Kelyje į rinką (1990)

cal2009-11-14  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose LTSR Verslas

Nomenklatūrinės grandines ir komandiniai saitai

Respublikos ūkio materialinio aprūpinimo posūkis į rinką neišvengiamas. Vienas pagrindinių rinkos reikalavimų – tiek gamybinė, tiek prekybinė įmonė turi sugebėti sekti prekių konjunktūrą: išmokti laiku išimti iš apyvartos senas ir vietoj jų gaminti arba parduoti naujas, atitinkančias ne tik vietinius poreikius, bet ir tarptautinės rinkos standartus. Taip užtikrinamas nenutrūkstamas prekių judėjimas ir įmonių savalaikis atsinaujinimas.

Kokia gi turėtų būti prekių apytakos tarp įmonių kontrolės sistema Respublikoje? Kaip dabartinį Lietuvos ūkio materialinį aprūpinimą galima pervesti į rinkos sąlygas?

Kol kas nenutrūkstamai prekių apytakos kontrolės sistemai tarp įmonių nėra įstatyminių rinkos prielaidų, nes iki šiol įmonę vis dar trikdo įvairios administracinės-monopolinės komandos. Pavyzdžiui, 1988-aisiais Respubliką taip komandavo apie 150 sąjunginių, sąjunginių-respublikinių ir vietinių ministerijų bei žinybų. O juk tokioje nedidelėje teritorijoje kaip Lietuva yra palankios ūkinės sąlygos veikti tokiai sistemai: 50 km/h greičiu pervažiuoti išilgai Respubliką pakanka 7,5, o skersai – 5,5 valandos. Taigi apskritai prekei transportuoti tarp įmonių tereikia apie 6,5 valandos. Ši aplinkybė turi atsispindėti sutartiniuose įsipareigojimuose. Tuo tarpu nūnai prekių tiekimas yra derinamas ūkinėse sutartyse tarp įmonių labai retai dekadomis, dažniausiai – ketvirčiais. O jei sutrinka prekių tiekimas iš už Respublikos ribų, derinimas per žinybines instancijas trunka ne tik mėnesius, bet ir pusmečius, kol pagaliau iniciatyvos tokiai problemai išspręsti nesiima pats vartotojas.

Dabar palyginkime, kaip derinami įmonių veiksmai pas mus ir kaip užmezgami įmonių prekybiniai kontraktai užsienyje. Imkime kad ir Vakarų Europą. Antai VFR įmonės sutartyse numato prekių pristatymo terminus iki 24 valandų, o JAV įmonės, panaudodamos informacinius duomenų apie prekes bankus, operatyvinius komercinius kontaktus nustato tiesiog žaibiškai: informacijos paruošimas užtrunka iki 5, o jos perdavimas – iki 2 minučių.

Akivaizdu, jog dabartinis prekių judėjimo valdymo būdas yra visiškai atsilikęs. Todėl būtų didžiausia klaida palikti ne tik sąjunginiams, bet ir respublikiniams administraciniams-monopoliniams centrams teisę toliau kištis į įmonių veiklą metams arba net keleriems (kaip siūloma kai kuriose materialinio aprūpinimo pertvarkymo koncepcijose pereinamajam laikotarpiui), nekeičiant sutartinių santykių turinio.

Be to, įmonių veikloje pakeliui į rinką yra dar didesnė kliūtis – valstybinių planavimo ir valdymo organų monopolija į prekės nomenklatūrą. Šią teisę yra pasiskirstę ir ja naudojasi nemažai tokių šeimininkų Lietuvoje: TSRS bei LTSR valstybinis plano, tiekimo komitetai, kai kurios ministerijos ir žinybos.

Šios monopolijos turi išskirtinę privilegiją – gali neleisti formuotis pilnam prekės apytakos ratui (gamyba-cirkuliacija-vartojimas), jos veikimo sistemai ir Respublikoje, ir šalyje, kadangi yra griežtai pasiskirsčiusios tarpusavyje šią įtaką: kokia prekių nomenklatūra kam priklauso. Be jų valios nė viena jos priklausomybėje esanti prekė neturi teisės pajudėti iš vietos. Dėl to įvyko ir įtakos sferų pasidalijimas pačiose įmonėse. Taip tarp prekės apytakos rato stipinų yra įvarytas pleištas, kuris neleidžia judėti natūralia kryptimi – pagal paklausą. Ji priversta slinkti nuo įmonės prie įmonės pagal komandą, nuleistą iš centro. Tai didžiausias stalinistinio laikmečio ūkio sistemos „laimėjimas“ – atskirti prekę nuo žmogaus ar įmonės poreikio bei paklausos ir prirakinti ją prie valstybinio centro valios.

Taigi, pritvirtinus nomenklatūrines grandines ir uždėjus komandinius saitus, ir prekė, ir įmonė prarado natūralų vystymąsi. Pirmaisiais dešimtmečiais (1944-1965 m.) jos vystėsi dar iš inercijos, o pastaruoju metu inercija krinta. Ir tempas lėtėja. Antai 1955-1965 m. pramonės produkcijos apimtis padidėjo 3,7 karto, 1965-1975 m. – 2,6, o šiam penkmečiui planuojama tik 1,2 karto. Taigi aišku, jog toks vieningas planinis prekės ir įmonės valdymas negalėjo duoti gerų rezultatų.

