Laikas niekada nesustoja (1984)

cal2009-12-13  tagŽymos:   Paskelbta kategorijose LTSR Įdomybės

laikrodzio_mechanizmas

Bokštų laikrodžių varpų muzikos automatas - karilionas (iliustracija iš V. Siedleckos knygos ,,Polskie zegary“, 1976 m.)

Pirmieji mechaniniai laikrodžiai Europoje paplito XIV a. kartu su amatų ir prekybos suklestėjimu. Vis spartėjantį viduramžių miesto gyvenimo ritmą iš pradžių buvo mėginta reguliuoti varpais. Pagal jų dūžius atsiverdavo miesto vartai, prasidėdavo turgūs, miestiečių susirinkimai ir šventės. Valandas nustatydavo pagal Saulės laikrodį. Tačiau giedras oras būdavo ne kasdien, o varpininkai ne visada uoliai atlikdavo savo pareigas…

Mechaniniam laikrodžiui išrasti dirvą parengė klepsidros – vandens laikrodžiai su valandų rodymo ir įvairių figūrų judinimo mechanizmais, taip pat astronomų vartotos mechaninės armiliarinės sferos – prietaisai, rodantys šviesulių padėtį dangaus skliaute. Beliko priderinti pavarą ir krumpliaračių sistemos stabdį – eigos reguliatorių. Tačiau nežinia, kas pirmasis tai padarė, kam priskirti šio svarbaus išradimo garbę. Labai tikėtina, kad išradėjų buvo ne vienas, – tinkamai susiklosčiusios istorinės bei socialinės sąlygos subrandino vienalaikį šio tiksliausio viduramžių prietaiso atsiradimą.

Pirmieji bokštų laikrodžiai turėdavo tik vieną (valandinę) rodyklę, tačiau dėka papildomų mechanizmų, paveldėtų iš klepsidrų ir armiliarinių sferų, — jie skambindavo valandas, jų ketvirčius, rodydavo kalendorines datas, Mėnulio fazes. Ilgą laiką meistrų pastangos buvo nukreiptos laikrodžių puošimui bei kuo sudėtingesnių mechanizmų įrengimui. Laikrodžio širdis – eigos reguliatorius – ilgą laiką beveik nesikeitė. Tai buvo paprasčiausia špindelinė horizontali svyruoklė, per karūninį eigos ratuką ir krumpliaračių sistemą dozuojanti svarsčio sukauptą potencinę energiją. Toks laikrodis buvo labai netikslus ir per parą nukrypdavo net iki pusės valandos. Didžiuodamiesi savo laikrodžio grožiu ir sudėtingumu, miestelėnai neretai smagiai pasišaipydavo iš jo tikslumo, sukurdavo anekdotų ar linksmų dainelių. Įnoringą laikrodį nuolat tekdavo tikslinti pagal Saulę. Todėl dažniausiai ant to paties bokšto sienos būdavo braižomos ir Saulės laikrodžio linijos.

Mechaniniai laikrodžiai privertė padalyti parą į lygias valandas, neatsižvelgiant į nakties ir dienos trukmę įvairiais metų laikais. Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo viena pirmųjų Europos šalių, pradėjusių skaičiuoti paros laiką taip kaip šiandien: dalyti į 24 valandas, pradedant nuo vidurnakčio. Tai liudija kronikose užrašytos kai kurių svarbių įvykių datos. O laikrodžio ciferblatą patogiau dalyti į 12 dalių. Kol tapo įprastu, toks paros skirstymas buvo vadinamas puslaikrodžiu.

