Visą gyvenimą įvairiose situacijose, specialiai klausantis ar šiaip girdint, žmogų lydi muzika. Susumavus laiką, skiriamą muzikai per gyvenimą, kai kam (melomanams, muzikams profesionalams) susidarytų ne vieni metai. Net tie, kuriems muzikos galėtų visai nebūti, jos prisiklauso, nors progų tam neieško. Tad muzikos vietą ir svarbą gyvenime verta aiškintis.

Tobuliausios bendravimo su muzika formos, be abejo, yra jos kūrimas, atlikimas ir klausymasis ją suvokiant, visą dėmesį skiriant tik muzikai. Muzikinėje literatūroje muzikos suvokimas dėmesį skiriant tik jai, yra bene labiausiai nagrinėtas. Giliam jos suvokimui būtini muzikinė patirtis ir jos subtilybių išmanymas, humanitarinė kultūra ir filosofinis išprusimas, taigi turtingas vidinis pasaulis. Nors sąlygos ugdyti asmenybės dvasinę kultūrą šiandien yra palankios, tačiau pakilti paprastam klausytojui iki didžiųjų akademinės, ypač šiuolaikinės, muzikos viršūnių nėra taip paprasta. Panašiai kaip filosofijos, logikos ar menotyros tyrinėjimai, taip ir daugelis pasaulinių muzikos meno šedevrų „plataus vartojimo preke“ vis dar netampa. Gyventi bei tapti inteligentišku žmogumi galbūt įmanoma ir be šių vertybių.

Šalia muzikos klausymosi ją suvokiant, skiriant dėmesį tik jai, nepaprastai gajus yra įprotis girdėti muzikos įrašus, transliaciją, tuo pat metu dirbant įvairius darbus. Tai nėra žmonių išlepimas, o tik pratęsta folklorinė muzikos gyvavimo tradicija, atsiradusi kartu su asmenybe, žmonių mitologiniuose ritualuose ir iš poreikio sudvasinti darbą bei atokvėpius. Atsiradus gausybei muzikos atkūrimo ir skleidimo technikos, žmonės šalia bendro triukšmo beveik nuolatos girdi muziką. Šiandien dirbant jau ne dainuojama, o klausomasi muzikos įrašų arba tik jie girdimi, Kyla klausimas: kokį poveikį žmogui turi šios vos girdimos ar atsitiktinai išgirstamos įvairiausių muzikos stilių ir žanrų kūrinių nuotrupos.

Po Spalio revoliucijos žinoma pedagogė V. Sackaja, dirbdama Pirmojoje bandomojoje liaudies švietimo stotyje, organizavo vaikų muzikinį auklėjimą bei savišvietą ir tyrė stichinius muzikinius įspūdžius. Visi kolonistų domėjimosi muzika atvejai būdavo registruojami jų asmeninėse kortelėse, stichiški įspūdžiai kiek įmanoma buvo ribojami, bet kolonistai greta vertingų dainų dainuodavo ir menkavertes gatves daineles. Taigi gerai organizuoto muzikinio auklėjimo sąlygomis ne visų vaikų muzikiniai poreikiai būna patenkinami ir progai atsiradus tos spragos užpildomos abejotinos vertės dainomis.

