Pirmas laiškas

„…Susipažinome per draugės gimtadienį. Po mėnesio jau neįsivaizdavome, kaip anksčiau galėjome gyventi vienas be kito… Patikėjau, kad meilė yra, nes mylėjome vienas kitą. Atėjo vasara, pora mėnesių nesimatėme. Man – darbo ir poilsio stovykla, jis keliavo su draugais po Vidurinę Aziją. Kai vėl susitikome, jis pasakė, kad nebemyli manęs, nes kelionėje susidraugavo su kita mergaite… Kaip jis išdrįso išduoti mūsų meilę?..“ (Vaiva, 18 m.).

Antras laiškas

„Gyvenime nerašyčiau ir neklausčiau psichologų jokių patarimų. Bet mane pritrenkė vienas man atsitikęs įvykis, įdomu, ką jūs pasakysite… Su Skaidre susipažinome Palangoje. Ji buvo labai gražiai įdegusi, patraukli ir įdomi. Visi mano draugai turėjo mergaites, tik aš dar buvau nepasirinkęs. Per dvi savaites Skaidrė ir tapo mano drauge. Vaikščiojom kartu į pliažą, vakarais sėdėdavome šachmatinėje, nueidavome į šokius. Su ja buvo galima šnekučiuotis kaip su vaikinu – apie viską. Grįžę į Vilnių, draugavome toliau. Aš, kvailys, skambindavau jai kiekvieną dieną ir įsivaizdavau, kad geresnės mergaitės jau nesurasiu. Apkabindamas ją ir bučiuodamas (daugiau nieko sau neleisdavau), maniau, kad ji tik mano. O paskui sužinojau, kad ji per daug nesibrangina – miega su kuo pakliuvo, tik prieš mane vaidina nekaltą mergelę. Spjoviau į viską, mečiau ją, bet pamiršti niekaip negaliu. Bandžiau gerti – nepadeda. Mėginau su kita draugauti – vemt verčia. Galit man nieko ir neatsakinėti. Tik kitiems parodykite ar paskaitykite – kad neįklimptų taip kvailai kaip aš…“ (Andrius, 19 metų).

Trečias laiškas

„Mes draugavome labai ilgai – pusę metų. Aš jį labai mylėjau. Tačiau dažnai pykdavomės – dėl įvairiausių smulkmenų. Nebegalėjau toliau kentėti, nutraukiau mūsų santykius, ėmiau draugauti su kitu. Bet šitas ne toks įdomus, kaip anas. Norėčiau susitaikyti su pirmuoju. Kaip jis nesupranta, kad aš vėl noriu su juo draugauti. Jam gi lengviau – jis vaikinas, o aš mergina, man pirmai taikytis savigarba neleidžia…“ (Lina, 17 metų).

Štai jums pirmieji meilės džiaugsmai ir kartūs nusivylimai.

Tai kada, kaip, pas ką ta meilė ateina? Atsakymas vienas – kaskart kitaip, kiekviena meilė nepakartojama. Galima tik pasvarstyti, kokiam būti, į ką kreipti dėmesį, kaip elgtis, laukiant savosios meilės.

Labai skaudi problema – myli tik vienas. Visi tai patyrę ir iškentėję skundžiasi maždaug taip: „Aš taip jį (ją) mylėjau, o jis (ji) to neįvertino ir paliko“. Žinoma, jokiu būdu nekaltinsim vien tų, kurie pamilo, bet nebuvo mylimi. Vien tai, kad žmogus sugeba pajusti didelį jausmą, rodo tam tikrą jo asmenybės subrendimo laipsnį, nes meilė – tai gyvybingumo, kuriamosios galios kupinas jausmas. Tačiau vienpusis jausmas pakerpa šio polėkio sparnus. Kai nėra atsako, nėra ir harmonijos, kuri palaiko meilę. Štai tuomet ir susimąstykite – ar kilęs jausmas iš tikrųjų buvo meilė, ar buvo jis nesavanaudiškas, ar buvo pasiryžta dėl kito paaukoti savo interesus? Gal mylėti, jausti pačiam tuo metu buvo svarbiau, negu mylėti kitą! (Kaip Vaivai ir Linai – pirmas ir trečias laiškas.) Paauglystė, jaunystė – tai toks laikas, kai įsimylėjimo žavesys ir potraukis yra didžiausi. Neapsieisime ir be kruopelės pliko realizmo – tai sąlygoja ir suaktyvėjusi fiziologija, „hormonų audros metas“ – kai visa fiziologija, hormonų struktūra staiga ima ruoštis žmogui gamtos skirtos užduoties – giminės pratęsimo – įvykdymui. Bet fiziologija anaiptol visko nepaaiškina ir nepateisina. Tuo mes ir skiriamės nuo gyvuliukų. Mes žmonės, turintys sąmonę, sudvasintus pergyvenimus.

Kol vaikas gyvena globojamas tėvų – tai vienas gyvenimo etapas. Paauglystėje, jaunystėje ima veikti natūralus savarankiškumo siekimo dėsnis – po truputį atitrūkstama nuo tėvų priežiūros ir globos, ruošiamasi išskristi iš tėvų gūžtos – ateityje sukurti savo asmeninį gyvenimą. Didėjant autonomijai, savarankiškumui, vis aštriau jaučiama savotiška vienatvė, itin artimo asmens nebuvimas. Visa tai ragina ieškoti draugo. Dabar jau ne tik savo lyties – ateina poreikis pažinti platesnę jausmų gamą. Meilė tampa idealu, kurio įgyvendinimas, atrodo, išspręs visas problemas.

O užkrečiantis pavyzdys? Aplink visi po du, visi draugauja, o kuo aš blogesnis ar blogesnė? Dviese įdomiau, geriau, smagiau (Andrius, antras laiškas).

Kai ko nors labai trokšti, tai ir įvyksta. Jei ne realybėje, tai nors svajonėse. Svajojant labai lengva priskirti visas geidžiamas savybes savo išrinktajam ar išrinktajai – netgi jei gerai jo nepažįsti (matyt, idealizavo ir Vaiva, sukūrė savo mergaitę tokią, kokią norėtų matyti, ir Andrius). Taip meilės objektas tampa pats geriausias, doriausias, gražiausias ir protingiausias. O vėliau vis tiek sunoksta kartūs realaus pažinimo vaisiai, ateina praregėjimas; jį žino kiekvienas, kas tai patyrė. Ir lieka meilės objektas dažnai kaltas dėl to, kad netapo toks, kokį buvome jį susikūrę savo vaizduotėje. Tai dar kartą primena, kad artimesnei ir įvairiapusiškesnei pažinčiai reikia ir truputį daugiau laiko. Juk neveltui, matyt, laužo rankas tėveliai, kad jų aštuoniolikiniai vaikai, padraugavę dvi savaites, neša pareiškimus į santuokų rūmus.

Per skubėjimą, nekantrumą, jausmų karštį dažnai nepasiruošiama tokiam svarbiam meilės reikalavimui, kuris, atrodo, toks akivaizdus ir paprastas – meilėje, per save, mylimas kitas žmogus, o jį reikia matyti ir girdėti. Jaunystėje dažnai vyrauja noras mylėti pačiam, bet dar trūksta įsiklausymo į savo mylimąjį ar mylimąją – ar jis (ji) pasiruošęs šiai meilei, ar to nori ir geidžia; ar aš tikrai suprantu ir jo interesus, ir jo nuotaikas, suvokiu jo vertę (Lina, trečias laiškas). Kai mylėdamas matai ir girdi tik save, tai ne meilė – tai dar tik pasiruošimas meilei. Didžioji meilė privers su džiaugsmu išsižadėti savęs, bet užtat dovanos kito atsidavimą.

Taigi meilei reikia pribręsti, pasiruošti. Jai reikia ir didelio atsakomybės jausmo. Jei sutiktume ją pasiruošę – nebūtų sudaužytų gyvenimų, neaugtų vaikai be tėvų. Ko verta visiems žinoma situacija – draugavo, mylėjo, nenumatė tik vieno – kad gali tapti tėvais. Kad vaikus ne gandras atneša, žino visi. Tai kaip čia dabar? Žinoti žino, o kiek dramų! Laksto susirūpinę tėvai (čia jų parama vėl kaip niekuomet tampa reikalinga), liejasi nusivylimo ašaros, ir pagaliau dalis „laimingųjų“, kiek pastorėjusių nuotakų ir surūgusių jaunikių išklauso Mendelsono maršą santuokų rūmuose, nors jau iš anksto ir šitų porų dalis pasmerkta greitoms skyryboms, o dar negimę „meilės vaisiai“ – augti be tėvų. Nes vedybos „iš reikalo“ retai baigiasi laimingai. O ką jau kalbėti apie tas merginas, kurioms netenka ir to patirti – jų taukia vienišos motinos rūpesčiai arba fizinė ir ypač moralinė aborto trauma. Išgyventi, ištverti daug ką galima, bet ar būtina? Todėl reikia mokėti atsakyti – už save, už kitą, už trečią, kuris gali atsirasti. Žinoma, yra ir anksti moraliai subręstančių jaunuolių – turinčių tvirtus jausmus, pasiruošusių bet kokiems gyvenimo išbandymams. Jiems netenka spręsti čia minimų problemų, jiems neskiriami ir šie apmąstymai. Blogiau, kad paprastai visi linkę manyti, kad jau tokie subrendę yra. Gyvenimas gi parodo visai ką kitą. Nenutylėkime ir lytinio gyvenimo pradžios problemos. Ne paslaptis, kaip minėjom, kad nesusituokę jaunuoliai gana dažnai dabar gyvena vedybinį gyvenimą. Kaip elgtis – niekas tvirtai nepatars. Tai – kiekvieno asmeniškas reikalas. Tačiau reikia žinoti, kad tam pasiryžę jaunuolė ir jaunuolis turi gerai save pažinti, suvokti savo silpnybes ir privalumus, turėti realų, gyvenime išbandytą atsakomybės jausmą arba bent jau pakankamai takto, kultūros, žinių – tai padėtų išvengti situacijų, kurioms jie dar nėra pasiruošę. Visa tai reikia labai realiai ir blaiviai įvertinti. Ir dar nepamirškime vieno aspekto. Paauglystėje, jaunystėje ne tik intensyviai fiziškai bręstama. Vystosi jausmai, bręsta ir subtilesnė tampa dvasinių išgyvenimų gama. Jei šį žmogaus gyvenimo etapą užgožia tik malonių aštrių fizinių pojūčių audra – subtilesni jausmai arba bręsta lėčiau arba ir visai nesusiformuoja. Vėliau tai atsilieps – amžinai ieškosite savęs ir nerasite, nes aštrūs pojūčiai greičiau ir nublanksta. Belieka tuštuma. Ir norėdamas žmogus tuomet nesugeba mylėti; jis kaip siela be vietos ieško vis naujų žmonių, tikėdamasis patirti su jais tai, ko taip geidžia – kažką tikrą. Tačiau neranda, nes kadaise šių labai subtilių dalykų neišaugino savyje. Taip atsiranda žmonių, kurie nei patys sugeba mylėti, nei kito meilės branginti. Vienintelis receptas svajojantiems apie tikrą meilę, gražius abipusius jausmus – tai pasižiūrėti į veidrodį. Į tokį, kuriame atsispindi ne tik suaugusio žmogaus išvaizda, bet ir suaugusi, subrendusi siela. Tai – žvilgsnis į save, į savo asmenybę. Tik gerai matydamas save, gerai matysi ir kitus. O kad geriau pažintum kitą žmogų, kad netektų juo nusivilti, dar reikia ir

1) …tam tikros gyvenimiškos patirties. Ją turėdamas supranti: nors dabar jautiesi protingas ir tobulas, bet po kelių metų, ko gero, jausi vėl tą patį – vadinasi, kažką dar pažinsi, pamatysi, daugiau suprasi. (Taigi, nesuabsoliutink savo teisumo). Tiesa, taip bus visą gyvenimą – bet jaunystė ypač jautri įvairioms negandoms, ją ypač žeidžia klaidos.

2) …lavinti, mokytis valdyti savo jausmus – jei matai, kad dar dažnai norisi viską, tarp jų ir draugus(es), keisti, – neskubėk suartėti, žadėti daugiau, negu gali. Tik kai pajusi, kad mažiau priklausai nuo savo nuotaikų, momento susižavėjimų, užsispyrimų, ambicijų, kai jausi, kad tampi savo emocijų ir pergyvenimų šeimininku, geriau suprasi kitą žmogų, būsi atidesnis jo išgyvenimams ir jausmams. Empatija – sugebėjimas jausti kito žmogaus emocines būsenas – visuomet padeda pažinti kitą, yra nepakeičiama meilės palydovė. Lavinkime ją savyje, gilinkimės į kitą žmogų – mokykimės jį išklausyti, atjausti, suprasti jo išgyvenimus, vertinimus, norus ir nuotaikas.

3) …laisvo, lankstaus mąstymo. Be jo neįstengsi teisingai įvertinti savęs ir kitų. Kiek išminties slypi knygose, kitų žmonių patirtyje! Reikia tik neapsnūsti, nuolat lavinti savo intelektą. Baigęs mokyklą ar institutą, protingas, išmintingas dar netapsi. Intelekto lavinimas – tai nuolatinis judėjimas pirmyn pažinimo keliu.

4) …gyvenimiškos pozicijos. Reikia stengtis, kad ji būtų kuo geranoriškesnė. Jei kitą žmogų vertiname būdami priešiški, įtarūs, ambicingi – jo vaizdas jau bus deformuotas. Norint geranoriškai žiūrėti į kitus žmones, pirmiausia reikia pasitikėti pačiu savimi, jausti savo vertę, jėgą. Kiek problemų bendraujant, vertinant kitus žmones kyla dėl nepilnavertiškumo jausmo! „Aš prastesnis, aš to nevertas, aš bijau ką nors kvailai pasakyti, visi aplinkui tik ir stengiasi mane pažeminti ir t. t.“ Argi šitaip vertinant žmones ir save įmanoma bendravimo laisvė, nuoširdumas, pilnavertiškumas? O meilė, kaip niekas siekia būti laisva. Tik jai reikia ne tiek išorinės laisvės, kaip daug kas linkęs galvoti, o vidinės! Tačiau skirkime įvairių vidinių kompleksų lemiamą nedrąsumą, bailumą nuo natūralaus, žavaus drovumo, suteikiančio vaikinų ir merginų santykiams ypatingo grožio ir patrauklumo. Nepamirškim ir didžiojo vokiečių filosofo I. Kanto minties: „Drovumas yra gamtos paslaptis, kurios reikia nesuvaldomam potraukiui apriboti. Drovumo reikia dar ir tam, kad jis paslaptingumo skraiste pridengtų natūraliausius ir būtiniausius gamtos tikslus…“.

Tie, kurie sugeba meilę patirti ir išlaikyti – labai laimingi žmonės. Kad taptum laimingas, reikia ruošti save, o ne laukti, kad ateis meilė ir viską sutvarkys savaime. O ir atėjusią reikia ją mokėti priimti ir išgyventi – antraip ji truks neilgai.

