Sveikas protas ir emocijos (1987)

cal2009-10-19  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose LTSR Medicina

Gydytojai ir psichologai yra pastebėję, kad kartais paprasčiausias pasikalbėjimas su žmogumi, trumpas jo ligos bei gydymo paaiškinimas turi didelį psichologinį poveikį. Tuo grindžiama vadinamoji racionali psichoterapija, kai pacientui labai padeda teisingos žinios apie jo ligą. Neretai tokio pokalbio pakanka, kad žmogus nusiramintų, tačiau, deja, ne visada. Kiekvienas psichologas arba psichoterapeutas praktikas yra girdėjęs iš savo pacientų tokius žodžius: „Protu aš viską suprantu, tačiau jausmams neįsakysi“. Žinoma, dažnai žmogus suvokia, kad jo abejonės nepagrįstos, tačiau prislėgtumas išlieka. Kodėl taip yra? Ar galima išvengti šio proto ir jausmų prieštaravimo!

Atsakymo j šį klausimą ieško palyginti jauna psichoterapijos kryptis – kognityvinė psichoterapija (kognityviniais vadinami psichiniai procesai, padedantys pažinti tikrovę – suvokimas, atmintis, dėmesys, mąstymas). Jo atstovai (žinomiausias iš jų – psichiatras A. Bekas) akcentuoja sveiko proto reikšmę ir remiasi racionaliosios psichoterapijos principu, kad informacijos suteikimas padeda žmogui. Tačiau vadinamasis sveikas protas, reiškiantis ne ką kitą, kaip loginį mąstymą, kartais iškrečia ir piktą pokštą: mūsų išvados gali pasirodyti esančios neteisingos. Tai nereiškia, kad kai kurie mūsų pažinimo procesai – mąstymas arba suvokimas – sutrikę. Tiesiog teisingai suvokdami aplinką, mes galime prieiti prie klaidingų loginių išvadų. Taip atsitinka dėl žinių, gyvenimiško patyrimo stokos, asmenybės ypatumų. Loginės klaidos ypač būdingos vaikams. Pavyzdžiui, penkerių metų mergaitė, anksčiau nekėlusi tėvams problemų, pradėjo elgtis taip, lyg jai būtų vieneri metukai. Ji ėmė reikalauti, kad tėvai ją maitintų, rengtų, sūpuotų ant rankų. Kai psichologas pradėjo aiškintis tokio elgesio priežastis, paaiškėjo, kad neseniai mirė mergaitės močiutė ir vaikas pirmąsyk susidūrė su mirtimi. Be abejo, tai buvo stiprus išgyvenimas. Motina, norėdama nuraminti mergaitę, paaiškino, jog paprastai miršta tik suaugę, savo amžių nugyvenę žmonės. Mergaitė iš šio paaiškinimo pasidarė tokią išvadą: „Kol neužaugsiu didelė, tol nemirsiu“. Jos naujasis elgesys – tai nenoras „užaugti“, siekimas grįžti į vaikystę.

Vaikams stinga gyvenimiškos patirties. Suaugusieji logines klaidas dažnai daro ir todėl, kad nesusimąstydami priima tai, kas jiems atrodo savaime aišku. Tai vadinamosios „automatinės mintys“. Sąmonė taip prie jų pripratusi, jog jų nebeanalizuoja. Kaip tik „automatinės mintys“ gali tapti kognityvinių iškraipymų priežastimi. Štai būdingiausi iš jų.

Principas „viskas arba nieko“. Jei nesiseka iki galo įgyvendinti savo planus, tai jau laikoma nesėkme. O iš tikrųjų gyvenime viską atlikti retai pavyksta, dažnai tenka daryti nuolaidų, kompromisų. Būdingiausias pavyzdys: žmogus nuliūdo, išlošęs loterijoje rublį, nes vylėsi išlosiąs automobilį.