Pagal dėmesio aktyvumą skirtinos bent trys nevientiso muzikos girdėjimo ir jos suvokimo, specialiai nesiklausant, rūšys, Pirma, kai girdint muziką dar kas nors daroma. Antra, kai dirbant klausomasi muzikos, pavyzdžiui, kad nenusibostų darbas. Ir trečia, kai visas dėmesys skiriamas vien darbui, o muzika skamba tik kaip fonas. Jeigu žmogus nutarė pasiklausyti plokštelės ir kartu tvarkyti kambarį – toks muzikos klausymasis artėja prie muzikos suvokimo, kai dėmesys skiriamas tik jai, nes iš tikrųjų šiuo atveju dėmesį galima koncentruoti į kūrinį. Tačiau, kai dirbant kruopštesnį darbą dar įsigeidžiama girdėti muziką, jai būna skiriamas tik antraeilis dėmesys. Jei darbas reikalauja susikaupimo, o skambanti muzika blaško dėmesį, tuomet nukenčia abu procesai. Pavyzdžiui, mašininkė, turinti skubiai spausdinti tekstą, tuo pat metu nutarė pasiklausyti pageidavimų koncerto. Be abejo, klausytis muzikos ir be klaidų spausdinti ji negalės. Nors dažnai pastebima, kad daugelio įstaigų darbuotojai visą dieną dirba įsijungę radijo imtuvą. Ilgesni muzikos kūriniai tokiais atvejais suvokiami paviršutiniškai. Taip klausantis akademinės muzikos, vargu ar galima ją pamėgti. Tačiau teisingai elgiasi kai kurie darbuotojai (vairuotojai, kasininkės ir kt.), kai dirbdami klausosi pramoginės muzikos įrašų, nereikalaujančių dėmesio ir neatitraukiančių nuo darbo, itin svarbu tada ir muzikos įrašų repertuaras. Pavyzdžiui, amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad ramios muzikos fone mašininkių darbas intensyvėja 8,8% (esant tam pačiam klaidų skaičiui), o gyva, judri muzika kenkia mašinraščio kokybei. Tačiau jos reikia klausytis saikingai, nes gali atbukti dėmesys, ir tuomet muzika bus tik triukšmingas, nervinantis fonas.

Įvairių žanrų muzikos fono girdėjimas dažnai padeda susikaupti, gerina darbo kokybę, intensyvina patį darbą. Ypač efektyvus lengvosios muzikos bei greitesnio tempo instrumentinės muzikos poveikis. Tačiau ją naudoti tam reikia atsargiai. Pavyzdžiui, eksperimentavę per piešimo pamokas su trečių ir penktų klasių mokiniais, Permės psichologai nustatė, kokį poveikį muzikos fonas daro piešinių tematikai, 5b ir 5v klasėse pamokų metu skambėjo magnetofono įrašai, o 5a klasėje muzikos fono nebuvo. Apie muzikos kūrinius nebuvo teikiama jokios informacijos, visose trijose klasėse leista piešti laisva tema. Paaiškėjo, kad herojinių-patriotinių melodijų (I. Dunajevskio, A. Pachmutovos) fone 5V klasėje 71,9% piešinių buvo karo tema. Lyrinės muzikos (E. Grygo, K. Sen-sanso) fone 5b klasėje 75,8% piešinių buvo apie gamtą. Per pamoką, kurioje neskambėjo muzika (5a klasėje) piešta įvairiomis temomis: 36,3% – karo, sporto, kosmoso, 27,2% – gamtos tema, 24,2% – skaitytų pasakų motyvais. Tapatus eksperimentas trečiose klasėse patvirtino spėliojimus apie vaikų mąstysenos priklausomybę nuo muzikos fono.

Šis tyrimas parodė, kad muzikos fonas gali valdyti vaizduotę, per pasąmonę veikti sąmonę. Tačiau galutinis asmenybės estetinės sąmonės ugdymo rezultatas šiuo atveju lieka vis dėlto neapčiuopiamas. Nors tam tikras muzikos fonas daro įtaką kūrybiškumui, t. y. teminiam kryptingumui, tačiau neaišku, ar jo poveikis išlieka. Jei keletą metų per pamokas bus transliuojama tik karinė-patriotinė arba tik lyrinė muzika – ar taps mokinys karingu arba tik gamtą mylinčiu? Atsakymo kol kas nėra. O kaip tik tai labiausiai domina tyrinėtojus bei auklėtojus.

Iki šiol specialistai dažniausiai įspėdavo, kad kenksmingas yra muzikos garsumas ir patartina neviršyti 90 decibelų ribos. Pasirodo, jog ne mažiau pavojingas žmogui ir garsų trukmės saiko pažeidimas, ypač skambančio muzikos fone. Fiziologai nuogąstauja, kad kūdikiams, per ilgai girdintiems muzikos foną, gali nusilpti klausos jautrumas, sumažėti gebėjimas girdėti ir pergyventi muzikos subtilumą. Be to, ilgiau skambantis ryškus ir pastovus popmuzikos ritmas nesutaria su fiziologiniais organizmo ritmais. Senųjų liaudies dainų tempų ir ritmų įvairovė šiuo požiūriu artimesnė biologinei žmogaus prigimčiai. Ne veltui sakoma, kad motinos širdies muzika daugeliu atžvilgių gali nulemti kūdikio vystymąsi, širdies dūžiai turi įtakos kalbai, muzikalumui, emociniam jautrumui.