Beje, nepykime ir ant meilės teikiamų kančių – jos padeda išmokti mylėti. Iškentėjęs nelaimingą meilę, žmogus dažnai pakeičia daug savo nusistatymų, nuomonių, dažnai atsikrato nereikalingų ambicijų ir per didelių reikalavimų, tampa jautresnis ir geresnis kitiems; kaip asmenybė, jis labiau subręsta, jo išgyvenimai tampa gilesni. Meilė per kančią ruošia žmogų naujam, bet jau daugiau reginčiam ir girdinčiam jausmui. Galbūt daugelis, neišgyvenęs nelaimingos pirmosios meilės nepatirtų kitos, laimingesnės, nušviestos gilesnio abipusio pažinimo, jausmo ir atsidavimo, saugomos didesnės abiejų atsakomybės.

Ona-Kristina Polukordienė

psichologė

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 8

Susiję įrašai:

1. Kas yra meilė? (1988)

Valdas Adamkus kalba Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje Birutės Bulotaitės nuotrauka

Valdas Adamkus žinomas išeivijoje, vis dažniau girdimas, matomas Lietuvoje. Čia jo gimtinė (Kaunas, 1926 m.), gimnazistiškos dienos su sportinėmis aistromis ir gyvenimo ryto polėkiais. Likimo dreifas nunešė svetur: inžinerinės studijos Miunchene, veikla – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Geriausi gyvenimo metai atiduoti šiuolaikiškai aktyvaus žmogaus ir jo gamtinių namų santykiui derinti. Daug metų V. Adamkus yra vienas iš JAV federalinės gamtos apsaugos agentūros vadovų, vadovauja JAV Vidurio-vakarų regionui, kuriame yra šešios labiausiai urbanizuotos ir industrializuotos valstijos ir apie 45 mln. gyventojų. Jau 15 metų jis vadovauja tarpvalstybinei darbo grupei iš JAV pusės, dvišaliam bendradarbiavimui su TSRS gamtos apsaugos srityje, yra aukščiausio lygio ekologijos srities patarėjas savo valstybėje ir SNO. Be to, išeivijoje jis žinomas kaip kultūrinio, kūrybinio, sportinio sąjūdžio aktyvus rėmėjas ir organizatorius. Yra daug padaręs išeivijos su Tėvyne Lietuva ryšiams stiprinti. Lietuvoje, be jaunystės metų draugų ir giminių, turi daug bičiulių tarp mokslo, kultūros, gamtosaugos veikėjų.

„Mano pažiūra į gamtą, natūralią aplinką yra blaivi: žmogus turi būti realistas – sunaikins gamtą, sunaikins pats save. Gamtinė aplinka yra nepakartojama, o jos turtai riboti. Kultūringai žmonių bendruomenei yra uždavinys surasti harmoningą sugyvenimą su gamta, kad būtų užtikrintas civilizacijos vystymasis ir kultūrinių vertybių plėtojimas. Pastarąjį šimtmetį žmonija tos svarbios sąlygos lyg ir nesuprato…“ Šios V. Adamkaus mintys tarsi įžanga jo veiklos koncepcijai, kurią ne kartą yra patvirtinęs. Su atsakingomis misijomis lankydamasis Tarybų Sąjungoje, visada laikosi pozicijos, kuri veda į bendražmogišką mąstymą ir kolektyvinę atsakomybę: „Mes turime vieną Žemę, tą pačią atmosferą, vandenį ir jei viso to neišsaugosime, mums nebus kur gyventi…“ Nuo 1972 m., kai bendradarbiavimas tarp abiejų didžiųjų šalių buvo tęsiamas, nesvarbu, kaip to laikotarpio metus bevadintume, bendras darbas gamtosaugos srityje visą laiką vyko. Per tą laiką paskelbta apie 300 mokslinių darbų ir tarpvalstybinių sprendimų, kurie atsirado derinant bendrus aplinkos apsaugos klausimus. Nauda akivaizdi, ypač šiandieną, kai gyvename atsinaujinimo ir vilčių metus, kai siekiame vienintelės alternatyvos – visų darnaus sugyvenimo mūsų nedidelėje Žemėje.

Bendradarbiavimas tarp abiejų valstybių toliau gerėja, ypač vandenų apsaugos srityje. Antai 1986 m. susitarta bendromis pastangomis apibendrinti 15 metų veiklą, išleisti knygą „Upių baseinų, ežerų ir estuarijų apsauga nuo teršimo“. Beje, V. Adamkus, pripažindamas Tarybų Sąjungos laimėjimus, vertindamas jos naują nusiteikimą vandens valymo atžvilgiu, neseniai pareiškė, kad socialistinės nuosavybės sąlygomis kontrolė yra palankesnė ir pasiekti galima daugiau, nei iki šiol padaryta. Turbūt neverta ginčyti šio pasakymo. Juolab lyginimui problemos panašios: Baikalas ir Didieji ežerai, Černobylis ir incidentai Amerikos branduolinėse jėgainėse. Nesėkmės gali ištikti ir vieną, ir kitą visuomenę. Apsisaugoti gali padėti bendramintiškumas, į kurį ir vieni, ir kiti šiandieną mokomės įsijausti. Be šito ateitis miglota, ir tokios padėties toleruoti negalima. Kas ir kur beatsitiktų, kokios pasekmės iš lėto subręstų, jos nebūtų nei Amerikos, nei Europos, nei Tarybų Sąjungos nelaimė. Būtų visos Žemės nelaimė.

Ypač malonu matyti V. Adamkų jo gimtosios Lietuvos gamtos fone, keliaujantį. Pamenu, kaip jis, žiūrėdamas į Žemaitijos peizažą, su dirvomis kalvų nuošlaitėse, eglynėtomis birštvomis, net pavieniais kilniais medžiais laukuose ir pakelėse, samprotavo, kad toks kraštovaizdis turbūt ir tebūdingas Lietuvai. Tai parodo, pasak jo, apmąstytą gamtos globą. Galėtų būti tai sektina daug kur, kur dar… nepavėluota. Dar ryškiau šį įspūdį išreiškė lankydamasis Ignalinos nacionaliniame parke, pastebėdamas, kad svarbiausia yra išlaikyti šio arealo natūralumą, išsaugoti jo gamtines vertybes. „Parke ir tolimoje ateityje žmonės turėtų matyti ne modernius urbanistinius kompleksus, ne kone kurortus, o mūsų gamtinį kraštovaizdį“. Linkėjo šiuo atveju būti gamtos fanatikais, nesusižavėti modernizmu, nepakartoti tų klaidų, kurias: padarė dauguma Vakarų kraštų.

„Lietuvoje žmogus visada buvo artimas gamtai. Tas giliai atsispindi tautosakoje, liaudies kūryboje. Tačiau XX a. civilizacijos procesas neaplenkia ir mums brangaus krašto prie Baltijos krantų. Mažoje teritorijoje ir padariniai ryškesni, o toliau, laikui einant, – skaudesni. Todėl dejuoti dėl pažeidimų arba net juos toleruoti yra nusikaltimas. Girdėjau gražų posakį, kad gamta platoniškos meilės nepripažįsta! Tad turime visi atsiraitoti rankoves ir griebtis darbo. Lietuvos gamtosaugininkai yra aukštos kvalifikacijos. Jie prilygsta pasaulio masto teoretikams ir specialistams. Žinių netrūksta, gal reikėtų peržiūrėti prioritetus ir ryžtingai jų laikytis. Reikia drąsos, ryžto, nes jeigu prarasime Kuršių neriją, jeigu neatgausime Neries ir Nemuno upynų vandens skaidrumo – nekaltinkime kitų!“ Tai žodžiai iš vienos V. Adamkaus kalbos.

Kalbėdamas apie neblogas mūsų gamtos apsaugos galimybes, V. Adamkus atkreipė mūsų pačių dėmesį į Lietuvos gamtos apsaugos įstatymus, kurie, pasak jo, yra pakankamai išsamūs, tik kad jie būtų taip rūpestingai vykdomi, kaip kruopščiai parengti. O jų universalumas toks, kad galėtų būti panaudoti ir daug kur kitose šalyse.

Pastaruoju metu lankydamasis Lietuvoje, V. Adamkus atkreipė dėmesį į perdėm didelį, net entuziastingą agrarinės gamybos cheminimą. Jo tarnybos specialistai (beje, irgi iš lietuvių) lankėsi Jonavos „Azoto“ gigante, aiškinosi galimybes įsijungti į ekologijos klausimų sprendimą. Pasak jo, nauda būtų ne vien ekonominė. Ekologijoje yra lėšomis neišreiškiamų vertybių. Ir dar priminė: „Naudokitės, kol esu tame poste… Problemų turite ne vien Jonavoje… Patys žinote svarbiausias. Bet ir kitų nelaikykite mažomis. Pirmiausia reikia atsisakyti asbesto statybose, ypač vidaus apdailoje. Medžiaga kancerogeniška, irdama virsta dulkėmis ir sklinda. Antra, automobiliai per daug teršia dujomis aplinką, ypač miestuose. Manau, kad jums patiems žinomus dalykus kartoju…“

Ypač miela prisiminti Valdą su žmona – ponia Alma (įterpsiu – gražiausios jų viešnagės Lietuvoje buvo, kai lankėsi jiedu drauge) mūsų bendrose kelionėse. Jose praleidome ištisų dienų. Bet tokių dienų, kuriose savaip atsinaujini, gauni išgyventi sau žinomų Lietuvos vietų įspūdžius tarsi iš naujo. Tam pažadina klausytojai, kuriems sieki atskleisti kraštovaizdžio natūrinę esmę, jo istoriškai liudytojišką turinį. Kiek daug reiškia, kai tavo teigimą priimanti širdis junta, mato tai, kas žodžiais neišsakoma. Iš pirmos išvykos pajutau, kad tiedu žmonės gamtą ne vien mato – jie ją išgyvena, išjaučia ne vien erdvėse ir spalvose, bet ir tuose emociniuose svoriuose, kuriuos dovanoja savo vaikams motina gamta. Kam tai sakau? Mūsų ekspresyvūs laikai pajėgūs užgesinti net šią genetinės ištikimybės ugnį…

Net nežinočiau dabar, kam daugiau dėmesio, laiko ir pajautos kartu keliaudami skyrėme – gamtai ar mūsų kraštovaizdžio daugiabylei kultūrinei vertei, jo dvasingumo židiniams ir šaltiniams. Jau tada sielojomės ir svajojome apie galimybes visų pastangomis remti krašto kultūrinių verčių išsaugojimą. Pamenu, Valdas tada tiesiog šių dienų žodžiais tarė: „Kaip čia kartu suglaudus pečius remiant mūsų kultūrinį palikimą…“ Džiaugėsi Universiteto restauravimu, poslinkiais keliant naujam gyvenimui Vilniaus, Kauno senamiesčius, vis tikėdamasis palankesnių pragiedrulių, įsikūrus Lietuvos kultūros fondui, jau pareiškė ne vieną viltingą planą dėl bendrų siekių mūsų tautos kultūros labui, stengiantis vieną ar kitą sumanymą greičiau įgyvendinti. Tai juolab brangu, kai šitai sako žmogus, prieš gerą dešimtmetį, dabar pasakyčiau fondiškai, pradėjęs remti tuos pačius, visiems brangius siekius. V. Adamkus savo lėšomis ir rūpesčiu sukaupė ir atsiuntė Universitetui ne vieną rinkinį vertingų knygų, kitų mokslo reikmenų; prisidėjo prie meno kūrinių perdavimo Lietuvai. Pagaliau… sportas. Jau įprasta, kad po „Žalgirio“ rungtynių į Kauną ar Vilnių Valdas skambina iš Čikagos neabejingai teiraudamasis rezultatų. Ir dabar, šių metų vasarį, išvyko kupinas nerimo, planų ir sumanymų dėl A. Sabonio greitesnio ir veiksmingesnio gydymo. Ir mūsiškiai, ten lankydamiesi JAV, nesvarbu meno ar mokslo žmonės, sportininkai ar giminių lankytojai, yra dažni ir mieli svečiai Adamkų namuose.

Daug ką įsimeni… Prisimenu pirmą ilgesnį Valdo viešėjimą Lietuvoje. Tada jam išpuolė nemažai susitikimų su gamtosaugininkais ir apskritai mokslo žmonėmis Universitete, Vilniaus ir Kauno institutuose, Mokslų Akademijoje. Teko jį lydėti, kaip pas mus priimta, pristatyti klausytojų auditorijoms. Stebėjausi, kad, priklausomai nuo auditorijos, lektorius išvengdavo tapatumo ir analogišką koncepciją išdėstydavo kitu variaciniu pavidalu, parinkdamas naujus pavyzdžius. Sykį apgailestaudamas pareiškė, kad nesuskubęs paskaitos geriau pergalvoti, tad turėjęs pasikartoti, dėl ko… atsiprašąs. Turbūt ne kasdien tokio dėmesingumo pasitaiko klausytojams.

Dėmesingumo draugams jis niekad nestokoja ir susitinkant, ir laiškuose. O juk tai labai užsiėmęs žmogus. Bet laiškams randa laiko, kitąkart parašo lėktuve. Tarsi tenkindamas geografinės vaizduotės smalsą, kartais priduria, kad tuo momentu esąs kur nors virš… Nebraskos. Siunčiąs, iš ten tau lietuviškos dvasios dalelę, kuri, kaip visada, su juo.

Sykį kalbėjome apie keliones, kurių jam, tarnybos genamam, tenka daug patirti. Būna visokių, skubių, netikėtų savo turiniu, naujais įspūdžiais. Bet anų prie brangiausių savo kelionių nepriskyrė. Maloniausios kelionės jam čia – mažytėje Lietuvoje.

Mėgsta Valdas su žmona prisiminti mūsų kelionę link jūros ir atgal. Buvo spalio dienos, oras ramus, be vėjo, vos ne stovintis po aukštu dangumi. Mus lydėjo klevų geltonumu pašviečiami Žemaičių aukštumos keliai. Sustojome prie Baublių, prie vieno platesnio reginio nuo aukštesnės kalvos skaitėme E. Mieželaičio „čia Lietuva…“ O paskui džiaugėmės mūsų Kuršių užumario smėlynais, reginiais nuo jų. Buvo rausvas, šilto vėjo nuo jūros glostomas saulėlydis. Kitapus mėnulis pakilo. Vaikščiojome saulėlydžio nudažytomis kopomis. Nesinorėjo grįžti…

Po mėnesiena pabuvome nenumatytai ilgai, mat įsirausė mūsų automobilių ratai į smėlį. Kai grįžome, jau ir keltas Klaipėdoje buvo baigęs darbo dieną. O mūsų nakvynės vietoje, Palangoje, tik naktiniame bare begavome užkąsti. Mat buvo, kaip sakyta, jau spalis, svečių kurorte reta. Tad žemaičiai vieni – vyrai iš stuomens ir liemens su savo Kotrėmis ir Onėmis šoko. Sušilome, atsigavome, užsikrėtėme jų geru linksmumu ir mes.

