Žiedadulkės (1987)

cal2009-10-21  tagŽymos: ,   Paskelbta kategorijose LTSR Įdomybės

bitesBičių veiklos produktas – medus žinomas ir vartojamas jau prieš tūkstantmečius. Jį mini šumerai, gyvenę Tigro ir Eufrato slėniuose 6000 m. pr. m. e. Žinių apie medų, kaip vaistą ir prieskonį, išliko egiptiečių papirusuose. Egiptiečiai savo šventyklose turėjo specialų kambarį vaistams ruošti, ant kurio sienų buvo surašyti to meto gydymo receptai, vaistų gaminimo būdai. Tarp jų randame žinių apie vaistus su medumi. Pavyzdžiui, žirnelių pavidalo vaistai vyrams buvo gaminami su pipirais, moterims – su medumi.

Vaistų ruošimo vieta ir būdai buvo laikoma didžiausia paslaptimi. Juos težinojo specialiai to išmokyti žyniai. Egiptiečių žinias apie medų, kaip vaistą, perėmė graikai, romėnai, o vėliau ir kitų Europos kraštų gyventojai.

Žymus farmakologijos mokslų kūrėjas, garsus Romos gydytojas Klaudijus Galenas, gyvenęs Romoje turėjo vaistinėlę. Jis gydė ne tik medumi, bet ir bičių nuodais. Tam sutrindavo bites su medumi ir tą tepalą skirdavo skaudantiems sąnariams trinti.

Lietuvoje bitininkystė taip pat labai sena ūkio šaka. Beveik kiekvienas ūkininkas stengėsi laikyti bent kelis kelmus ar kalades bičių, kad jų medumi galėtų maistą paskaninti, svečią pavaišinti, pasigydyti nuo persišaldymo, kosulio bei kitų negalavimų, o iš jo pertekliaus – midaus pasigaminti.

Dideli dvarų sodai būdavo apsodinami liepomis, kad užstotų vaismedžius nuo audrų, soduose būdavo įveisiami bitynai. Jie buvo steigiami ir prie natūraliai augančių liepynų. Tokių liepynų iki mūsų laikų išliko Kapsuko, Ukmergės, Alytaus, Prienų, Širvintų, Pasvalio, Kauno miškų ūkiuose. Liepų medus, liepinėse statinaitėse dideliais kiekiais eksportuojamas į Vakarų Europos šalis, kokybe ir aromatu garsino Lietuvą.

Kol nebuvo medsukių, bitininkai medų iš korių spausdavo rankomis. Taip spaudžiant į medų patekdavo ir užsikonservuodavo nemažai, energetinių ir biologiškai vertingų produktų – bičių pienelio, bičių duonos. Ne veltui bitininkai, vartodami tokį medų maistui, gyvendami natūralios gamtos prieglobstyje, ilgai išlikdavo darbingi, guvūs ir būdavo ilgaamžiai. Bitininkystę Lietuvoje globojo įstatymai. Pvz., 1529 m. pagal Lietuvos statutą buvo skiriamos griežtos bausmės už bičių kelmų išplėšimą, reglamentuojami teisiniai bitininkų santykiai. Ilgainiui kūrėsi bitininkų draugijos, ugdžiusios ir propagavusios šią ūkio šaką, ir atsirado savasankiškas bitininkystės mokslas. Lietuvos mokslininkai iš bitininkystės yra apgynę kandidato ir net daktaro disertacijų.

Cheminės analizės metodais ištyrus medų ir kitus bičių produktus, paaiškėjo, kad meduje yra apie 300 rūšių junginių, iš jų: apie 80% angliavandenių, apie 0,5% baltymų, šiek tiek aminorūgščių, fermentų, vitaminų, aromatinių medžiagų ir apie 20% vandens. Tačiau bitėms ir bitininkystei svarbus ne vien medus. Juk jos renka ir neša į avilį ne tik žiedų nektarą, bet ir žiedadulkes. Apie medaus naudingumą daug rašyta, o ką žinome apie žiedadulkes?

Žiedadulkės yra žiedinių augalų vyriškos lytinės ląstelės, mikrosporos, kurios užauga žiedo dulkinėse. Sunokusios žiedadulkės susprogdina dulkines, išbyra, o vėjas arba vabzdžiai jas nuneša ant kito žiedo purkos. Iš ten jos nukeliauja į gemalinį maišelį, kur formuojasi vaisius ir sėklos.

Augalai žiedadulkėse sukaupia daug nepaprastai aktyvių biocheminių junginių. Biologiškai aktyvių medžiagų žiedadulkėse būna daug kartų didesni kiekiai, negu kitų audinių ląstelėse. Jos reikalingos augalui, labai vertingos bitėms ir žmogaus organizmui. Pabirusias žiedadulkes bitės renka, kraunasi į užpakalinių kojų įdubimus, seilėmis ir sakais sulipdo į 2-3 mm kamuolėlius ir gabena į avilį. Avilyje bitės žiedadulkes suvilgo medumi, seilėmis ir sukrauna į korius. Tai vadinamoji bičių duona. Joje gali būti kelių dešimčių rūšių augalų žiedadulkių, tačiau dažniausiai (30-90%) esti vienos rūšies.

