II dalis

I. dalis

D. M. Ar aiškiai įsivaizduojate, kaip Jūsų biografiją ir kūrybą nagrinės būsimieji literatūrologai?

J. E. Neįsivaizduoju, bet pageidaučiau, kad straipsniai apie mano asmenį bei kūrybą prasidėtų žodžiais: „Tai buvo vienas iš didžiausių visų laikų…“, „Jis pirmasis atskleidė…“, „Jam, kaip niekam kitam, pavyko…“, „Jis įžvelgė tai, ko mes, paprasti mirtingieji…“ ir panašiai.

D. M. Ar galėtumėt kaip nors apsibrėžti savo, Juozo Erlicko, pilietinę pareigą bei vietą šiame pasaulyje?

J. E. Šiame pasaulyje aš neturiu vietos… (verkia – D. M. pastaba). Bet literatūroje mano vieta turėtų būti kažkur tarp dviejų didžiausių abiejų erų dainių – Homero iš Elados ir Vlado Braziūno iš Santariškių.

D. M. Esat spaudoje prasitaręs („Gimtasis kraštas“, Nr. 14), jog literatūra turi daug bendro su baldų pramone. Ar su kitomis pramonės šakomis ji nieko bendro neturi?

J. E. Niekam ne paslaptis, jog dažnas tampa rašytoju dėl to, kad jaunystėje nesugebėjo išmokti jokios kitos specialybės. Skaitydamas knygas tą regi, kaip sakoma, lyg ant delno. Štai satyrikas A., negailestingai demaskuojantis gyvenimo negeroves (anksčiau – praeities atgyvenas), jaunystėje tikrų tikriausiai neišlaikė egzaminų į milicijos mokyklą. Pilietinis poetas B., spausdinąs proginius eilėraščius tik demonstracijų dienomis, sielos gelmėse, aišku, yra kulto tarnas, atsižadėjęs kunigystės tik dėl celibato problemos. Lyrikė C., besispausdinanti išimtinai vien per Kovo 8-osios šventes, žinia, yra neišsipildžiusi motina-didvyrė, mat, pernelyg ilgai laikės klaidingos nekalto prasidėjimo teorijos. Prozininkas D., labai atidus buities detalėms, nuolat aprašinėjantis čiaupą, kurio neįmanoma užsukti, jaunystėje, matyt, pasidrovėjo užeiti į BGAK-ą ir pasiprašyti priimamas santechniku. Kažkelintą raštų seriją leidžiantis klasikas Dl, suprantama, norėjo tapti butų apdailos specialistu ar dizaineriu, bet tokios profesijos anksčiau pas mus nebuvo. Jo kolega Dll, sugebantis talentingai išpūsti dirbtinius konfliktus, kurti išgalvotus charakterius ir pasaldintus žmonių santykius, būtų tapęs puikiu cukraus vatos pūtėju, deja, prieš porą dešimtmečių nebuvo įstatymo dėl kooperatyvų ir t. t. Taigi manau, derėtų dalį kūrėjų atskirti nuo Rašytojų sąjungos ir priskirti atitinkamoms ministerijoms bei žinyboms. Taikomoji literatūra privalo rasti savo tikrąją vietą.

D. M. Kaip įsivaizduojate savąjį skaitytoją? Ar norėtumėte jam ką nors pasakyti (paauklėti)?

J. E. Savąjį skaitytoją įsivaizduoju 33 metų amžiaus, apsivilkusi tamsiai mėlynu kostiumu ir su ūsais. Jis turėtų būti maždaug 190 cm ūgio ir sverti 100 kg. Jį sutikęs, paprašyčiau paskolinti penkis rublius.