Pamenu, kaip vaikystėje jauną šermukšnį sodinome prie mokyklos. Iškasę buvome miške, tad tikrinomės, kad naujoje vietoje medelis galėtų augti lygiai taip pat į rytus ir į vakarus tiesdamas savo šakas, tarsi tikėjome jį turint veidą ir norint jį visad laikyti atgręžtą į saulę.

Kad ir kur žmogus būtų, jis trokšta jausti, matyti savo būties pradžios šaltinį, tą savo motiną saulę. Gal tik tie, kas patyrė persodinto ar net išrauto šermukšnio likimą, moka tai suprasti ir vertinti. Ir turbūt reikia būti stiprios ir viltingos sielos žmogumi, kad sugebėtum, pasak poeto V. Spudo, jausti, kad tėviškė, tai „džiaugsmo posmas, ant širdies gulįs“, ir tikėti, kad „ilgai ieškojęs savo vietos, čia apsistojo saulės spindulys“.

Prof. dr. Česlovas Kudaba

Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“

1988, Nr. 5

Susijusių įrašų nėra.

Komunalinio ūkio, kaip ir kiekvienos liaudies ūkio šakos, gamybinį potencialą lemia techninis lygis: darbų mechanizavimas bei automatizavimas, pažangesnės technikos bei technologijos sukūrimas ir įdiegimas į gamybą. Tačiau yra tokių mūsų ūkio grandžių, kuriose mechanizuoti darbo procesus labai sunku, o kai kuriems darbams mechanizacijos priemonių visiškai neturime. Todėl komunaliniame ūkyje tebėra daugiau kaip 60% rankų darbo. Mūsų artimiausias uždavinys – ne tik techniškai persitvarkyti, bet ir sukurti naujų priemonių, prietaisų, technologinių linijų, įgalinančių iki minimumo sumažinti rankų darbą.

Intensyviai vystantis respublikos pramonei, ekonomikai ir kultūrai, labai sparčiai auga ir miestai. Kasmet miestuose padaugėja po keliasdešimt tūkstančių gyventojų. Lietuvos urbanizacijos tempas yra vienas sparčiausių šalyje. Dabar miestuose gyvena 67 % respublikos gyventojų, o iki šio šimtmečio pabaigos jų dar turėtų padaugėti daugiau kaip 10 %.

Augant miestams, labai išsiplėtė komunalinio ūkio funkcijos. Jo struktūra ir gamybinis-techninis pajėgumas ima atsilikti nuo šiuolaikinio miesto reikalavimų. Todėl būtina iš esmės pertvarkyti valdymo struktūrą, stiprinti atskirų šakų ir įmonių gamybinį-techninį pajėgumą, sparčiau diegti technikos naujoves, kelti esamų specialistų kvalifikaciją ir rengti naujus.

Dabar respublikoje reorganizuojamas butų ūkio valdymas. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje įgyvendinta trijų grandžių, o kituose miestuose bei rajonuose – dviejų grandžių butų ūkio valdymo sistema. Miestuose ir rajonuose, kurtų vietinių tarybų gyvenamasis fondas didesnis kaip 70 tūkst. m², kuriamos gamybinės butų ūkio valdybos. Reforma įgalino sustiprinti butų ūkio organizacijas, suteikti jose daugiau technikos, kvalifikuotų specialistų, padidinti tarnybų specializaciją, operatyvumą, pagerinti darbų kokybę.

Organizacijos turi pagerinti naujojo butų fondo eksploatavime ir pasiekti, kad butų fondas atitiktų nūdienos reikalavimus. Viena pagrindinių gyvenamojo fondo eksploatavimo gerinimo priemonių – inžinerinių įrengimų dispečerizavimas. Jis mažina eksploatavimo išlaidas, užtikrina nenutrūkstamą liftų darbą visą parą, dispečerinėms sistemoms aptarnauti reikia kur kas mažiau darbuotojų.

Vilniuje ir Kaune veikia 7 jungtinės dispečerinės sistemos, kontroliuojančios ne tik liftų darbą, bet ir laiptinių apšvietimą, vandens bei šilumos tiekimą, elektros skydinių valdymą, saugojančios tarnybines patalpas, signalizuojančios apie rūsių užtvindymą vandeniu ir t. t.

1983 m. Vilniuje pradėjo veikti pirmasis telemechanikos kompleksas TM-321, pagamintas specialiai komunalinio ūkio objektams. Dar naujesnė aparatūra montuojama Justiniškių mikrorajone. Kompleksas TM-321M skiriasi nuo ankstesniojo tuo, kad, tam pačiam informacijos kiekiui perduoti į pultą tereikia dviejų laidų (TM-321 reikėjo keturių). Taip sutaupoma nemažai brangaus kabelio.

Ateityje Vilniuje numatoma organizuoti komunalinio ūkio automatinę valdymo sistemą. Pastatų inžinerinių įrengimų dispečeriniai pultai surinks ir apdoros pirminę informaciją be dispečerio. Tam dispečerines sistemas būtina aprūpinti unifikuotais telemechanikos priemonių kompleksais.

Visus šiuos uždavinius galima išspręsti tik plečiant ir tobulinant liftų ūkio materialinę-techninę bazę. Kaune ir Šiauliuose jau eksploatuojamos naujos gamybinės bazės. Šių metų pabaigoje bus atiduota naudoti centrinė gamybinė bazė Vilniuje, o 1986-1990 m. – Panevėžyje, Alytuje, Klaipėdoje, Palangoje. Atsiras galimybė patiems daugiau pasigaminti liftų prietaisų ir atsarginių dalių.

Nemaža techninių naujovių įgyvendinama vandentiekio ir kanalizacijos ūkyje. Respublikinio gamybinio vandentiekio ir kanalizacijos įmonių susivienijimo sistemoje įkurta Paleidimo-derinimo valdyba. Jos paskirtis – atlikti technologinius tyrimus, sudaryti sąlygas kurti ir diegti pažangią technologiją, technologines priemones, leidžiančias mažinti rankų darbą, spartinti respublikos vandentiekio ir kanalizacijos ūkio techninį pertvarkymą.

Paleidimo-derinimo valdybos sukurtos ir įdiegtos priemonės (vandens slėgio automatinio reguliavimo sistemos, gręžinių našumo atstatymo įrengimų kompleksas, kilnojama chloratorinė ir kt.) duoda liaudies ūkiui apie 720 tūkst. rb metinės ekonomijos. Artimiausiais metais numatyta pastatyti valdybos gamybinę bazę ir pasiekti dar didesnio darbų efektyvumo.

Kad esamų vandentiekio sistemų pajėgumas nesikeistų, kasmet reikia atlikti požeminės hidrosferos stebėjimus, remontuoti dalį gręžinių, o kai kuriuos ir pergręžti. Siekiant geriau panaudoti požeminio vandens atsargas, tobulinama gręžimo technologija bei gręžinių konstrukcija. Kur tinkamos geologinės sąlygos, gręžiama grįžtamuoju plovimu. Šis būdas leidžia gręžti didesnio skersmens gręžinius ir gauti 1,5-2 kartus daugiau vandens. Deja, dėl įrangos stokos Lietuvos TSR geologijos valdyba kol kas nesirengia šių darbų išplėsti. Ten, kur vandeningo horizonto kraigas stiprus, įrengiami befiltriai gręžiniai. Jų našumas 2-3 kartus didesnis.

1984 m. pirmą kartą respublikoje Kaune pradėtas eksploatuoti spindulinis gręžinys. Tai gana efektyvus požeminio vandens ėmimo būdas. Vilniaus inžinerinis statybos institutas ir Lietuvos TSR

geologijos valdyba rengia rekomendacijas, kaip išplėsti spindulinių gręžinių statybą mūsų respublikoje.

Intensyvinti vandentiekio darbą padeda technologinių procesų informacinės sistemos. Pirmos tokios sistemos sėkmingai veikia Kaune, Druskininkuose ir Birštone, diegiamos Panevėžyje, Šiauliuose, Varėnoje.

Nutekamojo vandens respublikoje per penkmetį padaugėjo 148,8 tūkst. m3 per parą, o valymo įrenginių pajėgumas padidėjo tik 32,17 tūkst. m³ per parą. Daugumos respublikos miestų nutekamajame vandenyje vyrauja pramonės įmonių teršalai. Pramoninis nutekamasis vanduo turi nemažai metalų junginių, įvairių druskų bei kitų cheminių medžiagų. Jam valyti reikalinga sudėtingesnė technologija, kuri yra brangi. Pramonės įmonių indėlis į šių įrenginių statybą nepakankamas, o komunalinis ūkis stokoja lėšų.

Tačiau ir šiame bare nemažai padaryta. Pirmieji šalyje pradėjome naudoti nutekamojo vandens fizikinio-cheminio valymo būdą (Radviliškyje). Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos specialistai sukūrė biologinio valymo įrenginių technologinių procesų kontrolės informacinę sistemą. Ji pateikia operatyvią sukoncentruotą informaciją apie įrenginių darbą. Palengvėjo technologinių procesų valdymas, sutaupoma elektros energijos, rečiau būna avarijų tinkluose ir įrenginiuose.

Praėjusiais metais pradėtas naujas šilumos ūkio valdymo reorganizavimo etapas – buvusi Gamybinė kuro valdyba reorganizuota į Respublikinį gamybinį šiluminės energijos tiekimo susivienijimą.

Šilumos ūkis stiprinamas, toliau centralizuojant šilumos tiekimą, likviduojant smulkias, nerentabilias ir statant pajėgesnes katilines, naudojant racionalesnį kurą, montuojant ekonomiškesnius katilus, tobulinant eksploatavimą. XI penkmetyje pastatytos rajoninės katilinės Lazdijuose, Birštone, Trakuose, Šakiuose, Šilutėje. Vienuolikoje rajonų katilinės rekonstruotos, išplėstas pajėgumas ir sumontuoti nauji katilai. Dvigubi šilumos tinklai nuo 198 km pailgėjo iki 264 km, pagerėjo gyventojų ir kitų vartotojų aprūpinimas šilumine energija.

Bet katilinių centralizavimas turi ir daug trūkumų. Jis ekonomiškai pasiteisina tik aprūpinant šiluma stambius vartotojus, didelius gyvenamųjų namų masyvus. Juk šiluminės, karšto vandens trasos – tai dideli šilumos nuostoliai. Brangus ir jų tiesimas. Mažas katilines irgi galima dujofikuoti, automatizuoti degimo procesus, iki minimumo sumažinti aptarnaujantį personalą, ir tai kai kada kur kas geresnė išeitis.

Gerinant šilumos ūkį, iškyla ir daugiau problemų. Pirmiausia reikia pasiekti aukštesnį techninį katilinių aptarnavimo lygį, pagerinti eksploatavimą. Šias užduotis privalės išspręsti susivienijimo rajonų organizacijos. Antras svarbus klausimas – remonto bazės kūrimas. Didėjant ūkiui (katilinėms, šilumos tinklams), neišvengiamai iškyla katilų remonto, tinklų įkeitimo problemų. Reikėtų specialios organizacijos šiems darbams atlikti. Siekiant racionaliau, naudoti kuro ir energetinius išteklius, katilų remontas, derinimas, darbo režimo nustatymas turėtų būti sutelkti vienos pajėgios organizacijos rankose. Tada sparčiau būtų remontuojami įrengimai, taupiau naudojamas kuras, pagerėtų darbo kokybė.

Pastaraisiais metais respublikos komunaliniame ūkyje vis plačiau diegiama skaičiavimo technika. Ji panaudojama, kuriant automatizuotas duomenų apdorojimo, ekonomines-organizacines, technologinių procesų valdymo sistemas, mechanizuojant atskirus buhalterinės apskaitos barus, automatizuojant statybos projektavimo darbus.

Diegdami skaičiavimo techniką, susiduriame ir su sunkumais. Pavyzdžiui, nepavyko mechanizuoti planavimo. Neturint patikimų terminalinių įrengimų, sunku operatyviai kontroliuoti planų bei užduočių vykdymą.

Kol kas visiškai mechanizuoti ir automatizuoti galima tik apskaitą. Apčiuopiamiausias efektas šioje srityje pasiektas, diegiant automatizuotas duomenų apdorojimo sistemas. Viena pirmųjų – gyventojų mokesčių už buto nuomą, komunalines ir ryšių paslaugas apskaita. Ją įkūrus, galutinai pereita prie bendros atsiskaitymo knygelės.

Rengiama ir diegiama automatizuota gyvenamojo fondo ir jo techninės būklės apskaitos sistema, įdiegtas programų kompleksas, leidžiantis analizuoti gyvenamojo fondo techninę būklę, nustatyti remonto darbų būtinumą ir eilę.

Komunalinio ūkio projektavimo institute parengta ir įdiegta elektroninėms skaičiavimo mašinoms SM-4 daugiau kaip 30 programų kompleksų, kurie leidžia mechanizuoti gelžbetonio konstrukcijų, pamatų, atramos sienelių, ventiliacijos ir šildymo sistemų, žemės darbų apimties ir t.t, inžinerinius skaičiavimus.

Kuriamos automatizuotos troleibusų transporto dispečerinio valdymo sistemos. Jų paskirtis – informacijos rinkimas apie troleibusų buvimo vietą, keleivių srautą, pirminis šios informacijos apdorojimas ir techniškai pagrįstų grafikų sudarymas, rekomendacijų pateikimas dispečeriams bei vairuotojams apie racionalų eismo organizavimą.

Respublikos miestuose tiesiamos, asfaltuojamos naujos gatvės, įrengiamos aikštės ir skverai, klojami šaligatviai. Per metus nutiesiama vidutiniškai 44 km naujų gatvių, kapitališkai suremontuojama apie 100 km. Gerinamos pėsčiųjų ir transporto eismo sąlygos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse. Įrengtos jaukios pėsčiųjų gatvės Kaune ir Šiauliuose.

Komunalinio ūkio ministerijos sistemoje yra 7 statybinių konstrukcijų gamyklos, kuriose gaminame plataus asortimento miestų aplinkos tvarkymo ir puošimo elementai, gatvių tiesimo, skverų ir aikščių dangos. Dvi gamyklos eksperimentinės. Čia savo jėgomis kuriamos naujos technologinės linijos. Pavyzdžiui, Kretingos statybinių konstrukcijų gamykloje sumontuotos šaligatvio plytelių ir bortų gamybos automatinės linijos. Šios įmonės Plungės ceche sumontuoti eksperimentiniai figūrinių šaligatvio plytelių iš smėlio betono gamybos vibropresai VIP-9.

Pagerėjo ir miestų apšvietimas. Dabar respublikoje yra 3417 km (79,8 %) apšviestų gatvių, 1310 km įrengtas dviprogramis apšvietimo valdymas. Miestuose daugiau kaip 50 % šviestuvų valdoma iš centrinių pultų, kiti – automatiniais įtaisais.

