Valdas Adamkus kalba Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje Birutės Bulotaitės nuotrauka

Valdas Adamkus žinomas išeivijoje, vis dažniau girdimas, matomas Lietuvoje. Čia jo gimtinė (Kaunas, 1926 m.), gimnazistiškos dienos su sportinėmis aistromis ir gyvenimo ryto polėkiais. Likimo dreifas nunešė svetur: inžinerinės studijos Miunchene, veikla – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Geriausi gyvenimo metai atiduoti šiuolaikiškai aktyvaus žmogaus ir jo gamtinių namų santykiui derinti. Daug metų V. Adamkus yra vienas iš JAV federalinės gamtos apsaugos agentūros vadovų, vadovauja JAV Vidurio-vakarų regionui, kuriame yra šešios labiausiai urbanizuotos ir industrializuotos valstijos ir apie 45 mln. gyventojų. Jau 15 metų jis vadovauja tarpvalstybinei darbo grupei iš JAV pusės, dvišaliam bendradarbiavimui su TSRS gamtos apsaugos srityje, yra aukščiausio lygio ekologijos srities patarėjas savo valstybėje ir SNO. Be to, išeivijoje jis žinomas kaip kultūrinio, kūrybinio, sportinio sąjūdžio aktyvus rėmėjas ir organizatorius. Yra daug padaręs išeivijos su Tėvyne Lietuva ryšiams stiprinti. Lietuvoje, be jaunystės metų draugų ir giminių, turi daug bičiulių tarp mokslo, kultūros, gamtosaugos veikėjų.

„Mano pažiūra į gamtą, natūralią aplinką yra blaivi: žmogus turi būti realistas – sunaikins gamtą, sunaikins pats save. Gamtinė aplinka yra nepakartojama, o jos turtai riboti. Kultūringai žmonių bendruomenei yra uždavinys surasti harmoningą sugyvenimą su gamta, kad būtų užtikrintas civilizacijos vystymasis ir kultūrinių vertybių plėtojimas. Pastarąjį šimtmetį žmonija tos svarbios sąlygos lyg ir nesuprato…“ Šios V. Adamkaus mintys tarsi įžanga jo veiklos koncepcijai, kurią ne kartą yra patvirtinęs. Su atsakingomis misijomis lankydamasis Tarybų Sąjungoje, visada laikosi pozicijos, kuri veda į bendražmogišką mąstymą ir kolektyvinę atsakomybę: „Mes turime vieną Žemę, tą pačią atmosferą, vandenį ir jei viso to neišsaugosime, mums nebus kur gyventi…“ Nuo 1972 m., kai bendradarbiavimas tarp abiejų didžiųjų šalių buvo tęsiamas, nesvarbu, kaip to laikotarpio metus bevadintume, bendras darbas gamtosaugos srityje visą laiką vyko. Per tą laiką paskelbta apie 300 mokslinių darbų ir tarpvalstybinių sprendimų, kurie atsirado derinant bendrus aplinkos apsaugos klausimus. Nauda akivaizdi, ypač šiandieną, kai gyvename atsinaujinimo ir vilčių metus, kai siekiame vienintelės alternatyvos – visų darnaus sugyvenimo mūsų nedidelėje Žemėje.

