Kodėl žmonės priešistoriniais laikais taip trumpai gyveno ir mirdavo tokie jauni – nesunku suprasti. Pirmiausia, jie žūdavo kovoje už būvį, gindamiesi nuo žvėrių ar juos medžiodami. Žvėrys teikdavo žmogui mėsą ir kailį, tačiau grumtynėse su laukiniais žvėrimis žmogus, ginkluotas tik akmeniniu peiliu, akmeniu ar titnagine nuoskila, anaiptol ne visada nugalėdavo.

Norvegų keliautojas, rašytojas ir mokslininkas Turas Hejerdalas, metus pagyvenęs Polinezijoje, civilizacijos mažai paliestoje saloje, knygoje „Rojaus beieškant“ mėgina atsakyti į šiuos klausimus. Vienas seniausių tenykščių gyventojų Teitetra papasakojęs rašytojui, kad anksčiau jie niekada nemirdavę nuo ligų. Jauni jo gentainiai mirdavo, jei nuo ko nors nukrisdavo ir sprandą nusisukdavo, žūdavo nuo ryklio, múrenos ar mūšyje priešas galvą perskeldavo kuoka.

Dar neseniai manyta, kad Egipte vergvaldystės laikais žmonės vidutiniškai gyvendavę 22-22,5 metų. Bet 1973 m. daktarei Devid ir jos bendradarbiams Mančesterio senovės Egipto mumijų muziejuje naujausia aparatūra atlikus tyrimus, pavyko įrodyti, kad daugelis senovės egiptiečių sulaukdavo ir 30-40 metų. Sirgdavo jie daugeliu lėtinių ligų: didesnę gyvenimo dalį kęsdavo dantų skausmus, negaluodavo dėl plaučių, smegenų ir žarnų ligų. Jų vartotame maiste ir plaučiuose rasta smėlio dulkių, kurios ardo ir dabartinių Sacharos Ir Nubijos dykumų bei gretimų rajonų gyventojų sveikatą. Įvairių Egipto istorijos epochų mumijas tyrusi JAV mokslininkų grupė nustatė, kad faraonų laikų egiptiečiai sirgdavo tuberkulioze, sąnarių uždegimais, nutukimu, dantų kariesu, širdies ligomis, jų maiste buvo daug riebalų.

Nors vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė nebuvo ilga, bet visais laikais buvo ir išimčių. Naudodamiesi pačia moderniausia aparatūra, prancūzų mokslininkai ištyrė Paryžiuje saugomą Ramzlo II mumiją. Buvo įrodyta, kad jis išgyveno apie 90 metų, nors ir buvo kamuojamas daugelio ligų, pavyzdžiui, spondilozė trukdė jam vaikščioti, dėl jos galva visada buvo palinkusi į priekį.

Senovės Graikijoje ir Romoje žmonių gyvenimo vidurkis buvo 25 metai. Tiesa, išliko ir vieno kito ilgaamžio vardas. Štai Sofoklis gyveno 93 metus, Platonas – 81 metus, 85 metų sulaukė senatorius Markas Portijus Katonas, 83 metus – Hipokratas. Tačiau šie pavieniai atvejai tik „taisyklės išimtys“. Senovės Romos antkapių įrašai rodo, kad romėnai gyvendavo 20-30 metų. Išnagrinėjęs daugiau kaip 5000 antkapių įrašų, Italų mokslininkas Boksasinis padarė išvadą, kad II m. e. a. gyvenusių Italijos gyventojų amžiaus vidutinė trukmė jau buvusi 31,6 metų. Ėmus siautėti Europoje ir Azijoje epidemijoms, žmonių gyvenimo vidurkis vėl sumažėjo. Pirmoji istorijoje žinoma maro epidemija, kilusi VI a. Bizantijoje, netruko pasiekti Ispaniją, Vokietiją ir kitas šalis: per 50 metų mirė 100 000 000 žmonių. Antroji maro epidemija, nuo kurios išmirė penktadalis Europos gyventojų, buvo XVI a. Tarp kita ko, jos metu pirmą kartą buvo imtasi kai kurių karantino priemonių: tam tikslui specialiai skirtuose namuose 40 dienų buvo izoliuojami asmenys, atvykę iš tų vietų, kur buvo sergama.

Vėliau kas šimtas metų žmonių gyvenimo vidurkis pailgėdavo vidutiniškai penkeriais metais, nors po karų, nederlių, taip pat kilus badui, maras pasikartodavo. Daugiausia tai būdavo vieno ar kito krašto gyventojus nusiaubiančios epidemijos, ne pandemija. Maro pandemijų metu paprastai išmirdavo daug žmonių, ištuštėdavo miestai, sodybos. Lietuvą maro pandemija pirmą kartą pasiekė 1205-1207 m.

Ne tik maras, bet ir kitos žmonių gyvybes šienaujančios epidemijos siautėjo Europoje ir gerokai trumpino žmogaus gyvenimą. Tad nenuostabu, kad XVI a. gyvenusio genialiojo dramaturgo V. Šekspyro tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ herojai buvo tokie jauni: Džuljetai buvo 13, o Romeo – 15 metų. Ir tai buvo visiškai natūralus reiškinys. Autoriaus sukurtieji herojai jau buvo įžengę į antrąją savo gyvenimo pusę.

Servantesas vaizduoja Don Kichotą pagyvenusį, nors jis nė penkiasdešimties neturėjo. I. Turgenevas tik penkiasdešimt metų turintį savo komedijos „Viengungis“ veikėją, kolegijos asesorių M. Moškiną, apibūdina tokiais žodžiais: „gyvas, judrus, geraširdis senukas“.

Bet įdomiausia, kad dar XIX a. pirmojoje pusėje 22-25 metų moteris buvo laikoma pagyvenusia. Geriausias to meto pavyzdys yra F. Kuperio romanų veikėjos – 16-18 metų jau į moterystę įžengusios moterys. Tuo metu 30 metų moteris buvo laikoma sena ir knygose paprastai vaizduojama kaip senelė, o ne kaip jauna pilnakraujė moteris, sugebanti žavėtis gyvenimu, išsaugoti savo jaunystės siekius, mylėti ir būti mylima, šlovė ir garbė įžvalgiam moterų sielos žinovui O. Balzakui, pirmą kartą grožinėje literatūroje pavaizdavusiam 30 metų moterį, trokštančią gražios, sudvasintos meilės. Balzako požiūris į 30 metų moterį buvo toks naujas ir drąsus, kad rašytojo knyga ne tik nustebino ano meto skaitytojus, bet turėjo didžiulį poveikį visuomenei, iš pagrindų pakeitė žmonių požiūrį į moters amžių ir jos vidinį pasaulį. Dar ilgai literatūroje gyvavo posakis ,,Balzako amžiaus moteris“.

Kasmet daugėja ankstyvų santuokų, daugėja ir jaunų senelių, kurios net įsižeidžia pavadintos senelėmis. Ir tai visiškai suprantama. Mūsų laikų 50 metų moteris ne tik savijauta, bet ir išvaizda mažai tenusileidžia jaunamartei. Ar mažai jaunų vyrų įsimyli penkiasdešimties metų moterį? Ir kiek penkiasdešimtmečių moterų išteka antrą ar net trečią kartą? Pagaliau kam mūsų laikais šautų į galvą absurdiška mintis penkiasdešimties metų moterį laikyti sena? Ir ne tik todėl, kad gyvenimas mūsų laikais suvokiamas ryškiau ir stipriau. O dėl to, kad moterys, taip pat ir vyrai, gerokai atjaunėjo palyginti su praėjusiu šimtmečiu.

Dar 1800 m. vidutinė gyvenimo trukmė buvo 30 metų, kaip ir viduramžiais. Tik 1900 m. įvyksta pirmasis šuolis gerontologijoje – 45-eri metai vidutinė gyvenimo trukmė Europoje. Mokslininkai pirmiausia jį aiškina didžiuliais sanitarijos ir higienos laimėjimais. Be to, XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia – mikrobiologijos suklestėjimo epocha: mikrobų medžiotojai pasiekia pergalę prieš daugelį labai pavojingų ligų: difteriją, cholerą, maliariją, pasiutligę ir kt. Sumažėjus mirtingumui nuo infekcinių ligų, pailgėja žmogaus gyvenimo trukmė. Bet anaiptol ne visur sumažėjo užkrečiamųjų ligų. Indijoje dar mūsų amžiaus pirmojoje pusėje siautėjo maras ir choleros epidemijos. 1951 m. vidutinė gyvenimo trukmė buvo tik 32 metai.

Šiuo metu prie žmogaus gyvenimo pailginimo nemažai yra prisidėję gydomosios medicinos laimėjimai: antibiotikai, vitaminai, cheminiai preparatai, hormonai – šitų galingo veikimo spektro vaistų platus įdiegimas į praktiką. Pavyzdžiui, prieš 70 metų žmogaus vidutinė gyvenimo trukmė Rusijoje buvo 32 metai, o 1927 m. – jau 44 metai. Socialistinė santvarka sudarė visas sąlygas sėkmingai kovoti su infekcinėmis ligomis, jų iš viso išvengti. Vaikai Tarybų Sąjungoje privalomai skiepijami nuo difterijos, kokliušo, stabligės, poliomielito, raupų, tymų, tuberkuliozės. Likviduotos tokios pavojingos ligos, kaip raupai, difteriją, grįžtamoji šiltinė ir kt.

Kaip rašo akad. D. Cebotarlovas, per pastaruosius 40-50 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse žmonių amžiaus vidurkis padidėjo pusantro-du kartus. Mūsų šalyje vyrų gyvenimo vidurkis dabar yra 64, moterų – 74 metai.

Manoma, kad jau XXI a. pradžioje toks moters gyvenimo vidutinės trukmės pailgėjimas pakels demografinę padėtį. Dabar mūsų planetos gyventojų vyrų yra 20 mln. daugiau nei moterų. SNO specialistų demografų apskaičiavimais, XXI a. pradžioje pasaulyje moterų bus 175 mln. daugiau negu vyrų.

Viso pasaulio mokslininkai atkakliai ieško būdų pailginti žmogaus gyvenimą. Eksperimentatoriai mėgina net įsibrauti į lytinių ląstelių chromosomose esančią „paveldimumo knygą“. Per pastaruosius dešimtmečius pasiekus didelių laimėjimų genetikoje, biologijoje, fizikoje ir chemijoje, genetikai išdrįsta modeliuoti kai kurias gyvybės formas, keisti jų paveldimąsias savybes. Jau nebe naujiena genų persodinimas iš vieno organizmo kitam. Genetikai „inžinieriai“ ima vieno organizmo DNR molekules, išpjauna iš jų reikalingą geną ir perkelia jį į kito organizmo ląstelę. Gerontologijoje „genų inžinerija“ dar tolimos ateities dalykas.

Ieškoma ir kitų, kur kas realesnių būdų žmogaus gyvenimui pailginti. Išaiškinta, kad ribotas maitinimasis mažai kaloringu, bet kokybiškai vertingu maistu pailgina gyvūnų amžių 50-100%. Šitas mokslinis faktas buvo patikrintas daugelyje pasaulio laboratorijų. Bandymai buvo atlikti su 27 rūšių gyvūnais ir visų eksperimentatorių gauti rezultatai sutapo – racionali dieta pailgina gyvūnų gyvenimo trukmę.

O kaip su žmogaus gyvenimo trukme? Ar galima pailginti jo gyvenimą? Kita vertus, ar būtina ieškoti tik kelių gyvenimui pailginti? Ar ne realiau susirūpinti, kad gyvenimo niekas nesutrumpintų? Prisimenu, pasaulio gerontologų suvažiavimo metu vienas žymiausių Europos gerontologų savo kalbą pradėjo, prisimindamas seną prancūzų patarlę: „jeigu jauni žinotų, jeigu seni galėtų…“ Žinoma, jauni ir labai norėdami negali žinoti tiek, kiek žino seni, bet senėjimo proceso sulėtinimas labai priklauso nuo to, ar mes jaunystėje lengvapėdiškai neiššvaistėm ir neišblaškėm sveikatos, ar sugebėjome išsaugoti įgimtas ir įgytas jėgas? Tiesa, mes dar neišmokome nugalėti aterosklerozės, vėžio ar cukrinio diabeto, bet daugeliu atvejų jau žinome, kaip išvengti šių ligų, trukdančių išgyventi sveiką senatvę. Nėra abejonės, kad ateityje sveika senatvė bus normalus reiškinys, ir žmonės, sulaukę triženklio skaičiaus metų, išsaugos sveiką širdį, fizinę jėgą, žvalumą. Bet kad pasiektų sveiką senatvę, žmogus turi nuo jaunystės pažinti savo organizmą, reguliuoti jį, nuo vaikystės diegtis profilaktines priemones, sveiką gyvenimo būdą.

Jokūbas Skliutauskas

„Mokslas ir gyvenimas“

1986, Nr. 3

Susijusių įrašų nėra.