Kai muzika nėra dėmesio centre, o suvokiama kaip palydimasis reiškinys, jos poveikis būna įvairus. Nelygu veiklos pobūdis, muzika turi įtakos fizinio bei protinio darbo rezultatams, teikia pramogą poilsio metu, mažina nuovargį ir pan. Kad muzika kelia darbingumą, pastebėta jau seniai, tačiau sąmoningai ją naudoti tam tikslui imta tik XVII amžiuje. Pietų Amerikos indėnai girdėdami muziką geriau atlikdavo fizinį darbą. XX a., ėmus sparčiai mechanizuoti gamybą, buvo pradėta naudoti psichologiniai darbo intensyvinimo metodai, tarp jų – ir muzikos transliavimas darbo metu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kai kurių įmonių savininkai didžiavosi, jog iš gramofonų skambantys sinkopuoti ritmai aktyviau už meistrų pastangas didina darbo našumą. Vien trečiajame dešimtmetyje JAV buvo per 670 įmonių, kuriose buvo naudojama ši funkcinė muzikos galia.

Deja, įžengusi į namus, įvairi muzikos atgaminimo ir transliavimo aparatūra keičia žmonių estetinę sąmonę. Ryškėja individualūs psichologiniai ypatumai bei muzikinio skonio ir interesų skirtumai. Todėl dažnai sunku parinkti muziką klausymuisi darbovietėje. Kad muzika skatintų našiau dirbti, reikia atkreipti dėmesį į tam tikrus specifinius momentus. Pirma, turi būti tinkamas muzikos garsumas. Dėl silpno dirginimo nesusidaro refleksiniai ryšiai, o per stiprus garsas savo ruožtu sukelia nereikalingus refleksus ir kliudo susiformuoti pastoviems skatinimo židiniams. Antra, tam, kad muzika neblaškytų, funkcinėje programoje neturi būti monumentalių klasikinių kūrinių bei vokalinės muzikos. Lieka nesudėtingos instrumentinės pjesės. Bet ir tuo funkcinio muzikos naudojimo ribojamai nesibaigia. Pasirodo, kad muzika, kuri nepatinka dirbantiesiems, gamybos rodiklius gali netgi mažinti. Taigi, kad nebūtų gamybos nuostolių (tada muzikos transliavimas netenka prasmės), reikia derinti ją prie dirbančiųjų muzikinio skonio, kuris darosi vis skirtingesnis. Muzikos transliavimas darbo metu, poilsiaujant ar terapiniais tikslais turi atitikti klausytojo individualybę bei estetinį sąmonės lygį. Mat žmogus niekada nelinkęs iki galo pasiduoti jo asmenybės niveliavimui. Be to, ne visi žmonės vienodai reaguoja į muzikos foną, net ir turėdami panašų muzikinį išsilavinimą. Teko pastebėti, kad kai kuriems kompozitoriams skaitant korektūrą ar perrašinėjant natas muzikos fonas netrukdo, netgi patinka, o kiti, skambant nors ir tyliausiai muzikai, nervinasi, negali susikaupti.

Tokie yra muzikos klausymosi ir suvokimo netolygumai. Atskiro aptarimo verti televizijos laidų, kino filmų, meninės gimnastikos, choreografijos, dramos spektaklių, apeigų, švenčių ir kitokios muzikos palydimasis vaidmuo ir jos suvokimo ypatumai, šiandien daugumai žmonių atsiranda poreikis bent retsykiais pasiklausyti rimtosios (klasikinės ir šiuolaikinės) muzikos, apmąstant profesinius dalykus. Dailininkai skambant tokiai muzikai kartais lengviau randa tinkamą ritminį, spalvinį sprendimą, aktoriai – naują vaidmens traktuotę, filosofai gali pasitikslinti, pavyzdžiui, formos ir turinio bei kt. kategorijų sampratą. Rimtoji muzika padeda žmogui susikaupta nuteikia jį kūrybiškai. Jau Renesanso muzikos estetikai teigė, jog muzika naudinga ne vien tuo, kad jos dėka dorai leidžiamas laisvalaikis, bet ir tuo, kad skatina imtis vertingesnių darbų.

Filos. m. k. Vaidas Matonis

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 1