D. M. Ar skaitytojai irgi turi asmenybę, ar ja apdovanoti tik rašytojai?

J. E. Kai kurie rašytojai bei jų skaitytojai turi net po keletą asmenybių. Vieną vartoja šeimos ir bičiulių ratelyje, kitą – mitinguose ir posėdžiuose, trečiąją – šnekučiuodamiesi patys su savimi. Suprantama, tai neigiamas reiškinys, mat asmenybė, kaip ir dešra bei konservuoti žirneliai, taipogi yra deficitas. Taip atsitiko dėl to, kad pas mus ilgą laiką veikė galingas asmenybių tobulinimo aparatas. Tobula asmenybė privalėjo būti ne didesnė už aukštyn pakeltą dešinę ranką. Jei koks naivus pilietis, kruopščiai triūsdamas, vis dėlto užsiaugindavo didesnę ir išnešdavo ją parodyti kitiems – rizikuodavo susilaukti įvairių nemalonumų. Pvz., jei šitaip pasielgdavo rašytojas, galėdavo baigtis tuom, kad vieninteliais jo kūrinių skaitytojais likdavo rašomojo stalčiuje įsikūrusi pelių šeimynėlė, įvairiose įstaigose triūsę gausūs nuasmeninimo instruktoriai savo darbą dirbo su tikrai didele meile ir išmanymu. Ir labai kruopščiai – tartum pionieriai minų lauke. Tad šitokių specialistų nuasmenintoje visuomenėje, nelyginant išminuotam lauke, galėjai ramiai sau vaikštinėti girtas net ir darbo metu. Ilgainiui turėti asmenybę didesnę negu tavo kaimynas, ėmė atrodyti stačiai nepadoru ir gėdinga. Užtat turėti jų keletą – tapo prestižo reikalu (kaip ir keletą asmeninių automobilių, vilų taupomųjų knygelių, šunų, meilužių ir t. t.). Dabar jau suprantame, kad didelė asmenybė irgi yra reikalinga liaudies ūkiui, sportui bei kultūrai. Juolab, kad ir koks platus gimtasis mūsų kraštas, tarp naudingųjų iškasenų asmenybių nepasitaiko. Tačiau palankiais metais jų galim užsiauginti patys, pvz., šeimyninės rangos metodu. Svarbu tik, kad neatsirastų norinčių pagelbėti.

D. M. Vis dėlto pasakykit, ar juokas dalykas rimtas, ar visai ne?

J. E. Šis klausimas iš tikrųjų nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti. Pvz., anksčiau mūsų humoristams nereikėdavo griebtis jokių specialių juokinimo priemonių. Taip jau gyvenome, kad pakakdavo tik sąžiningai užrašyti ką matai – ir būdavo juokinga. Bet – rimtas žmogus nesijuokdavo, prisimindamas žinomą Gogolio frazę. Tad man sunku atsakyti, kaip yra iš tikrųjų. Mūsų tėvai augino kukurūzus, mes – rapsus. O ar juokas dalykas rimtas, ar – visai ne, gal paaiškės derliaus nuėmimo metu.

D. M. Gyvenimo realijos ir humoristika – lyg ir skirtingos sąvokos. Ir vis dėlto, ar koks nors realybės aidas nuaidi humoristikoje?

J. E. Jokio aido. Tačiau būtent tai ir kelia juoką (o juk humoras privalo būti juokingas!).

Visa paslaptis ta, kad didžiausi mūsiško humoro šedevrai ilgai slapstėsi, sakytum perlai kriauklėse, užmaskuoti įvairiom, kuo netikėčiausiom antraštėm (pvz., romanas, tragedija, pilietinis eilėraštis, apybraiža, laikraščio vedamasis, kino apysaka ir t. t.). Nors pastaraisiais metais šios humoristinės produkcijos srautas smarkiai sumažėjo, dėl to pulti panikon – neverta. Juk mes turim milžinišką palikimą! Pakanka pavartyti vos kelerių metų senumo laikraščių bei žurnalų komplektus ir pamatysime, kad beveik visa ten spausdinta publicistika – gryniausias humoras. Su antrašte „komedija“ būtų galima sėkmingai demonstruoti kone visus lietuviškus bei kitų šalies studijų filmus, ypač karinės-patriotinės ir jaunimo tematikos kūrinius. Leidžiamiems gyvųjų klasikų raštams taipogi dažnai praverstų antraštė „humoro ir satyros rinktinė“. Tikiu, jog ateity tai bus padaryta, ir didžiulė dalis knygų, filmų, apybraižų, biustų tikrai įeis į tarybinės humoristikos aukso fondą. Tai, galima sakyti, „uždelsto veikimo“ humoras. Aš stebiuosi ir didžiuojuosi, kad čia pat, šalia manęs, gyveno ir rašė knygas (statė filmus, liejo biustus) tokie tėvynainiai! Išdidžiai numoję ranka į humoristo šlovę, užklijuodavo klaidinančią etiketę ir palikdavo savo fantazijos vaisių liūdnai dūlėti bibliotekų lentynose. Manau, jog tai didelis kūrybinis žygdarbis ir puikus kuklumo pavyzdys jaunimui. Juk, sutikime, prieš dešimt metų tik genijus galėjo įžvelgti, kad prasidės persitvarkymas ir viskas daugmaž atsistos į savo tikrąsias vietas.

D. M. Kaip vertinate savo pažįstamų ir bendraminčių (jei tokių yra) padėtį?

J. E. Jeigu mano pažįstami ir bendraminčiai šiuo metu puotauja skęstančio laivo denyje, suprantama, jų padėtis yra tragiška.

D. M. Skaitytojai tikriausiai norėtų sužinoti kokią nors Jūsų kūrybinės laboratorijos paslaptį. Pvz., kokiais momentais gimsta kūriniai, o kokiais ne?

