Įprastu Lietuvai žvyrkeliu rieda jau gerokai pavažinėta, bet dar eikli „Volga“. Jos paskirtis suvokiama tik užmetus akį. Bet kuris sutiktas vairuotojas, pamatęs ją, iškart perkrato savo paskutinių minučių biografiją: ar viskas tvarkoje, ar nepažeidžiau kokių nors taisyklių! Ir lengviau atsidūsta, kai VAI „Volga“, prieš jį sulėtinusi greitį, vis dėlto nuvažiuoja toliau. „Dėkui Dievui! Nors, atrodo, ir niekuo nenusikaltau, bet geriau be tokių pasimatymų“.

***

Kol pasiekėme Šiaulius, visą kelią tardžiau Vidaus reikalų ministerijos VAI valdybos viršininko pavaduotoją Leonardą Kęstutį Jasudį, darbui atidavusį jau visą dešimtmetį. Problemas žino kaip poterius. Jis ir padėjo jas surikiuoti.

Pirma pagal svarbą – technikos stygius. Ypač tai jaučia rajonai (pavyzdžiui, Palangos autoinspektorių grupė neturi nė vieno automobilio!). Norint visur suspėti, viską sužiūrėti, reikia gerų ratų. Ir ne vienų. Nekalbėsime apie konkrečius skaičius. Esmė – su turimais automobiliais aukščiau bambos neiššoksi. Dideles viltis VAI darbuotojai (ir jų kolegos iš kitų padalinių) puoselėja ryšium su rugsėjo 1 dieną įsigaliojusiu nauju LTSR Ministrų Tarybos nutarimu. Numatyta, kad 40% pinigų, surinktų už baudas, atiteks Centrui (tarp kitko, rinkliavos už transporto priemones pinigus Centras atėmė iš Respublikos biudžeto), o 60% Vidaus reikalų ministerijos žinion. Inspektoriai jau trina rankas: dabar tai pulsime problemas spręsti. Būtinai skirsime pinigų naujiems automobiliams įsigyti, seniems remontuoti (gerai, jei toms mašinoms benziną bus galima pirkti iš rinkos), kitai technikai pirkti.

Jei žinotumėte, kiek Respublikos miestuose tikrai veikiančių fotoaparatų, fiksuojančių greičio viršijimo atvejus, lengviau atsikvėptumėte. Pirmiausia, ši technika labai brangi, jai trūksta fotojuostų, be to, dažnai genda. Tą patį galima pasakyti ir apie greičio matavimo prietaisus „Barjer-2“ (kaina 1600 rb). Kol veikia, tvarka, o kai sugenda, reikia vežti į Minską ar Rygą. Po vieną neprivežiosi, brangu, tad tenka kaupti partiją. Taip dalis inspektorių lieka tuščiomis rankomis. Taigi tarybinė technika brangi, neilgai laiko, o remontas komplikuotas. Be to, jos mažai gaminama. Valiutos šiam reikalui vargu ar kas duos. Realiau ieškoti tokios technikos gamintojų Lietuvoje (pavyzdžiui, šiauliečiai jau baigia sutarti su miesto pramonės atstovais dėl šviesoforų plastmasinių korpusų gamybos). Kaip ir stulpelių, vamzdžių, grandinių ir dar daug kitų dalykų, taip reikalingų geram eismui organizuoti.

***

Už lango rudens vakaro vėsa, drėgmė ir paskutiniai dienos šviesos spinduliai. Retsykiais pabunda radijo stotis. Štai ir vėl: „Dėmesio, dėmesio, nuo restorano pajudėjo žalias „Žiguli“. Už vairo neblaivus vairuotojas“. Tai ne mums. Mes jau už Šiaulių, prie pat Gruzdžių.