Atsakymo j šį klausimą ieško palyginti jauna psichoterapijos kryptis – kognityvinė psichoterapija (kognityviniais vadinami psichiniai procesai, padedantys pažinti tikrovę – suvokimas, atmintis, dėmesys, mąstymas). Jo atstovai (žinomiausias iš jų – psichiatras A. Bekas) akcentuoja sveiko proto reikšmę ir remiasi racionaliosios psichoterapijos principu, kad informacijos suteikimas padeda žmogui. Tačiau vadinamasis sveikas protas, reiškiantis ne ką kitą, kaip loginį mąstymą, kartais iškrečia ir piktą pokštą: mūsų išvados gali pasirodyti esančios neteisingos. Tai nereiškia, kad kai kurie mūsų pažinimo procesai – mąstymas arba suvokimas – sutrikę. Tiesiog teisingai suvokdami aplinką, mes galime prieiti prie klaidingų loginių išvadų. Taip atsitinka dėl žinių, gyvenimiško patyrimo stokos, asmenybės ypatumų. Loginės klaidos ypač būdingos vaikams. Pavyzdžiui, penkerių metų mergaitė, anksčiau nekėlusi tėvams problemų, pradėjo elgtis taip, lyg jai būtų vieneri metukai. Ji ėmė reikalauti, kad tėvai ją maitintų, rengtų, sūpuotų ant rankų. Kai psichologas pradėjo aiškintis tokio elgesio priežastis, paaiškėjo, kad neseniai mirė mergaitės močiutė ir vaikas pirmąsyk susidūrė su mirtimi. Be abejo, tai buvo stiprus išgyvenimas. Motina, norėdama nuraminti mergaitę, paaiškino, jog paprastai miršta tik suaugę, savo amžių nugyvenę žmonės. Mergaitė iš šio paaiškinimo pasidarė tokią išvadą: „Kol neužaugsiu didelė, tol nemirsiu“. Jos naujasis elgesys – tai nenoras „užaugti“, siekimas grįžti į vaikystę.

Vaikams stinga gyvenimiškos patirties. Suaugusieji logines klaidas dažnai daro ir todėl, kad nesusimąstydami priima tai, kas jiems atrodo savaime aišku. Tai vadinamosios „automatinės mintys“. Sąmonė taip prie jų pripratusi, jog jų nebeanalizuoja. Kaip tik „automatinės mintys“ gali tapti kognityvinių iškraipymų priežastimi. Štai būdingiausi iš jų.

Principas „viskas arba nieko“. Jei nesiseka iki galo įgyvendinti savo planus, tai jau laikoma nesėkme. O iš tikrųjų gyvenime viską atlikti retai pavyksta, dažnai tenka daryti nuolaidų, kompromisų. Būdingiausias pavyzdys: žmogus nuliūdo, išlošęs loterijoje rublį, nes vylėsi išlosiąs automobilį.

Pernelyg platūs apibendrinimai. Vienintelė, gal net atsitiktinė, nesėkmė vertinama kaip nemokšiškumo įrodymas. „Kadangi man šiandien nenusisekė pietūs, vadinasi, aš – bloga šeimininkė“. Loginė klaida čia aiški. Vieni nenusisekę pietūs neatestuoja šeimininkavimo sugebėjimų. Net ir tada, kai kulinariniai sugebėjimai iš tiesų menki, šeimininkė gali turėti neeilinių gabumų kitose namų ruošos srityse.

„Proto filtras“. Suvokiama tik tai, kas patvirtina susidarytą nuomonę apie save, o viskas, kas netelpa į šiuos rėmus, lieka anapus „proto filtro“. Sakysim, braižytojui sunkiai sekasi projektas. Jis graužiasi, laiko save nevykusiu darbuotoju. Tačiau vien tai, kad jam patikėtas atsakingas projektas, rodo aukštą profesinį jo vertinimą. Kitiems galbūt sektųsi dar blogiau, tačiau šis faktas liko už „proto filtro“ ribų.

Teigiamo vertimas neigiamu. Tai, kas kitiems atrodytų sėkmė, pats žmogus subjektyviai pergyvena kaip nesėkmę. Pavyzdžiui, susilaukusi pobūvyje simpatiško vaikino dėmesio, mergina sielojasi: „Matyt, pernelyg provokuojamai elgiausi, jeigu į mane atkreipė dėmesį. Ką dabar ten buvę žmonės pagalvos!“

Skubotas neigiamų išvadų darymas. Kartais vienintelis faktas vertinamas kaip besąlygiškas būsimų nesėkmių grandinės įrodymas. Pirmakursis, nelengvai išlaikęs pirmąjį sesijos egzaminą, nusprendžia, kad aukštojoje mokykloje jam mokytis bus per sunku, ir ruošiasi atsiimti dokumentus: jeigu jau vienas egzaminas kainavo tiek jėgų! Tačiau tai tikriausiai atsitiko dėl mokymosi aukštojoje mokykloje patirties stokos, dėstomo dalyko sudėtingumo, kitų faktorių. Galbūt kitus egzaminus laikyti bus ne sunkiau, o lengviau.

Perdėjimas arba sumenkinimas. Tai dažniausiai pasitaikantis visų pesimistų bruožas – nesėkmės pervertinamos, o pasiekimai sumenkinami. „Na tai kas, kad paaukštino pareigose. Tačiau kiek prisidės rūpesčių!“

Emocijos priimamos kaip tiesa. Jei atlikdamas kokią nors užduotį, žmogus pasijunta nevykėliu, jis gali nuspręsti, jog toks ir yra. Tai loginė klaida. Kvailai gali pasijusti ir profesorius, nemokėdamas užvesti ką tik įsigyto automobilio, tačiau ar vien dėl to reikia manyti, jog jis kvailys?

Įsipareigojimų kompleksas. Jis atsiranda, kai žmogus būna įsitikinęs, jog privalo elgtis tik taip, o ne kitaip, ir bet kokį nukrypimą nuo savo įsipareigojimų išgyvena kaip nesėkmę. Ypač šis kompleksas slegia, kai reikalavimai sau būna labai dideli. „Mokykloje turiu mokytis vienais penketais“, „Privalau iš pirmo bandymo įstoti į aukštąją mokyklą“, „Būtinai turiu apsiginti kandidatinę disertaciją“, – kankina save toks žmogus, – „kitaip aš – nevykėlis“. Tačiau ar tai būtina?

Tiesiog reikia sąžiningai dirbti arba mokytis, ir to užtenka aplinkinių pagarbai užsitarnauti.

Etikečių klijavimas. „Aš – nevykėlis“, „aš – klounas“, „aš – atpirkimo ožys“ – tai tik keletas etikečių, kurias žmonės bando sau prisegti. Nė vienas žmogus negimsta nevykėliu arba atpirkimo ožiu. Jis gali pasielgti kvailai, jam gali nesisekti, tačiau tai nereiškia, jog yra pasmerktas nesėkmėms visam gyvenimui. Prisisegus sau tokią etiketę, prapuola noras ko nors siekti, atsiranda beviltiškumo jausmas.

Perdėtas atsakomybės suvokimas. Žmogus su dideliu atsakomybės jausmu linkęs prisiimti kaltę ne vien už tai, kas jo paties kompetencijoje, bet ir už kitų klaidas ir nesėkmes. Sakysim, motina kaltina save, kad jos sūnui nesiseka darbe, kad marti blogai auklėja anūką („Juk galėjau įsikišti ir kaip nors sutrukdyti vedybas“). Tai neadekvati reakcija. Kiekvienas suaugęs žmogus privalo pats tvarkyti savo gyvenimą, ir už savo klaidas taip pat atsako pats.

Išvardytos loginės klaidos dažnai stumia žmogų į neviltį. Jis daro išvadą, kad jo likimas iš anksto nulemtas, kad neverta stengtis, nes vis tiek nieko neišeis. Be abejo, toks žmogus bus nuolatos depresiškas. Tai ne epizodinis liūdesys, pažįstamas kiekvienam žmogui, bet stabili ir ilgalaikė depresija. Kognityvinės psichoterapijos atstovai, skirtingai nuo kai kurių kitų psichoterapinių mokyklų, mano, jog depresija nėra nei vertingas, nei svarbus patyrimas. Tai dirbtinė, netikra būsena, kurios reikia vengti.

Kaip kovoti su loginėmis klaidomis, stumiančiomis į depresiją? Kognityviniai psichoterapeutai siūlo:

- išmokti aptikti savo „automatines mintis“ ir jas išanalizuoti;

- atsikratyti išankstinio nusistatymo, jog šie išvedžiojimai „logiški“ ir savaime suprantami;

- stengtis aptikti kiekviename įvykyje, kurį jūs vertinate kaip nesėkmę, ką nors pozityvaus.

Daug dėmesio kognityvinė psichoterapija skiria žmogaus aktyvumui skatinti. Jis privalo ne sielotis, bet veikti. Kovojant su „automatinėmis mintimis“ siūloma jas užsirašyti ir raštu apibūdinti atrastas logines klaidas. Minčių perteikimas ant popieriaus yra drausminanti funkcija. Užrašytos mintys nebepatenka į „proto filtrą“. Kovojant su nuoboduliu, siūloma raštu suplanuoti savo dieną ir fiksuoti, kas nuveikta, nepraleidžiant nė vienos smulkmenos, šis metodas ypač taikomas esant vadinamosioms „sekmadienio neurozėms“, kai visą darbo savaitę buvęs užimtas žmogus, atėjus savaitgaliui, pajunta, kad nežino, kuo užsiimti. Toks planas skatina gyvenimo kontrolės jausmą, padeda atsikratyti įsitikinimo, jog diena praėjo visiškai tuščiai. Jei jūsų laukia sunki arba nemaloni užduotis, siūlome iš pradžių užsirašyti, kokio rezultato laukiate, o paskui realųjį rezultatą. Tai padeda išvengti savęs nuvertinimo. Sakysim, jei žmogus tikėjosi, jog atliks tik pusę numatyto darbo, o atliko du trečdalius, tai galima vertinti ne kaip nesėkmę, o kaip tam tikrą pažangą.

Be abejo, savianalizė, „automatinių minčių“, sėkmių ir nesėkmių fiksavimas atima laiko, tačiau tai, matyt, geresnis laiko praleidimas, nei sėdėjimas paskendus depresijoje. Kognityvinės psichoterapijos atstovai tiki sveiko proto jėga. Jie mano, jog dilema „protas – sau, jausmai – sau“ išsprendžiama. Kaip ir kiekvienas psichoterapinis metodas, aprašytoji technika nėra universali – vieniems ji padeda daugiau, kitiems mažiau. Ar ji gali padėti jums? Pabandykite.

Rimantas Želvys

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 6

Susijusių įrašų nėra.

Pirmoji Tarybų Sąjungoje gimusi dirbtinai pradėta mergaitė

Prieš pradėdami kalbėti apie dirbtinį apvaisinimą, panagrinėkime normalaus apvaisinimo procesą.

Lytinės brandos laikotarpiu moters kiaušidėse kiekvieno mėnesio menstruacinio ciklo viduryje subręsta po vieną moterišką lytinę ląstelę – kiaušinėlį, kuris auga apsuptas folikulinių ląstelių. Subrendęs folikulas, intensyviai didėdamas (net iki 2 cm dydžio), iškyla į kiaušidės paviršių ir matomas kaip blyški dėmelė. Didėjant vidaus skysčių spaudimui, folikulas plyšta ir iš jo su skysčio srove išeina kiaušinėlis – oocitas.

Šis procesas vadinamas ovuliacija. Paprastai moteris ovuliacijos nejaučia. Išėjęs kiaušinėlis su jį supančiomis folikulinėmis ląstelėmis patenka į kiaušintakį. Čia per 5-6 dienas nukeliauja į gimdą. Tai sudėtingas procesas, kuriam daugiausia reikšmės turi hormonai, o proceso eiga priklauso nuo įvairių hormonų sąveikos. Ovuliacija per mėnesį būna viena. Jeigu moters menstruacinis ciklas yra keturių savaičių, ovuliacija būna tarp 13-16 ciklo dienos. Šis laikas ir yra palankiausias apvaisinimui. Jei ovuliacijos metu lytiškai suartėjamą, kiaušinėlis tuoj apsupamas vyriškų lytinių ląstelių – uodeguotųjų spermatozoidų, kurie per gimdą patenka į kiaušintakius.

Vyro išmetamame sėklos skystyje – ejakuliate vidutiniškai yra apie 350 mln. spermatozoidų. Apvaisinimo tikimybė laikoma nedidele, jeigu ejakuliate yra tik 150 mln. spermatozoidų arba jų koncentracija mažesnė kaip 60 mln. 1 mililitre. Patekę į lytinius takus, spermatozoidai juda link kiaušinėlio. Kelias, kurį turi nueiti spermatozoidai iki kiaušintakyje esančio kiaušinėlio, yra apie 17-20 cm ilgio. Keliaudami spermatozoidai per pusę valandos pasiekia gimdos ertmę, o po 1,5 valandos jau būna kiaušintakiuose. Šį ilgą ir sunkų kelią spermatozoidai įveikia ne be nuostolių: pakeliui dalis jų žūva ir rezorbuojasi. Procesai, kurie vyksta spermatozoide keliaujant jam moters lytiniais takais, vadinami kapacitacija.

Apvaisinimas galimas tik tada, kai yra įvykusi ovuliacija ir yra subrendęs kiaušinėlis. Apvaisinime skiriami du etapai: spermatozoido įsiskverbimas į kiaušinėlį – penetracija ir lytinių ląstelių branduolių susijungimas – kopuliacija. Vienas iš spermatozoidų, padedamas kitų spermatozoidų, praduria išorinį subrendusio kiaušinėlio apvalkalą ir jo 23 chromosomos susijungia su kiaušinėlio 23 chromosomomis. Šitaip palikuonis paveldi abiejų tėvų požymius. Apvaisinimo metu susidaro kokybiškai nauja ląstelė – zigota, turinti 46 chromosomų rinkinį, kuriame glūdi visa genetinė informacija, reikalinga žmogaus egzistavimui. Lytinių ląstelių branduolių susijungimu ir zigotos susidarymu baigiasi apvaisinimo procesas.