Bendradarbiavimas tarp abiejų valstybių toliau gerėja, ypač vandenų apsaugos srityje. Antai 1986 m. susitarta bendromis pastangomis apibendrinti 15 metų veiklą, išleisti knygą „Upių baseinų, ežerų ir estuarijų apsauga nuo teršimo“. Beje, V. Adamkus, pripažindamas Tarybų Sąjungos laimėjimus, vertindamas jos naują nusiteikimą vandens valymo atžvilgiu, neseniai pareiškė, kad socialistinės nuosavybės sąlygomis kontrolė yra palankesnė ir pasiekti galima daugiau, nei iki šiol padaryta. Turbūt neverta ginčyti šio pasakymo. Juolab lyginimui problemos panašios: Baikalas ir Didieji ežerai, Černobylis ir incidentai Amerikos branduolinėse jėgainėse. Nesėkmės gali ištikti ir vieną, ir kitą visuomenę. Apsisaugoti gali padėti bendramintiškumas, į kurį ir vieni, ir kiti šiandieną mokomės įsijausti. Be šito ateitis miglota, ir tokios padėties toleruoti negalima. Kas ir kur beatsitiktų, kokios pasekmės iš lėto subręstų, jos nebūtų nei Amerikos, nei Europos, nei Tarybų Sąjungos nelaimė. Būtų visos Žemės nelaimė.

Ypač malonu matyti V. Adamkų jo gimtosios Lietuvos gamtos fone, keliaujantį. Pamenu, kaip jis, žiūrėdamas į Žemaitijos peizažą, su dirvomis kalvų nuošlaitėse, eglynėtomis birštvomis, net pavieniais kilniais medžiais laukuose ir pakelėse, samprotavo, kad toks kraštovaizdis turbūt ir tebūdingas Lietuvai. Tai parodo, pasak jo, apmąstytą gamtos globą. Galėtų būti tai sektina daug kur, kur dar… nepavėluota. Dar ryškiau šį įspūdį išreiškė lankydamasis Ignalinos nacionaliniame parke, pastebėdamas, kad svarbiausia yra išlaikyti šio arealo natūralumą, išsaugoti jo gamtines vertybes. „Parke ir tolimoje ateityje žmonės turėtų matyti ne modernius urbanistinius kompleksus, ne kone kurortus, o mūsų gamtinį kraštovaizdį“. Linkėjo šiuo atveju būti gamtos fanatikais, nesusižavėti modernizmu, nepakartoti tų klaidų, kurias: padarė dauguma Vakarų kraštų.

„Lietuvoje žmogus visada buvo artimas gamtai. Tas giliai atsispindi tautosakoje, liaudies kūryboje. Tačiau XX a. civilizacijos procesas neaplenkia ir mums brangaus krašto prie Baltijos krantų. Mažoje teritorijoje ir padariniai ryškesni, o toliau, laikui einant, – skaudesni. Todėl dejuoti dėl pažeidimų arba net juos toleruoti yra nusikaltimas. Girdėjau gražų posakį, kad gamta platoniškos meilės nepripažįsta! Tad turime visi atsiraitoti rankoves ir griebtis darbo. Lietuvos gamtosaugininkai yra aukštos kvalifikacijos. Jie prilygsta pasaulio masto teoretikams ir specialistams. Žinių netrūksta, gal reikėtų peržiūrėti prioritetus ir ryžtingai jų laikytis. Reikia drąsos, ryžto, nes jeigu prarasime Kuršių neriją, jeigu neatgausime Neries ir Nemuno upynų vandens skaidrumo – nekaltinkime kitų!“ Tai žodžiai iš vienos V. Adamkaus kalbos.

Kalbėdamas apie neblogas mūsų gamtos apsaugos galimybes, V. Adamkus atkreipė mūsų pačių dėmesį į Lietuvos gamtos apsaugos įstatymus, kurie, pasak jo, yra pakankamai išsamūs, tik kad jie būtų taip rūpestingai vykdomi, kaip kruopščiai parengti. O jų universalumas toks, kad galėtų būti panaudoti ir daug kur kitose šalyse.