J. E. Kažin, ar bus kam didelė paslaptis, jei pasakysiu, kad rašau dėl garbės ir dėl pinigų. Kai šių dalykų pristinga, tais momentais kūriniai ir gimsta. Žinau, jog tai nėra gerai, dėl to dažnai kankina nemiga ir nepilnavertiškumo kompleksas. Labai norėčiau, kad mane skatintų rašyti kiti impulsai, pvz., noras aukštai kelti gėrio ir pažangos vėliavą, noras šviesti liaudį, noras perspėti žmoniją dėl galimų branduolinio karo bei dirbtinio apvaisinimo pasekmių ir t. t. Tačiau ką reikia daryti, kad tokie norai atsirastų, – kol kas man tebėra mįslė.

D. M. Būtų įdomu, gerbiamas Maestro, išgirsti Tamstos nuomonę dar kokiu visų užmirštu arba giliai į stalčius (spintas, seifus) nukištu klausimu…

J. E. Šitą klausimą aš iš tikrųjų ilgai saugojau spintoje ir jau buvau praradęs viltį, kad kam nors kada nors jo prireiks. Ir štai! Prireikė! Atidarau spintą, atrakinu stalčių ir – ką gi aš matau! Visų užmirštą klausimą, kartu su mano bajorystės popieriais ir obligacijomis, sugraužė neapsišvietusios, nepersitvarkiusios pelės. Ant apversto tuščio šampano butelio raudonu pieštuku užrašyta, jog tai įvyko 1987 m. gruodžio 31-osios naktį. Ir čia pat kuklus palinkėjimas: „Vaisingų Naujųjų metų!“

Zarasai-Vilnius (per palydovą)

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 12

Susiję įrašai:

1. Pasikalbėjimas telefonu vėjuotą rudens vakarą (I.) (1987)

I dalis

D. M. Gerbiamas maestro, vis dėlto viena koja jau įžengėte į ketvirtą dešimtmetį. Kokios mintys kyla kai prisiminęs savo vaikystę ir jaunystę, lyginate ją su dabartine jaunąja karta?

J. E. Mano ankstyvosios jaunystės metais Lietuvoje nebuvo roko muzikos, videofilmų, pankų, rapsų alkoholikų. narkomanų, prostitučių, beisbolo ir cukraus vatos. Tais laikais esu sutikęs viso labo tik septynis sunkiuosius paauglius ir dvylika lengvo elgesio merginų. Kokios mintys kyla, prisiminus jaunystę? Lengviau pasakyti, kokios nekildavo tada. Pvz., žinomas pasakymas „išlindo kaip Pilypas iš kanapių“ tada jokiu būdu nereiškė, kad milicijos organams apsupus kanapių lauką, neatsargiai kyštelėjo galvą šiuos augalus raunantis narkomanas. Dainelės žodžiai „pionierė Albina aguonėlę sėjo…“ vėlgi neturėjo jokios nusikaltimo sudėties. Pastebėjęs gatvėje stovinčią neišjungtu varikliu mašiną ir po ja gulintį žmogelį, pamanydavai – vairuotojas, ir nė neįtardavai, jog tai gali būti išmetamąjį vamzdį apsižiojęs toksikomanas, besisvaiginantis panaudotomis dujomis. Matydamas parduotuvėje pilietį perkantį odekoloną, vėlgi nepagalvodavai, jog šiuo kvepiančiu skystimu anaiptol nebus apšlakstomi švarko atlapai, einant pas mylimą moterį… O ar galėjai pamanyti, kad saviveikla bus varoma ne tik iš cukraus, bet ir iš varnalėšos lapų, sportinės avalynės, šamotinių plytų, pušinių malkų, supuvusių pomidorų, senų padangų, dantų pastos, laikraštinio popieriaus, mineralinių trąšų, musmirių, karvės bei dviračio ragų, šerno vidurių, taburečių ir šiukšlių kibiro. Ir kad vartojama tatai bus ne darbovietėse, pirtyse ir ekskursijose, o nešvariuose sandėliukuose, viešųjų tualetų kabinose bei gūdžiose miškų tankynėse, už ženklo „Įvažiuoti draudžiama!..“

D. M. Kokius pastarųjų metų jaunųjų neliteratų gyvenimo reiškinius laikote vertais dėmesio? Ką apskritai galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinį neliteratūrinį jaunimą?