Po apvaisinimo zigota, slinkdama kiaušintakiu, praeina keletą dalijimosi stadijų. Po kelių dienų ji virsta į gervuogę panašiu kamuolėliu, vadinamąja morule. 5-6 dieną po apvaisinimo ji tampa skritulio pavidalo pūslele – blastule, susidedančia iš daugybės ląstelių – blastomerų. 6-7 parą pasiekia gimdą, įsitvirtina jos sienelėje, pradeda gauti iš motinos organizmo maistą ir diferencijuotis.

Toliau vystydamasi blastulė virsta gastrule. Šioje stadijoje susidaro iš pradžių du organizmo gemaliniai lapeliai – ektoderma ir endoderma, vėliau atsiranda ir trečiasis gemalinis lapelis – mezoderma. Tolesnis gemalo vystymasis, jo audinių ir organų užuomazgų susidarymas jau yra susijęs su tam tikru gemalinių lapelių persitvarkymu, jų diferenciacija. Gemalinių lapelių diferenciacija lemia gemalo (embriono) kūno sandarą. Ląstelės greitai virsta audiniais. Netrukus galima atpažinti širdį, smegenis, raumenis, inkstus bei kitus organus ir jų sistemas. Po devynių gemalo vystymosi mėnesių pasaulį išvysta naujas žmogus.

Dabar – apie nevaisingumą. Nevaisingų šeimų yra apie 10%. 60% atvejų būna nevaisinga moteris, 40% – vyras. Kai kurių autorių duomenimis, 10% visų nevaisingumo atvejų būna dėl abiejų sutuoktinių nevaisingumo.

Nevaisingumas yra subrendusio žmogaus negalėjimas turėti palikuonių. Moters nevaisingumas būna fiziologinis – kai moteris nėščia, maitinimo krūtimi laikotarpiu, tam tikromis mėnesinių ciklo dienomis, ir patologinis, – kai moteris, būdama santuokoje ir nevengdama nėštumo, per 2 metus nepastoja.

Dažniausios nevaisingumo priežastys: įgimtos moters ar vyro lyties organų anomalijos, nepakankama moters kiaušidžių funkcija, kiaušintakių nepraeinamumas, nepilnavertė vyro sperma. Nevaisingumas ir jo priežastys nustatomi ištyrus abu sutuoktinius.

P. F. Masio nuomone, 15-20% nevaisingų šeimų yra dėl moters sutrikusios ovuliacijos, iš jų – 5% menstruacinis ciklas yra normalus, o 80-90% – yra amenorėja (nėra mėnesinių). Gydoma vaistais, chirurgiškai ir spinduliais (stimuliuojanti rentgenoterapija) skatinant ovuliaciją. Jei šie gydymo būdai nepadeda, siūlomas dirbtinis apvaisinimas.

Dirbtinio apvaisinimo istorija siekia apie 100 metų, tačiau realizuoti dirbtinį apvaisinimą pavyko tik šio šimtmečio ketvirtąjį dešimtmetį. Žymus Bostono ginekologas Dž. Rokas pranešė, kad jam su kolegomis pasisekę apvaisinti kiaušinėlį mėgintuvėlyje. Šeštąjį dešimtmetį amerikiečių gydytojas Šeflis pranešė, kad laboratorijoje apvaisintą kiaušinėlį jam pavykę išlaikyti iki vystymosi šeštos dienos, o italų mokslininkas D. Petručis – išlaikyti embrioną iki 29 dienų. Tačiau kitų mokslininkų skepticizmas bei bažnytinės valdžios draudimas neleido mokslininkams baigti šių tyrimų.

Toliau mokslininkai darbavosi neskelbdami savo eksperimentų rezultatų. Tik tada, kai visiškai buvo įsitikinta eksperimento sėkme, pasaulis sužinojo apie dirbtinį apvaisinimą. 1978 m. liepos 26 d. Oldemo (Anglija) ligoninėje 32 metų Leslė Braun pagimdė pirmąjį pasaulyje dirbtinai pradėtą kūdikį – Luizą Braun.

Dirbtinio apvaisinimo metodika susideda iš dviejų fazių. Pirmojoje fazėje paimami ovuliacijai pasiruošę kiaušinėliai ir jie apvaisinami. Kiaušinėlio subrendimą siūloma nustatyti ultragarsu, t. y. nustatant folikulo dydį. Iš 18-23 mm skersmens folikulų didesnė galimybė gauti priešovuliacinius oocitus. Šiam tikslui naudojami skatinamieji hormonai. Paskui atliekama laparoskopija – pro pilvo ertmę tam tikru prietaisu apžiūrima pilvo ertmė – ir specialia adata ištraukiamas folikulo turinys, kuriame yra kiaušinėlis. Paimtas kiaušinėlis brandinamas specialiai paruoštoje terpėje.

Prieš apvaisinimą gauta vyro sperma taip pat turi būti atitinkamai paruošta: sukeliama kapacitacija, nuo spermatozoidų paviršiaus pašalinami cheminiai inhibitoriai, neleidžiantys jiems patekti į kiaušinėlį ir t. t. Sperma plaunama specialiais druskingais tirpalais. Pagaliau pradedamas pats svarbiausias momentas – apvaisinimas. Kiaušinėliui esant inkubatoriuje, ten įdedama paruoštos vyro spermos. Vyksta apvaisinimo procesas, kuris trunka 40-45 valandas nuo skilimo pradžios arba 16-20 valandų nuo dviejų branduolių pasirodymo oocite. Jeigu apvaisinimas sėkmingas, jam baigiantis gemalas būna 4-6 blastomerų stadijos.

Antrojoje fazėje gemalas transplantuojamas į gimdą. Į gimdą gemalas persodinamas kateteriu, (švirkščiama po 2-3 gemalus, o kiti gali būti užšaldomi pakartotiniam transplantavimui, jeigu iš pirmo karto nepavyktų pastoti. Svarbiausia šioje fazėje – tinkamu laiku gemalą transplantuoti į gimdą. Be to, yra nustatyta, kad į gimdą reikia transplantuoti bent tris gemalus, kad nors vienas įsitvirtintų ir pradėtų vystytis. Kelių gemalų transplantavimas padidina dirbtinio apvaisinimo galimybę, tačiau jeigu gemalų daugiau kaip trys, gali būti daugiavaisis nėštumas.

Iš pradžių tik 10% visų bandymų baigdavosi nėštumu, o dabar, tinkamai pritaikius hormonus, gemalų šaldymą ir kitus metodus, teigiamų rezultatų gaunama iki 30%.

Nedidelis dirbtinio apvaisinimo procentas siejamas su nepakankamai tobula metodika, mažu gemalų gyvybingumu – tik 43% dirbtinai apvaisintų embrionų yra gyvybingi. Be to, gemalus užšaldant (kriokonservuojant), jų pažeidžiama net 75%. Taigi po dirbtinio apvaisinimo ir užšaldymo gali žūti net 90% gemalų.

1978 m. pasaulyje gimė pirmas dirbtinai pradėtas vaikas, 1983 m. – 200, o štai 1985 m. pasaulyje jau buvo 600 dirbtinai pradėtų vaikų. Šiuo metu daugiau kaip 20 pasaulio klinikų yra įsisavinusios dirbtinio apvaisinimo ir transplantacijos metodikas bei techniką. Vien tik JAV dirbtinio apvaisinimo poreikis siekia 35000 kasmet.

1986 m. vasario mėnesį TSRS sveikatos apsaugos ministerijos Motinos ir vaiko apsaugos sąjunginiame mokslinio tyrimo centre gimė dirbtinai pradėta mergaitė Jelena. Gimė išnešiota, 3100 g svorio, 50 cm ilgio. Pediatrai buvo patenkinti – mergaitė taisyklingo kūno, jokių vystymosi anomalijų nepastebėta, iš karto pradėjo žįsti. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį gimė berniukai dvyniai, išsivystę iš vienos kiaušialąstės. Vienas svėrė 2600 g, kitas – 2800 g, abu – po 50 cm ilgio. Per 12 dienų dvyniai sustiprėjo ir gydytojai išleido juos su motina namo į Užpoliarę.

Į gimdą galima transplantuoti šviežius gemalus (4-6 blastomerų stadijos), apvaisintus vyro, o jeigu vyro sperma netinkama, panaudojami donoro sperma apvaisinti gemalai. Spermos donoras turi būti fiziškai ir psichiškai sveikas, ne vyresnis kaip 35 metų ir turėti ne mažiau kaip 2 sveikus vaikus. Šiuo metu kuriami sėklos bankai. Paimta sperma laikoma inde, kuris šaldomas skystu azotu iki -196° C. Tame inde yra 15000 plastinių kapiliarų. Kriokonservantu naudojamas glicerinas. Gyvybingumą spermatozoidai išlaiko keletą metų. Recipientės gali būti moterys, turinčios nevaisingus vyrus. Visais atvejais donoras lieka nežinomas. Dėl kraujomaišos rizikos ribojamas vieno donoro vaikų skaičius – daugiausia 5. Be to, donoras ir recipiente negali turėti tokią pat pavardę.

30 moterų buvo dirbtinai apvaisintos donoro sperma. Iš jų pastojo 7 moterys, tiko tik 3 donorų sperma.

Jeigu iš moters laparoskopijos metu nepaimama kiaušinėlių (nėra kiaušidžių ar pan.), galima panaudoti donorės oocitus. Idealiomis donorėmis laikomos tokios moterys, kurios yra pagimdžiusios vaikų po dirbtinio apvaisinimo donoro sperma.

Į gimdą galima transplantuoti ne tik šviežius gemalus, bet ir atšildytus užšaldytuosius. 1983 m. pirmą kartą gimė naujagimis dirbtinai apvaisinus atšildytu užšaldytuoju donorės gemalu.

Jau nuo 1978 m. po pirmojo dirbtinai pradėto vaiko gimimo iškilo etinių, moralinių, teisinių bei socialinių problemų. Ne tik gydytojai, bet ir teisininkai nepajėgė visų jų išspręsti. Pavyzdžiui, kai apvaisinami keli kiaušinėliai ir gaunami keli gemalai. Transplantavus kelis gemalus į gimdą ir prisiėmus nėštumui, ką daryti su kitais embrionais? Ar galima juos transplantuoti tretiems asmenims be jų tėvų sutikimo? Iš 20 apklaustųjų porų dauguma pareiškė, kad pageidauja trijų oocitų transplantavimui, kitus norėtų užšaldyti, bet donorystei nepanaudoti. Dar vienas atvejis. JAV buvo užšaldyti du gemalai, kurių tėvai žuvo aviakatastrofoje. Liko didelis turtas. Ar tie gemalai yra turto paveldėtojai? Ar juos galima persodinti kitai moteriai?

Gvildenama eksperimentavimo su žmogaus gemalais problema. Šie opūs klausimai buvo nagrinėti Anglijoje, kur 1978 m. gimė pirmas dirbtinai pradėtas vaikas. 1984 m. balandžio 11 d. gimė vaikas, kurio embrionas buvo 2 mėnesius išlaikytas skystame azote. Taigi laisvai elgiamasi su žmogaus gemalais. Jie persodinami kitoms moterims, jie net paštu siunčiami į kitas šalis.

Daugelis klinicistų ir mokslininkų nesutinka su tokiais eksperimentais. Net siūlo visiškai juos nutraukti. Vatikanas, nors nepaskelbė oficialios pozicijos šiuo klausimu, pareiškė, kad „nepakenčiamas bet koks kišimasis į gamtą“. Pasaulyje ši problema įvairiai sprendžiama. Štai Anglijoje sudaryta medicininių tyrimų taryba, kuri kontroliuos dirbtinio apvaisinimo tyrimus, taip pat eksperimentus su žmogaus gemalais. Taryba leis eksperimentuoti su žmogaus gemalais, remiantis tik mokslininkų rekomendacijomis. Ateitis parodys, kaip bus išspręsta dirbtinio apvaisinimo problema.

Med. m. k. Aleksandras Vitkus

„Mokslas ir gyvenimas“

1988, Nr. 9

Susijusių įrašų nėra.

Amerikiečių psichiatras Leonardas Ziuminas tvirtina, kad daugelis žmonių susipažinę jau per 4 min. pajunta – abejingai išsiskirs ar taps draugais, gal net mylimaisiais.

Kokiu būdu taip greit apsisprendžiame? Gal žmogų įsimylime tik iš išvaizdos ar iš jo elgesio?

Be abejo, pamatę žmogų, mes galime nustatyti – norėtume su juo artimiau susipažinti ar ne. Du amerikiečių psichologai Karenas Dionas ir Eilines Beršidas apklausė vaikų darželių auklėtinius, su kuo jie labiausiai norėtų draugauti. Daugiausia balsų surinko simpatiški mažyliai.

Psichologai taip pat nustatė, kad ir suaugusieji sprendžia apie žmonių charakterį, protą ir netgi intelektą būtent iš to, kaip jie atrodo. Beje, vyrai labiau linkę vadovautis „estetiniais“ kriterijais negu moterys.

Kai kurie biologai mano, kad sugebėjimas įsimylėti – natūrali gamtos numatyta garantija žmonių giminei išsilaikyti. Kadangi vaikai bejėgiai būna daug ilgiau negu gyvūnų jaunikliai, vyras ir moteris priversti susivienyti, kad galėtų juos užauginti. Kaip tik todėl esą žmonės įsimyli ir tuokiasi.