Pastaruoju metu lankydamasis Lietuvoje, V. Adamkus atkreipė dėmesį į perdėm didelį, net entuziastingą agrarinės gamybos cheminimą. Jo tarnybos specialistai (beje, irgi iš lietuvių) lankėsi Jonavos „Azoto“ gigante, aiškinosi galimybes įsijungti į ekologijos klausimų sprendimą. Pasak jo, nauda būtų ne vien ekonominė. Ekologijoje yra lėšomis neišreiškiamų vertybių. Ir dar priminė: „Naudokitės, kol esu tame poste… Problemų turite ne vien Jonavoje… Patys žinote svarbiausias. Bet ir kitų nelaikykite mažomis. Pirmiausia reikia atsisakyti asbesto statybose, ypač vidaus apdailoje. Medžiaga kancerogeniška, irdama virsta dulkėmis ir sklinda. Antra, automobiliai per daug teršia dujomis aplinką, ypač miestuose. Manau, kad jums patiems žinomus dalykus kartoju…“

Ypač miela prisiminti Valdą su žmona – ponia Alma (įterpsiu – gražiausios jų viešnagės Lietuvoje buvo, kai lankėsi jiedu drauge) mūsų bendrose kelionėse. Jose praleidome ištisų dienų. Bet tokių dienų, kuriose savaip atsinaujini, gauni išgyventi sau žinomų Lietuvos vietų įspūdžius tarsi iš naujo. Tam pažadina klausytojai, kuriems sieki atskleisti kraštovaizdžio natūrinę esmę, jo istoriškai liudytojišką turinį. Kiek daug reiškia, kai tavo teigimą priimanti širdis junta, mato tai, kas žodžiais neišsakoma. Iš pirmos išvykos pajutau, kad tiedu žmonės gamtą ne vien mato – jie ją išgyvena, išjaučia ne vien erdvėse ir spalvose, bet ir tuose emociniuose svoriuose, kuriuos dovanoja savo vaikams motina gamta. Kam tai sakau? Mūsų ekspresyvūs laikai pajėgūs užgesinti net šią genetinės ištikimybės ugnį…

Net nežinočiau dabar, kam daugiau dėmesio, laiko ir pajautos kartu keliaudami skyrėme – gamtai ar mūsų kraštovaizdžio daugiabylei kultūrinei vertei, jo dvasingumo židiniams ir šaltiniams. Jau tada sielojomės ir svajojome apie galimybes visų pastangomis remti krašto kultūrinių verčių išsaugojimą. Pamenu, Valdas tada tiesiog šių dienų žodžiais tarė: „Kaip čia kartu suglaudus pečius remiant mūsų kultūrinį palikimą…“ Džiaugėsi Universiteto restauravimu, poslinkiais keliant naujam gyvenimui Vilniaus, Kauno senamiesčius, vis tikėdamasis palankesnių pragiedrulių, įsikūrus Lietuvos kultūros fondui, jau pareiškė ne vieną viltingą planą dėl bendrų siekių mūsų tautos kultūros labui, stengiantis vieną ar kitą sumanymą greičiau įgyvendinti. Tai juolab brangu, kai šitai sako žmogus, prieš gerą dešimtmetį, dabar pasakyčiau fondiškai, pradėjęs remti tuos pačius, visiems brangius siekius. V. Adamkus savo lėšomis ir rūpesčiu sukaupė ir atsiuntė Universitetui ne vieną rinkinį vertingų knygų, kitų mokslo reikmenų; prisidėjo prie meno kūrinių perdavimo Lietuvai. Pagaliau… sportas. Jau įprasta, kad po „Žalgirio“ rungtynių į Kauną ar Vilnių Valdas skambina iš Čikagos neabejingai teiraudamasis rezultatų. Ir dabar, šių metų vasarį, išvyko kupinas nerimo, planų ir sumanymų dėl A. Sabonio greitesnio ir veiksmingesnio gydymo. Ir mūsiškiai, ten lankydamiesi JAV, nesvarbu meno ar mokslo žmonės, sportininkai ar giminių lankytojai, yra dažni ir mieli svečiai Adamkų namuose.

