Humoreska: Paskata (1990)

cal2009-11-10  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose LTSR Įdomybės

Pakviestas į gamyklos novatorių susirinkimą, iš pradžių nudžiugau. Na, štai! Pagaliau kažkas prisiminė, kad ir aš kitados buvęs neblogas racionalizatorius. Kiek vėliau, realiai įvertinęs padėtį, net prisėdau. Dieve mano, negi pas mus dar yra tokių žmonių, kuriems rūpi techninė pažanga?! Na, o dar po valandėlės, kai viską perkračiau mintyse, mano lūpas iškreipė sardoniškas šypsnys. Che! Lig šiol skelbtus konkursus visada laimėdavo tie patys žmonės. Argi jie atsisakys iš anksto išsidalintų tų kuklių premijų?

- Kaip sau nori, – pasakiau bendradarbiui Gurkštui, – o aš neisiu. Apmaus ir vėl kaip darželinukus, iš tolo rodydami saldainį.

- O aš eisiu, – atsakė Gurkštas. – Na tai kas, kad neįgyvendins daugybės mano pasiūlymų! Aš dar turiu ne vieną įdomų sumanymą. Kas žino, – įsisvajojo jis, – gal, esant ūkiskaitai, paprastam žmogui bus leista iškovoti ne tik skatinamąją, bet ir svaresnę premiją?

- Netikiu, – numojau ranka.

- Verčiau negaišti laiko.

- Nebūk toks pesimistas, – tarė bendradarbis. – Prisimink, kiek premijų nuraškydavom jaunystėje. Gal bus persitvarkyta ir šia prasme? Gal kas nors nubyrės ir darbo eiliniams?

Jo žodžiai padvelkė atlydžiu, ir aš nusprendžiau nueiti į susirinkimą. Gal šis kvietimas iš tikrųjų pranašauja permainas?

Iš pradžių, beje, taip ir buvo. Kalbėjome daug ir iš širdies. Ginčijomės. Siūlėme įvairius veiklos pagyvinimo variantus.

- O aš manau, – pagaliau prabilo vyriausiasis mechanikas, tarp kitko, pats veikliausias mūsų novatorius, – kad nieko naujo nesugalvosim. Užuot pilstę iš tuščio į kiaurą, paskelbkime dar vieną racpasiūlymų konkursą. Bet tokį, kuris visus iškart sudomintų!

- Nebloga mintis, – iškart susidomėjo šiuo pasiūlymu vyriausiasis energetikas, irgi labai aktyvus racionalizatorius. – Tik premijos turi būti solidžios. Tada konkuruoti norės visi.

- Aš, tarė vyriausiasis technologas, mūsų novatorius Nr. 3, – irgi už svarias premijas. Juk sarmata nešti namo tuos duonpinigius, kuriuos pasiimdavome seniau! Manau, – gudriai prisimerkė, – kad nepažeisime finansinės drausmės, jeigu premijos bus bent dešimt kartų didesnės negu visada, a?

- Būk ramus, – patikino direktoriaus pavaduotojas, pats vienas niekad nedalyvaująs konkursuose, o tiktai su pirmąja trijule. – Dabar įmonės pačios išsilaiko, todėl su finansais galime elgtis kaip tinkami. Na, – paragino jis, – balsuokim. Kas už – prieš – susilaikė?

Nežinau, kaip kiti, o mudu su Gurkštu rankas pakėlėme vangiai. Įsivyravo kapų tyla, ir tą begarsę kalbą direktoriaus pavaduotojas gerai suprato. Jis palinko prie vyriausiojo mechaniko ausies.

- Man regis, – tuoj prabilo šis, – jog reikia skirti ir skatinamąją premiją, taip pat dešimteriopai didesnę negu įprasta. Kas už?

Šįkart visų rankos pačios šoktelėjo aukštyn. Gurkštas kumštelėjo man į šoną. Oho, dėl tokių pinigų pasivaržyti dievaži verta! Kažkuriam mirtingajam ši premija tikrai atiteks. Jeigu, suprantama, konkursu nesusidomės mūsų vyriausiasis konstruktorius…

Augustas Tamalignas

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

199o, Nr. 2