Tačiau kiti mokslininkai laikosi egoistinės genų teorijos. Jų tvirtinimu, mus domina ne visos žmonių giminės, o tik mūsų pačių genų likimas. Pagal šią teoriją vyrams iš prigimties lemta būti donžuanais: kuo daugiau jie turės mylimųjų, tuo geresnės bus jų genų galimybės išlikti. O moterims pirmiausia reikalingas ištikimas gyvenimo draugas, kuris apgintų jas ir padėtų išauginti vaikus. Tik tokiu būdu galės išlikti jų genai.

Kaip tik dėl tos priežasties, tvirtina egoistinės teorijos šalininkai, vyrai dažnai vaikosi jaunų moterų. O moterys domisi ne tiek vyro išvaizda, kiek jo asmenybe ir elgesiu – jos nori žinoti, ar jis bus ištikimas, pajėgs išlaikyti šeimą.

Jeigu visa tai tiesa, kodėl nemažai moterų įsimyli visokio plauko perėjūnus, anaiptol nekeliančius pasitikėjimo? Galbūt meilė – savotiškas narkotikas? Juk ne veltui daugelis biochemikų įsitikinę, kad žmogų apėmusi aistra veikia kaip stiprūs narkotikai. Štai kodėl, išsiskyrę su mylimaisiais, esame lyg pagiringi, tarsi pergyvename „atpratimo sindromą“. Kaip tik dėl tos priežasties, tvirtina Niujorko psichiatras Maiklas Libovicas, kai kurie žmonės tarsi galvą nutrūkę puola į naują „meilės valtį“.

Čikagos universiteto profesoriaus Raimondo Katelo nuomone, tuoktis mes linkę su tais, kurie turi tokių savybių, kokių patys norėtume turėti. Kiekvienas turime realųjį ir idealųjį „aš“. Pakeisti savo elgesį itin sunku, todėl geriau rasti ką nors kitą, kuris galėtų papildyti mus iki trokštamo idealo.

Romantinės krypties rašytoja B. Kartlend – 263 romanų apie meilę autorė. Jos knygos išleistos bendru 500 mln. egzempliorių tiražu, nors kai kam jos gali atrodyti prėskios: Kartlend herojės iki vestuvių leidžiasi tik pabučiuojamos.

„Senovės graikai manė, kad dievas iš pradžių sukūrė tik vieną žmogų, kurį paskui padalijo į dvi puses – vyrą ir moterį, – sako rašytoja. – Ir iki šiol kiekvienas tikisi surasti savo antrąją pusę. Tikra meilė būna tik tada, kai jaučiate, kad ją sutikote“.

Tačiau kito specialisto nuomone, meilė tarp dviejų žmonių atsiranda pirmiausia dėl abipusio fizinio potraukio.

K. Velingas, knygos „Pirmoji meilė, pirmasis suartėjimas“ autorius, sako, kad meilėje galima išskirti tris stadijas. Pirmoji – tai nuostabus periodas, kai įsimylite: aistra didėja, širdis ima greičiau plakti, jaučiatės tarsi sparnuoti. Paprastai tokią būklę sukelia fizinis potraukis, ir sunku pasakyti, kuo visa tai gali baigtis. Bet jeigu meilė tikra, toliau ji pereina į antrą stadiją. Šiuo metu pradedate jausti tikrą dvasios giminystę. Susipažįstate su jo (jos) tėvais, draugais, randate bendrų interesų. Jeigu pasirodo, kad tarp jūsų yra pakankamai daug sąlyčio taškų, jūsų santykiai pereina į trečią stadiją. Dabar jau turite vienas kitam įsipareigojimų. Tikitės abipusio pasitikėjimo ir padarote išvadą, kad jūsų santykiai tvirti, kad jie nenutrūks dėl atsitiktinio kaprizo.

Nors tikra meilė retai būna iš „pirmo žvilgsnio“, bet viskas prasideda nuo pasikeitimo žvilgsniais. Bet kokioje situacijoje yra tam tikra, padorumo ribojama žvilgsnio trukmė. Pvz., jeigu žiūrite nors sekunde ilgiau, tai gali reikšti: „Jūs mane dominate“.

Taigi du žmonės siunčia vienas kitam užmaskuotus signalus. Jų akių vyzdžiai išsiplečia, jie demonstruoja susidomėjimą, kalba palinkę vienas prie kito.

Toliau įsijungia mūsų liaukos, ir organizme ima gamintis hormonai, kurie veikia kaip adrenalinas, pasirodantis kraujyje kritinėmis situacijomis – kai reikia būti drąsiems ir mobilizuoti visas jėgas ryžtingiems veiksmams.

Dėl to pirmieji įsimylėjimo pojūčiai, specialistų nuomone, daug kuo panašūs į tuos, kuriuos patiriame prieš kokį nors stresinį įvykį, pvz., šuolį su parašiutu, prieš egzaminą, ruošiantis daryti pranešimą, – rašoma „Weekend“ (D. Britanija).

„Mokslas ir gyvenimas“

1988, Nr. 8

Susiję įrašai:

1. Ar tikrai jau meilė? (1987)

Kartą, kuomet planavau artimiausio penkmečio eksperimentus, į mane kreipėsi du inžinieriai – A. Apuchovskis ir S. Kosinovas. Jie pademonstravo prietaisą, dabar vadinamą elektrolizeriu. Jį sudaro emaliuotas indas, brezentinis maišelis, organinio stiklo plokštelė su dviem elektrodais ir elektros srovės lygintuvas. Iš pradžių man pasirodė, kad tai nuobodokas fokusas: iš vandentiekio čiaupo pripilama vandens į indą ir maišelį, į vandenį panardinami elektrodai ir, atskirti brezento sienele, įjungiami į elektros tinklą. Vanduo pradeda tyliai burbuliuoti, panašiai kaip prie virdulio spiralės.

Prie anodo vanduo išliko skaidrus, o prie katodo jo paviršius pasidengė balta plėvele: pakvipo chloru ir ozonu. Kai temperatūra pakilo iki 50°C, prietaisą išjungė, o anodinį ir katodinį vandenį išpylė į atskirus indus. Net su paprastu lakmuso popierėliu buvo galima nustatyti, kad anodinio vandens rūgštingumas (pH) mažesnis už 3, o katodinio pH didesnis už 10.

Inžinieriai pareiškė, kad anodinis vanduo gydo anginą. Čia pat, stebint negausiam medikų būreliui, buvo išgydyta viena bendradarbė, kuri rytojaus dieną ruošėsi imti nedarbingumo lapelį – pakako du kartus paskalauti gerklę. Po to jie papasakojo, kad anodinis vanduo turi ryškių antiseptinių savybių, jis dezinfekuoja ir konservuoja, todėl ir vadinamas ,,negyvuoju“, o katodinis gydo žaizdas ir uždegimus, tad vadinamas „gyvuoju“. Jie parodė kelias fotokopijas straipsnių iš tokių žurnalų ir rinkinių, kurių medikai pagal savo darbo profilį neskaito. Ten taip pat aprašyta, kaip gauti aktyvuotą vandenį ir nurodytos jo gydomosios savybės.

Kiek jau būta panašių „stebuklingų“ priemonių! Ir nežinomų paukščių ar žinduolių ekskrementai, ir ryklių kepenų preparatai, ir magnetai, ebonitinės plokštelės, ir kažkokios metalinės dėžutės, švytuojančios ant siūlo ir išskiriančios „vidinę energiją“ ir dar daug kas. Kokios viltys buvo siejamos su jomis… Ir tik prašymai: „Kur gauti?“

Man imponavo inžinierių tvirtas įsitikinimas. Jie buvo pasirengę tuojau pat perduoti elektrolizerį bandytojams ir netrukus padaryti dar tobulesnį prietaisą. Jau seniai niekas nebuvo kreipęsis su tokiu tvirtu įsitikinimu, su tokiu noru bendradarbiauti. Mat technikai bendradarbiauja su medikais nelabai noriai ir nedažnai atsiliepia į mūsų pasiūlymus dėl to, kad daug metų trunka žygiai, kai reikia įforminti leidimus Sveikatos apsaugos ministerijoje. Jiems parankiau dirbti savai šakai, kur galima greičiau ir paprasčiau realizuoti idėją.

O kaip patys medikai? Jie be ypatingo noro imasi nežinomų krypčių todėl, kad privalo savarankiškai rasti žaliavų šaltinius ir įmones gamintojas, nekalbant jau apie sudėtingą medicininę ir techninę dokumentaciją, kurioje, be kita ko, reikia nurodyti priešgaisrines priemones ir būsimos gamybos atliekų neutralizavimo būdus. Tai tikriausiai palengvina visus šiuos reikalavimus numačiusių organizacijų ir instancijų darbą ir žymiai sumažina jų apkrovimą – juk su naujovėmis visada yra daug rūpesčių.

O su vandeniu – kaip viskas paprasta ir prieinama. Atsukai čiaupą – teka žaliava, pastatei elektrolizerį tvarstykloje – ir visa įmonė. Suprantama, šis paprastumas tariamas, klaidingas, bet kaip atsispirti iliuzijoms? Ypač darbo pradžioje.

Kodėl mažai susipažinę su medicina ir net su savo organizmo sandara įvairių profesijų entuziastai veržiasi į sveikatos apsaugos ministerijas, mokslines tarybas ir redakcijas, kiša metodikas, atsiliepimus ir pasveikusiųjų padėkas ir verčia dar griežtesnį būti Naujosios medicininės technikos ir vaistų komitetą, kuris turi saugoti medicinos mokslą ir ginti jį nuo diletantų kėsinimosi?

Tikriausiai šie klausimai reikalauja specialių psichosocialinių tyrimų, o ne bendrų samprotavimų – labai jau daug pastaruoju metu atsirado visokių nepaaiškinamos energijos turėtojų ir absoliučių metodikų savininkų, siūlančių savo meną ligoniams, kuriems negali skirti reikiamo dėmesio darbais perkrauti rajoniniai gydytojai. Svarbiausia – nuo visko gydo, neatsisako. Tuo pačiu metodu nuo gastrito ir migrenos. Tiesiog sunku patikėti.

Ar ne laikas padaryti taip, kad specialistai – kaip tik jie, o ne mažai nusimanantys žmonės – labai rimtai tirtų naujoves, nebijodami, kad jų darbus vieningai atmes Aukščiausioji atestacinė komisija, mokslinių leidinių redakcijos ir konferencijų organizaciniai komitetai.

Dabar anodinio ir katodinio vandens panaudojimo gydymo reikalams galimybės nagrinėjamos Taškente, Kazanėje, Maskvoje ir Kijeve. Ne visi tyrinėtojai palaiko ryšius vieni su kitais, nors galbūt jie dirba ta pačia kryptimi ir kartoja vienas kito darbą. Ne visi nori mokslinių kontaktų, kai kas jų vengia, šiaip ar taip, tokie tyrimai iki šiol nekoordinuojami, nors jau seniai metas paskirti pagrindinę įstaigų, surinkti darbų dalyvius ir duoti galimybę pasikeisti kartais net daugelio metų eksperimentų rezultatais.

Šiandien įdomu ir svarbu viską žinoti apie „gyvojo“ ir „negyvojo“ vandens poveikį kraujo ir organų biocheminiams rodikliams naudojant įvairius preparato įvedimo į organizmą metodus, vandens poveikį įvairiems mikroorganizmų štamams – muziejiniams ir paimtiems klinikoje; gautų reakcijų veikimo trukmę laikymo metu ir po sterilizavimo; žaizdų gijimo mechanizmus, imunologines reakcijas, poveikį gyviesiems audiniams sąlyčio taškuose ir daug kitų dalykų.

O kas jau tikrai žinoma? – paklaus nekantrus skaitytojas Kai kurios anodinio ir katodinio vandens savybės išaiškintos per eksperimentus, atliktus su laboratoriniais gyvūnais ir mikroorganizmų kultūromis. Paaiškėjo, kad rūgštusis (anodinis, „negyvasis“) vanduo pražūtingai veikia daugelį mikroorganizmų, dėl to ir padeda sergant angina, ypač pradžioje. Šarminis (katodinis, „gyvasis“) vanduo padeda gydyti žaizdas, mažina skausmą ir uždegimą apdegus. Jis tam tikru mastu skatina ląstelių regeneracijos, vystymosi prosesus. Nei vieno, nei kito efekto nepavyksta gauti tiesiog rūgštinant ar šarminant vandenį; vadinasi, tai aktyvintos sistemos ypatybė.

Dabar apie tai, kas verčia kuo garsiausiai kalbėti apie atsargumą ar net apie pavojų, kai aktyvintas vanduo geriamas tegul ne stiklinėmis, o valgomaisiais šaukštais.

Pirmiausia, „naminiuose“ elektrolizeriuose labai aktyviai ardomi anodai. Kadangi daugeliu atvejų elektrodai daromi iš prieinamiausios medžiagos – nerūdijančio plieno, į vandenį išsiskiria geležis ir kiti metalai, kuriems toli gražu nėra abejingas organizmas. Antra, „negyvasis“, anodinis vanduo naikina ne tik kenksmingus mikroorganizmus, bet ir naudingą mikroflorą, jis aktyviai keičia skrandžio sulčių rūgštingumą, gali pradėti ėsti rėmuo, atsirasti opa. Pagaliau, „gyvasis“, katodinis, vanduo – tikrai aktyvus stimuliatorius, bet kur garantija, kad jis nepradės skatinti rimties būsenoje esančių ląstelių augimą ir vystymąsi, sukeldamas navikų atsiradimą? Ir kas gali pasakyti, kaip veikia toks vanduo, patekęs į toliau nuo skrandžio esančius organus ir audinius?