J. E. „Jaunimo gretų“ skaitytojams priminsiu, kad literatūriniu jaunimu vadiname tą, kuris yra pavaizduotas mūsų rašytojų knygose, o neliteratūriniu – tas kuris tas knygas skaito. Reikia pasakyti, jog ilgą tai buvo dvi absoliučiai skirtingos stovyklos. Aš gimiau tais laikais, kai tarybinis jaunimas literatūroje (taip pat dailėje, kine…) būdavo vaizduojamas su kūjais ir pjautuvais rankose, nuolat besiveržiantis į naujas statybas. Jei tokiam jaunuoliui, užbaigusiam objektą, būdavo leidžiama atsipūsti lovoje, šalia moters, nesunku numanyti, jog atsiguldavo jis ten su kostiumu, batais ir surištomis už nugaros rankomis. Suprantama, neliteratūrinis jaunimas tokias knygas skaitydavo su ne mažesniu susidomėjimu negu R. Bredberio „Marso kronikas“ ar H. Velso „Pasaulių karą“. Vėliau literatūrinis jaunimas truputėlį išdrąsėjo: aštuntajam dešimtmetį viena jo atstovė, besimokydama vienuoliktoje klasėje, netgi turėjo intymų ryšį ir tai įstūmė literatūrinį jaunimą į juodžiausią neviltį. Mat visuose mokyklose būdavo organizuojamos klasių valandėlės, kur šį moralinį nuosmukį reikėjo demaskuoti ir pasmerkti kaipo praeities atgyveną ar vakarų vėjų atneštą piktžolės sėklą (Žemaitijos regione) bei parašyti kontrolinius temomis „Tai mums nebūdinga“, „Jų pasaulio grimasos“ t. t. Neliteratūrinis jaunimas pasipiktino: kaip čia yra? Iki šiolei vieni į kitų reikalus nesikišdavom. Jei gyveno sau, mes – sau. Kai kas apskritai liovėsi skaitęs… O literatūrinis jaunimas vis įžūlėjo. Pastaraisiais metais pradėjo bėgti iš namų, apiplėšinėti praeivius, svaigintis ir t.t. Neliteratūrinis – nustebo ir pritilo. Nežinau, kuom tai baigsis, bet nenustebčiau vieną vakarą išvydęs neliteratūrinio jaunimo porelę ant upės kranto, besiklausančią ne roko muzikos, o lakštingalos trelių. Jisai – juodu kostiumu, jinai – balta suknele su žirneliais, o šalimais, ant pievelės – du asmeniniai kompiuteriai.

D. M. Dažnai būna, jog vyresnieji įtariai žiūri į augančiąją kartą. Kas, Jūsų nuomone, lemia tokį, švelniai tariant, santūrų vyresniųjų žvilgsnį į jaunimą?

J. E. Toks žvilgsnis atsiranda dėl to, kad jaunieji nori kuo greičiau atimti (perimti) tai, ką vyresnieji per savo gyvenimą yra iškovoję, uždirbę, sukombinavę ir pavogę. Dabar, kai sąlygos grobstyti liaudies turtą ir naudotis tarnybiniu automobiliu žymiai pablogėjo, matyti jauną žmogų, ištiesusį ranką į tėvo piniginę arba kėdę, yra ypač nemalonu. Juk šiais laikais nebėra taip jau paprasta pro fermos skylę išnešti žviegiantį paršelį ar, užpylus amoniaku Dubysą, išgaudyti apspangusias žuvis. Net paprasčiausią kyšį imant išmuša prakaitas. O jaunimas šito nesupranta. Taip… (Erlickas atsidūsta – D. M. pastaba). Mano jaunystės laikų grobstytojas buvo, galima sakyti, romantiška asmenybė. Įsivaizduokite: vėlyvas rudens vakaras, mėnesiena… Pačioje gražiausioje kolūkio vietoje, pvz., ant Šventosios upės kranto, mažyčiais langeliais, tarytum keleivinis traukinys, žiburiuoja kiaulių ferma. Aplinkui tylu, tik girdėti švelnus, nervus raminantis Šventojon bėgančių srutų čiurlenimas. Kažkur toli melodingai žvangteli: tai kaimo mokytojas, ilgai vakarojęs su Makarenka, užstumia durų skląstį ir eina miegoti. Ir štai pasirodo Jis. Palinkęs į priekį, su maišu ant peties – tarytum amžiaus pradžios knygnešys, – laukdamas, kol už debesų dings mėnulis, slepiasi fermos šešėlyje. Tada forsuoja upę ir – aukštyn, aukštyn į skardį… Išlenda mėnuo ir apšviečia jo išblyškusį veidą kietai sučiauptomis lūpomis. Taip, tai „Pergalės“ kolūkio kiaulių šėrikas Kristus Šatkus neša namo ką tik iš fermos pavogtą paršelį…