Miestų gatvių apšvietimo elektros tinklų įmonės ilgokai neturėjo reikiamos gamybinės bazės. Šiemet naują 200 darbo vietų gamybinę bazę gavo Vilniaus gatvių apšvietimo elektros tinklai. Tokia bazė statoma Panevėžyje, planuojama statyti Šiauliuose. Siekiant pagerinti gatvių apšvietimą, respublikos rajonų komunalinių įmonių kombinatai tinklus aptarnauja patys.

Beveik visos ministerijos statybos ir remonto organizacijos turi gamybines bazes, o kai kurioms jos bus pastatytos XII penkmetyje. Respublikinio statybos ir remonto tresto gamybinių bazių statybai ir vystymui 1981-1985 m. panaudota 21,57 mln. rb kapitalinių įdėjimų. Statybos ir montavimo darbų atlikta už 11,73 mln. rb (planuota už 9,79 mln. rb). Rajonų statybos ir remonto organizacijų poreikiams tenkinti numatoma pastatyti dar vieną cechą, kuris per metus pagamintų ne mažiau kaip 30 tūkst. m² stalių gaminių. Planuojama pastatyti naftos bitumo bazę, kuri ruoš naftos bitumą ruloniniams stogams remontuoti bei dengti.

Į respublikos komunalinio ūkio, struktūrą įeina ir elektrinis miestų transportas. Vilniuje ir Kaune troleibusai perveža kasmet apie 270 mln. žmonių. Kontaktinis tinklas sudaro 207,2 km, turime 500 Čekoslovakijos gamybos troleibusų. Šių metų pabaigoje numatoma atiduoti eksploatuoti antrąjį troleibusų depą Vilniuje, o 1987 m. pradėti statyti antrąjį depą Kaune. Pradėjus veikti šiems depams, sustiprės troleibusų valdybų gamybinis pajėgumas, iš esmės pagerės techninis aptarnavimas. Planuojama, kad šimtmečio pabaigoje troleibusai kursuos ir Klaipėdoje. Sprendžiamas Vilniaus greitojo tramvajaus linijų statybos klausimas.

Daugiau pastangų dedama miestų sanitariniam valymui gerinti. Nemažai techninių naujovių sukūrė ir įgyvendino specializuoto autotransporto įmonių racionalizatoriai. Pavyzdžiui, Kauno įmonėje sukurtas ir tobulinamas ledo nuo gatvės važiuojamosios dalies pašalintuvas, Klaipėdoje sukonstruota paplūdimių valymo mašina, o Šiaulių specializuoto autotransporto įmonės darbuotojai sukonstravo įtaisą, kuriuo mechanizuotai pakraunamas gatvėse susikaupęs smėlis.

Baigiasi XI penkmetis. Komunalinio ūkio darbuotojai pasiryžę sėkmingai įgyvendinti visas iškeltas užduotis. Sekantis penkmetis turi būti mūsų šakos aktyvaus techninio pertvarkymo penkmečiu.

Algirdas Skirkevičius

LTSR komunalinio ūkio ministro pirmasis pavaduotojas, technikos mokslų kandidatas

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1985, Nr. 9

Susijusių įrašų nėra.

Bokštų laikrodžių varpų muzikos automatas - karilionas (iliustracija iš V. Siedleckos knygos ,,Polskie zegary“, 1976 m.)

Pirmieji mechaniniai laikrodžiai Europoje paplito XIV a. kartu su amatų ir prekybos suklestėjimu. Vis spartėjantį viduramžių miesto gyvenimo ritmą iš pradžių buvo mėginta reguliuoti varpais. Pagal jų dūžius atsiverdavo miesto vartai, prasidėdavo turgūs, miestiečių susirinkimai ir šventės. Valandas nustatydavo pagal Saulės laikrodį. Tačiau giedras oras būdavo ne kasdien, o varpininkai ne visada uoliai atlikdavo savo pareigas…

Mechaniniam laikrodžiui išrasti dirvą parengė klepsidros – vandens laikrodžiai su valandų rodymo ir įvairių figūrų judinimo mechanizmais, taip pat astronomų vartotos mechaninės armiliarinės sferos – prietaisai, rodantys šviesulių padėtį dangaus skliaute. Beliko priderinti pavarą ir krumpliaračių sistemos stabdį – eigos reguliatorių. Tačiau nežinia, kas pirmasis tai padarė, kam priskirti šio svarbaus išradimo garbę. Labai tikėtina, kad išradėjų buvo ne vienas, – tinkamai susiklosčiusios istorinės bei socialinės sąlygos subrandino vienalaikį šio tiksliausio viduramžių prietaiso atsiradimą.

Pirmieji bokštų laikrodžiai turėdavo tik vieną (valandinę) rodyklę, tačiau dėka papildomų mechanizmų, paveldėtų iš klepsidrų ir armiliarinių sferų, — jie skambindavo valandas, jų ketvirčius, rodydavo kalendorines datas, Mėnulio fazes. Ilgą laiką meistrų pastangos buvo nukreiptos laikrodžių puošimui bei kuo sudėtingesnių mechanizmų įrengimui. Laikrodžio širdis – eigos reguliatorius – ilgą laiką beveik nesikeitė. Tai buvo paprasčiausia špindelinė horizontali svyruoklė, per karūninį eigos ratuką ir krumpliaračių sistemą dozuojanti svarsčio sukauptą potencinę energiją. Toks laikrodis buvo labai netikslus ir per parą nukrypdavo net iki pusės valandos. Didžiuodamiesi savo laikrodžio grožiu ir sudėtingumu, miestelėnai neretai smagiai pasišaipydavo iš jo tikslumo, sukurdavo anekdotų ar linksmų dainelių. Įnoringą laikrodį nuolat tekdavo tikslinti pagal Saulę. Todėl dažniausiai ant to paties bokšto sienos būdavo braižomos ir Saulės laikrodžio linijos.

Mechaniniai laikrodžiai privertė padalyti parą į lygias valandas, neatsižvelgiant į nakties ir dienos trukmę įvairiais metų laikais. Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo viena pirmųjų Europos šalių, pradėjusių skaičiuoti paros laiką taip kaip šiandien: dalyti į 24 valandas, pradedant nuo vidurnakčio. Tai liudija kronikose užrašytos kai kurių svarbių įvykių datos. O laikrodžio ciferblatą patogiau dalyti į 12 dalių. Kol tapo įprastu, toks paros skirstymas buvo vadinamas puslaikrodžiu.

Reikia manyti, kad Lietuva neatsiliko nuo kaimyninių kraštų, įsirengdama ir pirmuosius mechaninius laikrodžius. Juk iš prekybos ir amatų gyvuojantis miestas be laikrodžio varpų – aklas ir kurčias, kaip buvo sakoma tais laikais. Tačiau žinių apie pačius pirmuosius mechanizmus neišliko. Štai Vilniaus katedros laikrodis minimas tik nuo 1557 m., Vilniaus rotušės – taip pat nuo XVI a. vidurio. Bet tai nereiškia, kad anksčiau jų nebuvo; šios datos – aktuose paminėti taisymai. Nėra abejonės, kad XVI a. laikrodis Lietuvoje jau buvo įprastas daiktas. Štai kokią kalbą išdrožė seime 1589 m. Smolensko kaštelionas I. Meleška, smerkdamas tų laikų papročius. Girdi, nusipirkęs Kijevo sendaikčių turguje nebenaują laikrodį, mokėjęs tris kapas grašių. Išsiuntęs į Vilnių remontuoti, o ten svetimšalis meistras, lupikas, už darbą pareikalavęs 5 kapų! Jau geriau esą laikyti namuose gaidį, visada teisingai pusiaunaktį skelbiantį…

Mažesniuose miesteliuose mechaniniai laikrodžiai atsirado vėliau, tad ir žinios apie juos konkretesnės. Kartais tai susiję su Magdeburgo teisių suteikimu. Merkinės rotušė turėjo laikrodį jau 1601 m., Kretinga juo pasipuošė 1607 m., į Šiaulių bažnyčios bokštą laikrodis magistrato lėšomis įkeltas 1643 m., Joniškyje – 1650 m. Veliuona, Tytuvėnai taip pat nuo seno turėjo laikrodžius. Deja, negailestinga laiko tėkmė pasiglemžė ir savo sargybinius – šių laikrodžių neliko; neliko nei jų aprašymų, nei brėžinių.

Seniausias iš mūsų laikus pasiekusių laikrodžių yra Pažaislio architektūriniame ansamblyje. Čia, toli nuo miesto triukšmo, nuostabios gamtos prieglobstyje, sukurta tobula architektūros, meno ir aplinkos harmonija. Laikas Pažaislyje turėjo ypatingą prasmę. Jis žvelgė iš Saulės laikrodžių kadranų, keturių didžiulių bokštų ciferblatų. Tai anaiptol ne intensyvaus kasdienio gyvenimo ritmo pulsas. „Atmink, kad, saulei leidžiantis, nusileis ir tavo gyvenimo saulė“, – skelbia įrašas didžiojo Saulės laikrodžio kadrane. Laikas niekada nesustoja, jis kaip amžinas gamtos judėjimas, – tarsi pritaria mėnuliu padabintos rodyklės, keliaudamos bokštų ciferblatais. Gnomonų šešėliai ant atsiskyrėlių namelių sienų, valandų ketvirčius skambiną laikrodžio varpai – viskas kuria susikaupimo nuotaiką gyvenimo prasmės, žmogaus ir pasaulio santykio apmąstymams…

Geležinį laikrodžio mechanizmą į Pažaislį iš Karaliaučiaus atgabeno apie 1665 m. du prūsų meistrai. Buvo dar tik ruošiamasi vienuolyno statybai, kurios fundatoriumi buvo turtuolis valstybės kancleris K. Pacas. Sudėtingas laikrodis kainavo nepigiai – minima 300 auksinų suma. 1676 m. laikrodis buvo įkeltas į statomą pietinį bokštą, Jis turėjo keturis ciferblatus; du buvo įrengti šiauriniame bokšte. Laikrodžio mechanizmas yra trijų dalių: eigos, valandų ir ketvirčių skambinimo. Tais pačiais metais buvo nulieti du specialūs varpai. Darbą atliko geriausias krašto liejikas J. Delamarsas Vilniuje. Jo varpai ypač melodingi, be to, gražiai išpuošti smulkiu bareljefu, lotyniškais įrašais. Ne veltui pagal seną paprotį užsakovai meistrui dovanodavo gorčių medaus – gerų varpų skambesys tarsi medumi malonindavo klausą. Laikrodžių varpai nuo kitų skirdavosi kitokiu santykiu tarp skersmens ir aukščio. Matyt, buvo siekiama, kad varpo gausmas nebūtų pernelyg aidus, o valandos lengvai suskaičiuojamos.

Tokį laikrodžio mechanizmą, koks aprašytas vienuolyno statybos dokumentuose, matome ir šiandien. Nors padengti rūdžių, visi jo krumpliaračiai gali suktis. Kiekviena detalė kalvio nukalta kruopščiai ir patikimai. Nematyti jokių perdirbimo ar tobulinimo pėdsakų. Trūksta tik svarsčių (matyt, sudilo jų tvirtinimo lynai) ir švytuoklės. Laikrodžio mechanizmas įtaisytas ant ąžuolinių sijų; jo matmenys 160x138x96 cm. Pagrindinių būgno krumpliaračių skersmuo 85 cm. Itin paprastas eigos mechanizmas: jį sudaro tik du perdavimo krumpliaračiai ir karūninis eigos ratukas. Ratuko įžambiai išpjautų dantukų paskirtis – periodiškai suteikti impulsą švytuoklei. Tai neabejotinai rodo, kad laikrodis archaiškas. Iš horizontalios ratuko padėties galima spręsti, kad jo jungimas su švytuokle buvo toks pat, kaip pirmajame Heigenso švytuoklinio laikrodžio variante (Olandų fizikas K. Heigensas kartu su G. Galilėjumi ir Vilniaus universiteto auklėtiniu A. Kochanskiu laikomas vienu švytuoklinio laikrodžio išradėjų). Minėtą konstrukciją pagal jo brėžinius 1657 m. pirmą kartą pagamino Amsterdamo meistras S. Kosterė, Pažaislio laikrodis ypač įdomus technikos istorijai, nes Heigenso modelis neilgai buvo taikomas laikrodininkystėje. XVIII a. pradžioje anglų meistrai V. Klemensas ir G. Grehemas išrado inkarinį eigos reguliatorių. Tokios konstrukcijos yra, pavyzdžiui, Vilniaus katedros bokšto laikrodis, daug kuo panašus į Pažaislio. Abu jie muša valandas ir ketvirčius, įrengti maždaug vienu metu (Vilniaus katedros laikrodis įkeltas į bokštą 1672 m.). Galima manyti, kad vilniškis laikrodis buvo vėliau patobulintas, pritaikyta inkarinė švytuoklė. Taigi Pažaislio laikrodis yra tarpinis tarp špindelinių ir inkarinių mechanizmų.

Savo testamente vienuolyno įkūrėjas K. Pacas rašė, kad jis buvo ir laikrodžio cimbolų fundatorius. Iš tikrųjų tai buvo karilionas – varpų ir varpelių rinkinys muzikos automatui. Bokšte dar išlikę jo tvirtinimo kabliai; yra ratukas judesiui perduoti nuo laikrodžio mechanizmo kariliono būgnui. Kada buvo išardytas šis įdomus mechanizmas, dabar sunku nustatyti. 1797 m. vienuolyno vizitacijos akte sakoma, kad pietiniame bokšte yra didelis ir geras laikrodis, mušantis valandas, tačiau apie varpų muziką neužsimenama. 1812 m. vienuolyną apiplėšė bėgantys Napoleono kariai. Tada ir bokšto laikrodis buvo apgadintas. Nėra žinių, ar kas nors jį taisė, ar dar plakė jo širdis po to… Išliko tik didieji Delamarso varpai, nors ir jiems teko pakeliauti (Pirmojo pasaulinio karo metais jie buvo išvežti į Smolenską, kad vertingas žalvario lydinys neatitektų priešui). Dabar jie kabo šiauriniame bokšte ir nesujungti su laikrodžiu.

Restauratorių laukia įdomus uždavinys – atgaivinti šį vieną seniausių Lietuvoje laikrodį. Jaukiuose Pažaislio kiemeliuose vėl aidėtų pažadintas varpų gausmas, papildytų ankstesnės ansamblio visumos darną. Sutvarkę jį, padarę prieinamą lankytojams, turėtume eksponuojamą unikalų technikos istorijos paminklą. Pažaislio laikrodžio mechanizmas reikšmingas tuo, kad atspindi techninės minties raidą labai svarbiame ir įdomiame mokslo bei technikos evoliucijos etape – XVII ir XVIII amžių riboje.

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1984, Nr. 12

Susijusių įrašų nėra.