TSRS dabar veikia net 20% nuostolingų įmonių, o Respublikoje – 12%. Tarybinėse įmonėse pagaminta produkcija garsėja pasaulyje kaip sunkiasvorė. Pagrindiniai įmonių fondai atnaujinami lėčiausiai, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, stabdomas mokslo ir technikos naujovių diegimas, tuo tarpu visame pasaulyje skubama tuojau pat pritaikyti bet kurią jų. Na, ir svarbiausias centralizuotų nomenklatūrinių bei komandinių valdymo organų pasiekimas, kad dabar 5% šalies įmonių disponuoja 80% prekių. O juk užsienio prekybos ekspertų nuomone, norint įgyti prekės valdymo monopoliją, pakanka užvaldyti 30% rinkos. Ką gi, mūsų ūkis garsėja ne tik prekių ir įmonių valdymo supermonopolizacija, bet ir milžiniškais nuostoliais. Užuot maksimaliai subalansavus prekę su paklausa, būna atvirkščiai: daugelio rūšių produkcija nesubalansuojama visiškai arba tik minimaliai, nuolat palaikomas deficitas. Užuot ieškojus minimalaus prekės vertės atitikimo kainai, t. y. mažinus savikainą, ji maksimaliai pakeliama. Tai pagimdė finansinę infliaciją ir Respublikoje, ir šalyje.

Dar reikėtų įvertinti ir istorinę šios supermonopolizacijos reikšmę įmonei. Respublikos įmonėms nuėjus beveik pusšimčio metų kelią, galima padaryti bendresnę išvadą: jos jau seniai išeikvojo istorijos skirtus savalaikio atsinaujinimo limitus, todėl seniai atsiliko nuo užsienio įmonių, kurios sugebėjo laiku pasinaudoti šiuo brangiu šansu. Šiandien tokių įmonių dėka valstybės tapo ekonomiškai išsivysčiusiomis, turinčiomis savo vietą tarptautinėje rinkoje bei tvirtai žengiančiomis į ateitį. O mūsiškės ne tik nuskurdo, bet ir suseno techniškai, technologiškai bei moraliai.

Tai ypatingas krizinis prekės judėjimo ir įmonės veiklos valdymo momentas. Jį apibūdina šie bruožai: sutartiniai abipusiai įmonės tiekėjos ir įmonės vartotojos įsipareigojimai nevykdomi, įsiviešpatauja gamintojo diktatas – noriu gaminu, noriu ne; ką duosiu, tą ir pirksi; norėsiu – duosiu tau, norėsiu – kitam ir t. t. Šalia komandinės sistemos susiklostė daug kitų monopolinių kombinacijų variantų. Norint užtikrinti prekių apyvartą tarp įmonių, atsirado antikomandinė – šešėlinė problemų sprendimo sistema, veikianti jau pagal tikruosius rinkos dėsnius. Kadangi įmonės nebuvo laiku atnaujintos, efektyviai panaudojant savo finansus ir šalies bei užsienio kreditą, per šį laikotarpį vyko lėšų perdėjimas iš vienos valstybinės monopolijos kišenės į kitą bei pastarųjų švaistymas ne pagal paklausos-pasiūlos paskirtį, o pagal centrų valią. Lėšų stygius vertė įmonę trypčioti vietoje, atsilikti nuo pažangos, o dirbtinis pinigų kiekio didinimas dar labiau stiprino infliaciją ir maitino šešėlinę ūkinę sistemą.

Šakinė valstybinė ir žinybinė materialinio aprūpinimo sistemos, prekių judėjimo valdymo supermonopolizacijos centrai taip pat įnešė savąjį indėlį, siekdami išlaikyti antirinkos padėtį – tobulinti šakinę prekės valdymo sistemą, didinant deficito įvairovę bei įmonių atsilikimą.

Todėl suprantama, kad ilgiau laukti negalima. Artimiausiu metu būtina nuimti nuo prekės nomenklatūrines grandines ir sutraukyti prekės judėjimo komandinius saitus, nes tolesnė prekės valdymo krizė jau perauga į įmonių žlugdymą. To pasekmė – mūsų skurdas ir įmonių materialinio apsirūpinimo vargai. Ilgiau taip tęstis negali. Būtina dar kartą sugrįžti prie išeities taško, tik dabar jau naujomis natūralios prekės apytakos valdymo rinkos sąlygomis. Tam pirmiausia reikėtų išvaduoti prekę ir įmonę iš valstybinių monopolinių centrų gniaužtų, nuimti nomenklatūrines grandines, kad būtų galima laisvai judėti pagal pasiūlos ir paklausos kryptį. Antras žingsnis – administracinių-monopolinių saitų nuėmimas nuo prekės judėjimo. Tik taip bus visi šansai valdyti prekės judėjimą pagal pasiūlos ir paklausos kryptį.

Antanas Česnavičius

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

199o, Nr. 3