Įvažiuojame į miestelį, sukame prie parduotuvės ir atsiremiame į pažeidėją: stovi draudžiamoje vietoje. Prasideda procedūra. O čia ir vėl pažeidėjas: gyvenimo nualintas žmogelis, morališkai spaudžiamas viršininko, sėdo už autobuso vairo vežti talkininkų, nors tam neturi teisės. Už miestelio – motociklininkas be teisių. Ir visa tai pusvalandžio derlius!

***

Kita labai svarbi problema – nerealus darbo užmokestis. Dabar statistinis milicijos darbuotojas gauna apie 170 rb (o transporto 280 rb). Pabandykite už tokius pinigus bjaurų rudenį ar šlapią pavasarį, svilinant vasaros saulei ar košiant pūgai pastovėti smogo ir triukšmo užtvindytoje gatvėje, kelyje, išklausyti dar bjauresnių keiksmų, grasinimų ar saldžių pataikavimų, nedviprasmiškų pasiūlymų. Nenustebčiau, jei po to pradėtumėte piketuoti prie Vykdomojo komiteto.

Respublikos VRM vadovybė visa tai žino, tačiau iki šiol buvo bejėgė ką nors pakeisti, įsigaliojus minėtam nutarimui bei Respublikai einant ekonominio savarankiškumo keliu, tikimasi šią nelygybę panaikinti.

„Kokios norėčiau algos!“ – mano klausimas prajuokina Raimondą Milinavičių lyg anekdotas. Jaučia, kad dar negreit iš valstybės sulauks uždirbtų pinigų už savo specifinį darbą. Bet pasvajoja: „O kad pridėtų prie dabartinių dar tris šimtelius. Ir techniką. Nelopytą. Ir aprangą, kad vasarą prakaitas nežliaugtų ar „mankštinantis“ su pažeidėju nekristų kepurė, o batų padai lankstytųsi, kai vejiesi kokį piemenį ar užkietėjusį recidyvistą. Va tada tai būtų!“ Neklausiu, kas tada būtų. Matau, kaip jis su porininku Stanislovu Pesecku dirba: ramiai, profesionaliai, reikliai, bet ir suprasdamas žmogų. Bet matau ir kokiomis sąlygomis.

***

Plentu lekia baltas aštuntukas. Greitis per šimtą. Įžūliai ir pavojingai visus lenkia. Ir inspektorių, važiavusį nuosava mašina. Ką tokioje situacijoje gali pareigūnas! Tai ne pats sudėtingiausias rebusas. VAI darbuotojai pakliūva ir į gerokai sudėtingesnes situacijas. Būna, kad po to visai nepelnytai prakaituoja teisme, lyg būtų nusižengę įstatymui. Kol kas mūsų juridiniuose dokumentuose per daug skylučių ir plyšelių. Yra specialistų, kurie iš to valgo duona: ieško tokių spragų, o po to pro jas tempia piniguotus Kelių eismo taisyklių pažeidėjus Prisiminkime ir kaip inspektoriai išvystyto socializmo metu buvo verčiami aplink Kryžių kalną kruopščiai registruoti sustojusias mašinas arba neseniai, Sąjūdžio užgimimo laiku, saugoti viešąją tvarką. Tokias pareigas jiems nulemdavo aukščiau stovinčio viršininko nurodymai. Tad ir prieita prie įvairių kurioziškų ir absurdiškų veiksmų. O viską reguliuoti turi įstatymas. Jis jau ruošiamas. Greitai LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje bus svarstomas Milicijos įstatymas, kuriame tiksliai nurodytos pareigūno teisės bei pareigos. Tikėkimės, kad tada lengviau atsikvėpsime ir mes, ir VRM darbuotojai.

