Jau senovėje žmonės bandė aiškintis savo sapnus. Sapnų aiškinimas klestėjo įvairiose kultūrose, būdavo net profesionalūs sapnų aiškintojai, kuriami sapnininkai.

Sapnas yra glaudžiai susijęs su jo žodine išraiška ir kiekvienoje tautoje yra savita, tik ta kalba kalbantiems žmonėms būdinga sapnų kalba. Pavyzdžiui, senovės graikų filosofas Artemidoras aprašė, kaip sapnų aiškintojas Aristandras sėkmingai išaiškino Aleksandro Makedoniečio sapną. Aleksandras Makedonietis su savo armija apsupo Tyro miestą, bet neįstengė jo paimti ir dėl to labai nusiminė. Vieną naktį jis susapnavo sapną apie Satyrą, šokantį ant skydo. Pakviestas sapnų aiškintojas Aristandras išskaidė žodį „satyras“ į sudedamąsias dalis „sa“ ir „tyras“ (tai reiškia „Tyras tavo“). Taip padrąsintas Aleksandras Makedonietis sustiprino puolimą ir paėmė miestą.

Mūsų tautos istorijoje sapnų aiškintojo žodis irgi buvo svarbus. Legendoje apie Vilniaus įkūrimą Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas susapnavęs geležinį vilką, staugiantį ant kalno. Krivis Lizdeika išaiškinęs sapną taip: ant to kalno reikia pastatyti pilį, apie kurią garsas sklis po visą pasaulį (kaip vilko staugimas) ir kuri bus priešui neįveikiama (kaip geležinis vilkas).

Šiuolaikinėje psichoterapijoje, be kitų metodų, naudojamas ir sapnų interpretavimas. Pirmas iš objektyvių mokslinių pozicijų sapnus pradėjo nagrinėti žymiausias mūsų laikų psichologas, psichoterapeutas prof. Z. Froidas (S. Freud). Jis reabilitavo sapną kaip prasmingą žmogaus psichikos procesą, atskleidė sapnų susidarymo mechanizmus, surado konkretų metodą sapnams aiškinti.

Siame straipsnyje paliesime svarbiausius psichologinius sapnų formavimosi aspektus.

NORO PATENKINIMAS SAPNE

Kas skatina žmogų veikti? Atsakyti nesunku – veikti skatina norai. Visi žmogaus psichiniai procesai (suvokimas, mąstymas, jausmai ir kt.) pajungti norų tenkinimui ir siekia vienus atmesti, kitus – įgyvendinti. Tiek bet kurio psichikos produkto, tiek ir sapno varomoji jėga yra noras. Sapną sukeliantys norai paprastai nėra žmogaus įsisąmoninti, jie išstumti iš sąmonės lauko ir budrumo metu bent jau tiesiogiai nepatenkinami. Miegant susilpnėja psichinė jėga, slopinanti konkrečiam žmogui nepriimtinus norus, ir jie pasireiškia sapno pavidalu.

Galima išskirti du pačius bendriausius žmogaus psichikos reagavimo būdus: išorinis dirgiklis ir reakcija į jį bei vidinis dirgiklis ir reakcija į jį. Nagrinėjant sapnų psichologiją, svarbesnis antrasis reagavimo būdas ir subjektyviai patiriami kaip poreikis dirgikliai, atsiradę dėl įvairių biocheminių organizmo procesų. Žmogaus reakcija yra nukreipta į to poreikio tenkinimą arba į nemalonių pojūčių dėl nepatenkinto poreikio šalinimą. O noras – tai siekimas patirti malonumą dėl poreikio patenkinimo. Vėliau šis jausmas gali kilti dėl žmogaus susikurtos realios situacijos arba, patiriant tam tikras būsenas (pvz., haliucinacijos, sapnai, svajos), pakartojančias atmintyje esančias pirmines noro patenkinimo situacijas. Tačiau pastaruoju atveju iš tikrųjų poreikis nepatenkinamas, o psichinis aparatas yra priverstas eikvoti energiją nuolatiniam tokios būsenos palaikymui. Todėl, siekiant tikslingiau panaudoti organizmo energiją, būtina sustabdyti grįžimą į haliucinacinį noro tenkinimą ir ieškoti būdų sukurti poreikį patenkinančią situaciją realiame pasaulyje. Šis grįžimo sustabdymas ir dirgiklio išjungimas – psichinės sistemos, kuri valdo žmogaus valingą elgesį, uždavinys. Tie norai, kuriems ši sistema neleidžia užvaldyti motorikos, yra išstumiami iš sąmonės. Jiems lieka aplinkiniai išsikrovimo būdai.