Sėkmingiausiai mikrofilmavimas taikomas reprografijoje (tai būdų ir priemonių visuma kopijai gauti, nenaudojant surenkamų spausdinimo formų), taip pat skaičiavimo technikoje, registruojant išvedamus iš ESM duomenis. Abiem atvejais, gaminant pirmos kartos mikrofilmą (pirmos kartos mikrofilmas gaunamas fotografuojant originalą), pirmenybė teikiama fotografinėms sidabro halogenido juostoms. Antros kartos (1-os kartos mikrofilmo kopija) ir sekančių kartų mikrofilmams gauti plačiai naudojamos besidabrės juostos. Tai žinomos diazo ir vezikuliarinės fotojuostos, turinčios polimerinį sluoksnį, kuriame disperguotos šviesai jautrios diazonio druskos. Šios fotojuostos pigios ir gana paprastai apdorojamos. Diazonio druska, veikiama šviesos, kurios bangos ilgis 350-430 nm, skyla (fotolizė) ir išskiria laisvą azotą. Diazo fotojuostose vaizdas ryškinamas amoniako garais. Neeksponuota diazonio druska šarminėje aplinkoje reaguoja su aromatiniais aminais arba fenolu ir sudaro ryškiai nuspalvintą junginį, o eksponuota vieta lieka skaidri. Diazo fotojuostose vyksta fotografinis procesas pozityvas – pozityvas. Gautas vaizdas keičia šviesos intensyvumą. Nors diazografijos pagrindai buvo žinomi jau prieš 100 metų ir diazo popierius naudojamas gana plačiai, diazo fotojuostas imta gaminti tik mūsų amžiaus 6-7 dešimtmetyje, pradėjus vystyti mikrofilmavimą.

1957 m. JAV firma CALVAR pranešė apie vezikuliarinį procesą, kuriame taip pat naudojamos šviesai jautrios diazonio druskos. Šis procesas pagrįstas tuo, kad laisvas azotas, išsiskyręs diazonio druskų skilimo metu, sulaikomas polimerinėje matricoje. Vezikuliarinė fotojuosta sudaryta iš skaidraus polimerinio pagrindo ir ant jo užlieto plono (10 µm) polimerinio termoplastinio sluoksnio, kuriame molekuliniu lygiu tolygiai disperguoti (išsklaidyti) diazo junginiai. Eksponuota vezikuliarinė fotojuosta ryškinama 1-2 s kaitinant 100-120°C temperatūroje. Kaitinimo metu tose vietose, kurias veikė šviesa, azoto dujos plečiasi, sudarydamos mikroskopinius 1-2 µm burbuliukus-pūsleles (vezikules; lot. vesicula – pūslelė). Tos vezikulės ir išsklaido šviesą. Šiuo principu pagrįstas matomo vaizdo gavimas, kuris, skirtingai nuo vaizdo diazo juostoje, keičia krintančio šviesos srauto fazę (fazinė moduliacija). Vezikuliarinis procesas vyksta pagal schemą pozityvas-negatyvas.

Diazo ir vezikuliarinės fotojuostos praktiškai išsprendė mikrofilmų kopijavimo problemą. Deja, jos netinka 1-os kartos mikrofilmams gaminti, t. y. tiesiog fotografuoti. Pagrindinė priežastis – mažas fotojautrumas (maždaug dešimt ketvirtuoju kartų mažesnis negu sidabro halogenido juostos „Mikrat 300“), todėl originalo eksponavimo laiką reikėtų smarkiai padidinti, o kartu sumažėtų mikrofilmavimo našumas.

Klasikinis fotografinis procesas turi didelių trūkumų (ilgai trunka juostos ryškinimas ir fiksavimas, tenka naudoti skysčius, be to, reikia deficitinio sidabro ir kt.). Todėl paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo aktyviai tyrinėjami fotografiniai procesai medžiagose, kuriose nėra sidabro junginių ir kurios tinka mikrofilmams gaminti. Pirmąsyk praktiškai išbandytas elektrografinis procesas, naudojant skaidrią organinę fotopuslaidininkinę juostą. Žinomi du šio proceso tipai: elektrografinis, ryškinant skystais ryškalais ir fototermoplastinis, ryškinant šiluma.

Mikrofilmavimui gaminama skaidri keliasluoksnė fotojuosta: ant polietilenteroftalatinio pagrindo užgarinamas plonas metalinis sluoksnis, kuris savo ruožtu padengiamas didelės varžos puslaidininkio sluoksniu. Šiam sluoksniui gauti naudojami tokie organiniai puslaidininkiai, kaip poli-N-vinilkarbazolas, poli-N-epoksipropilkarbazolas, vario ftalacianinas, taip pat jų kompozicinės sistemos su neorganiniais puslaidininkiais. Vaizdas šiose juostose gaunamas, panaudojus vidinį fotoefektą puslaidininkyje. Tarybų Sąjungoje, JAV, Japonijoje ir kitose šalyse gaminami elektrofotografiniai aparatai, kurie mikrofilmuoja ant formatinės juostos, TSRS toks aparatas – AE 1524 – mažina originalo vaizdą 21 kartą, JAV firmos „A. B. Dick/Scott“ „System-200“ – 25 kartus. Gaminami ir tokie aparatai, kurie mikrofilmuoja, sumažinę originalo vaizdą 42 ir 48 kartus.

JAV firma „Bell and Howell“ pagamino aparatūros kompleksą „Microx System 2532“, kuris mikrofilmuoja ant fototermoplastinės formatinės juostos. Šiuo atveju mikrovaizdas ryškinamas šiluma (100° C). Termoplastinis sluoksnis tampa takus, ir jo paviršius, veikiamas elektrinių krūvių tarpusavio sąveikos jėgų, deformuojasi. Susiformavęs mikrovaizdas, panašiai kaip vezikuliarinėse juostose, vadinamas faziniu, nes paviršiaus reljefas keičia atkuriančios šviesos fazę. Toks fazinis mikrovaizdas kvazikontaktiniu kopijavimo metodu gali būti transformuotas į amplitudinį. Metodo esmė ta, kad reljefinį mikrovaizdą galime laikyti mikrolęšių rinkiniu. Šviečiant lygiagrečiu spindulių srautu, jo židinyje (paprastai 50-100 µm atstumu) formuojasi amplitudinis mikrovaizdas. Tokiu atstumu patalpinę šviesai jautrią medžiagą, pavyzdžiui, vezikuliarinę juostą, gausime kopiją – antros kartos mikrofilmą. Labai svarbu, kad aprašytu mikrofilmavimo būdu galima gaminti 1-os ir 2-os kartos mikrofilmus, nenaudojant vaizdą ryškinančių bei fiksuojančių medžiagų. Be to, fototermoplastinis procesas – reversyvus, t. y. užrašytą mikrovaizdą galima ištrinti ir toje pačioje vietoje gauti kitą. Tai išplečia mikrofilmavimo funkcines galimybes.

JAV firma „Xerox“ sukūrė naujo tipo elektrofotografinį mikrofilmavimą – ,,Xerox Dry Microfilm“ (XDM). Vaizdas mikrofilme gaunamas sausai, nenaudojant ryškalo. Šis procesas skiriasi nuo fototermoplastinio, nors taip pat naudojama termoplastinė matrica ir mikrovaizdas ryškinamas šiluma. Čia mikrovaizdas – amplitudinis. Filmas sudarytas iš metalizuoto pagrindo (pavyzdžiui, aliuminio), padengto termoplastiniu sluoksniu, kurio paviršiuje plonu ištisiniu sluoksniu išsidėsčiusios fotopuslaidininkinio (pavyzdžiui, seleno) 0,3-1 µm dydžio dalelės. Filmas įelektrinamas teigiamu krūviu ir eksponuojamas. Eksponuotose vietose paviršinį krūvį neutralizuoja elektronai, generuojami fotopuslaidininkio dalelėse, o pačios dalelės įgyja teigiamą krūvį. Kaitinant plėvelę 100°C temperatūroje, termoplastinis sluoksnis išsilydo, ir dalelės, veikiamos elektrinių sąveikos jėgų, migruoja į sluoksnio gilumą pagrindo kryptimi. Taigi ištisiniam dalelių sluoksniui suirus ir praskaidrėjus, susiformuoja amplitudinis pozityvinis mikrovaizdas.

Aprašytieji trijų rūšių elektrografiniai mikrofilmavimo nešikliai turi vieną bendrą ypatybę – tik įelektrinti jie tampa jautrūs šviesai.

Naujos medžiagos bei procesai stimuliavo ir klasikinio fotografinio kopijavimo pažangą, naudojant sidabro halogenidus. Devintajame dešimtmetyje pasirodė pranešimai apie naują fotografinį būdą. Japonijos firma „Canon“ sukūrė procesą ir fotojuostą „Silnowa“, kuri šiaip nėra jautri šviesai. Gaminant fotojuostą į emulsiją pridedama priedų, kurių dėka vyksta atvirkštinė reakcija – laisvas sidabras, atsirandantis apšvietus fotojuostą, vėl sudaro halogenidą. Tik pakaitinus fotojuostą iki 100°C, šie priedėliai suyra, ir grįžtamoji reakcija nebevyksta. Po eksponavimo fotojuosta ryškinama kaitinant 130° C temperatūroje.

Taigi mikrofilmavimo technikoje ryškios kelios svarbiausios tendencijos. Apdorojant fotomedžiagą, nuo lėtų cheminių reakcijų einama prie greitų fizinių procesų. Ryškinant ir fiksuojant vaizdą, nebereikia papildomų medžiagų. Ieškoma tokių fotomedžiagų, kurios įprastomis sąlygomis būtų nejautrios šviesai. Intensyviai kuriami reversyvūs fotografiniai procesai ir plėvelės.

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1988, Nr. 1

Susijusių įrašų nėra.

Kai 1971 m. gydytojas R. Demedjenas pradėjo įrodinėti, kad audinio skenavimas, naudojant branduolinį magnetinį rezonansą, yra daug pranašesnis už rentgenoskopiją, mokslo pasaulyje buvo palaikytas bepročiu. Jį ruoštasi išmesti iš su dideliu vargu gautos laboratorijos, nes moksliniam darbui išleido 40 tūkst. dolerių daugiau negu buvo skirta. Tačiau R. Demedjenas nenusiminė ir nenusileido. Neturėdamas pinigų, nekreipdamas dėmesio į kolegų nepasitenkinimą ir konservatyvumą bei priekaištus, kad savo beprotiškomis idėjomis drumsčia jų ramybę, jis įkūrė nuosavą kompaniją FONAR branduolinio-magnetinio rezonanso įrenginių gamybai. Dabar jais diagnozuojamas vėžys, kitos ligos, jie naudojami šimtuose pasaulio klinikų. Į klausimą, kas teikė jam drąsos ir pasitikėjimo tais sunkiais metais, R. Demedjenas atsakė: „Mano galvoje labai aiškiai susiformavo veikimo principas“.

Tuo metu, kai didžioji pramonininkų dalis susidomėjo puslaidininkine elektronika, V. Ferlis žengė iš pirmo žvilgsnio absurdišką žingsnį – nutarė supirkinėti nuostolingas, blogai įrengtas įmones. Už iš banko pasiskolintą milžinišką 1,7 mln. dolerių sumą jis Kalifornijoje nusipirko nuostolingą citrinų perdirbimo firmą. Taip prasidėjo jo „gyvenimas skolon“. Geru administravimu šiek tiek pagerinęs ekonominius firmos rodiklius ir gavęs šiokį tokį pelną, V. Ferlis pirko dar vieną nuostolingą firmą, po to dar… ir dar. Šiuo metu jis vadovauja įmonėms, kuriose dirba 27 tūkst. žmonių ir kurios gamina viską – nuo automobilių akumuliatorių iki apatinių baltinių. Per metus jis parduoda prekių už 2 mlrd. dolerių.

V. Ferlis skolų neišmokėjo iki šiol. Tačiau jam tai netrukdo kasmet 3 mln. dolerių skirti sportiniams įrengimams, inventoriui, treneriams apmokėti, varžyboms organizuoti. Pats būdamas energingas sportininkas, jis nori, kad aktyviai sportuotų ir jo įmonių dirbantieji.

Jo sėkmės paslaptis paprasta. V. Ferlis sugeba bankininkus, pavaldinius, visus, į kuriuos jis kreipiasi, įtikinti savo sumanymo sėkme. Jis dirba azartiškai, pasiaukojęs, negaili savęs ir kitų. Ir, žinoma, sugeba iki minimumo sumažinti valdymo išlaidas. Jam nieko nereiškia vidurnaktį iš visoje šalyje išdėstytų savo įmonių sukviesti valdytojus į pasitarimą susidariusiam sunkumui įveikti, aptarti, kaip sparčiau įdiegti naujovę, pakeisti planus arba pakoreguoti strategiją rinkoje. Klaidų, žinoma, pasitaiko. Už 8 mln. dolerių nusipirkęs popieriaus lankstymo firmą ir pamatęs, kad ji jam netinka, V. Ferlis pardavė ją už 10 milijonų pačios firmos darbuotojams.

Stebėtiną veiklumą parodė ir 76 metų pensininkas E. Raitas. Jo anūkė sirgo reta liga – Parkso-Vėberio sindromu. Liga nepagydoma, bet, kad ligoniui būtų lengviau, jo galūnės įkišamos į hermetiškas rankoves, į kurias tiekiamas suslėgtas oras. Senelis, jaunystėje buvęs išradėju ir menedžeriu, pamatęs, kaip raukosi nuo slėgio rankovėje anūkė, sušuko: „Reikia daryti ne taip!“

Tris mėnesius jis neišėjo iš rūsio, kuriame buvo įsirengęs dirbtuvę. E. Raitas išstudijavo daugybę fiziologijos knygų, suko galvą, kaip įrengti orinio siurblio elektrinę pavarą, kad būtų galima užprogramuoti pastovų slėgį rankovėse. Bandymai įrodė naujo prietaiso efektyvumą. Po kelių savaičių mergaitė ne tik kad nebuvo sutinusi – klasėje ji bėgiojo greičiau už kitas. Džiaugėsi visa šeima.

Per tuos 3 mėnesius E. Raitas beveik prarado regėjimą. Tačiau jis išsiuntinėjo naujo aparato brėžinius įvairioms klinikoms. Atsakymo nesulaukė. Tada jis… įkūrė savo firmą. Anūkės mama siuva rankoves, tėvas, seneliui vadovaujant, jas montuoja ir derina, o pati anūkė (jai jau 14 metų) tvarko popierius. Per 3 metus šis šeimyninis kooperatyvas pagamino ir pardavė daugiau kaip 200 aparatų, kurie sėkmingai veikia JAV, Kanados, Japonijos, Italijos, Didžiosios Britanijos klinikose.