Pernelyg platūs apibendrinimai. Vienintelė, gal net atsitiktinė, nesėkmė vertinama kaip nemokšiškumo įrodymas. „Kadangi man šiandien nenusisekė pietūs, vadinasi, aš – bloga šeimininkė“. Loginė klaida čia aiški. Vieni nenusisekę pietūs neatestuoja šeimininkavimo sugebėjimų. Net ir tada, kai kulinariniai sugebėjimai iš tiesų menki, šeimininkė gali turėti neeilinių gabumų kitose namų ruošos srityse.

„Proto filtras“. Suvokiama tik tai, kas patvirtina susidarytą nuomonę apie save, o viskas, kas netelpa į šiuos rėmus, lieka anapus „proto filtro“. Sakysim, braižytojui sunkiai sekasi projektas. Jis graužiasi, laiko save nevykusiu darbuotoju. Tačiau vien tai, kad jam patikėtas atsakingas projektas, rodo aukštą profesinį jo vertinimą. Kitiems galbūt sektųsi dar blogiau, tačiau šis faktas liko už „proto filtro“ ribų.

Teigiamo vertimas neigiamu. Tai, kas kitiems atrodytų sėkmė, pats žmogus subjektyviai pergyvena kaip nesėkmę. Pavyzdžiui, susilaukusi pobūvyje simpatiško vaikino dėmesio, mergina sielojasi: „Matyt, pernelyg provokuojamai elgiausi, jeigu į mane atkreipė dėmesį. Ką dabar ten buvę žmonės pagalvos!“

Skubotas neigiamų išvadų darymas. Kartais vienintelis faktas vertinamas kaip besąlygiškas būsimų nesėkmių grandinės įrodymas. Pirmakursis, nelengvai išlaikęs pirmąjį sesijos egzaminą, nusprendžia, kad aukštojoje mokykloje jam mokytis bus per sunku, ir ruošiasi atsiimti dokumentus: jeigu jau vienas egzaminas kainavo tiek jėgų! Tačiau tai tikriausiai atsitiko dėl mokymosi aukštojoje mokykloje patirties stokos, dėstomo dalyko sudėtingumo, kitų faktorių. Galbūt kitus egzaminus laikyti bus ne sunkiau, o lengviau.

Perdėjimas arba sumenkinimas. Tai dažniausiai pasitaikantis visų pesimistų bruožas – nesėkmės pervertinamos, o pasiekimai sumenkinami. „Na tai kas, kad paaukštino pareigose. Tačiau kiek prisidės rūpesčių!“

Emocijos priimamos kaip tiesa. Jei atlikdamas kokią nors užduotį, žmogus pasijunta nevykėliu, jis gali nuspręsti, jog toks ir yra. Tai loginė klaida. Kvailai gali pasijusti ir profesorius, nemokėdamas užvesti ką tik įsigyto automobilio, tačiau ar vien dėl to reikia manyti, jog jis kvailys?

Įsipareigojimų kompleksas. Jis atsiranda, kai žmogus būna įsitikinęs, jog privalo elgtis tik taip, o ne kitaip, ir bet kokį nukrypimą nuo savo įsipareigojimų išgyvena kaip nesėkmę. Ypač šis kompleksas slegia, kai reikalavimai sau būna labai dideli. „Mokykloje turiu mokytis vienais penketais“, „Privalau iš pirmo bandymo įstoti į aukštąją mokyklą“, „Būtinai turiu apsiginti kandidatinę disertaciją“, – kankina save toks žmogus, – „kitaip aš – nevykėlis“. Tačiau ar tai būtina?

Tiesiog reikia sąžiningai dirbti arba mokytis, ir to užtenka aplinkinių pagarbai užsitarnauti.

Etikečių klijavimas. „Aš – nevykėlis“, „aš – klounas“, „aš – atpirkimo ožys“ – tai tik keletas etikečių, kurias žmonės bando sau prisegti. Nė vienas žmogus negimsta nevykėliu arba atpirkimo ožiu. Jis gali pasielgti kvailai, jam gali nesisekti, tačiau tai nereiškia, jog yra pasmerktas nesėkmėms visam gyvenimui. Prisisegus sau tokią etiketę, prapuola noras ko nors siekti, atsiranda beviltiškumo jausmas.