Sapnas išlaiko minėtos primityvios, haliucinacinės ir dėl netikslingumo atmestos psichinio aparato veiklos pavyzdį bei teikia informaciją apie neįsisąmonintus norus, o kartu – apie psichogenines asmenybės vystymosi, kūrybiškumo, produktyvumo barjerų, charakterio savybių ir t. t. priežastis.

Norus, pasireiškiančius sapne, galime susieti su vaikystės patyrimais, todėl sapną apibrėžtume kaip tenkinimą ankstyvosios vaikystės norų, perkeltų į naują patyrimą, nes vėlesnių neįsisąmonintos psichikos dalies darinių formavimosi pagrindas – vaikystės išgyvenimai. Dauguma sapnų nė iš tolo neprimena noro tenkinimo ar malonumo pojūčio. Taip yra dėl to, kad sapnas – ne tiesioginis, o iškraipytas, užmaskuotas noro tenkinimas.

NORŲ TENKINIMO IŠKRAIPYMAS

Yra tam tikra psichinė jėga, kuri priešinasi išstumtų norų įsisąmoninimui ir tenkinimui, neleidžia jiems tiesiogiai užvaldyti mąstymo bei elgesio. Miegant ši kontroliuojanti psichinė jėga gerokai susilpnėja (nes išjungtas motorinis aparatas) ir išstumtieji norai, nors užmaskuota forma (dėl išlikusio „cenzūros“ poveikio) yra patenkinami sapne. Miegant likusi budėti „cenzūra“ veikia panašiai kaip ir budrumo metu – per baimę, gėdą ir panašiai. Todėl suprantama, kad vienos psichikos srities patiriamas malonumas yra nemalonus kitai: išstumtus norus valdanti psichikos sritis patiria malonumą, patenkindama norą, o kontroliuojanti sritis – neleisdama tam norui būti patenkinamam. Nemalonaus sapno turinio reikia norimo ir neleistino (iš „cenzūros“ pozicijos) malonaus užmaskavimui. Pavyzdžiui, žmogus sapnuoja, kad skęsta jo pažįstamas, kurį jis norėtų gelbėti, bet negali. Dėl to jaučiasi labai nemaloniai, net nubudus nemalonumas ilgam išlieka. Analizuojant sapną, paaiškėjo, kad sapnavusysis iš tikrųjų nemėgsta žmogaus, kurį matė sapne skęstant, nors budrumo metu reiškė jam palankumą… Šiame sapne žmogus išliejo išstumtąjį priešiškumą. „Cenzūra“, kuri neleido jam suvokti egzistuojant tokį norą, sukėlė nemalonumo jausmą, privertė jį pasijusti kaltu dėl agresyvaus troškimo patenkinimo.

Taigi sapnas kyla susidūrus dviem jėgoms – norui miegoti ir išstumtam, patenkinimo siekiančiam norui. Sapno turinį nulemia išstumto noro susidūrimas su psichine „cenzūra“. Jam pasireikšti telieka primityvus, haliucinacinis būdas, nes miegant kelias į motorinę sistemą būna uždarytas.

DU SAPNO LYGIAI

Išskiriami du sapno lygiai – sapno turinys (tai, ką mes sapnuojame) ir išstumti norai, slypintys už sapno (latentinės sapno mintys). Pastarieji teikia medžiagos sapnui, skatina jo atsiradimą.