Ar pakanka šių pavyzdžių? Ar po to jūs norėsite išgerti eilinę porciją vandens, paruošto namų sąlygomis savo iniciatyva arba patarus geranoriui, rašomąja mašinėle padaugintos „instrukcijos“ autoriui? Taigi įspėjame: NEGERKIME TOKIO VANDENS!

Jeigu esate įsitikinę jo aktyvumu, tai dėl ką tik minėtų priežasčių. O jeigu ne, tai kam jį gerti?

Saviveikliškumas pavojingas ir tuo, kad neaiškūs ir liūdni jo rezultatai kompromituoja rimtą mokslinę problemą, nuteikia neigiamai vertinti naują gydymo būdą. Ir štai jau reikia įrodinėti ne tiek aptiktų reiškinių svarbą, kiek pačių mokslinių darbų pagrįstumą skandalingai išgarsėjusioje srityje.

Aš manau, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi laikytis aktyvesnės pozicijos ir kuo greičiau organizuoti eilinio preparato – vandens ar ko nors kito, kas, ligonių nuomone, padeda, tyrimą. Reikia rasti jame racionalų grūdą arba uždrausti visiems girdint. Mūsų šalyje planinis mokslo ūkis, tad pasiskirstykime pareigomis ir kartkartėmis pasikeiskime rezultatais, diskutuodami nustatykime tiesą.

MISTIKOS ČIA NĖRA

Chem. m. k. V. Grinbergas, chem. m. k. A. Skundinas:

Graži pasaka apie „negyvąjį“ ir „gyvąjį“ vandenį kiek netikėtai tapo nebe naujiena. Norint gauti „gyvąjį“ ir kartu „negyvąjį“ vandenį, pakanka atlikti paprasto vandens elektrolizę, o vandens tirpalų elektrolizė chemikų ištirta pakankamai gerai.

Gryno distiliuoto vandens elektrolizė neįmanoma, nes toks vanduo nelaidus elektrai. Tam tinka mineralizuoti vandenys, kur yra ištirpusių įvairių druskų. Jos ir lemia tirpalo laidumą elektrai. Gamtinių vandenų mineralinė sudėtis įvairi, bet juose visada yra natrio, kalio, kalcio, amonio katijonų, chlorido, karbonato, bikarbonato, sulfato anijonų. Druskų koncentracija nedidelė (paprastai mažiau kaip 1 g litre gėlo vandens ir mažiau kaip 10 g litre druskingo vandens), tačiau visai pakankama, kad susidarytų ištisa elektrolizės produktų gama.

Pagrindinis gamtinio vandens elektrolizes procesas – elektrolitinis H2O molekulės skaidymas, kurio metu ant katodo išsiskiria vandenilis, ant anodo – deguonis. Jeigu elektrolizeris perskirtas pralaidžia pertvara, tai tirpalas anodinėje kameroje (anolite) prisotinamas deguonimi ir įgauna oksidinimo savybių. O deguonies kokteilio gydomosios savybės gerai žinomos. Elektrolitiškai skaidantis vandeniui, išsiskiriant vandeniliui ir deguoniui, keičiasi tirpalo pH. Sprendžiant iš publikacijų apie „gyvąjį“ ir „negyvąjį“ vandenį, šis akivaizdus dalykas daugelį autorių labai stebina. Karbonatinių-bikarbonatinių vandenų fiziologinis poveikis taip pat gerai žinomas, ir mineralinį vandenį geria milijonai žmonių.

„Gyvojo“ ir „negyvojo“ vandens sudėtis labai priklauso nuo gamtinio vandens sudėties ir elektrolizės sąlygų: elektrodinių medžiagų, srovės tankio, temperatūros, proceso trukmės, elektrolizerio geometrijos, diafragmos tipo ir t. t. Todėl iš anksto neįmanoma numatyti, kas bus gauta kiekvienu konkrečiu atveju. Bet daugeliu atvejų galima paaiškinti, kas lemia „gyvojo“ ir „negyvojo“ vandens „stebuklingą“ efektą. Jeigu dirva rūgšti, reikia kalkinti, todėl palaistyta šarminiu ,,gyvuoju“ vandeniu ji veikiausiai duos geresnį derlių. Jeigu pūliuojančią žaizdelę praplausime „negyvuoju“ vandeniu, turinčiu aktyvaus chloro, žaizdelė užsitrauks, ligą sukeliantys mikrobai aplink ją žus. Jeigu ėda rėmuo, išgeriama kiek šarminio – karbonatinio (karbonatinio-bikarbonatinio) „gyvojo“ vandens, ir šis negalavimas praeina. Soda yra soda, nepriklausomai nuo jos gavimo būdo. Todėl suprantamos yra ir skrandžio ligų išgijimo priežastys – aplinkos pH pasikeitimas, aktyvus poveikis mikroflorai.

Taigi pradedant bandymus su „gyvuoju“ ir „negyvuoju“ vandeniu, naudinga susipažinti su fizikos ir chemijos (konkrečiai, elektrochemijos) abėcėle bent iš mokyklinių vadovėlių. Be to, būtina gerai suprasti savo uždavinį. Jeigu jūs užsigeisite gauti vienu metu gyvybės eliksyrą, panacėją, universalias trąšas ir meilės gėrimą, patikėkite, nieko neišeis. O paruošti tam tikros sudėties, tam tikrų savybių, tam tikros paskirties tirpalą, žinoma, galima.

Net įsitikinus, kad elektrolizuotas vanduo gali turėti gydomųjų savybių, net šį poveikį paprastai ir įtikinamai paaiškinus (kol kas, reikia pripažinti, tai ne visada pavyksta) reikia, kaip mums atrodo, susilaikyti nuo nekontroliuojamo naujos priemonės naudojimo, ką dabar linkę daryti tūkstančiai žmonių.

Apie tai, kad žalinga, pavojinga gydytis pačiam, daug kalbėta, todėl vargu ar reikia čia ką nors pridurti. „Gyvasis“ ir „negyvasis“ vanduo, kurį nespecialistai siūlo beveik nuo visų negalavimų, yra kaip ir vaistas, o pagal įstatymus kiekvienas naujas vaistas turi būti išsamiai ištirtas ir tik po to, kai leidžia TSRS sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos komitetas, su juo gali būti atlikti riboti klinikiniai bandymai. Dabar gydytojai ir chemikai atlieka tokius tyrimus. Jie siekia parengti standartinius atgaminamus elektrolizės režimus, kad būtų galima gauti žinomos sudėties vaistų formas, parinkti žmogaus organizmui nepavojingas aktyvių medžiagų koncentracijas ir naudojimo metodus.

Prieš pradedant eksperimentus, pirmiausia reikia išsiaiškinti elektrocheminių ir elektrodinių procesų esmę, kad nebūtų veltui gaištamas laikas ir mėginama atrasti tai, kas seniai atrasta.

Med. dr. Jurijus Furmanovas

„Mokslas ir gyvenimas“

1985, Nr. 12

Susijusių įrašų nėra.

Neteisinga manyti, kad geriant arbatą retai ir nekoncentruotą, bus viskas gerai. Anglai ir škotai geria beveik 5 kartus stipresnę arbatą negu mes, be to, 3 kartus per dieną. Vidutiniškai anglas per metus suvartoja apie 4 kg arbatžolių. Italas ar graikas per metus vidutiniškai suvartoja 5 g arbatžolių, t. y. tiek, kiek anglas per dieną. Ir vieni, ir kiti skrandžio vėžiu serga beveik vienodai.

Gerdami silpną arbatą, visai neišnaudojame jos teigiamų savybių – nejuntame skonio, aromato, nepasisaviname joje esančių medžiagų. Tai ne arbata – tai padažytas vanduo. Ir šitaip išgeriamas virintas ar pervirintas vanduo nėra toks nekaltas. Tiesa, virinant vanduo suminkštėja, bet pervirinant vandenį pakinta jo mikrostruktūra. Toks vanduo ne tiktai netenka ekstraktyvumo, bet yra mažiau vertingas mitybos higienos požiūriu.

Gandai apie arbatos žalą turi daugiau kaip 100 metų istoriją ir yra atsiradę dėl konkrečių politinių bei ekonominių sąlygų. Dažniausiai tai atspindžiai konkurencijos tarp arbatos ir kavos prekijų. Būta ir politinių motyvų. Iki šiol Europoje liko arbatos (Olandija, Britanijos salynas, iš dalies Danija) ir kavos (Skandinavijos šalys, germanų kraštai, Apeninų ir Pirėnų pusiasalių valstybės) „zonos“, kurios ir yra ilgos šių gėrimų kovos išdava.

Kas gi ta arbata? Tai augalas Cainelliu sinensis (kininė kamelija), kartais vadinamas Tea sinensis. kuriame gausu ne tik tanidų, bet ir eterinių aliejų, alkaloidų, aminorūgščių, pigmentų, mineralinių medžiagų, vitaminų.

Tanidai, turėdami sutraukiančiųjų savybių, gali mažinti skrandžio sulčių ir gleivių sekreciją, bet kartu jie saugo skrandžio gleivinę nuo mechaninių pažeidimų, mikroorganizmų, kancerogeninių medžiagų poveikio, šis barjeras trukdo vystytis vėžiui. Tiesa, tanidinės medžiagos gali saugoti nuo vaistų poveikio ir infekcinio viduriavimo sukėlėjus. Tačiau A. Berdijeva yra sėkmingai gydžiusi dizenteriją žaliosios arbatos klizmomis.

Žaliojoje arbatoje yra dvigubai daugiau tanidinių medžiagų negu juodojoje, žaliosios arbatos gamybos procesas yra tik dviejų stadijų, dėl to joje tandinės medžiagos daugiausia neoksiduotos. Juodojoje arbatoje, kuri gamybos procese vytinama, susukama, fermentuojama ir džiovinama, pusė tanidinių medžiagų oksiduojasi. Tarp šių dviejų poliarinių arbatos rūšių yra geltonoji (artimesnė žaliajai) ir raudonoji (artimesnė juodajai) arbatos. Pagal tai ir jose esamas tanidinių medžiagų kiekis. Kuo geresnė arbatos kokybė, tuo joje daugiau tanidų. Tanidinės medžiagos labiausiai lemia arbatos skonį.

Eteriniai aliejai – nepakartojamo arbatos aromato šaltinis. Jie labai nepatvarus. Greitai išsisklaido, jeigu arbatžolės laikomos virtuvėje, kur visada daug vandens garų, nesandariame inde ar popieriniame parduotuvės pakelyje. Tokia arbata praranda vadinamąją kondiciją.

Geriausia arbatą laikyti stikliniame inde su užsukamu ar stikliniu kamščiu, paliekant oro tarpelį. Indas turi būti visiškai švarus, be pašalinių kvapų. Kasdieniam vartojimui tinka ir nedidelės talpos metalinės arbatinės. Tačiau visiškai netinka polietileniniai maišeliai ar plastmasiniai indai – juose arbata sutrokšta.

Užplikius arbatą, kai norima geriau išlaikyti aromatą, arbatinukas pridengiamas švariu lininiu rankšluostėliu. Netikęs įprotis uždengti plikomą arbatą įvairiais siūtais šildytuvais. Po jais arbata ne suplinka, o sutrokšta, netenka aromato ir skonio.

Eteriniai aliejai nepaprastai jautrūs plikymo trukmei – tereikia minutę per ilgai palaikyti užpiltas arbatžoles, ir aromatas dings, žinotina, kad juodąsias arbatas reikia užplikytas laikyti tik 2-6 minutes, be to, kuo aukštesnės kokybės arbata, tuo trumpesnė jos plikymo trukmė. Birias arbatas plikyti reikia trumpiau negu stambaus pjaustymo, plikant minkštu vandeniu – trumpiau negu kietu.

Jei arbatai gamybos metu suteikiamas koks nors papildomas aromatas (jazminų, rožių ar kt.), tokia arbata vadinama aromatizuota. Ji paprastai gaminama tik iš aukščiausios kokybės žaliavos.

Žalioji arbata plikoma ilgiau – 8-10 min. (žemesnių rūšių net iki 15 min.), nes joje svarbiau ne aromatas, bet skonis, žaliosios arbatos skonis savotiškas, mums neįprastas – „nearbatinis“, dėl to ji mūsuose nėra populiari. O be reikalo – žalioji arbata kur kas geriau malšina troškulį ir gerina termoreguliaciją. Tai ypač naudinga karštomis vasaros dienomis.

Jei plikomos arbatos paviršiuje atsiranda putų (kuo jos baltesnės, tuo aukštesnės kokybės buvo arbatžolės), vadinasi, arbata ruošiama teisingai. Šiose putose daugiausia aromatinių medžiagų, dėl to prieš išpilstant jas reikia atsargiai išmaišyti (kad nepasiliktų ant arbatinuko sienelių), o dar geriau ir pirmą puodelį supilti atgal į arbatinuką. Jei putų nėra, arbata blogos kokybės arba buvo grubiai pažeistos jos saugojimo ar ruošimo taisyklės.