Gražu būdavo…

Ogi šiuolaikinis grobstytojas sėdi prie ESM, įtraukinėja duomenis apie kiaulės charakterį, elektrinio piemens budėjimo grafiką, gyvulininkystės komplekso projekto spragas ir traukia iš baudžiamojo kodekso kvadratinę šaknį, idant sužinotų, kiek priklauso metų pataisos darbų kolonijoje, ir tik kruopščiai išanalizavęs visus „už“ ir „prieš“, ryžtasi spustelti mygtuką… Šitaip persitvarkyti nėra lengva. Kai kas, pvz., kad ir tas pats Kristus Šatkus, apskritai neatskiria maišo nuo kompiuterio. Dar blogiau. Jis netgi netiki, kad karas jau yra pasibaigęs, mat reguliariai žiūri kultūros namų salėje rodomus filmus ir net keletą sykių bandė nuversti nuo bėgių priemiestinį: tai nepavyko tik geležinkelininkų budrumo dėka. Argi jo vienturtis sūnus Antrikristas gali tokį tėvą gerbti? Gal tai ir ne pats tinkamiausias pavyzdys, bet aš norėjau pasakyti štai ką: kai vyresnioji karta nebespėja žengti koja kojon su gyvenimu, nesugeba imti mąstyti ir grobstyti naujai – kartų konfliktas paaštrėja.

D. M. Būtų įdomu sužinoti, kaip persitvarkymas veikia Tamstos norą rašyti bei dirbti visus kitus darbus.

J. E. Kadangi aš brendau tais metais, kai buvo įprasta ne dirbti, o kovoti (už darbo našumą, aukštus gamybinius rodiklius, kultūrą, pavyzdingą viešąją tvarką ir t. t.) suprantama, kad jokio noro nerašyti, o tuo labiau „dirbti visus kitus darbus“ neišsiugdžiau. Norėčiau ir toliau kovoti, tik nežinau su kuo? Šiuo atžvilgiu aš jaučiu turįs daug bendro su mūsų dienų lietuviškais pankais, kurie labai (ir net pasakyčiau – skausmingai) trokšta protestuoti, bet nei jie patys, nei niekas kitas neižino – prieš ką?

D. M. Tiesiai iš Universiteto studijų išėjote į paslaptingą profesionalaus literato kelią… Ką davė šis laikotarpis?

J. E. Nieko nedavė. Kiekvienas, kas yra skaitęs mano raštus, nesunkiai pastebės, kad autorius nepažįsta nei gyvenimo, nei moterų, ir nėra užčiuopęs laiko pulso. Kol kas vien tik tai mane ir gelbsti bei palankiai nuteikia tam tikrą dalį skaitytojų. Mat kone visi rašytojai gyvenimą ir t. t. pažįsta tartum mūsų kino režisieriai Vakarų pasaulį (beje norėčiau pažymėti, kad viena dešimties dienų ekskursija į Bulgariją dar toli gražu neteikia garantijų, kad bus pastatytas puikus filmas apie Lotynų Amerikos problemas), o laiko pulsą jaučia kaip nuosavą širdį pagirių rytą. Tad kai išlenda vienas kitas toks, kuris niekaip neužčiuopia ir kažin kur klydinėja apgraibomis, – tai jau savaime ir kelia skaitančiojo užuojautą.

D. M. „Vaga“ išleidžia ne tik Tamstos, bet kažkodėl ir kitų (net, pasakyčiau, daugiausia kitų) autorių knygų. Kaip šis sudėtingas procesas įtakoja Jūsų gyvenimą bei rašymą? Ką, keisdamasis vertybėmis, gaunate iš kitų ir ką pats duodate kitiems?

J. E. Savo gimtajam kaime kitados pažinojau žmogų, kuris nepripažino, kad egzistuoja paštas, traukinys, televizija, jis pats ir daugelis kitų dalykų. „Propaganda!“ – rūsčiai grūmodavo, išvydęs tarpmiestinį. Šitoks jis pasidarė po to, kai prieš penkiolika metų, ketindamas savo noru kreiptis į ligoninę, kad pagydytų nuo alkoholizmo, laikraštyje atsitiktinai perskaitė, kad tokių pas mus nesą. Ilgainiui, skaitydamas laikraščius, toliau gerdamas ir žiūrėdamas televiziją, žmogus ėmė vis tvirčiau įsitikinti, jog nėra beveik nieko, ką jis aplinkui mato. Vėliau jam ėmė atrodyti, kad nėra nei pačios televizijos, nei jo paties. Įsivaizdavęs, kad virto dūmais, žmogus užlipo ant siloso bokšto, bet užuot nužengęs į dangų – žengė nebūtin. Remdamasis šiuo pavyzdžiu, norėjau pasakyti, kad spausdintas arba radiofonizuotas žodis visuomet daro didžiulę, kartais netgi tragiškų pasekmių turinčią įtaką. Tai suprasdamas, stengiuos patsai duoti ir iš kitų perimti kuo mažiau.

II dalis

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 12

Susiję įrašai:

1. Pasikalbėjimas telefonu vėjuotą rudens vakarą (II.) (1987)

Kęstučio Daugėlos nuotr.

Mūsų pašnekovas – solistas Egidijus Sipavičius

- Egidijau, kaip manote, ar pasikeitė dainininko darbas per paskutinius… na, dešimt metų?