Kitos firmos, kuri per metus parduoda produkcijos už 52 mln. dolerių. įkūrėjas 32 metų K. Dženkinas tvirtina: jam pavyko todėl, kad jis, negalėdamas dirbti klerku kitose organizacijose, nutarė pats imtis iniciatyvos. Panašiai mano ir konstruktorius bei lakūnas bandytojas D. Rutenas, kuris be nusileidimo per 9 dienas apskrido pasaulį superlengvu lėktuvu „Voyager“. Jis tvirtina, kad verti dėmesio tik bandomieji ir kariniai skridimai. Visa kita – rutina, kuri priimtina tik autobusų vairuotojams.

Tokių pavyzdžių JAV gyvenime nemaža. Ne veltui ši šalis laikoma iniciatyvių ir išradingų žmonių gimtine. Pakanka prisiminti T. Edisoną, H. Fordą, brolius Raitus, Dž. Londono ir Bretharto romanų herojus. Bet dar ir pačiose Valstijose amerikiečiai išskiria aktyviausiųjų zonas. Pavyzdžiui, viename Los Andželo priemiestyje žmogus, iki 35 metų nepamėginęs imtis savarankiško verslo, laikomas keistuoliu. O jei bandė ir nepavyko? Ką gi, tai gyvenimo norma.

Žmonės, mėgstantys rizikuoti, nesvarbu kurioje srityje jie bedirbtų – moksle, gamyboje, biznyje, medicinoje ir kitur – vadinami specialiu terminu – riskteikeriais (angl. risk – rizika, take – imti). Kiekvienam jų būdingi savi charakterio bruožai. Tik visiems bendra tai, kad jų galvoje būna aiškiai suformuotas veikimo principas, ir jie sugeba įtikinti kitus savo sumanymo sėkme. Bet svarbiausia – riskteikeris nesėkmę vertina kaip apmaudų atsitiktinumą. Kiekvienas žino – pirmos dvi H. Fordo įkurtos kompanijos sužlugo, pirmas puikaus vaikų rašytojo D. Ziuso knygas atmetė 28 leidyklos. Nepavyko ir išradėjui D. Velšui, kuris 1978 m. pasiūlė kompanijai „General Electric“ skalbimo mašinos, veikiančios harmoningų svyravimų principu, idėją; firma patyrė 20 mln. dolerių nuostolį. Ir ką gi? 1981 m. D. Velsas tapo kompanijos valdybos prezidentu.

Taigi kiekvienas riskteikeris pasižymi nepriklausomumu, minčių ir poelgių įžūlumu. Jo veikla – tai prasimušimas pro sveiko proto, konservatyvios logikos užtvaras, pasiryžimas griauti užkardas, nepaisyti draudimų, sugebėjimas pasielgti labai netikėtai, kartais iš pirmo žvilgsnio net kvailai ir beprotiškai. Pats didžiausias riskteikerio priešas – rutina ir stagnacija.

Iš kur atsiranda toks pasitikėjimas savo jėgomis? Riskteikeris žino, kad laimės, aiškiai mato savo beprotišką tikslą, dėl to kartais jis net apšaukiamas šarlatanu. Šis pasitikėjimas paremtas tiksliais apskaičiavimais ir tikėjimu savo sugebėjimais. Pripratęs skraidyti patogiais lėktuvais keleivis, atsidūręs „Voyager“ kabinoje, pasibaisėtų, – braškanti konstrukcija, kuri atrodo, tuoj tuoj subyrės. Visai kitaip galvojo D. Rutenas, pats sukonstravęs lėktuvą ir įvertinęs rizikos laipsnį. Vienas psichologas kartą pasakė, kad joks riskteikeris nešoks nuo tilto, prieš tai neįsitikinęs, jog yra galimybė išplaukti.

Ar rizika įgimta? Ar kiekvienas gali rizikuoti? Psichologai mano, kad svarbiausia – noras lenktyniauti, varžytis: jau vaikas turi stengtis pralenkti savo tėvą, įrodyti, ko jis vertas. Dažniausiai taip atsitinka blogai aprūpintose šeimose, kurias palieka tėvai. Įveikiant kliūtis, atsiranda ryžtas. Pasiturinčiose šeimose polinkis rizikuoti atsiranda, kai vaikas auklėjamas pagal devizą „meilė, pagarba, mokslas ir laisvė“, kai palaikomi jo sumanymai. Pavyzdžiui, dailininkas E. Vaitas, pastebėjęs, kad jo sūnus turi meninių gabumų, leido jam palikti šeštą klasę ir atsidėti kūrybai. Dabar D. Vaitas – vienas geriausių JAV portretistų. Brolių Rutenų tėvas, nebūdamas turtuoliu, mokėjo už skraidymo pamokas ir pirkdavo medžiagų vaikų konstravimo darbams.

Mokslininkai pastebėjo, kad labiausiai rizikuoti linksta vaikai, gimę šeštame dešimtmetyje. Jie nejaučia tėvų, patyrusių krizės sunkumus, baimės, dėl kurios pastarieji labiausiai vertina saugumą, stabilumą ir atsidavimą firmai. Moterys paprastai atsargesnės, labiau bijo, kad gali nepasisekti. Tai aiškinama tuo, kad jos jaučia didesnę atsakomybę už šeimą.

Šiandien visoms gyvenimo sritims labiausiai reikia žmonių, galinčių pateikti naujų idėjų ir sprendimų, t. y. unikalios drąsos asmenybių. Bet kad jų atsirastų, turi būti sąlygos joms pasireikšti.

Parengė A. Barzdienė-Bradauskienė

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1989, Nr. 2

Susijusių įrašų nėra.

***

Kol pasiekėme Šiaulius, visą kelią tardžiau Vidaus reikalų ministerijos VAI valdybos viršininko pavaduotoją Leonardą Kęstutį Jasudį, darbui atidavusį jau visą dešimtmetį. Problemas žino kaip poterius. Jis ir padėjo jas surikiuoti.

Pirma pagal svarbą – technikos stygius. Ypač tai jaučia rajonai (pavyzdžiui, Palangos autoinspektorių grupė neturi nė vieno automobilio!). Norint visur suspėti, viską sužiūrėti, reikia gerų ratų. Ir ne vienų. Nekalbėsime apie konkrečius skaičius. Esmė – su turimais automobiliais aukščiau bambos neiššoksi. Dideles viltis VAI darbuotojai (ir jų kolegos iš kitų padalinių) puoselėja ryšium su rugsėjo 1 dieną įsigaliojusiu nauju LTSR Ministrų Tarybos nutarimu. Numatyta, kad 40% pinigų, surinktų už baudas, atiteks Centrui (tarp kitko, rinkliavos už transporto priemones pinigus Centras atėmė iš Respublikos biudžeto), o 60% Vidaus reikalų ministerijos žinion. Inspektoriai jau trina rankas: dabar tai pulsime problemas spręsti. Būtinai skirsime pinigų naujiems automobiliams įsigyti, seniems remontuoti (gerai, jei toms mašinoms benziną bus galima pirkti iš rinkos), kitai technikai pirkti.

Jei žinotumėte, kiek Respublikos miestuose tikrai veikiančių fotoaparatų, fiksuojančių greičio viršijimo atvejus, lengviau atsikvėptumėte. Pirmiausia, ši technika labai brangi, jai trūksta fotojuostų, be to, dažnai genda. Tą patį galima pasakyti ir apie greičio matavimo prietaisus „Barjer-2“ (kaina 1600 rb). Kol veikia, tvarka, o kai sugenda, reikia vežti į Minską ar Rygą. Po vieną neprivežiosi, brangu, tad tenka kaupti partiją. Taip dalis inspektorių lieka tuščiomis rankomis. Taigi tarybinė technika brangi, neilgai laiko, o remontas komplikuotas. Be to, jos mažai gaminama. Valiutos šiam reikalui vargu ar kas duos. Realiau ieškoti tokios technikos gamintojų Lietuvoje (pavyzdžiui, šiauliečiai jau baigia sutarti su miesto pramonės atstovais dėl šviesoforų plastmasinių korpusų gamybos). Kaip ir stulpelių, vamzdžių, grandinių ir dar daug kitų dalykų, taip reikalingų geram eismui organizuoti.

***

Už lango rudens vakaro vėsa, drėgmė ir paskutiniai dienos šviesos spinduliai. Retsykiais pabunda radijo stotis. Štai ir vėl: „Dėmesio, dėmesio, nuo restorano pajudėjo žalias „Žiguli“. Už vairo neblaivus vairuotojas“. Tai ne mums. Mes jau už Šiaulių, prie pat Gruzdžių.

Įvažiuojame į miestelį, sukame prie parduotuvės ir atsiremiame į pažeidėją: stovi draudžiamoje vietoje. Prasideda procedūra. O čia ir vėl pažeidėjas: gyvenimo nualintas žmogelis, morališkai spaudžiamas viršininko, sėdo už autobuso vairo vežti talkininkų, nors tam neturi teisės. Už miestelio – motociklininkas be teisių. Ir visa tai pusvalandžio derlius!

***

Kita labai svarbi problema – nerealus darbo užmokestis. Dabar statistinis milicijos darbuotojas gauna apie 170 rb (o transporto 280 rb). Pabandykite už tokius pinigus bjaurų rudenį ar šlapią pavasarį, svilinant vasaros saulei ar košiant pūgai pastovėti smogo ir triukšmo užtvindytoje gatvėje, kelyje, išklausyti dar bjauresnių keiksmų, grasinimų ar saldžių pataikavimų, nedviprasmiškų pasiūlymų. Nenustebčiau, jei po to pradėtumėte piketuoti prie Vykdomojo komiteto.

Respublikos VRM vadovybė visa tai žino, tačiau iki šiol buvo bejėgė ką nors pakeisti, įsigaliojus minėtam nutarimui bei Respublikai einant ekonominio savarankiškumo keliu, tikimasi šią nelygybę panaikinti.

„Kokios norėčiau algos!“ – mano klausimas prajuokina Raimondą Milinavičių lyg anekdotas. Jaučia, kad dar negreit iš valstybės sulauks uždirbtų pinigų už savo specifinį darbą. Bet pasvajoja: „O kad pridėtų prie dabartinių dar tris šimtelius. Ir techniką. Nelopytą. Ir aprangą, kad vasarą prakaitas nežliaugtų ar „mankštinantis“ su pažeidėju nekristų kepurė, o batų padai lankstytųsi, kai vejiesi kokį piemenį ar užkietėjusį recidyvistą. Va tada tai būtų!“ Neklausiu, kas tada būtų. Matau, kaip jis su porininku Stanislovu Pesecku dirba: ramiai, profesionaliai, reikliai, bet ir suprasdamas žmogų. Bet matau ir kokiomis sąlygomis.

***

Plentu lekia baltas aštuntukas. Greitis per šimtą. Įžūliai ir pavojingai visus lenkia. Ir inspektorių, važiavusį nuosava mašina. Ką tokioje situacijoje gali pareigūnas! Tai ne pats sudėtingiausias rebusas. VAI darbuotojai pakliūva ir į gerokai sudėtingesnes situacijas. Būna, kad po to visai nepelnytai prakaituoja teisme, lyg būtų nusižengę įstatymui. Kol kas mūsų juridiniuose dokumentuose per daug skylučių ir plyšelių. Yra specialistų, kurie iš to valgo duona: ieško tokių spragų, o po to pro jas tempia piniguotus Kelių eismo taisyklių pažeidėjus Prisiminkime ir kaip inspektoriai išvystyto socializmo metu buvo verčiami aplink Kryžių kalną kruopščiai registruoti sustojusias mašinas arba neseniai, Sąjūdžio užgimimo laiku, saugoti viešąją tvarką. Tokias pareigas jiems nulemdavo aukščiau stovinčio viršininko nurodymai. Tad ir prieita prie įvairių kurioziškų ir absurdiškų veiksmų. O viską reguliuoti turi įstatymas. Jis jau ruošiamas. Greitai LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje bus svarstomas Milicijos įstatymas, kuriame tiksliai nurodytos pareigūno teisės bei pareigos. Tikėkimės, kad tada lengviau atsikvėpsime ir mes, ir VRM darbuotojai.

***

Raudondvaryje (kiekgi jų Lietuvoje?) nuleidžia padangą. (Tik ekspertai nustatytų tikrą jos amžių.) „Gerai, kad nors kolūkiai, kitos organizacijos padeda, kitaip…“ reikšmingai nebaigia ir, atsiraitojęs rankoves, pradeda keisti ratą Stanislovas. Raimondas sustabdė pro šalį važiuojanti traktorininką. ,,Inspektorius, šiandien tikrai nieko negėriau. Vakar iki trijų nakties. Na, po šimtą gramų ir alaus. Ir kalbėjomės. Inspektorius, vyrai gi visi, suprantat. Paleiskit. Šiandien tikrai negėriau. Vakar. Po šimtą gramų ir alaus (vėliau Kuršėnuose gydytojas konstatuos: lengvas girtumo laipsnis). Inspektorius, juk žmona, vaikai. Kaip aš be teisių?“

Šį kartą mums pasisekė. Herojus ramaus būdo: pas gydytoją diagnozei vežėme be nuotykių. Tačiau reido metu kiti sulaikyti neblaivūs vairuotojai demonstravo visą spektrą emocijų: nuo neapykantos, muštynių iki neapsakomo noro pabučiuoti jį sulaikiusį inspektorių. Ir gėrimo motyvai vienas už kitą svarbesni. Prie derybų stalo visi sėsdavo vienodai: „Inspektoriau, būk žmogus“. O pastaruoju metu atsirado dar pora „argumentų“: „Argi tu ne lietuvis!“ arba grasina Sąjūdžiu.

***

Žiūrėjau į tuos vėjo, dulkių ir kolūkinės netvarkos nugairintus, be laiko nuo alkoholio apdiržusius veidus ir negalėjau suprasti, kaip jie drįsta dangstytis namie laukiančiais vaikais, žmona ar Lietuva. Argi juos Lietuva verčia kaip benamius, nuo bado išdvisusius šunis svirduliuoti būreliais po kaimus nuo vienų dirbtuvių prie kitų, nuo vienos sodybos prie kitos, butelio beieškant, argi vaikai nori pasitikti nieko nematantį, apsiblaususiomis akimis tėvą, argi žmona, sutaupiusi atliekamą rublį suknelei, papuošalui, veja jį į tokią kompaniją? Per mėnesį kartą į bažnyčią nuėjote, per šventes trispalve pamojavote, su tauta atsistojote į Baltijos kelią ir jau patriotais jaučiatės! Ne, vyrai. Nematote per drumzlinas akis, ko dabar reikia pakilusiai į lemiamą žygį Lietuvai, tai ir nelieskite jos!

***

Įsigaliojo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl pakeitimų ir papildymų Lietuvos TSR administracinių teisės pažeidimų kodekse. Situacija keliuose nuo to apčiuopiamai nepakito. Tačiau kai kurias išvadas galima daryti jau dabar. Vairuotojai tapo truputį drausmingesni: sumažėjo nestojimo atvejų (bauda 600 rb), autoįvykių dėl neblaivių vairuotojų kaltės, važinėjančių be teisių. Inspektoriai iškart pajuto pažeidimų įregistravimo tvarkos supaprastinimo efektyvumą. Esamos piniginės baudos doram žmogui didelės. Bet inspektoriai pritaria nuomonei, kad baudą už vairavimą neblaiviam reikia dar gerokai didinti.

