1969 m. žinomas JAV inžinierius elektronikas R Noisas paliko stambią korporaciją, kurioje ėjo atsakingas pareigas. Pasinaudojęs savo kaip inžinieriaus autoritetu, jis paėmė iš banko kelių milijonų dolerių paskolą ir įkūrė firmą „Intel“. Beveik dvejus metus firma dirbo kaip nedidelė mokslinė laboratorija, turinti bandomąją gamyklą ir konstruojanti naują techniką. 1971 m. į rinką pateko pirmoji naujų elektroninių mikroschemų partija, išradėjo pavadinta mikroprocesoriais. Sugebėjusi atlaikyti konkurentų spaudimą, per kelerius metus firma „Intel“ tapo elektronikos gigantu. R. Noisas savo išradimo dėka uždirbo kelias dešimtis milijonų dolerių ir pats galėjo finansuoti naujus išradimus.

Kai 1971 m. gydytojas R. Demedjenas pradėjo įrodinėti, kad audinio skenavimas, naudojant branduolinį magnetinį rezonansą, yra daug pranašesnis už rentgenoskopiją, mokslo pasaulyje buvo palaikytas bepročiu. Jį ruoštasi išmesti iš su dideliu vargu gautos laboratorijos, nes moksliniam darbui išleido 40 tūkst. dolerių daugiau negu buvo skirta. Tačiau R. Demedjenas nenusiminė ir nenusileido. Neturėdamas pinigų, nekreipdamas dėmesio į kolegų nepasitenkinimą ir konservatyvumą bei priekaištus, kad savo beprotiškomis idėjomis drumsčia jų ramybę, jis įkūrė nuosavą kompaniją FONAR branduolinio-magnetinio rezonanso įrenginių gamybai. Dabar jais diagnozuojamas vėžys, kitos ligos, jie naudojami šimtuose pasaulio klinikų. Į klausimą, kas teikė jam drąsos ir pasitikėjimo tais sunkiais metais, R. Demedjenas atsakė: „Mano galvoje labai aiškiai susiformavo veikimo principas“.

Tuo metu, kai didžioji pramonininkų dalis susidomėjo puslaidininkine elektronika, V. Ferlis žengė iš pirmo žvilgsnio absurdišką žingsnį – nutarė supirkinėti nuostolingas, blogai įrengtas įmones. Už iš banko pasiskolintą milžinišką 1,7 mln. dolerių sumą jis Kalifornijoje nusipirko nuostolingą citrinų perdirbimo firmą. Taip prasidėjo jo „gyvenimas skolon“. Geru administravimu šiek tiek pagerinęs ekonominius firmos rodiklius ir gavęs šiokį tokį pelną, V. Ferlis pirko dar vieną nuostolingą firmą, po to dar… ir dar. Šiuo metu jis vadovauja įmonėms, kuriose dirba 27 tūkst. žmonių ir kurios gamina viską – nuo automobilių akumuliatorių iki apatinių baltinių. Per metus jis parduoda prekių už 2 mlrd. dolerių.

V. Ferlis skolų neišmokėjo iki šiol. Tačiau jam tai netrukdo kasmet 3 mln. dolerių skirti sportiniams įrengimams, inventoriui, treneriams apmokėti, varžyboms organizuoti. Pats būdamas energingas sportininkas, jis nori, kad aktyviai sportuotų ir jo įmonių dirbantieji.

Jo sėkmės paslaptis paprasta. V. Ferlis sugeba bankininkus, pavaldinius, visus, į kuriuos jis kreipiasi, įtikinti savo sumanymo sėkme. Jis dirba azartiškai, pasiaukojęs, negaili savęs ir kitų. Ir, žinoma, sugeba iki minimumo sumažinti valdymo išlaidas. Jam nieko nereiškia vidurnaktį iš visoje šalyje išdėstytų savo įmonių sukviesti valdytojus į pasitarimą susidariusiam sunkumui įveikti, aptarti, kaip sparčiau įdiegti naujovę, pakeisti planus arba pakoreguoti strategiją rinkoje. Klaidų, žinoma, pasitaiko. Už 8 mln. dolerių nusipirkęs popieriaus lankstymo firmą ir pamatęs, kad ji jam netinka, V. Ferlis pardavė ją už 10 milijonų pačios firmos darbuotojams.