Daug ką įsimeni… Prisimenu pirmą ilgesnį Valdo viešėjimą Lietuvoje. Tada jam išpuolė nemažai susitikimų su gamtosaugininkais ir apskritai mokslo žmonėmis Universitete, Vilniaus ir Kauno institutuose, Mokslų Akademijoje. Teko jį lydėti, kaip pas mus priimta, pristatyti klausytojų auditorijoms. Stebėjausi, kad, priklausomai nuo auditorijos, lektorius išvengdavo tapatumo ir analogišką koncepciją išdėstydavo kitu variaciniu pavidalu, parinkdamas naujus pavyzdžius. Sykį apgailestaudamas pareiškė, kad nesuskubęs paskaitos geriau pergalvoti, tad turėjęs pasikartoti, dėl ko… atsiprašąs. Turbūt ne kasdien tokio dėmesingumo pasitaiko klausytojams.

Dėmesingumo draugams jis niekad nestokoja ir susitinkant, ir laiškuose. O juk tai labai užsiėmęs žmogus. Bet laiškams randa laiko, kitąkart parašo lėktuve. Tarsi tenkindamas geografinės vaizduotės smalsą, kartais priduria, kad tuo momentu esąs kur nors virš… Nebraskos. Siunčiąs, iš ten tau lietuviškos dvasios dalelę, kuri, kaip visada, su juo.

Sykį kalbėjome apie keliones, kurių jam, tarnybos genamam, tenka daug patirti. Būna visokių, skubių, netikėtų savo turiniu, naujais įspūdžiais. Bet anų prie brangiausių savo kelionių nepriskyrė. Maloniausios kelionės jam čia – mažytėje Lietuvoje.

Mėgsta Valdas su žmona prisiminti mūsų kelionę link jūros ir atgal. Buvo spalio dienos, oras ramus, be vėjo, vos ne stovintis po aukštu dangumi. Mus lydėjo klevų geltonumu pašviečiami Žemaičių aukštumos keliai. Sustojome prie Baublių, prie vieno platesnio reginio nuo aukštesnės kalvos skaitėme E. Mieželaičio „čia Lietuva…“ O paskui džiaugėmės mūsų Kuršių užumario smėlynais, reginiais nuo jų. Buvo rausvas, šilto vėjo nuo jūros glostomas saulėlydis. Kitapus mėnulis pakilo. Vaikščiojome saulėlydžio nudažytomis kopomis. Nesinorėjo grįžti…

Po mėnesiena pabuvome nenumatytai ilgai, mat įsirausė mūsų automobilių ratai į smėlį. Kai grįžome, jau ir keltas Klaipėdoje buvo baigęs darbo dieną. O mūsų nakvynės vietoje, Palangoje, tik naktiniame bare begavome užkąsti. Mat buvo, kaip sakyta, jau spalis, svečių kurorte reta. Tad žemaičiai vieni – vyrai iš stuomens ir liemens su savo Kotrėmis ir Onėmis šoko. Sušilome, atsigavome, užsikrėtėme jų geru linksmumu ir mes.

Pamenu, kaip vaikystėje jauną šermukšnį sodinome prie mokyklos. Iškasę buvome miške, tad tikrinomės, kad naujoje vietoje medelis galėtų augti lygiai taip pat į rytus ir į vakarus tiesdamas savo šakas, tarsi tikėjome jį turint veidą ir norint jį visad laikyti atgręžtą į saulę.

Kad ir kur žmogus būtų, jis trokšta jausti, matyti savo būties pradžios šaltinį, tą savo motiną saulę. Gal tik tie, kas patyrė persodinto ar net išrauto šermukšnio likimą, moka tai suprasti ir vertinti. Ir turbūt reikia būti stiprios ir viltingos sielos žmogumi, kad sugebėtum, pasak poeto V. Spudo, jausti, kad tėviškė, tai „džiaugsmo posmas, ant širdies gulįs“, ir tikėti, kad „ilgai ieškojęs savo vietos, čia apsistojo saulės spindulys“.

Prof. dr. Česlovas Kudaba

Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“

1988, Nr. 5