. Praėjo metai. Žmonės kalba:

- Atvažiuokite, atsakykite!

Jau išleisti 100 mln. kelių asfaltavimui ir vaikų namų statybai, o pasirodė, kad iš čia vis tiek reikia pasitraukti.

Ypač „stengiasi“ sukaupti radiaciją dobilai ir grikiai. Grybai – perdėm užteršti. Labiausiai – kazlėkai, grūzdai, rudmėsės, gauruotės. Visi grybai tapo šungrybiais.

Plėšriosios žuvys „švyti“. Pasirodo, žuvis sugeba sukaupti radiacijos šimtus ir tūkstančius kartų daugiau, negu jos būna vandenyje.

Žvejai ir žuvautojai atnešdavo į sanitarinę epidemiologinę stotį žuvis iš įvairių vandenviečių. Laimikis – tai užterštas, tai švarus. Liovėsi žuvavę, prarado vieną iš nedaugelio džiaugsmų.

BVU studentai važiavo kasti bulvių į Kulikovkos kaimą (Slavgorodo raj.). Tėvai pareikalavo grąžinti vaikus. Atvyko autobusas. Studentus išvežė atgal į Minską (tiesa, pusė atsisakė išvažiuoti). Apie šį atsitikimą sužinojo viso rajono gyventojai. Ir tada žmonės sušneko: „Kodėl studentams negalima pagyventi pas mus nė mėnesio, o mums ir mūsų vaikams gyventi galima?“

Liūdnas klausimas pakibo ore.

Po dešimties metų atsiras tobulesnių prietaisų, ir gali pasirodyti, jog „norma“ nustatyta pernelyg grubiai, jog neatsižvelgta į visus padarinius „esamame mokslo etape“. Taip jau ne sykį yra buvę.

Jeigu išmoktume surinkti ir išsaugoti viską, ką mums duoda žemė, švari žemė, mes su kaupu atgautume nuostolius.

Igoris Skurevskis

„Mokslas ir gyvenimas“

1989, Nr. 10