***

Gerai, kad tenka retai važinėti į reidus. Neištverčiau. Blogą orą, šaltį, kaitrą, alkį gal. Tačiau visa kita sunkiai. Tokiam darbui reikia turėti Dievo dovaną. Ir geležinę kantrybę. Ir sveikatą. Abejojate? Paprašykite, kad bent vieną pamainą kartu pavėžintų. Įsitikinęs, kad vėliau, sėdėdami už vairo, pasikeisite.

Mano pokalbis su papulkininkiu tęsėsi ilgai. Ne viskas gulė ant popieriaus. Tik pagrindinis problemų raizginys. Sunku bus jį išpainioti. Bet įmanoma. Nes atrodo, atėjo metas, kai inspektorius galės dirbti tik savo darbą.

Algirdas Skrebiskis

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1989, Nr.11

Susijusių įrašų nėra.

Sėkmės principas paprastas, kaip ir viskas, kas genialu. Jis remiasi neginčijama tiesa, kad bet kokioje organizacijoje nevykusių projektų yra daugiau negu sėkmingų. Atspėti, kurie iš jų bus sėkmingi, o kurie vieni nuostoliai – labai sunku, o kartais ir visiškai neįmanoma. Vengti atsakomybės reikia taip, kad tai niekam nekristų į akis. Žinoma, pasitaiko vadovų, kurie paprasčiausiai nenori nieko spręsti, ir netgi neslepia to nuo aplinkinių. Bet jie nieko nepasiekia, kadangi grubus stilius erzina aplinkinius ir verčia viršininkus elgtis atsargiai. Tikras meistriškumas – tai mokėti išvengti nesėkmės, palaikant aktyvaus ir drąsaus vadovo reputaciją. Tad pateikiame keletą vertingų patarimų, kaip išmokti šio meno.

Visų pirma, nemanykite, kad atsakomybės vengimas kenkia jūsų reputacijai. Nieko panašaus! Juk daug jūsų kolegų ir tikriausiai kai kurie viršininkai vadovaujasi ta pačia patikima taktika. Jums pavojingas tiktai tikras savo darbo entuziastas, kuris niekam neleidžia ramiai gyventi ir vos ne jėga verčia priimti pozityvius sprendimus. Bet ir jis neilgai jums trukdys: pirmas jo susidūrimas su dideliu viršininku, išsisukinėjimo taktikos gerbėju, pasibaigs katastrofa, ir jam teks arba pritilti, arba pereiti į kitą organizaciją.

TRYS IŠSISUKINĖJIMO TAISYKLĖS

Pirmoji taisyklė. Nuolat atnaujinkite atsikalbinėjimų repertuarą, nes kitaip jus perpras. Visada reikia atrasti naujų sunkumų, net jei jie būtų patys primityviausi. Svarbiausia – aiškindami operuokite bent minimaliai objektyviais faktais ir stenkitės panaudoti juos pirmą kartą.

Bet kurį darbą verta dirbti tik tol, kol atrasite pakankamai svarbią priežastį jį baigti, o tam negailėkite jėgų…

Nėra nieko paprasčiau, kaip atidėti sunkaus klausimo sprendimą, teisinantis baisiu galvos skausmu. Neblogai padeda kurio nors šeimos nario skambutis iš namų, kai susirūpinusiu balsu pranešama, kad jūs nesveikuojate, ir taip smarkiai, jog net negalite prieiti prie telefono. Tik nepersistenkite, nes jums gali iškviesti greitąją pagalbą…

Labai pravartu pelnyti šlovę žmogaus, kuris labai sąžiningai vykdo visus pavedimus, bet niekada nespėja padaryti laiku. Jei šią jūsų ypatybę gerai įsisąmonins viršininkai, galite ramiai miegoti – svarbaus ir skubaus darbo jums niekada nepaves.

Antroji taisyklė. Būkite itin užimtas. Didelis pseudoužimtumas turi tapti jūsų įprasta būsena. Tačiau neminėkite konkrečių darbų, nes gali pasidomėti jų rezultatais. Kur kas įtikinamesnė tokia versija, kad jūs apsivertęs kasdieniniais reikalais, todėl paprasčiausiai neturite laiko užsiimti rimtu darbu. Nuolat įtikinėkite tuo aplinkinius, kad niekam net į galvą neateitų pavesti jums atlikti dar vieną užduotį.

Trečioji taisyklė. Niekada nespręskite vienas. Net jei tam pakaktų vienos minutės apmąstymo ir dviejų telefono skambučių. Jokiu būdu to nedarykite. Sušaukite nedidelį susirinkimą, pakvieskite jūsų šefą, pavaduotojus.

Tada galėsite ramiai miegoti: atsakomybė už nevykusį sprendimą bus padalyta vienodai visiems, dalyvavusiems, ir jums teks tik nedidelė jos dalis.

Jeigu norite išvengti ne tik atsakomybės, bet ir įgyti rimto bei giliai mąstančio žmogaus reputaciją, susirinkime pasistenkite visur ieškoti ir rasti neigiamų pusių – jų kiekviename naujame darbe visada pakanka. Nepaprastai svarbu atkreipti į save dėmesį, tad netradiciškai traktuokite problemas. Pavyzdžiui: „Nejaugi mes išdrįsime gaminti naują produktą, neišsiaiškinę, kaip gamybos atliekos paveiks Arktikos ruonius? Tai gali sudaryti sudėtingą ekologinę grandinę…“

NESUPRANTAMA, BET UŽTAT SUKELIA PAGARBĄ

Jeigu jau kaip reikiant įvaldėte tris minėtas taisykles ir dar norite tobulėti, tapkite pseudoentuziastu. Tai reiškia, kad jūs visada privalote teigti aplinkiniams, jog vertinti problemą reikia labai rimtai, nes ji to verta. Be to, pačiam pravartu siūlyti, kaip originaliai būtų galima išspręsti panašius uždavinius. Pats šiais receptais jokiu būdu nesinaudokite. Bet geriausia, žinoma, viską sutvarkyti taip, kad jums iš viso nieko nereikėtų spręsti.

Pasirinkite blogus pavaldinius. Išmintingas šefas pasistengs save apsupti nevykusiais pavaldiniais (dar geriau, jeigu juos priimsite aukštesniems viršininkams proteguojant). Tada kiekvienu momentu, truktelėjęs pečiais, pagrįstai galėsite tvirtinti: ,,Matote, su kuo turiu dirbti. Tiesiog nesuprantama, kaip aš vis dar verčiuosi…“ Darbas bus patikėtas kitam. O jūsų kaip darbštuolio reputacija dar labiau sustiprės. Na, ir nepamirškite nesenstančio argumento – užduočių nevykdymą visada galima pateisinti įrengimų trūkumu.

Neblogai padeda užmaskuotas pataikavimas ir šantažas. Prieikite prie šefo ir dviprasmiškai pasakykite: „Mes, žinoma, dėl jūsų pasiruošę padaryti viską, bet įsivaizduokite, kokios gali būti pasekmės“. Patikėkite, beveik kiekvienas šefas krūptels ir nusileis.

Išmuškite iš vėžių entuziastus. Sakykime, jūsų kruopščiai parinktame padalinyje atsirado „balta varna“ – pavaldinys, kuris sugalvojo kažką iš principo nauja ir tuo norom nenorom verčia jus priimti sprendimą. Svarbiausia – nenusigąskite ir nesileiskite įvaromas į kampą. Gerai susikaupkite ir pasistenkite surasti pasiūlytame projekte bent mažą trūkumą, o po to kaip kirviu nukirskite, nė žodžiu neužsimindamas apie reikalo esmę. Ši audra taip nustebins jūsų pavaldinį, kad jis arba atsisakys savo ketinimų, arba bent laikinai jus paliks ramybėje, ims tobulinti silpnas savo projekto vietas.

Nesistenkite rasti bendrą kalbą su pavaldiniais. Nekomunikabilumas – labai gera bendravimo forma. Ne, nereikia vengti bendrauti, tačiau reikia tai daryti formaliai. Venkite tiksliai suformuluoti uždavinius ir jų sprendimo būdus, išmokite praleisti pro ausis konkrečius klausimus ir pasiūlymus. Taip atpratinsite pavaldinius trukdyti jus nereikalingomis problemomis. Tokia pedagogika reikalauja atitinkamų pastangų, bet užtat visada ramia sąžine galėsite viršininkui pasakyti: „Pirmą kartą apie tai girdžiu!“ Atsakomybės išvengsite ne tik jūs, bet ir viršininkas, kadangi jūs turėjote jį įspėti. Esmė ta, kad vengti atsakomybės reikia visuose hierarchijos laipteliuose, pradedant nuo pačių žemiausių.

Pabaigai papasakosime, kaip dirba tikras išsisukinėjimo meistras, kuris visada kažkuo prisideda prie pavykusio projekto, bet neatsako nei už vieną nesėkmę. Reikia išmokti būti „už“ ir tuo pat metu „prieš“ kiekvieną sprendimą. Kaip tai daroma? Sakykime, iškilo kažkokia sudėtinga problema. Iškvieskite pavaldinį, jam ją paaiškinkite ir egzaminatoriaus tonu paklauskite: „Na, tai ką darysite?“ Išklausęs jo nuomonę, pagirkite ir, sušaukęs susirinkimą, pasakykite: „Iksaitis siūlo problemą spręsti taip ir taip, o jūs kaip galvojate?“ Visų išklausęs, reziumuokite: „Iš praktikos žinau, kad Iksaitis rizikuoja, bet manau, mes turime leisti jam pabandyti. Galų gale jis turi teisę“.

Jeigu jūsų pavaldinys buvo teisus ir teisingai išsprendė problemą, visada galėsite pasakyti: „Aš ne tik žinojau, ką reikia daryti, bet radau žmogų, sugebantį realizuoti idėją“. Jeigu projektas žlugo, galėsite apsidrausti: „Iš pat pradžių jaučiau, kad jis eina blogu keliu, bet jauni žmonės mokosi iš savo klaidų.“

Žinoma, pateikėme tik pačius elementariausius išsisukinėjimo būdus. Juos galima be galo tobulinti, išrasti naujų. Tad bandykite ir būkite tikri – atsakomybės našta niekada neslėgs jūsų pečių.

Karlas Pacifikas

Vertė A. Laucius

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1985, Nr. 2

Susiję įrašai:

1. Profesoriaus Brazdo eksperimentas (1985)

Ovalinė salė požeminėje Maltos šventykloje

…Scenoje, prieš skeptiškai tylinčią publiką pusračiu buvo pastatytos keturios arfos. Tačiau muzikantai nepasirodė. Tik koncertmeisteris nusilenkęs paskelbė, jog arfos… pagros pačios ir ne bet kaip, o kraštutinė kairioji skambės kaip fortepijonas, antroji – kaip violončelė, o abi dešiniosios – pakeis smuikus. Tučtuojau tatai įvyko: lyg nematomo burtininko liečiama, kairioji arfa suskambo fortepijono garsu, o likusios iš eilės taip, kaip buvo iš anksto pasakyta. Pademonstravusios savo sugebėjimą groti savitarnos būdu, arfos suskambėjo kartu ir atliko gana sudėtingą muzikos kūrinį.

Sumišę žiūrovai nežinojo, kam ploti už muziką – neplosi juk arfoms! Sumišimo valandėlė baigėsi, kai į sceną išėjo fizikas C. Vitstonas ir prisipažino sumanęs bei suorganizavęs arfų koncertą, norėdamas parodyti nuostabias akustikos ypatybes. Nevilkindamas laiko, jis atskleidė savaiminio grojimo paslaptį. Teatro rūsyje, tiesiai po scena, iš anksto buvo paslėpti fortepijonas, violončelė ir smuikai. Arfų rezonansiniai rėmai dailiais egliniais strypais buvo sujungti su instrumentais, kuriais, suprantama, grojo nebe nematomi vaiduokliai, o geri muzikantai. Instrumentų sukelti virpesiai kilo strypais ir žadino arfų rėmų ir stygų virpesius. Pradėjusios skambėti arfos iki tam tikro laipsnio kartojo žadinusiojo instrumento garsus. Todėl pirmoji iš kairės mėgdžiojo fortepijoną, antroji – violončelę, likusios – smuikus.

Šiuo sąmojingu triuku anglų fizikas C. Vitstonas vykusiai parodė savo amžiaus (devynioliktojo) žmonėms, koks paslaptingas mokslo žemynas yra akustika.

Juk net ir mūsų dienomis sklandžiai pakartotas arfų triukas suglumintų gerą dalį žiūrovų, pakaustytų fizikos žiniomis.

Keisti garso fenomenai patraukė žmonijos dėmesį jau senovėje. Antikos istorikai baisėjosi Sirakūzų tirono Dionisijaus klasta. Šis valdovas buvo įrengęs kalėjimą tikroje oloje, kurioje garsas sklido itin stebinančiai. Kai oloje kalbėdavosi ant akmeninių grindų stovintys žmonės, dėl netaisyklingos sienų formos pasklisdavo gausybė aidų. Vieni kitų žodžius sunkiai suprasdavo net patys pokalbio dalyviai. Jie buvo įsitikinę, kad nekuklus pasislėpęs klausytojas juo labiau nieko nepajėgs suprasti. Tuo tarpu buvo visiškai atvirkščiai. Olos gale, prie pat jos viršūnės, buvo siaura anga. Smalsuolis, tupėdamas prie angos, aiškiai girdėdavo net tyliausią šnibždesį, sklindantį iš olos ertmės. Dionisijus, iš vietinių piemenų sužinojęs apie tokią fenomenalią olą, uždarydavo joje kalinius ir, liepęs pastatyti namelį virš siaurosios angos, patirdavo kalinių mintis ir vėliau juos gąsdindavo savo žiniomis. Tai, suprantama, jam sekėsi, kol tirono pavaldiniai nesužinojo olos paslapties.

Ši ola yra gulinčios S raidės formos. Garso banga, pasak ją tyrusių specialistų, tarytum šliaužia išilgai lenktų lubų, atsikratydama aidų, ir susikoncentruoja ties mažąja viršutine anga. Bangos sklidimo mechanika oloje buvo ištirta tik mūsų amžiuje.

Senovės žmonės ypač anksti pastebėjo įdomų ir jiems naudingą garso atspindžio efektą elipsinės formos olose, tarpekliuose, kalnų aikštelėse. Stovintis viename elipsės židinyje žmogus aiškiai girdi net silpną garsą, kilusį kitame židinyje. Paslėpus antrąjį židinį nuo pirmajame stovinčio žmogaus akių, galima nustebinti ar net pagąsdinti klausytoją. Atrodo, kad sumanūs žyniai elipsinės formos olose, gal kiek jas pataisę, įrengdavo šventyklas. Jose maldininkas, stovėdamas viename židinyje, išgirsdavo nematomo dievo balsą arba į jį prabildavo akmeninė stovyla, stūksanti kitame židinyje. Tokios požeminės šventyklos liekanų yra ištikę Maltos saloje.

Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ (XXXVI kn., 13 sk.) rašo, kad garsiajame požeminiame Egipto labirinte buvo salių, kurių duris atveriant ūmai pasigirsdavo baisus trenksmas, šios salės taip pat buvo tokios formos, kuri visus atsispindėjusius garsus sukoncentruodavo ties nieko neįtariančiu lankytoju. Tačiau jos buvo jau ne gamtos, o gudriųjų egiptiečių darbas.

Vis dėlto ir juos mokė savo pavyzdžiais gamta. Aidas – įdomiausias natūralus akustinis reiškinys – nuo seniausių laikų tarytum ragina: domėkitės garsų paslaptimis, nematomasis garsas įveikia erdves ir užtvaras… Dažniausiai su aidų keistenybėmis susiduria kalnų tarpeklių ir paupių, ypač kalnuotų, gyventojai.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kentukyje, teka požeminė upė Echo (Aidas). Per tūkstantmečius ji išgraužė erdvų Mamuto urvą. Jo sienos keisčiausiai išrangytos, ir garsai, atsispindėdami nuo jų, pavirsta, kaip Egipto labirinte, visiškai nepanašiais aidais. Irklų pliaukšėjimas sugrįžta iš tolumos kaip neregimų varpų ir varpelių koncertas, žmogaus riktelėjimas virsta nežemiškų kvietimų choru. Argi ne panašūs pavyzdžiai užkrėtė egiptiečius kurti požeminius stebuklingų garsų rūmus?

Tarybų Sąjungos rytinėje dalyje galima rasti dešimtis upių slėnių atkarpų, kuriose aidai nuostabiausiai žaidžia su klausytojais. Lenai tekant per Jakutiją, vienu tarpu ji šniokščia tarp 150-200 m aukščio uolų, kurias pakeičia kalnų gūbrys su retomis, kelių kilometrų atstumu išdėstytomis viršūnėmis. Garlaivio švilpukas ten nuaidi 25 kartus. Todėl, esant rūkui, laivų šturmanai negali pasitikėti garsiniais signalais, nes jie nuviliotų laivus tiesiai į uolas. Panaši vieta yra Jenisiejuje tarp Krasnojarsko ir Divnogorsko. Aidas pasikartoja 15 kartų. Obės upės slėnyje už Barnaulo aidas mėgsta kitokį žaidimą: per garsiakalbį pasakytą sakinį iki dešimties žodžių tiksliai pakartoja, neiškraipydamas nė garso. Karnos intako Višeros krante stūkso apie 30 m aukščio uolų virtinė „Šnekusis akmuo“. Į jų pusę pasakytus žodžius aidas pakartoja labai švariai, po to dar tyliau, ir vėl, ir vėl, tarytum kažkoks pašnekovas greit judėtų tolyn.

Reino upės slėnyje prie Lorelei uolos jau porą amžių renkasi smalsuoliai paklausyti pistoleto šūvio aido. Jis pasikartoja dvidešimt kartų. Tarp Arabijos ir Palestinos, Romos imperijos pakrašty, antikiniais laikais klestėjo Petros miestas, garsėjęs visoje imperijoje daugiausia dėl aido, kuriuo gamta apdovanojo Petros slėnį. Net silpnas balsas sukelia daug stiprėjančių aidų. Kiekvienas sekantis pasigirsta vis iš aukščiau, tarytum atsišauktų kažkoks kylantis aukštyn padaras… Romėnų turistai keliaudavo i Petrą specialiai paklausyti aidų. Miestas buvo apleistas, o aidai išliko.

Žmonija architektų rankomis, kurdama akustikos stebuklus, prilygsta gamtai. Žyniams, šventyklų statytojams ir urvų kasėjams labiau rūpėjo vienišas aidas, kuris maldininkams atstodavo dievybės balsą. Vėlesnius architektus domino žmogiškasis keistos, stulbinančios ar geros akustikos efektas. Vokietijos Demokratinės Respublikos Potsdamo mieste, vienoje Sansusi rūmų salėje kartą pliaukštelėjus delnais, sienos sugrąžina 10-12 sekundžių trunkančius plojimus. Kokia dėkinga vieta prastiems artistams ir atlikėjams…

Labai naudingas kitoks akustinis efektas, kai aidai negyvena savarankiško gyvenimo, bet padeda kalbančiajam – sustiprina jo balsą, leidžia jį toli ir aiškiai girdėti. Tokį reiškinį stengėsi sukurti bažnyčių ir salių architektai tais laikais, kai nebuvo įmanoma gamtos apgauti mikrofonais ir stiprintuvais. Norint išgirsti tokių aidų, nebūtina trenktis į Italiją ar Indiją. Sudervės bažnyčioje prie Vilniaus nuo sienų ir skliauto atsispindintys garsai netrukdo balsui ar muzikai, o paryškina ir sustiprina juos. Šiais laikais žinoma, kad aidas sustiprina ir praturtina kalbą, jei jis vetuoja mažiau negu 40 milisekundžių, šiuo atžvilgiu blogiausias aidas, pasigirstantis po 50-80 milisekundžių, nes tuomet jis balsą bjauroja, trukdo suprasti.

Gera akustika bažnyčioje yra padariusi nemalonumų jų lankytojams. Anglų astronomas Dž. Heršelis, vienas pirmųjų mokslininkų, susidomėjusių garso reiškiniais, yra aprašęs Džirdženčio bažnyčią Sicilijoje. Jos elipsinės formos viduje išpažinčių klausykla atsitiktinai buvo pastatyta viename elipsės židinyje, žmonės taip pat atsitiktinai aptiko, kad stovint kitoje vietoje, kuri buvo antrasis elipsės židinys, nediskretiška ausis puikiai girdi paslaptis, išpažįstamas kunigui. Netrukus susidarė būrelis vietinių plevėsų, nuolat besibūriuojančių strateginėje pozicijoje, ypač kai prie klausyklos prieidavo damos. Tačiau kartą jiems bestovint išpažintį panoro atlikti vieno jų žmona. Po tos išpažinties jis laimingu netapo ir neatidėliodamas kuo skubiausiai papasakojo kunigui apie savo ir draugų pramogą. Klausykla buvo perkelta į kitą vietą…

Greičiausiai taip pat tik atsitiktinai buvo pastebėtas, ko gero, įdomiausias akustinis efektas pastatuose, žinomas šnibždesių galerijos vardu. Įsivaizduokime didelę lenktą, dažniausiai apskritą galeriją (tarkime, apskrito pastato vidinės sienos pakraštį). Jei vienas žmogus ką nors sako kitam, esančiam skersai galerijos, klausytojas negirdi nieko arba girdi labai silpnai. O jei sušnibždama į sieną, klausytojas kur bestovėtų, aiškiai girdi kalbančiojo žodžius. Garsas sklinda palei sieną lyg kažkokiu garsolaidžiu.

Žinomiausi pasaulyje du tokie pastatai. Vienas – Pekino Dangaus šventykla (teisingiau, jos kiemas, aptvertas apskrita lygia tvora), antrasis – Londono Senpolio (Šv. Pauliaus) katedra. Pastarosios šnibždesių galerija – tai takas išilgai kupolo sienos, 40 m aukštyje nuo žemės. Sudervės bažnyčios kupolo viršutinėje galerijoje įvyksta panašus, tik daug silpnesnis efektas. Garso sklidimo išilgai sienos mechanizmą ėmė tirti 1878 m. anglų fizikas Dž. Reilis. Prie eksperimentų jis grįžo 1910 m. ir atrado, jog susidaro savotiškos paviršinės (plokščios) garso bangos, keliaujančios išilgai kreivo paviršiaus. Vis dėlto jis paaiškino toli gražu ne visas reiškinio detales. Jau mūsų dienomis JAV fizikas Dž. Derovas pastatė eksperimentinę Šnibždesių galeriją, prie kurios įrengė elektroninę matavimo aparatūrą. Pasirodė, kad išilgai galerijos įvairaus aukščio garsai nevienodai sklinda, kai kurie tam tikrose vietose apskritai buvo beveik negirdimi. Fizikas pastebėjo, kad juos slopina nuo kitur atsispindėjusių garsų interferencija. Kartu jis nustatė, jog kai kurie Reilio teiginiai dėl paviršinių bangų yra klaidingi. Šnibždesių galerijose, pasak Derovo, garso banga sudaro tam tikrą virpesių sluoksnį. Jis teka išilgai sienos. Tačiau mokslininko teorija turi silpnų vietų. Todėl akustinių efektų galerijoje problema iki galo neišspręsta. Tai uždavinys būsimiems tyrinėtojams…

Parengė R. Gustas

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1988, Nr. 1

Susijusių įrašų nėra.

Kandidatų robinzoniškai pagyventi netrūko. Jaunuoliai neturėjo nė menkiausio supratimo, kokie išmėginimai jų laukia.

Profesorius Brazdas atrinko tik vieną džinsuotą, ilgais karčiais vaikiną vardu Saulius, ir tris kvatokles merginas: Aušrą, Ingą ir Danguolę. Visi keturi buvo ką tik baigę vidurinę mokyklą ir, savaime aišku, neturėjo nei profesijos, nei gyvenimiškos patirties, nei darbo įgūdžių.

Atsirado garbingų mokslininkų, kurie bandė profesorių Brazdą atkalbėti nuo tokio avantiūristinio eksperimento. Tačiau Brazdas užsispyrė: jis įrodys visiems laikams, kad kalbos apie išlepusį ir nieko nesugebantį jaunimą nevertos nė sudilusio skatiko. Jaunimas gali viską! O jeigu ir pasitaiko vienas kitas nevykęs, tai čia jau vyresniųjų kaltė…

Prabėgo treji metai. Lygiai tiek, kiek buvo numatyta eksperimento programoje. Prie negyvenamos salos artinosi laivas. Denyje stovėjo profesorius Brazdas ir jo gausi palyda. Visi buvo tylūs, susikaupę. Jaudinosi ir pats profesorius, nors ir stengėsi to neparodyti.

- Matau dūmus! – sušuko atidžiai pro žiūronus stebėjęs salą mokslinis bendradarbis.

- Jie dar gyvi… – lengviau atsikvėpė likusieji.

- Ar nesakiau!.. Jaunimas viską gali! – atkuto ir profesorius. – Įdomu, kaip jie ugnį išgavo: ar trindami plyta džinsus, ar įskėlė titnagu?..

Dar labiau visi nustebo, pamatę, kad saloje per trejus metus daug kas pasikeitė. Nuo kranto į salos gilumą vedė tiesus kaip styga kelias.

- Kas galėjo pamanyti! – kraipė galvas moksliniai bendradarbiai.

- Kol tokius kelius nutiesiame, dešimtmečiai praeina…

- Ir be jokios technikos! Tik rankomis! – šūkaliojo profesorius Brazdas.

Gyvai diskutuodami, mokslininkai žvyruotu lygiu keliu patraukė į salos gilumą. Ten jų laukė naujas netikėtumas: palei kelią, kur anksčiau buvo nepraeinamos džiunglės, žaliavo kultūrinės pievos ir ganyklos, ramiai ganėsi prijaukinti laukiniai žvėrys.

- Žiūrėkit, žiūrėkit, ten liūtas virvute pririštas! – šūkčiojo iš nuostabos profesoriaus svita.

- Nieko nuostabaus, kad jie liūtą prijaukino, – trynė iš pasitenkinimo rankas Brazdas. – Tik pažiūrėkit, žvėrių karalius, iš prigimties mėsėdis, rupšnoja žolę…

Dar labiau stebėjosi mokslininkai ant kalvos, tūkstantmečių medžių paunksmėje išvydę gražų dviaukštį namą, pastatytą iš vietinių medžiagų. Čia profesorių ir jo palydą pasitiko gyvi ir sveiki salos gyventojai. Įspūdingiausiai atrodė Saulius: apsirengęs žvėrių kailiais, užsiauginęs ilgą barzdą, su besikalančiu pilvuku. Aušra, Inga ir Danguolė išsilaikė taip pat neblogai, nors jų veiduose ir matėsi nuovargio ir net baikštumo žymių.

- Sakiau ir sakysiu: jaunimas viską gali! – su džiaugsmo ašaromis akyse glėbesčiavo Saulių profesorius Brazdas. – O dabar, Sauliau, pasakok, kaip jūs čia gyvenote? Kaip visa tai padarėte?

- Gyvenom, ir tiek, – kukliai atsakė Saulius. – Sunkiausia buvo, kol jos suprato, kad viską teks daryti pačioms. – Saulius šnairomis nužvelgė susispietusias merginas. – O paskui ėjo kaip per sviestą. Viskas pasiekta darbu. Ir tik darbu!

- O kelią tikriausiai jūs tiesėte? – domėjosi profesorius.

- Idėja mano, – prisipažino Saulius. – O dirbo Aušra. Ji specializuojasi kelių statyboje…

- O kas džiungles ganyklomis pavertė? Jūs?

- Nesuprantu jūsų, profesoriau… – numykė Saulius. – Žemės ūkio darbais užsiima Inga…

- Tai jūs namą pastatėte?

- ir namo nestačiau. Statybininkė – Danguolė. Beje, ji ir namų šeimininkė nebloga…

- O jūs, Sauliau, ką veikėte? – truputį sutriko Brazdas.

Saulius aiškiai nesuprato, ko profesorius iš jo nori.

- Aš vadovavau, – išdidžiai atsakė. – Argi to maža? Pabandykit su jomis susitvarkyti, pamatysit, kaip lengva.

- Pamanykit, vadovas atsirado, – pasigirdo Aušros balsas.

- Uzurpatorius! – pritarė Inga.

- Minkštakūnis… – paniekinamai nusiviepė Danguolė.

Saulius nė kiek nesutriko:

- Matot, profesoriau, kokios… Palaikyk pusdienį be darbo ir jau nesusikalbėsi…

Profesorius Brazdas paėmė Saulių už parankės ir nusivedė į šalį:

- Neimk į galvą, jaunuoli. Tegul tauškia. Manoji irgi purkštauja, kai liepiu ką nors daryti. „Aš tau ne tarnaitė“, „Išeisiu pas mamą“ ir pan. Bet darbas – geriausias auklėtojas… Gerai, kad nesidavei už nosies vedžiojamas, būtum prapuolęs…

Taigi profesoriaus Brazdo mokslinis eksperimentas įtikinančiai įrodė, kad mūsų vaikai ne iš kelmo spirti. Bet bergždžios kalbos apie tai, kad jaunimas niekam tikęs, tęsiasi iki šiol.

Vytautas Dapšauskas

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1985, Nr. 9

Susiję įrašai:

1. Išsisukinėjimas (1985)