Auginamiems perams reikia baltymų ir riebalų, o jie sudaro nemažą žiedadulkių dalį, todėl perai ir maitinami bičių duona. (Užauginti 150 tūkst. perų reikia 7,5 kg žiedadulkių.) Jeigu avilyje pritrūksta bičių duonos, jos negaudami perai sunyksta, jaunos bitės nebegamina pienelio, o bičių motina, nebegaudama pienelio, nustoja dėti kiaušinėlius. Kai bitėms trūksta savo duonos vaškui pagaminti, jos suvartoja 5 kartus daugiau medaus, o vėliau ir visai nustoja jį gaminusios.

Sezono metu vienas trečdalis bičių šeimos darbininkių renka žiedadulkes, du trečdaliai – žiedų nektarą.

Žiedadulkėse randama tokių medžiagų: vandens – apie 20% (6%-36%), riebalų – apie 9% (3%-17%), angliavandenių – apie 50% (14%-51%), baltymų (albuminų pavidalu), apie 20% (7%-30%). Žiedadulkių baltymai sudaryti iš tokių svarbių aminorūgščių: gliutamino, asparagino, valino, izoleucino, leucino, metionino, fenilalanino, tripfofano ir treonino.

Svarbūs žiedadulkių komponentai yra vitaminai. Tai karotinas, kuris virškinamajame trakte paverčiamas vitaminu A ir dalyvauja medžiagų apykaitoje. Jis būtinas normaliam organizmo vystymuisi. Kai trūksta vitamino A, nusilpsta regėjimas, sutrinka kvėpavimas, virškinimas, apetitas. Vitaminas B, (tiaminas) ir B2 (riboflavinas) dalyvauja angliavandenių, riebalų, baltymų apykaitoje. Jų trūkstant sutrinka angliavandenių apykaita. Organizme susidaro rūgščių, kurios kenkia nervų sistemai, sutrinka normali būsena, širdies darbas. Be šių, žiedadulkėse yra vitaminų B3, PP (nikotininės rūgšties), B5 (pantoteninės rūgšties), B6 (piridoksino), folinės rūgšties, kuri kartu su vitaminu Bi2 skatina eritrocitų gamybą, dalyvauja aminorūgščių sintezėje. Ypač svarbi žiedadulkių sudėtinė dalis yra vitaminas E (tokoferolas). Tai antioksidantas, būtinas apvaisinimui. Be šių, yra dar biotino (vitamino H), rutino (P), kuris dalyvauja okcidacijos-redukcijos reakcijose ir visiems gerai žinomos askorbininės rūgšties (vitamino C).

Žiedadulkėse yra ir kitų junginių, dažančių medžiagų, antibiotikų ir mineralinių druskų. Daugiausia randama kalio, kitų – kiek mažiau. Yra ir mikroelementų – arseno, aliuminio, vario, mangano, geležies, kobalto bei molibdeno.

Tad nenuostabu, kad žiedadulkės, turėdamos tiek daug gyvybei reikalingų ir svarbių medžiagų, yra maistas ne tik bitėms, bet ir tūkstančiams kitų rūšių vabzdžių.

Kai mokslininkai ištyrė žiedadulkių savybes, vertingas, žmogaus organizmui reikalingas jų medžiagas, imta rekomenduoti jas vartoti kasdieniame gyvenime. Sergant kai kuriomis ligomis, žiedadulkės gali būti ir vaistas. Galima vartoti jas grynas, dar geriau sutrintas arba sumaišytas su uogiene, medumi (santykiu 4:1 iki 1:1). Gydymo trukmė 1-3 mėnesiai. Ypač naudingos žiedadulkės sveikstantiems ligoniams, pagyvenusio amžiaus žmonėms: pagerėja apetitas, greitai grįžta jėgos, didėja kūno svoris, gerėja savijauta, darbingumas. Tačiau gydytis žiedadulkėmis galima tik gydančiam gydytojui paskyrus. Kai kuriems asmenims žiedadulkės sukelia alergiją, todėl pirmiausia kiekvienu konkrečiu atveju reikia ištirti, ar vartotojas nėra alergiškas žiedadulkėms.

Lietuvoje žiedadulkėmis mus aprūpina bitininkai. Jie specialiai pagamintomis grotelėmis bičių darbymečio metu užtveria avilio lakas. Bitė, skverbdamasi pro groteles į avilį, kliudo jas užpakalinėmis kojomis, ir žiedadulkės nuo jų nubyra. Bitininkai jas susirenka, tuo pačiu papildomai išnaudodami darbščiąsias biteles.

Iš bičių šeimos galima paimti 10-15% surinktų žiedadulkių. Taigi iš vidutiniškai pajėgios bičių šeimos per metus galima gauti 2,3-3,3 kg žiedadulkių.

Lietuvos bitininkai ir šioje srityje turi nemažų laimėjimų. Šio vertingo produkto galima nusipirkti specializuotose bitininkystės parduotuvėse tabletėmis arba sumaišyto su šaltalankio vaisių luobelėmis.

Doc. Eugenijus Kanopka

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 5