- Manau, kad palengvėjo. Atrodo, kad dabar lietuvių estrada ritasi iš vystyklų. Šiandien nesibaidome sudėtingesnių šiuolaikinių, nors ausiai ir neįprastų, estradines muzikos srovių. Tačiau problemos taip ir lieka amžinos… „Dinamo“ VIA per didelius vargus nusipirko reikalingą aparatūrą… už pačių artistų pinigus. Argi ne keista, kad ansamblius remia gamyklos, įstaigos, o ne Kultūros ministerija, kultūros skyriai? Džiaugiamės nors ir kukliais mūsų estrados laimėjimais, bet pamirštame, kad dainininkas mėgėjas negaili deramai atstovauti visai respublikai. Pavyzdižiui, aš turiu repetuoti kasdien, ir ne po valandą ar dvi. Be to, kaip ir kiekvienas tarybinis pilietis, privalau dar kažkur dirbti aštuonias valandas per dieną. Kartais klausiu savęs – ar aš mėgėjas, ar profesionalas? Gal vertėtų estrados dainininkus įdarbinti kultūros skyriuose, kurti ansamblius prie TVR komiteto? Tada nereikėtų pavydėti kolegoms iš Latvijos, na, kad ir Rodrigo Fomino grupei…

- Minėjote, kad daug dirbat. Ar nestinga gilesnio muzikinio išsilavinimo?

- Jeigu sugalvočiau kurti pats, žinoma, kad trūktų. Ir dabar nesijaučiu esąs visažinis. Tačiau diplomas dažnai nedaug reiškia. Nuolat domėdamasis ir dirbdamas, gali padaryti daugiau, nei galėtų duoti diplomu apvainikuotos studijos.

- Dažnai dalyvaujate Lietuvos televizijos muzikinėse programose, neseniai filmavotės režisieriaus A. Pozdniakovo kuriamame videofilme. Ar daug padeda tokia plati auditorija?

- Filmuotis man ne naujiena, dar vaikystėje dalyvavau kažkokio filmo masinėse scenose. Man patiko dirbti su jaunu režisieriumi. Tikiu jo sumanymais, filmo sėkme. Darbas kine man nedaug kuo skiriasi nuo darbo televizijoje, be kurios nebūtų įmanoma „kultūrinė apytaka“ tarp žiūrovų ir atlikėjo.

Kad tapau estrados dainininku, pirmiausia esu dėkingas radijo muzikos laidų redaktorei Dzintrai Varžgalienei. Ji mane „surado“, atitempė į televiziją – nuo tos „Metronomo“ laidos viskas ir prasidėjo…

- Kas Jums padeda ruošti koncerto choreografiją?

- Breiką pradėjau šokt pats, treniruodavausi savarankiškai. Vėliau šokau A. Stravinsko grupėje, bet jau senokai ten lankiausi, vis trūksta laiko. Gaila, kad dainininkas turi rūpintis daugybe nieko bendro su daina ir šokiu neturinčių dalykų.

- Kokios jaunimo gyvenimo problemos labiausiai Jus jaudina?

- Jaunus žymiai lengviau kažkuo sudominti. Reikia tik mažiau formalumų, ataskaitų, nurodymų ir… baimės. Pasikalbu su komjaunimo darbo entuziastais mokyklose, yra tikrai darbščių, iniciatyvių žmonių, kurių sumanymai atsitrenkia į mokyklų vadovų nepasitikėjimo sieną. Daug kalbame apie pankų epidemiją, jų nusivylimą pasauliu. Jaunuolių gailimasi, ieškoma apatijos priežasčių. Aš nesusidūriau su tokiais žmonėmis – nelabai juos suprantu. Galbūt tai yra kažkieno gyvenimo būdas. Bet jeigu gyvenimas tampa tragedija, argi ne pats žmogus dėl to kaltas?

- Jeigu atvirai – kaip manote, ar ilgai būsite populiarus?

- Man labai sunku suvokti tą savo populiarumą, kuriuo mane bando įtikinti laikraščiai ir žurnalai. Nuo to laiko, kai dainuoju, pasikeitė kelios muzikos kryptys, atrodo, man pavyko prie jų pritapti. Bet kas žino, kokios muzikos klausytojai pareikalaus po penkerių, dešimties metų? Gal ji man bus nepriimtina? Estrados artistas gyvuoja su savo karta ir labiausiai yra mėgstamas savo vienmečių.

- Ką gi, linkime sėkmes!

Kalbėjosi Diana Labokaitė

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 1

Susiję įrašai:

1. „Rondo“: kelionė nesibaigia (1987)

Kęstučio Daugėlos nuotr.