Vienas sapno turinio elementas asociaciniais ryšiais liečiasi su keliomis latentinėmis mintimis, o viena latentinė mintis – su keliais sapno turinio elementais. Tai, kas latentinėse mintyse yra itin svarbu, sapne gali visiškai nepasireikšti, ir atvirkščiai, tai, kas atrodo itin reikšminga sapno turinyje, gali būti beverčiu latentinėse mintyse.

Sapno analizės uždavinys ir yra iš akivaizdaus sapno turinio atskleisti tai, kas slypi latentinėse mintyse.

Sapną sužadinti gali: 1) praėjusios dienos psichiškai vertingas išgyvenimas, tiesiogiai perduodamas į sapną; 2) keletas praėjusios dienos reikšmingų išgyvenimų, sapno sujungtų į visumą; 3) vienas ar keli praėjusios dienos reikšmingi išgyvenimai, sapne slypintys už tuo pat metu buvusio nereikšmingo išgyvenimo; 4) psichiškai reikšmingi išgyvenimai, kurie pakeičiami nereikšmingais praėjusios dienos įspūdžiais.

SAPNODAROS PROCESAS

Sapnodaros procesas – tai tokia psichikos veikla, kurios dėka iš latentinių sapno minčių labai greitai suformuojamas akivaizdus sapno turinys. Tai sudėtingas procesas. Aptarsime tik kai kuriuos esminius jo bruožus.

Sapnodaros procesas (arba sapnodara) visus sapno šaltinius sujungia į vieną visumą ir juos perdirba. Jis paima iš psichiškai vertingų elementų intensyvumą ir iš menkaverčių psichikos elementų sukuria naujas vertybes, kurios ir patenka į sapno turinį.

Sapnodara reiškiasi dvejopai: latentinių sapno minčių susidarymu ir jų pavertimu sapno turiniu. Latentinės sapno mintys priklauso į sąmonę nepatenkančiam „mąstymui“, iš kurio dėl tam tikrų persitvarkymų formuojasi ir mūsų sąmoningas mąstymas. Šio neįsisąmoninto mąstymo tikslas – iškrauti nepatenkintus, išstumtus norus ir taip sutvarkyti savo medžiagą, kad ji nebūtų veikiama kontroliuojančios psichikos jėgos. Visų pirma – tai psichinio intensyvumo perkėlimas, net iki visiško psichinių vertybių perkainojimo. Tai toks psichinis procesas, dėl kurio iš svarbiausios latentinių minčių elemento dalies sapno turinyje lieka tik užuomina.

Veikiant kontroliuojančiai jėgai, įvyksta ir kitas, panašus procesas – akcento perkėlimas. Dėl šio proceso visiškai nereikšmingas įspūdis (pvz., dėl laiko, kontrasto ir pan. asociacijų) yra sujungiamas su didelę psichinę vertę turinčiu elementu, tuo pačiu lyg ir „užstoja“ pastarąjį. Todėl psichiškai vertingas, bet nenaujas elementas gali būti sapno susidarymo procese pakeistas nauju, tiktai psichiškai nereikšmingu elementu. Atrodantys nereikšmingi ankstesni įspūdžiai patenka į sapną todėl, kad akcento perkėlimas, pakeičiantis psichiškai vertingą medžiagą į nereikšmingą, yra jau įvykęs.

Trečias sapnodaros procesas – tai pavaizdavimui tinkamų elementų atrinkimas. Tai reiškia, kad vertingesni ir turį didesnę tikimybę patekti į sapno turinį yra tiek latentinių minčių elementai, tiek praėjusios dienos įspūdžiai, kurių žodinę išraišką lengviau paversti vaizdine. O lengviausia pavaizduoti tuos elementus, kurie yra itin konkretūs, sudaryti iš regimosios, akustinės ar kitos pojūčių sistemos pėdsakų atmintyje. Todėl pavaizdavimui sapne netinka abstrakčios sąvokos, jos turi būti sukonkretinamos ar pavaizduojamos analogijos pagrindu. Keičiant abstrakčias sąvokas mažiau abstrakčiais vaizdiniais, naudojamos ir kalboje esančios priemonės – priežodžiai, patarlės, „slengas“, senesnės, mažiau kalboje vartojamos, bet vaizdingesnės sąvokos (pavyzdžiui – „draugas“ sapne gali būti pakeistas „bičiuliu“ ir sapnuotis bitės, bitininkas ir pan.). Kaip ir liaudies kūryboje, taip ir sapne, be specifinių, nacionalinių ypatumų, yra ir visiems žmonėms bendrų bruožų, bendros simbolikos. Todėl, be abejo, aiškinant sapnus, be gero psichologinio pasiruošimo, psichoterapijos išmanymo, svarbu gerai žinoti šnekamąją kalbą, folklorą, mitologiją ir panašiai.