Stebėtiną veiklumą parodė ir 76 metų pensininkas E. Raitas. Jo anūkė sirgo reta liga – Parkso-Vėberio sindromu. Liga nepagydoma, bet, kad ligoniui būtų lengviau, jo galūnės įkišamos į hermetiškas rankoves, į kurias tiekiamas suslėgtas oras. Senelis, jaunystėje buvęs išradėju ir menedžeriu, pamatęs, kaip raukosi nuo slėgio rankovėje anūkė, sušuko: „Reikia daryti ne taip!“

Tris mėnesius jis neišėjo iš rūsio, kuriame buvo įsirengęs dirbtuvę. E. Raitas išstudijavo daugybę fiziologijos knygų, suko galvą, kaip įrengti orinio siurblio elektrinę pavarą, kad būtų galima užprogramuoti pastovų slėgį rankovėse. Bandymai įrodė naujo prietaiso efektyvumą. Po kelių savaičių mergaitė ne tik kad nebuvo sutinusi – klasėje ji bėgiojo greičiau už kitas. Džiaugėsi visa šeima.

Per tuos 3 mėnesius E. Raitas beveik prarado regėjimą. Tačiau jis išsiuntinėjo naujo aparato brėžinius įvairioms klinikoms. Atsakymo nesulaukė. Tada jis… įkūrė savo firmą. Anūkės mama siuva rankoves, tėvas, seneliui vadovaujant, jas montuoja ir derina, o pati anūkė (jai jau 14 metų) tvarko popierius. Per 3 metus šis šeimyninis kooperatyvas pagamino ir pardavė daugiau kaip 200 aparatų, kurie sėkmingai veikia JAV, Kanados, Japonijos, Italijos, Didžiosios Britanijos klinikose.

Kitos firmos, kuri per metus parduoda produkcijos už 52 mln. dolerių. įkūrėjas 32 metų K. Dženkinas tvirtina: jam pavyko todėl, kad jis, negalėdamas dirbti klerku kitose organizacijose, nutarė pats imtis iniciatyvos. Panašiai mano ir konstruktorius bei lakūnas bandytojas D. Rutenas, kuris be nusileidimo per 9 dienas apskrido pasaulį superlengvu lėktuvu „Voyager“. Jis tvirtina, kad verti dėmesio tik bandomieji ir kariniai skridimai. Visa kita – rutina, kuri priimtina tik autobusų vairuotojams.

Tokių pavyzdžių JAV gyvenime nemaža. Ne veltui ši šalis laikoma iniciatyvių ir išradingų žmonių gimtine. Pakanka prisiminti T. Edisoną, H. Fordą, brolius Raitus, Dž. Londono ir Bretharto romanų herojus. Bet dar ir pačiose Valstijose amerikiečiai išskiria aktyviausiųjų zonas. Pavyzdžiui, viename Los Andželo priemiestyje žmogus, iki 35 metų nepamėginęs imtis savarankiško verslo, laikomas keistuoliu. O jei bandė ir nepavyko? Ką gi, tai gyvenimo norma.