Reikia manyti, kad Lietuva neatsiliko nuo kaimyninių kraštų, įsirengdama ir pirmuosius mechaninius laikrodžius. Juk iš prekybos ir amatų gyvuojantis miestas be laikrodžio varpų – aklas ir kurčias, kaip buvo sakoma tais laikais. Tačiau žinių apie pačius pirmuosius mechanizmus neišliko. Štai Vilniaus katedros laikrodis minimas tik nuo 1557 m., Vilniaus rotušės – taip pat nuo XVI a. vidurio. Bet tai nereiškia, kad anksčiau jų nebuvo; šios datos – aktuose paminėti taisymai. Nėra abejonės, kad XVI a. laikrodis Lietuvoje jau buvo įprastas daiktas. Štai kokią kalbą išdrožė seime 1589 m. Smolensko kaštelionas I. Meleška, smerkdamas tų laikų papročius. Girdi, nusipirkęs Kijevo sendaikčių turguje nebenaują laikrodį, mokėjęs tris kapas grašių. Išsiuntęs į Vilnių remontuoti, o ten svetimšalis meistras, lupikas, už darbą pareikalavęs 5 kapų! Jau geriau esą laikyti namuose gaidį, visada teisingai pusiaunaktį skelbiantį…

Mažesniuose miesteliuose mechaniniai laikrodžiai atsirado vėliau, tad ir žinios apie juos konkretesnės. Kartais tai susiję su Magdeburgo teisių suteikimu. Merkinės rotušė turėjo laikrodį jau 1601 m., Kretinga juo pasipuošė 1607 m., į Šiaulių bažnyčios bokštą laikrodis magistrato lėšomis įkeltas 1643 m., Joniškyje – 1650 m. Veliuona, Tytuvėnai taip pat nuo seno turėjo laikrodžius. Deja, negailestinga laiko tėkmė pasiglemžė ir savo sargybinius – šių laikrodžių neliko; neliko nei jų aprašymų, nei brėžinių.

Seniausias iš mūsų laikus pasiekusių laikrodžių yra Pažaislio architektūriniame ansamblyje. Čia, toli nuo miesto triukšmo, nuostabios gamtos prieglobstyje, sukurta tobula architektūros, meno ir aplinkos harmonija. Laikas Pažaislyje turėjo ypatingą prasmę. Jis žvelgė iš Saulės laikrodžių kadranų, keturių didžiulių bokštų ciferblatų. Tai anaiptol ne intensyvaus kasdienio gyvenimo ritmo pulsas. „Atmink, kad, saulei leidžiantis, nusileis ir tavo gyvenimo saulė“, – skelbia įrašas didžiojo Saulės laikrodžio kadrane. Laikas niekada nesustoja, jis kaip amžinas gamtos judėjimas, – tarsi pritaria mėnuliu padabintos rodyklės, keliaudamos bokštų ciferblatais. Gnomonų šešėliai ant atsiskyrėlių namelių sienų, valandų ketvirčius skambiną laikrodžio varpai – viskas kuria susikaupimo nuotaiką gyvenimo prasmės, žmogaus ir pasaulio santykio apmąstymams…

Geležinį laikrodžio mechanizmą į Pažaislį iš Karaliaučiaus atgabeno apie 1665 m. du prūsų meistrai. Buvo dar tik ruošiamasi vienuolyno statybai, kurios fundatoriumi buvo turtuolis valstybės kancleris K. Pacas. Sudėtingas laikrodis kainavo nepigiai – minima 300 auksinų suma. 1676 m. laikrodis buvo įkeltas į statomą pietinį bokštą, Jis turėjo keturis ciferblatus; du buvo įrengti šiauriniame bokšte. Laikrodžio mechanizmas yra trijų dalių: eigos, valandų ir ketvirčių skambinimo. Tais pačiais metais buvo nulieti du specialūs varpai. Darbą atliko geriausias krašto liejikas J. Delamarsas Vilniuje. Jo varpai ypač melodingi, be to, gražiai išpuošti smulkiu bareljefu, lotyniškais įrašais. Ne veltui pagal seną paprotį užsakovai meistrui dovanodavo gorčių medaus – gerų varpų skambesys tarsi medumi malonindavo klausą. Laikrodžių varpai nuo kitų skirdavosi kitokiu santykiu tarp skersmens ir aukščio. Matyt, buvo siekiama, kad varpo gausmas nebūtų pernelyg aidus, o valandos lengvai suskaičiuojamos.