***

Raudondvaryje (kiekgi jų Lietuvoje?) nuleidžia padangą. (Tik ekspertai nustatytų tikrą jos amžių.) „Gerai, kad nors kolūkiai, kitos organizacijos padeda, kitaip…“ reikšmingai nebaigia ir, atsiraitojęs rankoves, pradeda keisti ratą Stanislovas. Raimondas sustabdė pro šalį važiuojanti traktorininką. ,,Inspektorius, šiandien tikrai nieko negėriau. Vakar iki trijų nakties. Na, po šimtą gramų ir alaus. Ir kalbėjomės. Inspektorius, vyrai gi visi, suprantat. Paleiskit. Šiandien tikrai negėriau. Vakar. Po šimtą gramų ir alaus (vėliau Kuršėnuose gydytojas konstatuos: lengvas girtumo laipsnis). Inspektorius, juk žmona, vaikai. Kaip aš be teisių?“

Šį kartą mums pasisekė. Herojus ramaus būdo: pas gydytoją diagnozei vežėme be nuotykių. Tačiau reido metu kiti sulaikyti neblaivūs vairuotojai demonstravo visą spektrą emocijų: nuo neapykantos, muštynių iki neapsakomo noro pabučiuoti jį sulaikiusį inspektorių. Ir gėrimo motyvai vienas už kitą svarbesni. Prie derybų stalo visi sėsdavo vienodai: „Inspektoriau, būk žmogus“. O pastaruoju metu atsirado dar pora „argumentų“: „Argi tu ne lietuvis!“ arba grasina Sąjūdžiu.

***

Žiūrėjau į tuos vėjo, dulkių ir kolūkinės netvarkos nugairintus, be laiko nuo alkoholio apdiržusius veidus ir negalėjau suprasti, kaip jie drįsta dangstytis namie laukiančiais vaikais, žmona ar Lietuva. Argi juos Lietuva verčia kaip benamius, nuo bado išdvisusius šunis svirduliuoti būreliais po kaimus nuo vienų dirbtuvių prie kitų, nuo vienos sodybos prie kitos, butelio beieškant, argi vaikai nori pasitikti nieko nematantį, apsiblaususiomis akimis tėvą, argi žmona, sutaupiusi atliekamą rublį suknelei, papuošalui, veja jį į tokią kompaniją? Per mėnesį kartą į bažnyčią nuėjote, per šventes trispalve pamojavote, su tauta atsistojote į Baltijos kelią ir jau patriotais jaučiatės! Ne, vyrai. Nematote per drumzlinas akis, ko dabar reikia pakilusiai į lemiamą žygį Lietuvai, tai ir nelieskite jos!

***

Įsigaliojo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl pakeitimų ir papildymų Lietuvos TSR administracinių teisės pažeidimų kodekse. Situacija keliuose nuo to apčiuopiamai nepakito. Tačiau kai kurias išvadas galima daryti jau dabar. Vairuotojai tapo truputį drausmingesni: sumažėjo nestojimo atvejų (bauda 600 rb), autoįvykių dėl neblaivių vairuotojų kaltės, važinėjančių be teisių. Inspektoriai iškart pajuto pažeidimų įregistravimo tvarkos supaprastinimo efektyvumą. Esamos piniginės baudos doram žmogui didelės. Bet inspektoriai pritaria nuomonei, kad baudą už vairavimą neblaiviam reikia dar gerokai didinti.

***

Gerai, kad tenka retai važinėti į reidus. Neištverčiau. Blogą orą, šaltį, kaitrą, alkį gal. Tačiau visa kita sunkiai. Tokiam darbui reikia turėti Dievo dovaną. Ir geležinę kantrybę. Ir sveikatą. Abejojate? Paprašykite, kad bent vieną pamainą kartu pavėžintų. Įsitikinęs, kad vėliau, sėdėdami už vairo, pasikeisite.

Mano pokalbis su papulkininkiu tęsėsi ilgai. Ne viskas gulė ant popieriaus. Tik pagrindinis problemų raizginys. Sunku bus jį išpainioti. Bet įmanoma. Nes atrodo, atėjo metas, kai inspektorius galės dirbti tik savo darbą.

Algirdas Skrebiskis

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1989, Nr.11