Be atrenkamosios sapnodaros proceso funkcijos, yra dar ir kuriančioji. Kai norima sukurti intensyvesnius sapno turinio elementus, negu yra nepriimtinieji latentinių minčių elementai, įsijungia sutelkimo (kondensacijos) procesas. Jo paskirtis – sukurti kolektyvinius vaizdinius ir surasti keleto latentinių minčių „bendrą vardiklį“. Kolektyvinis asmuo (panašiai ir „bendras vardiklis“) dažniausiai sudaromi taip: į sapno turinį patenka nežinomas asmuo, turintis keleto pažįstamų žmonių bruožus arba sapnuojamas pažįstamas žmogus elgiasi taip, kaip būdinga vienam ar keliems kitiems asmenims.

Paskutinė sapnodaros proceso funkcija – antrinis apdorojimas yra panašus ir į mūsų budrumo būklėje vykstantį mąstymą. Šio proceso tikslas – paaiškinti sapną. Labiausiai vykusiais atvejais pasiekiamas įspūdis, jog sapnas buvo kaip filmas, logiškas, su nuosekliai besivystančiu siužetu. Šis procesas užpildo spragas, tuščius tarpus sapno medžiagoje, susieja atskiras dalis ir tartum įneša aiškumo, tačiau – apgaulingo, trukdančio suvokti tai, kas iš tikrųjų slypi už sapno turinio. Šie papildymai yra nepatvarūs ir pirmiausia užmirštami – tai paaiškina įspūdį nubudus, jog buvo daug sapnuota, o prisiminti tepavyksta tik atskiras detales.

Suprantama, kad sapnas yra unikalus kiekvienam konkrečiam žmogui ir turi savo specifinę „kalbą“.

Baigiant norėtųsi pabrėžti, kad daugelyje žmogaus pažinimo ir veiklos sričių praktika natūraliai užbėga už akių teorijai. Taip pat ir žmogaus psichologijos srityje psichologinė praktika (ypač visa tai, ką žymus psichologas E. L. Sostromas vadina terapine psichologija) aplenkia išsamios, visaapimančios teorijos sukūrimą. Tik gerokai vėliau buvo nustatyta, kad, pavyzdžiui, suardžius tam tikrą gyvūno smegenų dalį, jis sapnuodamas elgiasi taip, kaip elgtųsi nemiegodamas (pvz.: katinas vaikosi pelę, kurios nėra). Toks eksperimentas rodo, kad iš tikrųjų egzistuoja tam tikra smegenų struktūra, susijusi su kontroliuojančios funkcijos atlikimu, t. y. sulaiko poreikio impulso perėjimą į motorinį aparatą miego metu. Tai patvirtina jau anksčiau praktinio sapnų aiškinimo dėka nustatytos kontroliuojančios psichikos srities egzistavimą.

Taigi atrodanti beprasmiška žmogaus psichinė veikla – sapnavimas yra motyvuota, prasminga ir naudinga.

Z. Froidas yra pavadinęs sapnus „karališku keliu“ į žmogaus sielos neįsisąmonintą dalį. Galime papildyti, kad sapnai taip pat yra „karališkas kelias“ į savęs pažinimą, savo elgesio motyvų geresnį supratimą bei kliūčių asmenybės vystymuisi pašalinimą.

Virginijus Pocius

„Mokslas ir gyvenimas“

1988, Nr. 3