„Rondo“ – Kauno teritorinio statybos tresto vokalinė instrumentinė grupė, sukurta 1976 metais. Grupės sudėtis: G. Tautkus – solinė gitara, A. Ivanauskas – bosinė gitara, V. Janušauskas – mušamieji, A. Vaitkus – klavišiniai, A. Tautkus – klavišiniai. Garso operatorius – V. Šliažas, šviesos technikas – A. Genys, scenografas – A. Lapėnas. Vadovai Gintaras ir Alvidas Tautkai.

Eidama susitikti su vienu iš ansamblio vadovų – A. Tautkumi, bandžiau įsivaizduoti skaitytojus, „balsavusius“ už „Rondo“. Juk dabar jaunimo lūpose kiti vardai, kiti pavadinimai. Autobusuose, troleibusuose, jaunimo susibūrimuose tik ir girdi: „Ar buvai „Anties“ koncerte?“, „Kur gauti „Fojė“ įrašų?“… O gal „Rondo“ puikiai pažįsta savo klausytoją, groja tik jam ir vertina tik jo nuomonę? Beje, kaip matome iš „Jaunimo gretų“ konkurso rezultatų, tas klausytojas – dar ir aktyvus… Taigi, kas jis, koks jis?

A. Tautkus: Mano manymu, tas, kuris nesėdi užsidaręs kabinete. Tas, kuris ramiai klausosi muzikos, ir tas, kuris šėlsta koncerte. (Būtų mano valia, paskirčiau specialią salės vietą šokantiems… Juk publika ir mes turime būti neatskiriamais spektaklio dalyviais). Tai miesto ar kaimo žmogus? Nežinau, man atrodo, publikos reakcija visur tokia pat. Amžius! Deja, negaliu tiksliai atsakyti: savo koncertuose matome ir septyniolikmečius, ir trisdešimtmečius, o kartą už koncertą mums dėkojo šešiasdešimtmetis… Beje, Jūs pati galite apsidairyti…

…Pilnutėlė Sporto halė. Prasidėjus koncertui iškart ima siausti šalimais įsitaisiusi penkiolikmečių grupelė. O man… mandagiai pasiūlo persėsti į ramųjį parterį.

Ką gi, publikėlė – įvairi (tik, deja, šešiasdešimtmečio – nė vieno) ir su įvairiais norais. Kokią muziką groti, ko ta muzika siekti?

A. Tautkus: „Mūsų ansamblio tikslas – kurti dainas, kurios būtų įsimintinos, dainuojamos, reikalingos, paprastos… bet ne prastos.

- Atleiskite, bet ar dainos „Gražūs tavo sūnūs“ tekstas nėra pataikavimas Kauno publikai?

A. Tautkus: Jums nepatiko? O mano nuomone, tai labiausiai pavykusį daina. Čia taip puikiai tekstas dera su muzika… Ką gi, skonio dalykas. Beje, Jūs turbūt jau pastebėjote, jog ši ir dar viena daina („Mūsų žalias Kaune“) mūsų programoje, sudarytoje vien iš naujų dainų, skamba nebe pirmą kartą. Tai ne apsirikimas ir ne atsitiktinumas. Šios dainos tarsi simbolizuoja dešimtmetį trukusią mūsų kelionę (dešimties metų kūrybos laikotarpį) iš Raseinių į Kauną. Kuo skiriasi „Rondo“ – 76 nuo „Rondo“ – 86? Prieš dešimt metų sukurtos dainos nebuvo tokios išmąstytos (jei norite, net ne tokios profesionalios) kaip dabar, bet buvo nuoširdesnės, tikresnės.

Taip tuomet išeidavo savaime, o dabar nuoširdumo jau turime siekti… Gal dėl to, kad ir mes keičiamės… Sutikite, dešimt metų išsilaikyti estradoje – tai jau gana solidu, bet kartu ir pavojinga: greitai gali būti nurašytas į atgyvenusių ansamblių sąvartyną. O mums dar nesinori, tad ir laikomės, perdaug nereklamuodami savo amželio… Auga konkurencija – kuriasi naujos jaunimo grupės. Kaip vertinu „Antį“ ir „Fojė“? „Antis“ – įdomu, bet… palikim tai aktoriams. Svarbiausia – muzikinis žanras. O „Fojė“ – pritariu, bet noriu perspėti: atsargiai, neišsibarstykit! Reikėtų, kad naujų kūrybingų grupių būtų kuo daugiau, kad jos rimtai dirbtų tobulėtų ir kada nors įrodytų, jog ir lietuvių estrada daug gali.

- O Jūsų ansamblio problemos?

A. Tautkus: Turite laiko iki septynių ryto?..

- Kuo „Rondo“ originalus, kuo skiriasi nuo kitų respublikos ansamblių?