Alkaloidai – ne mažiau svarbus arbatos komponentas. Be abejo, pats svarbiausias iš jų yra kofeinas. Arbatos kofeinas susijungęs į įvairius kompleksus (dažniausiai su tanidais), todėl vadinamas teinu. Dėl šios priežasties teinas veikia daug švelniau ir tolygiau negu kavos kofeinas. Nors arbatžolėse kofeino yra daugiau negu kavos pupelėse, vienkartinėje arbatos dozėje jo visada būna mažiau negu kavos puodelyje. Kraujagysles sutraukiantį teino veikimą iš dalies atsveria kiti arbatos alkaloidai – teobrominas ir teofilinas, kurie plečia kraujagysles. Reikia atsiminti, kad ir vieni ir kiti verčia širdį dirbti sparčiau ir neekonomiškai. Sergantiems širdies ligomis arbatą derėtų vartoti atsargiai. Kuo aukštesnės kokybės arbata, tuo joje daugiau teino. Be to, teino kiekis arbatoje nepriklauso nuo vadinamojo arbatos stiprumo, t. y. spalvinio intensyvumo. Pvz. Ceilono ar indiškose arbatose, kurias priimta laikyti stipriomis, teino mažiau, negu „silpnose“ kiniškoje ar geltonojoje. Teino kiekį arbatoje tiksliau parodo būdinga blizganti plėvelė, susidaranti arbatos paviršiuje. Tačiau ji susidaro tik juodosiose arbatose. Augale esantis kartus kofeinas gamybos procese praranda skonį. Todėl arbatoje atsiradęs kartumas rodo ne jos stiprumą, o neteisingą paruošimą, kai ekstrahuojami beverčiai junginiai. Tai atsitinka per ilgai laikant užplikytą arbatą. Kenksmingesni sveikatai alkaloidai – adeninas, guaninas (taip pat ir dervinės medžiagos) normaliomis sąlygomis iš viso arbaton nepatenka. Tačiau ilgai šildant (pvz., ant radiatorių) ar net virinant plikomą arbatą, taip pat paliekant ją termose (kad ,,geriau pritrauktų“), šios medžiagos gali ekstrahuotis. Nuodingų medžiagų išsiskyrimu virinant paaiškinamas kvaišinantis vadinamojo „čefyro“ veikimas. Beje, „čefyras“ nieko bendra su arbata, net ir pačia stipriausia, neturi.

Baltyminės medžiagos (daugiausia įvairios amino rūgštys) bei mineralinės medžiagos (kalis, fosforas, magnis, manganas, fluoras), taip pat vitaminai turi svarbią maistinę, higieninę ir profilaktinę vertę.

Kitų medžiagų – pigmentų, organinių rūgščių, fermentų, angliavandenių – arbatoje nedaug ir žymesnio poveikio mūsų organizmui jos neturi. Yra šioje srityje ir neaiškumų: neaišku, kokiu būdu arbata padeda nuo spindulinės ligos, tačiau empiriniai duomenys, gauti tiriant Hirosimos ir Nagasakio gyventojus, rodo, jog nuo geros žaliosios arbatos silpnėja radioaktyviojo stroncio-90 veikimas.

Ruošiant arbatą, vienam puodeliui imama po vieną arbatinį šaukštelį arbatžolių, pridedant papildomai 1 šaukštelį visam arbatinukui (šis kiekis tinkamas pakartotiniam plikymui). Birioms, taip pat aukštos kokybės arbatoms pakanka šiek tiek mažesnio kiekio, lapinėms reikia šiek tiek daugiau, žaliosioms – dvigubos dozės. Tai vidutinė norma. Anglai, pavyzdžiui, pliko jos 2 kartus daugiau, indai – net 2,5 karto daugiau.

Geriausiai tinka minkštas vanduo (bet ne lietaus ir ne distiliuotas), nes dėl bikarbonatų kieto vandens gerokai blogesnės ekstrakcinės savybės. Jei miesto vandentiekio vanduo kietesnis, pravartu leisti jam kelias minutes nebėgti, arba palaikyti 10-12 valandų, kad iškristų nuosėdos. Geriausia virinti ant lėtesnės ugnies (elektriniai virduliai ar „gyvatukai“ mažai tinka) ir ne ilgiau kaip iki antros virimo stadijos (kai plonas cypimas pereina į ūžesį, o nuo virdulio dugno ima kilti daugybė smulkių burbuliukų). Jei ūžesys virto kunkuliavimu ir paviršiuje atsirado dideli, sproginėjantys burbulai – vanduo smarkiai pervirintas. Toks vanduo arbatai gaminti nebetiks, nes jo ekstrakcinės savybės gerokai susilpnėja. Vanduo būtinai turi būti šviežias – kartą jau viręs vanduo arba dar blogiau – su nevirintu sumaišytas viręs – netinka. Arbatžolės dedamos į pašildytą arbatinuką prieš pat užpilant (gruziniškoms juodosioms arbatinukas gali būti ir labai stipriai įkaitintas). Svarbu, kad užpylimo momentu arti nebūtų stipriai kvepiančių ar žalių maisto produktų – arbatos aromatas dings. Iš pradžių arbatžolės užpilamos nedideliu kiekiu vandens, paskui dar pilama, kelis kartus (kad būtų palaikoma pastovi plikymo temperatūra) tol, kol iki dangtelio lieka nedidelis (1-1,5 cm) oro tarpelis. Juodąsias arbatas reikia papildyti 2-3 kartus, žaliąsias – ne mažiau kaip 3-4 kartus. Arbatinuko talpa turi būti proporcinga svečių skaičiui.

Paruošta arbata išpilstoma į puodelius (netikęs įprotis gerti arbatą iš stiklinių). Paprastai pilti vandens į arbatą nebereikia, o norintiems papildomo vandens kiekis neturėtų viršyti arbatos kiekio. Arbatą, ypač geresnių rūšių, galima plikyti antrą kartą ar net kelis kartus, tačiau tokiu atveju nuo arbatžolių nenupilamas visas vanduo. Bet koks užpiltų arbatžolių kontaktas su oru akimirksniu sukelia oksidaciją, ir arbata netenka visų savo teigiamų savybių, nors neigiamų ir neįgauna. Be to, antrą kartą pilamo vandens kiekis turi būti perpus, trečią – triskart ir t. t. mažesnis už pradinį. Visais atvejais arbata geriama tik šviežia. Negalima arbatos palikti kartu su arbatžolėmis ilgesnį laiką. Po kelių valandų tokia arbata visiškai praranda skonį bei maistines savybes, o palikta dar ilgiau ekstrahuoja nepageidaujamų ar net žalingų medžiagų (žr. alkaloidai). „Šviežia arbata prilygsta balzamui, palikta nakčiai – prilygsta gyvatei“, – moko rytiečių išmintis.

Tuoj po valgio arbatos gerti nederėtų. Tačiau po pusryčių arbata su pienu visiškai tinka. Tik reikia žinoti, kad arbata pilama į pieną, o ne atvirkščiai. Toks gėrimas pasižymi puikiomis maistinėmis savybėmis, pienas kartu su arbata daug lengviau virškinamas, o pati arbata savo tonizuojančių savybių nepraranda. Rytą dažniausiai geriama juoda ekstraktyvi arbata (indiška, Ceilono, gruziniška). Po pietų, apie 17 val., geriau gerti švelnesnes arbatas (Krasnodaro, geltonąją, kinišką, „kviteli“). Nepatartina gerti arbatos nakčiai, nes gali sutrikti miegas. Geriausiai arbatos savybes galima įvertinti geriant ją be jokių priedų. Cukrus, druska, pipirai gerokai užgožia arbatos skonį ir aromatą. Medus iškreipia aromatą. Citrina keičia tik arbatos skonį ir spalvą, maistinių savybių bei stiprumo neveikia. Arbata, geriama su sausainiais ar sumuštiniais, kad ir keista, palengvina jų virškinimą bei pasisavinimą. Tokiu atveju labiau koncentruota arbata veikia netgi geriau nei silpnesnė. Tai empiriškai nustatė Rytų tautos – ten tuojau padidinamas arbata žolių kiekis, jei numatoma arbatą gerti su kepiniais. Vartodami skystutę arbatą su miltų-kruopų gaminiais, darome sau dvigubą žalą: perkrauname organizmą pervirintais skysčiais ir sunkiai virškinamais maisto produktais. Ir paskui kaltiname arbatą dėl jos „žalingo“ poveikio.

Taigi arbatai, kaip ir kiekvienam kitam patiekalui, paruošti reikia išmanymo ir patyrimo. Tik tada ji atskleis visus privalumus, įgis daug daugiau tikrų savo gerbėjų bei vertintojų.

Gyd. Vidmantas Stulpinas

„Mokslas ir gyvenimas“

1984, Nr. 12

Susijusių įrašų nėra.

Hipnozė – (gr.) miegas, specialiais būdais sukeliamas žmogui ir gyvūnams. 1646 m. mokslininkas jėzuitas Atanasijas Kircheris aprašė savo eksperimentą su višta, kuris mokslinėje literatūroje vėliau imtas vadinti „nuostabiuoju bandymu“. Kuo gi jis nuostabus? Pasirodo, jei vištai surišime kojas ir ją paguldysime ant pilvo ar šono, truputį patempsime kaklą ir šiek tiek prispausime visą prie grindų, tai ir atrišus kojas višta gulės nejudėdama. Kircherio bandyme su višta buvo dar vienas gan svarbus momentas. Kai paukštis ant grindų nusiramindavo, prieš jo galvą kreida būdavo nubrėžiamas brūkšnys. Iš pradžių eksperimentatoriai manė, kad tas brūkšnys vištai atrodo virve, kuria ji surišta. Atseit, višta supranta, kad veltui priešinsis, ir paklūsta nugalėtojui.

Tačiau vėliau, bandydami užhipnotizuoti gyvūnus (tokių rūšių žvėrių ir paukščių, kurie ypač lengvai pasiduoda hipnozei, dabar žinoma daugiau kaip 50), mokslininkai įsitikino, kad lemia ne įsivaizdavimo stiprumas ir ne protiniai žvėrių ar paukščių sugebėjimai. Nei vieno, nei antro jie, matyt, neturi. Priežastis kur kas paprastesnė. Kartais pakanka pakeisti gyvūno kūno padėtį, suteikti jam neįprastą pozą, ir iškart savotiškai sustingsta raumenys (mokslinėje literatūroje tai vadinama stuporu).

Hipnozės būklėje raumenys sustingsta daugeliui sausumos ir vandens gyvūnų. Žmonės ne išimtis. Užhipnotizuotas žmogus, paguldytas ant dviejų kėdžių, kad ant vienos būtų galva, o ant kitos – pėdos, guli tiesiai tarsi lenta. Ant jo netgi galima atsisėsti ir pasėdėti kaip ant suolo.

O jeigu hipnotizuojant raumenys nesustingsta? Kas tada? Tada atvirkščiai, jie tampa lankstūs lyg vaškiniai, ir kūnui galima suteikti įvairiausias keisčiausias pozas. Vištą, pvz., galima paversti ant šono ar nugaros, ištempti jos kaklą aukštyn ir t. t. Tokia poza paukštis ilgai gali išbūti, kol koks nors dirgiklis jį pabudins.

Užhipnotizuoto organizmo ne tik raumenų sistema taip smarkiai pasikeičia. Kitoks būna ir širdies susitraukimų stiprumas bei dažnis, kvėpavimo gilumas ir smegenų elektrinis aktyvumas. Hipnozės būklėje viso organizmo funkcijos pereina į kitą, nebūdingą būdravimui, darbo režimą.

Įdomu, kad užhipnotizuotojo odos, vidaus organų ir audinių jautrumas taip sumažėja, kad be jokios daugiau narkozės galima daryti kai kurias operacijas. Štai pavyzdys. Ligoniui, kuriam reikėjo daryti apendicito operaciją, įteigė, kad jis antrą kartą žiūri įdomų filmą. Pacientas taip susižavėjo įteigtais vaizdais, kad nepastebėjo, kaip visai neskausmingai jam buvo padaryta operacija.

Hipnozės būklėje gyvūnai, taip pat ir žmogus, gali lengviau ištverti daugelio nuodingų cheminių medžiagų poveikį, štai eksperimentas su varle. Varlė buvo patupdyta į stiklinį indą, ir į jį pradėti leisti tabako dūmai. Aišku, varlė pradėjo nerimauti, bandė išsiropšti iš indo. Tada ją užhipnotizavo ir vėl įdėjo į indą. Užhipnotizuota vartė ramiausiai tupėjo inde tarsi upelio pakrantėje, nejusdama troškinančios atmosferos.

Gyvūnų hipnozę galima stebėti ne tik laboratorinėmis sąlygomis, bet ir gamtoje. Pvz., vorus galima užhipnotizuoti, staiga apšvietus voratinklį ryškia šviesa. Kai vanagas pradeda persekioti smulkius paukštelius, jie staiga tarsi akmuo krinta į žolę ar krūmus ir apmiršta. Tai taip pat hipnozė.

Remdamiesi tokiais stebėjimais, mokslininkai padarė išvadą – gyvūnų apmirimas, iškilus pavojui, yra savotiška gynimosi reakcija. Akivaizdus ir įtikinamas pavyzdys – kaip katė „žaidžia“ su pele. Kas tuo metu stebėjo katę, matė, ši dažniausiai puola pelę, kai toji pradeda bėgti. Jei pelė ramiai guli, katė gana ilgai gali tupėti nuošalėje ir ramiai ją stebėti. Pamažu jos dėmesys atbunka, katė pradeda užmiršti auką, nueina į šalį, ir pelė suspėja pasprukti.