Tokį laikrodžio mechanizmą, koks aprašytas vienuolyno statybos dokumentuose, matome ir šiandien. Nors padengti rūdžių, visi jo krumpliaračiai gali suktis. Kiekviena detalė kalvio nukalta kruopščiai ir patikimai. Nematyti jokių perdirbimo ar tobulinimo pėdsakų. Trūksta tik svarsčių (matyt, sudilo jų tvirtinimo lynai) ir švytuoklės. Laikrodžio mechanizmas įtaisytas ant ąžuolinių sijų; jo matmenys 160x138x96 cm. Pagrindinių būgno krumpliaračių skersmuo 85 cm. Itin paprastas eigos mechanizmas: jį sudaro tik du perdavimo krumpliaračiai ir karūninis eigos ratukas. Ratuko įžambiai išpjautų dantukų paskirtis – periodiškai suteikti impulsą švytuoklei. Tai neabejotinai rodo, kad laikrodis archaiškas. Iš horizontalios ratuko padėties galima spręsti, kad jo jungimas su švytuokle buvo toks pat, kaip pirmajame Heigenso švytuoklinio laikrodžio variante (Olandų fizikas K. Heigensas kartu su G. Galilėjumi ir Vilniaus universiteto auklėtiniu A. Kochanskiu laikomas vienu švytuoklinio laikrodžio išradėjų). Minėtą konstrukciją pagal jo brėžinius 1657 m. pirmą kartą pagamino Amsterdamo meistras S. Kosterė, Pažaislio laikrodis ypač įdomus technikos istorijai, nes Heigenso modelis neilgai buvo taikomas laikrodininkystėje. XVIII a. pradžioje anglų meistrai V. Klemensas ir G. Grehemas išrado inkarinį eigos reguliatorių. Tokios konstrukcijos yra, pavyzdžiui, Vilniaus katedros bokšto laikrodis, daug kuo panašus į Pažaislio. Abu jie muša valandas ir ketvirčius, įrengti maždaug vienu metu (Vilniaus katedros laikrodis įkeltas į bokštą 1672 m.). Galima manyti, kad vilniškis laikrodis buvo vėliau patobulintas, pritaikyta inkarinė švytuoklė. Taigi Pažaislio laikrodis yra tarpinis tarp špindelinių ir inkarinių mechanizmų.

Savo testamente vienuolyno įkūrėjas K. Pacas rašė, kad jis buvo ir laikrodžio cimbolų fundatorius. Iš tikrųjų tai buvo karilionas – varpų ir varpelių rinkinys muzikos automatui. Bokšte dar išlikę jo tvirtinimo kabliai; yra ratukas judesiui perduoti nuo laikrodžio mechanizmo kariliono būgnui. Kada buvo išardytas šis įdomus mechanizmas, dabar sunku nustatyti. 1797 m. vienuolyno vizitacijos akte sakoma, kad pietiniame bokšte yra didelis ir geras laikrodis, mušantis valandas, tačiau apie varpų muziką neužsimenama. 1812 m. vienuolyną apiplėšė bėgantys Napoleono kariai. Tada ir bokšto laikrodis buvo apgadintas. Nėra žinių, ar kas nors jį taisė, ar dar plakė jo širdis po to… Išliko tik didieji Delamarso varpai, nors ir jiems teko pakeliauti (Pirmojo pasaulinio karo metais jie buvo išvežti į Smolenską, kad vertingas žalvario lydinys neatitektų priešui). Dabar jie kabo šiauriniame bokšte ir nesujungti su laikrodžiu.

Restauratorių laukia įdomus uždavinys – atgaivinti šį vieną seniausių Lietuvoje laikrodį. Jaukiuose Pažaislio kiemeliuose vėl aidėtų pažadintas varpų gausmas, papildytų ankstesnės ansamblio visumos darną. Sutvarkę jį, padarę prieinamą lankytojams, turėtume eksponuojamą unikalų technikos istorijos paminklą. Pažaislio laikrodžio mechanizmas reikšmingas tuo, kad atspindi techninės minties raidą labai svarbiame ir įdomiame mokslo bei technikos evoliucijos etape – XVII ir XVIII amžių riboje.

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1984, Nr. 12