Perdėtas atsakomybės suvokimas. Žmogus su dideliu atsakomybės jausmu linkęs prisiimti kaltę ne vien už tai, kas jo paties kompetencijoje, bet ir už kitų klaidas ir nesėkmes. Sakysim, motina kaltina save, kad jos sūnui nesiseka darbe, kad marti blogai auklėja anūką („Juk galėjau įsikišti ir kaip nors sutrukdyti vedybas“). Tai neadekvati reakcija. Kiekvienas suaugęs žmogus privalo pats tvarkyti savo gyvenimą, ir už savo klaidas taip pat atsako pats.

Išvardytos loginės klaidos dažnai stumia žmogų į neviltį. Jis daro išvadą, kad jo likimas iš anksto nulemtas, kad neverta stengtis, nes vis tiek nieko neišeis. Be abejo, toks žmogus bus nuolatos depresiškas. Tai ne epizodinis liūdesys, pažįstamas kiekvienam žmogui, bet stabili ir ilgalaikė depresija. Kognityvinės psichoterapijos atstovai, skirtingai nuo kai kurių kitų psichoterapinių mokyklų, mano, jog depresija nėra nei vertingas, nei svarbus patyrimas. Tai dirbtinė, netikra būsena, kurios reikia vengti.

Kaip kovoti su loginėmis klaidomis, stumiančiomis į depresiją? Kognityviniai psichoterapeutai siūlo:

- išmokti aptikti savo „automatines mintis“ ir jas išanalizuoti;

- atsikratyti išankstinio nusistatymo, jog šie išvedžiojimai „logiški“ ir savaime suprantami;

- stengtis aptikti kiekviename įvykyje, kurį jūs vertinate kaip nesėkmę, ką nors pozityvaus.

Daug dėmesio kognityvinė psichoterapija skiria žmogaus aktyvumui skatinti. Jis privalo ne sielotis, bet veikti. Kovojant su „automatinėmis mintimis“ siūloma jas užsirašyti ir raštu apibūdinti atrastas logines klaidas. Minčių perteikimas ant popieriaus yra drausminanti funkcija. Užrašytos mintys nebepatenka į „proto filtrą“. Kovojant su nuoboduliu, siūloma raštu suplanuoti savo dieną ir fiksuoti, kas nuveikta, nepraleidžiant nė vienos smulkmenos, šis metodas ypač taikomas esant vadinamosioms „sekmadienio neurozėms“, kai visą darbo savaitę buvęs užimtas žmogus, atėjus savaitgaliui, pajunta, kad nežino, kuo užsiimti. Toks planas skatina gyvenimo kontrolės jausmą, padeda atsikratyti įsitikinimo, jog diena praėjo visiškai tuščiai. Jei jūsų laukia sunki arba nemaloni užduotis, siūlome iš pradžių užsirašyti, kokio rezultato laukiate, o paskui realųjį rezultatą. Tai padeda išvengti savęs nuvertinimo. Sakysim, jei žmogus tikėjosi, jog atliks tik pusę numatyto darbo, o atliko du trečdalius, tai galima vertinti ne kaip nesėkmę, o kaip tam tikrą pažangą.

Be abejo, savianalizė, „automatinių minčių“, sėkmių ir nesėkmių fiksavimas atima laiko, tačiau tai, matyt, geresnis laiko praleidimas, nei sėdėjimas paskendus depresijoje. Kognityvinės psichoterapijos atstovai tiki sveiko proto jėga. Jie mano, jog dilema „protas – sau, jausmai – sau“ išsprendžiama. Kaip ir kiekvienas psichoterapinis metodas, aprašytoji technika nėra universali – vieniems ji padeda daugiau, kitiems mažiau. Ar ji gali padėti jums? Pabandykite.

Rimantas Želvys

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 6