Kai kurie gyvūnai patys gerai hipnotizuoja kitus. Yra žmonių, mačiusių, kaip gyvatės hipnotizuoja mažus paukštelius ir triušius, žalčiai – varles. Indijoje aprašytas atsitikimas, kaip katė užhipnotizavo gyvatę. Beje, žinomas ir toks nutikimas. Lapės persekiojamas gaidys įskrido į medį. Plėšrūnė pradėjo sukti aplink ratą. Gaidžiui nieko daugiau neliko, kaip ją atidžiai stebėti. Pagaliau jam prasidėjo hipnozė, ir gaidys nukrito žemėn.

Kai kurie paukščiai, pvz., balandžiai, lengvai pasiduoda hipnozei, jei būna priversti žiūrėti į kokį nors daiktą – pirštą, blizgantį rutuliuką ar tyrinėtojui į akis. Pašalinus tuos daiktus, į kuriuos žiūri paukščiai, iš stebėjimo lauko, hipnozė nutrūksta, ir paukščiai prabunda.

Labai įdomų atsitikimą, kaip šuo buvo užhipnotizuotas žvilgsniu, yra aprašęs V. Durovas. Vaikystėje jis susilažino su draugais, kad įeis į apleistą vasarnamį, kuriame buvo sulaukėjęs dogas. Kai tik berniukas įėjo į kambarį, draugai užrakino duris. Išgirdęs durų girgždesį, pašoko įnirtęs šuo, kuris nieko artyn neprisileisdavo. Berniukas neišsigando ir ėmė skvarbiai žiūrėti jam į akis. Dogas sustojo ir taip pat įsistebeilijo į nekviestą svečią. Jo akys pasruvo krauju, iš pražiotų nasrų tekėjo seilės, ant nugaros pasišiaušė plaukai. Tačiau per kelias sekundes, kurios V. Durovui pasirodė kaip amžinybė, šuns įniršis atlėgo: veikiamas skvarbaus žvilgsnio, jis ėmė atatupstas trauktis, paskui nusisuko ir bailiai pasislėpė po sulaužyta sofa.

Sukaupę pakankamai duomenų, kaip žvilgsniu galima užhipnotizuoti žvėris ir paukščius, mokslininkai ėmė daryti eksperimentus laboratorijoje. Pvz., paėmė vanago iškamšą ir gyvą viščiuką, kuris nebuvo matęs šio plėšraus paukščio. Vos tik viščiukui būdavo pademonstruojamas pulti pasiruošęs vanagas, viščiukas pasiduodavo hipnozei. Tačiau taip būdavo ne visada, o tik tada, kai viščiukas matydavo vanago akis. Jeigu jas užklijuodavo juodos medžiagos rutuliukais, viščiukui vanagas tarsi liaudavosi egzistavęs.

Žmogus iš bendros taisyklės ne išimtis, sėkmingiausiai jį galima užhipnotizuoti, kai jis žiūri į kokį nors blizgantį daiktą ar gydytojui į akis.

Prisiminkite, ar niekada nepatyrėte, kaip nemalonu žiūrėti kai kuriems žmonėms į akis? Taip ir norisi nukreipti žvilgsnį į šalį ar nuleisti galvą, kad nematytum pašnekovo… Atidžiai įsižiūrėkite į save, giminaičius, draugus ir pastebėsite, kad toks efektas pasitaiko neretai.

Pavyzdys, kaip žmogus žmogų hipnotizuoja tik žvilgsniu: du žmonės eina priešpriešiais. Kad nesusidurtų, jie pradeda vienas kitam įdėmiai žiūrėti į akis. Taip jiems stebinti kits kitą, dažnai vienas pasuka į šoną, bet tuo pat metu ten žengia ir antras. Taip gali pasikartoti kelis kartus, kol kuris nors nukreipia žvilgsnį. Jeigu šie praeiviai vienas kitam iš anksto nebūtų žiūrėję į akis, to nebūtų atsitikę.

Literatūroje aprašyta, kad daugelis istorinių asmenybių turėję hipnotizuojantį žvilgsnį. Sakoma, kad toks žvilgsnis buvęs Ivano Rūsčiojo. Mažai kam pavykdavę jį atlaikyti. Daugelis žmonių, vos valdovui pažvelgus, sustingdavę vietoje, nuleisdavę galvą ir negalėdavę pakelti į jį akių.

Dabar tokie reiškiniai aiškinami, remiantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir smegenų funkcijos supratimu. Tačiau buvo metas, kai laikyta tai burtais: apžavėjo, nužiūrėjo… Ir šventai tuo tikima. Iš tiesų, pabandykite kitaip įtikinti žmogų, kuris savo akimis matė, kaip bažnyčioje įvyko ,,stebuklas“: akli praregėjo, daug metų buvę kurti staiga atgavo klausą, paralyžiuotieji pradėjo judinti kojas. Taip iš tikrųjų būdavo. Tačiau tai ne koks stebuklas, o visiškai suprantami ir paaiškinami dalykai. Bažnyčios tarnai, žinodami magišką hipnozės įtaigą, naudojo ją kaip „šventąją jėgą“, kuri neva išgydanti tuos, kurie tiki dievą ir visa siela yra jam atsidavę.

Ir mūsų laikais hipnoze gydytojai palengvina daugelio ligonių kančias. Tačiau dabar visiems aišku, kad tai daro žmogus, medicina, o ne šventoji jėga. Ne visos ligos pagydomos įtaiga. Geriausiai sekasi gydyti ligas, atsiradusias dėl aukštosios nervinės veiklos sutrikimo, pvz., isteriją. Ji gali pasireikšti funkciniu kurtumu, aklumu, kojų ar rankų paralyžiumi, t. y. tokiais centrinės nervų sistemos sutrikimais, kuriems nebūdingi morfologinių jos elementų – nervų ląstelių ir jų kontaktų – pažeidimai.

Kaip tik tokius isterijos simptomus hipnoze dažniausiai ir gydydavo dvasininkai. Tik jie sėkmingą gydymą aiškino stebuklinga dievo galia.

Kalbant apie įtaigą, pažymėtina, kad ji žmogaus organizmą labai veikia ne tik hipnozės būklėje. Štai pavyzdys. Šimtui savanorių kartą davė saldinto vandens. Kai jie išgėrė, jiems išgąstingai buvo pranešta, kad indai su vaistais atsitiktinai buvę sumaišyti, ir jie gavę vimdančių vaistų. Ir ką gi? 80 žmonių staiga pradėjo pykinti.

Štai kokį vaidmenį mūsų gyvenime gali turėti paprasčiausia įtaiga, nekalbant apie jos reikšmę hipnozei. Atskleidę hipnozės mechanizmus, mokslininkai galės giliau prasiskverbti į smegenų paslaptis. Būsimųjų tyrinėtojų laukia įdomūs atradimai.

Med. m. dr. Viktoras Konovalovas

„Mokslas ir gyvenimas“

1984, Nr. 7

Susijusių įrašų nėra.

Žvelgiant iš toliau, pažiūros į mikčiojimą ir jo gydymą taip pat keitėsi, ir gydymo metodų būta pačių įvairiausių. Hipokrato ir Galeno laikais mikčiojimas buvo laikomas bendru organizmo negalavimu arba kalbos organų ydingos sandaros pasekme. Maždaug iki XVI a. mikčiojimas buvo gydomas vaistais, kartais operacija.

Reikšmingesni darbai apie mikčiojimą pasirodo XIX a. pradžioje. 1830 m. prancūzų gydytojas Kolombas mikčiojimą nagrinėja kaip tam tikrą gerklų sutrikimą. Pedagogai Bertranas ir Otas siūlo ji gydyti vokaline gimnastika.

1838 m. Peterburge išleistoje Kristoforo Laguzeno knygoje kritikuojami visi autoriai, kurie mikčiojimo priežasties ieškojo kalbos organų netobulumuose. Autorius siūlo atkreipti dėmesį į psichologinius mikčiojimo ypatumus ir gydant jais remtis. Kiek vėliau vokietis Frankas mikčiojimą pavadino neuroze, atsirandančia iš baimės ir prievartos.

Būtinumą kreipti dėmesį į mikčiojančio asmenybę, gydyti ne tik logopediniu, bet ir psichologiniu bei pedagoginiu poveikiu nurodo ir mūsų amžiaus mokslininkai.

Tarybinių specialistų duomenimis, mikčioja nuo 1,5% iki 2,5% žmonių. Pastebėta, kad vyrai mikčioja 4 kartus dažniau nei moterys.

Dažniausiai mikčioti pradedama vaikystėje, frazinės kalbos formavimosi periodu. Tačiau šis trukumas gali atsirasti ir vėliau, net suaugusiam žmogui. Priežastys labai įvairios. Dažnai mikčioti pradedama dėl išgąsčio ar kitokios psichotraumos. Neigiamai veikia per didelis kalbinės funkcijos apkrovimas, ypač jeigu silpnesnis yra vaiko kalbą reguliuojantis nervinis mechanizmas. Svarbu ir paveldimumas. Reikšmingos taip pat asmeninės mikčiojančio žmogaus savybės: palanki dirva šiam kalbos sutrikimui yra kai kurie charakterio bruožai, emocijų nepastovumas, padidėjęs nerimas ir t. t. Mikčiojimas gali atsirasti ir dėl netinkamo auklėjimo. Svarbūs yra somatiniai veiksniai bei organiniai nervų sistemos pakenkimai (persirgtos infekcinės ligos, apsinuodijimai, galvos smegenų traumos). Kaip matome, mikčiojimo priežasčių yra labai daug, todėl ir kiekvienas atskiras atvejis yra individualus, ir gydyti jį reikia individualiai.

Neaprašinėjant įvairiausių gydymo metodų, norėtųsi kiek plačiau paliesti psichologinius mikčiojimo aspektus ir šiuo metu aktualų kompleksinį mikčiojimo gydymą.

Mūsų šalyje mikčiojančiaisiais rūpinasi Sveikatos ministerija, Švietimo ministerija bei jų žiniai priklausančios specialios įstaigos. Ypač svarbios tokios gydymo įstaigos, kuriose teikiama ne tik siaurai specializuota logopedinė ar psichoterapinė pagalba, bet kuriose sėkmingai taikomas visų priemonių kompleksas. Deja, tokių centrų šalyje yra nedaug. Tarp jų galima paminėti Kalbos patologijos centrą prie psichiatrijos instituto Maskvoje, kuriam vadovauja psichologijos dr. V. Šklovskis. Maskvos kalbos centre taikoma logoterapijos sistema, kurią sudaro nuosekliai išdėstyti individualaus bei grupinio pobūdžio logoterapiniai užsiėmimai ir aktyvi psichoterapija.

Kelios pastabos apie tai, kokią reikšmę mikčiojančio asmenybei turi psichologinis poveikis.

Labai dažnai mikčiojantis žmogus turi polinkį neurotizuotis. (Čia neminėsime retesnių atvejų, kai mikčiojimą galima laikyti kaip tam tikrų psichinių ligų sindromą ar simptomą.) Neurotiškumas gali atsirasti dėl konfliktinių ir ligoniui sunkiai išsprendžiamų gyvenimiškų situacijų arba susiformuoja, kaip asmenybės reakcija į šį savo kalbos defektą. Sergantiems neuroze būdinga pablogėjęs miegas, prislėgta nuotaika, greitas nuovargis, padidėjęs dirglumas, įvairios baimės. Be to, mikčiojančių žmonių psichologiniai tyrimai rodo, kad būtina koreguoti ir kai kuriuos jų asmenybės ypatumus, reagavimo būdus.

Svarbiausia, skausmingiausia mikčiojančiam žmogui yra negalėjimas normaliai bendrauti. Todėl neišvengiami sunkumai ir asmeniniuose santykiuose. Mokslo įrodyta, kad dauguma mikčiojančiųjų yra intravertai – linkę į uždarumą, mažiau bendraujantys žmonės. O jeigu žmogus iš prigimties jaučia didelį poreiki bendrauti (ekstravertas), bet kalba neleidžia jam realizuoti to poreikio, jis dėl to labai kenčia. Mes kartais ir neįsivaizduojame, kokių sunkių ir dramatiškų pergyvenimų teikia mikčiojimas žmogui. Turėjau pacientą, kuris prisipažino dėl šio sunkaus atvejo mėginęs net žudytis. Štai kodėl gydant labai svarbu sumažinti ligonio jautrumą savo defektui, išmokyti jį nesigraužti dėl šio trūkumo, neslėpti jo (mikčiojantiems paprastai atrodo, kad jie mikčioja smarkiau negu yra iš tikrųjų).

Gydant psichoterapiniu būdu individualiai, o ypač grupėmis, mikčiojantis turi galimybę aiškiau suvokti savo problemą, surasti teisingesnius elgesio būdus įvairiose situacijose. Grupėje jis pasijunta saugesnis, nes kartu gydosi tokių pačių sunkumų turintys žmonės. Jiems lengviau savo tarpe bendrauti, jie mažiau kits kito drovisi, gali laisviau išreikšti save, nebijo kalbėti. Ką išmoksta grupėje, vėliau gali pritaikyti ir realioje aplinkoje.

Itin dažnai, beveik visada, tik ne visi vienodai stipriai, mikčiojantieji bijo kalbėti, o baimė dar labiau padidina šį jų defektą. Baimė padaro stresine bet kokią reikšmingesnę su bendravimu susijusią situaciją, ji keičia mikčiojančio žmogaus nuostatą ne tik į patį bendravimą, bet ir į žmones, su kuriais tenka bendrauti. Šiai baimei nugalėti daugiausia ir reikalingas psichoterapinis poveikis.