Žmonės, mėgstantys rizikuoti, nesvarbu kurioje srityje jie bedirbtų – moksle, gamyboje, biznyje, medicinoje ir kitur – vadinami specialiu terminu – riskteikeriais (angl. risk – rizika, take – imti). Kiekvienam jų būdingi savi charakterio bruožai. Tik visiems bendra tai, kad jų galvoje būna aiškiai suformuotas veikimo principas, ir jie sugeba įtikinti kitus savo sumanymo sėkme. Bet svarbiausia – riskteikeris nesėkmę vertina kaip apmaudų atsitiktinumą. Kiekvienas žino – pirmos dvi H. Fordo įkurtos kompanijos sužlugo, pirmas puikaus vaikų rašytojo D. Ziuso knygas atmetė 28 leidyklos. Nepavyko ir išradėjui D. Velšui, kuris 1978 m. pasiūlė kompanijai „General Electric“ skalbimo mašinos, veikiančios harmoningų svyravimų principu, idėją; firma patyrė 20 mln. dolerių nuostolį. Ir ką gi? 1981 m. D. Velsas tapo kompanijos valdybos prezidentu.

Taigi kiekvienas riskteikeris pasižymi nepriklausomumu, minčių ir poelgių įžūlumu. Jo veikla – tai prasimušimas pro sveiko proto, konservatyvios logikos užtvaras, pasiryžimas griauti užkardas, nepaisyti draudimų, sugebėjimas pasielgti labai netikėtai, kartais iš pirmo žvilgsnio net kvailai ir beprotiškai. Pats didžiausias riskteikerio priešas – rutina ir stagnacija.

Iš kur atsiranda toks pasitikėjimas savo jėgomis? Riskteikeris žino, kad laimės, aiškiai mato savo beprotišką tikslą, dėl to kartais jis net apšaukiamas šarlatanu. Šis pasitikėjimas paremtas tiksliais apskaičiavimais ir tikėjimu savo sugebėjimais. Pripratęs skraidyti patogiais lėktuvais keleivis, atsidūręs „Voyager“ kabinoje, pasibaisėtų, – braškanti konstrukcija, kuri atrodo, tuoj tuoj subyrės. Visai kitaip galvojo D. Rutenas, pats sukonstravęs lėktuvą ir įvertinęs rizikos laipsnį. Vienas psichologas kartą pasakė, kad joks riskteikeris nešoks nuo tilto, prieš tai neįsitikinęs, jog yra galimybė išplaukti.

Ar rizika įgimta? Ar kiekvienas gali rizikuoti? Psichologai mano, kad svarbiausia – noras lenktyniauti, varžytis: jau vaikas turi stengtis pralenkti savo tėvą, įrodyti, ko jis vertas. Dažniausiai taip atsitinka blogai aprūpintose šeimose, kurias palieka tėvai. Įveikiant kliūtis, atsiranda ryžtas. Pasiturinčiose šeimose polinkis rizikuoti atsiranda, kai vaikas auklėjamas pagal devizą „meilė, pagarba, mokslas ir laisvė“, kai palaikomi jo sumanymai. Pavyzdžiui, dailininkas E. Vaitas, pastebėjęs, kad jo sūnus turi meninių gabumų, leido jam palikti šeštą klasę ir atsidėti kūrybai. Dabar D. Vaitas – vienas geriausių JAV portretistų. Brolių Rutenų tėvas, nebūdamas turtuoliu, mokėjo už skraidymo pamokas ir pirkdavo medžiagų vaikų konstravimo darbams.

Mokslininkai pastebėjo, kad labiausiai rizikuoti linksta vaikai, gimę šeštame dešimtmetyje. Jie nejaučia tėvų, patyrusių krizės sunkumus, baimės, dėl kurios pastarieji labiausiai vertina saugumą, stabilumą ir atsidavimą firmai. Moterys paprastai atsargesnės, labiau bijo, kad gali nepasisekti. Tai aiškinama tuo, kad jos jaučia didesnę atsakomybę už šeimą.

Šiandien visoms gyvenimo sritims labiausiai reikia žmonių, galinčių pateikti naujų idėjų ir sprendimų, t. y. unikalios drąsos asmenybių. Bet kad jų atsirastų, turi būti sąlygos joms pasireikšti.

Parengė A. Barzdienė-Bradauskienė

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1989, Nr. 2