Čia paminėjome tik kelis psichologinius mikčiojimo aspektus (komunikacinės funkcijos sutrikimas, kalbos baimė). Jų yra kur kas daugiau, didžiuma yra susieti su individualiais žmogaus ypatumais, kuriuos specialistams tenka surasti ir išnagrinėti kiekvienu konkrečiu atveju, nes sakoma, kad pasaulyje nėra dviejų vienodai mikčiojančių žmonių.

Tie, kurie gydosi nuo mikčiojimo dažnai sielvartauja dėl recidyvų, t. y. periodiškų kalbos pablogėjimų. Nuogąstauti nereikėtų, nes tai nėra neįprastas, net dėsningas reiškinys. Pastoviai ir kantriai gydantis, šie recidyvai kiekvieną kartą būna silpnesni, ir pats mikčiojantysis įgyja vis daugiau jėgų ir patyrimo juos kontroliuoti ir nugalėti.

Labai svarbus paties mikčiojančio žmogaus aktyvumas gydantis. Jei norime pasiekti teigiamo rezultato – aktyvumas yra besąlygiškas ir būtinas. Be paties žmogaus pastangų, aktyvumo, kantrumo, nuoseklumo, lavinant savo kalbą bei psichologinę elgseną, negalima tikėtis didesnio pagerėjimo. Vargu ar padės stebukladarių specialistų ieškojimas, besąlygiškas pasitikėjimas tik pasyviais įtaigos metodais ar kokiais nors retais vaistais. Mikčiojimo gydymas, deja yra ilgas ir sunkus darbas, kuriame žmogui gali padėti logopedai, psichoterapeutai, neuropatologai, psichologai, bet svarbiausias veikėjas vis tiek yra pats mikčiojantysis, ir tik jo kantrumas bei nuoseklumas, laikymasis specialistų nurodymų gali duoti rezultatų.

Baigiant norėtųsi pateikti keletą patarimų mikčiojantiems bei tiems kas domisi šia problema.

Sakoma, kad mikčiojimas – tai mikčiojančio žmogaus pastangos nemikčioti, tad pirmiausia reikėtų pabandyti išmokti nebijoti mikčioti. Neskubėti iš karto išmokti gerai kalbėti, o išmokti laisvai, neįtemptai, be baimės mikčioti.

Reikia gerai pažinti, išanalizuoti savo mikčiojimą, jo ypatumus. Tada lengviau jį ir koreguoti.

Mikčiojimas neturėtų būti uždrausta pokalbio tema, psichologinis „tabu“ bendraujant. Kuo lengviau ir drąsiau gali žmogus kalbėti apie šį savo defektą, tuo mažiau įtampos jis jaučia, tuo jam lengviau. Giliau slepiama, skausmingai pergyvenama negalia trukdo gyventi.

Mikčiojimą dažnai lydi vadinamieji antriniai simptomai, kurių pats žmogus gali ir nepastebėti. Tai dažnas nereikalingų žodžių vartojimas, įvairūs papildomi rankų mostai, galvos, kūno judesiai, kuriais mikčiojantis stengiasi nesąmoningai palengvinti kalbėjimą. Pradėjus gydyti mikčiojimą, į juos taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir pasistengti jų atsikratyti.

Mikčiojantis žmogus dažnai nepasako visko, ką norėtų pasakyti, o kartais net vengia atlikti kokį svarbų reikalą dėl to, kad gali tekti daugiau pakalbėti. Kovojant su mikčiojimu, reikia kovoti ir su šiais „vengimais“, nes jie vienas iš tų veiksnių, kurie, laikui bėgant ir gilėjant asmenybės neurotiškumui, vis labiau siaurina bendravimo sferą.

Žinoma, tai gana teoriški patarimai, tačiau pabandžius juos įgyvendinti, galima gauti ir neblogų rezultatų, ypač jei žmogui padeda kvalifikuoti šios srities specialistai.

Kristina Ona Matulevičiūtė

„Mokslas ir gyvenimas“

1983, Nr. 3

Susijusių įrašų nėra.

Tuo tarpu dešiniarankio logikai labiau būdingas vienarūšiškumas, kiekvienu atskiru atveju žmogus sprendžia, mąsto vienos rūšies idėjas, vienos rūšies esminius ryšius, o ne įvairiarūšių esmių santykius. Žmogaus logika „aktyviai fiksuoja tik vieną reiškinį, vienos krypties informaciją…“ – rašo žinomas tarybinis matematikas ir kibernetikas prof. S. Sapira. Kadangi skirtingų sistemų esminiai ryšiai tuo pat metu gali būti atskleisti tik intuicija, kairiarankių mąstymo susipynimas su intuityviu aplinkos atspindžiu ir lemia jų kūrybingumą, o kartais ir fenomenalumą. Toks fenomenas buvo, pvz., senovės Romos diktatorius Cezaris, galėjęs tuo pat metu sakyti kalbą ir rašyti kita tema laišką; ir Napoleonas – jis ilgai prisimindavo jam pristatytų karių pavardes. XX a. žinomas fenomenalus indų matematikas Ramanudžanas, kuris akies mirksniu išspręsdavo sudėtingiausius sprendinius be pieštuko ir popieriaus. Fenomenalią muzikinę atmintį turėjo kompozitorius S. Rachmaninovas: jis galėdavo pakartoti bet kurį savo muzikinį veikalą bet kuriuo paros metu.

Kad kairiarankių sąmonėje formos pagava yra intuityvi, matyti ir iš kai kurių gabių vaikų. Pvz. vilnietė kairiarankė trimetė Dalytė B. sugeba pakartoti vos kelis kartus perskaitytą eilėraštį vokiečių kalba, nors gimtąja – lietuvių dar nėra išmokusi nė vieno. Mat prasminis gimtosios kalbos naudojimas lakioje vaiko vaizduotėje labai dinamiškas: vos ne kiekvienas suprastas žodis ar sakinys yra komentuojamas, siejant jį su vaizdinių virtine, transformuojamas. Todėl eilėraščio forma, jo skambėjimas, tam tikras visuminis kontūras greičiau lieka atmintyje, kai neįsiterpia racionalumas, o dominuoja intuicija.

Susiformavusiai asmenybei kūrybiškai vystantis, kai dominuoja dešinysis pusrutulis, intuicija dažnai tampa pagrindiniu veikimo principu ir metodu. Nepagalvoję apie galimą savo biostruktūros išskirtinumą, šie kūrėjai kartais bando suabsoliutinti savąjį darbo stilių; jiems atrodo, kad visi privalo remtis tik intuicija. Dar daugiau, – dažnai imama neigti logiką. Neverta įrodinėti, kad be sąvokinės logikos žmogus iš viso netaptų kūrėju. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį ir į kitą nesusipratimą: teisingai nepripažindami intuicinio kraštutinumo, gimdančio idealizmą, mes dažnai nepripažįstame ir intuicijos ir specifinės kairiarankių pasaulio pajautos, jų matymo, girdėjimo ir sprendimo ypatumų. Kitaip sakant, atmesdami vieną kraštutinumą, teigiame kitą. Ypač tai ryšku suvokiant ir vertinant meno kūrinius. Kartais neįprastas ar net paradoksalus dailininko, poeto ar kompozitoriaus tikrovės suvokimas metafiziškai siejamas su per didelėmis pretenzijomis, poza o kartais ir su kokiu ,,-izmu“. Pamirštama, kad kiekvienas žmogus ne tik bendrybės įkūnijimas, bet ir unikumas. Kairiarankių teisės ir ypatumai ribojami ir kasdieniniame jų santykyje su tikrove, pavyzdžiui, vaikai verčiami rašyti dešine ranka. (Šiuo metu vidurinėse mokyklose besimokantys kairiarankiai (dažniausiai rašą dešiniąja) sudaro 10-15% visos moksleivijos). Pabandykime atskleisti tų pradinių klasių mokytojų ir uolių tėvelių ar senelių daromą žalą.

Mąstymo ir veiksmo vienovę lemia didžiųjų pusrutulių neuronų ir rankos nervinių skaidulų judesio vienovė. Žmogus tai pajunta tik afekto būsenoje, kai logika neapsieina be išraiškingų judesių. Homo sapiens formavosi abstrahuodamas ne sąvokas, o veiksmus. Iš pradžių veiksmas buvo tik darbo momentas (pvz,, abstraktus įrankio kūrimas). Šis veiksmas bei jo socialinis rezultatas dar nesukūrė žodinės sąvokos: pirminis sąvokos variantas turėjo dinaminę-veiksmo formą t. y. pirminė žmogaus mąstymo forma buvo tam tikri rankų judesiai. Kaip rašo prof. V. Ivanovas, palyginti neseniai (XIX a. pab.) tai įrodė amerikiečių etnologas Kašingas. Jis atliko genialų eksperimentą: tarsi grąžino savo rankoms pirmykštes funkcijas, versdamas jas atlikti daugybę operacijų, atliekamų mūsų protėvių ikiistorinėje eroje. Jis patyrė rankų ir intelekto vienovės jausmą. Kašingas eksperimentavo ne vieną dešimtmetį. Jau būdamas mokslininkas etnologas, jis apsigyveno Amerikos indėnų zunji gentyje. Perėmęs šios genties papročius, jis buvo išrinktas jos vyriausiuoju žyniu, Kašingas ne tik perprato šios genties mąstymą rankomis bet ir smulkiai jį aprašė savo darbuose.

Mąstymo ir rankos vienovės pavyzdys – skaičiavimas ant pirštų. Taip skaičiuoja visi vaikai, o Šiaurės Amerikos indėnai ir šiandien įsitikinę, kad skaičiuoti galime tik iki dešimt. Tai, kad rankos judesius sunku automatizuoti, rodo, jog veiksmai glaudžiai siejasi su mąstymu. Perrašinėjantys savo kūrinius ne mašinėle labai gerai jaučia kaip ranka ,,priešinasi“ blogam tekstui.

Rankų ir mąstymo neišskiriamumą bandė įrodyti ir didysis kinematografininkas S. Elzenšteinas. Kitomis sąlygomis ir kitu būdu jis priėjo išvadą, kad veiksmo aktas yra kartu ir mąstymas, o mintis – erdvinis veiksmas. Tai nėra naujos tiesos filosofijos istorijoje. Jau XVII a. apie rankos ir minties vienovę kalbėjo žymūs prancūzų filosofai G. V. Leibnicas ir O. Lemetri. XIX a. šias idėjas prikėlė ir išplėtė K. Marksas ir F. Engelsas. Knygoje „Gamtos dialektika“ F. Engelsas rašė, kad tik tobulėjant rankai, palaipsniui tobulėjo ir galva, kad ranka padėjo atitinkamai išugdyti žmogaus smegenis.

Ir kairiojo, ir dešiniojo didžiųjų pusrutulių veiklą reikia suprasti ne kaip diktatus dešiniajai arba kairiajai rankai. Atvirkščiai, čia reikia įžvelgti neišskiriamą vientisą refleksų sistemos procesą. Tuo labiau, kad rankos aktyvumas nėra vienpusis, – ne tik ranka juda pagal smegenų komandą, bet ir normali smegenų veikla reikalauja tam tikros rankos veiklos. Dominuojant dešiniajam pusrutuliui, rašyti ir dirbti kaire ranka yra ne tik patogiau – tai normalus šios rankos aktyvumas. Priverstinis dešiniosios rankos aktyvinimas prieštarauja biologinei tokio žmogaus prigimčiai, pasąmonėje traumuoja žmogaus dvasią. Todėl tėvai, seneliai ar pedagogai, pastebėję, jog aktyvesnė yra kairioji vaiko ranka, neturėtų jo mokyti: „Imk šaukštelį dešine ranka“, „Ne ta rankute valgai“, ,,Mesk akmenuką dešine“ ir t. t. Kai taip elgiamasi nuo pat vaikystės, atrodo kad vaikas persiorientuoja labai lengvai: jis paklūsta komandoms ir atpranta naudotis kairiąja ranka. Tačiau šis atpratinmo lengvumas tik tariamas. Jis neatskiriamas nuo pirmųjų nepilnavertiškumo komplekso daigų, kurie lydi asmenybę visą gyvenimą. Taip „perorientuoti“ žmonės junta tam tikrą aplinkos priešiškumą ir nepasitiki savimi, nors protu jie to ir nesuvokia. S. Eizenšteinas vienas iš nedaugelio sugebėjo suvokti šią skriaudą. Po mirties jo dienoraštyje buvo perskaityta tokia giliai įskaudinto žmogaus pastaba: ,,Ir kas drįso mane versti rašyti dešiniąja?“ S. Eizenšteinas iš prigimties buvo tipiškas kairiarankis, nors visą gyvenimą rašė dešiniąja. Skrodžiant jo kaukolę, rasta, kad dešinysis smegenų pusrutulis buvo pusantro karto sunkesnis ir labiau raižytas. Žinodami S. Eizenšteino kūrybinę energiją ir laimėjimus, akivaizdžiai matome, kad sąmoningai žmogaus veiklai iš esmės nesvarbu, kuris pusrutulis – dešinysis ar kairysis – dominuoja. Svarbu nesudarkyti jo prigimties. Tad suteikime deramą laisvę ir pagarbą kairiarankiškumui!

doc. Irena Gaidamavičienė

„Mokslas ir gyvenimas“

1982, Nr. 9

Susijusių įrašų nėra.

Pasak reklamos, toks prietaisas slopina skausmus ir bent jau buvo bandyta jį plačiai naudoti medicinoje.

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1989, Nr. 8

Susiję įrašai:

1. Tarybinis žaidimų automatas – Golkiper (1989)