Renata, VVU Kauno vakarinio fakulteto antrakursė: „Kad groja tik pačių ansamblio dalyvių sukurtą muziką. Ir kartais visai neblogą. Pavyzdžiui, man patinka dainos „Gandrai“, „Mįslė dalgis“.

O kaip jums atrodo?

Žilvine Petrauskaitė

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 1

Susijusių įrašų nėra.

Tobuliausios bendravimo su muzika formos, be abejo, yra jos kūrimas, atlikimas ir klausymasis ją suvokiant, visą dėmesį skiriant tik muzikai. Muzikinėje literatūroje muzikos suvokimas dėmesį skiriant tik jai, yra bene labiausiai nagrinėtas. Giliam jos suvokimui būtini muzikinė patirtis ir jos subtilybių išmanymas, humanitarinė kultūra ir filosofinis išprusimas, taigi turtingas vidinis pasaulis. Nors sąlygos ugdyti asmenybės dvasinę kultūrą šiandien yra palankios, tačiau pakilti paprastam klausytojui iki didžiųjų akademinės, ypač šiuolaikinės, muzikos viršūnių nėra taip paprasta. Panašiai kaip filosofijos, logikos ar menotyros tyrinėjimai, taip ir daugelis pasaulinių muzikos meno šedevrų „plataus vartojimo preke“ vis dar netampa. Gyventi bei tapti inteligentišku žmogumi galbūt įmanoma ir be šių vertybių.

Šalia muzikos klausymosi ją suvokiant, skiriant dėmesį tik jai, nepaprastai gajus yra įprotis girdėti muzikos įrašus, transliaciją, tuo pat metu dirbant įvairius darbus. Tai nėra žmonių išlepimas, o tik pratęsta folklorinė muzikos gyvavimo tradicija, atsiradusi kartu su asmenybe, žmonių mitologiniuose ritualuose ir iš poreikio sudvasinti darbą bei atokvėpius. Atsiradus gausybei muzikos atkūrimo ir skleidimo technikos, žmonės šalia bendro triukšmo beveik nuolatos girdi muziką. Šiandien dirbant jau ne dainuojama, o klausomasi muzikos įrašų arba tik jie girdimi, Kyla klausimas: kokį poveikį žmogui turi šios vos girdimos ar atsitiktinai išgirstamos įvairiausių muzikos stilių ir žanrų kūrinių nuotrupos.

Po Spalio revoliucijos žinoma pedagogė V. Sackaja, dirbdama Pirmojoje bandomojoje liaudies švietimo stotyje, organizavo vaikų muzikinį auklėjimą bei savišvietą ir tyrė stichinius muzikinius įspūdžius. Visi kolonistų domėjimosi muzika atvejai būdavo registruojami jų asmeninėse kortelėse, stichiški įspūdžiai kiek įmanoma buvo ribojami, bet kolonistai greta vertingų dainų dainuodavo ir menkavertes gatves daineles. Taigi gerai organizuoto muzikinio auklėjimo sąlygomis ne visų vaikų muzikiniai poreikiai būna patenkinami ir progai atsiradus tos spragos užpildomos abejotinos vertės dainomis.

Pagal dėmesio aktyvumą skirtinos bent trys nevientiso muzikos girdėjimo ir jos suvokimo, specialiai nesiklausant, rūšys, Pirma, kai girdint muziką dar kas nors daroma. Antra, kai dirbant klausomasi muzikos, pavyzdžiui, kad nenusibostų darbas. Ir trečia, kai visas dėmesys skiriamas vien darbui, o muzika skamba tik kaip fonas. Jeigu žmogus nutarė pasiklausyti plokštelės ir kartu tvarkyti kambarį – toks muzikos klausymasis artėja prie muzikos suvokimo, kai dėmesys skiriamas tik jai, nes iš tikrųjų šiuo atveju dėmesį galima koncentruoti į kūrinį. Tačiau, kai dirbant kruopštesnį darbą dar įsigeidžiama girdėti muziką, jai būna skiriamas tik antraeilis dėmesys. Jei darbas reikalauja susikaupimo, o skambanti muzika blaško dėmesį, tuomet nukenčia abu procesai. Pavyzdžiui, mašininkė, turinti skubiai spausdinti tekstą, tuo pat metu nutarė pasiklausyti pageidavimų koncerto. Be abejo, klausytis muzikos ir be klaidų spausdinti ji negalės. Nors dažnai pastebima, kad daugelio įstaigų darbuotojai visą dieną dirba įsijungę radijo imtuvą. Ilgesni muzikos kūriniai tokiais atvejais suvokiami paviršutiniškai. Taip klausantis akademinės muzikos, vargu ar galima ją pamėgti. Tačiau teisingai elgiasi kai kurie darbuotojai (vairuotojai, kasininkės ir kt.), kai dirbdami klausosi pramoginės muzikos įrašų, nereikalaujančių dėmesio ir neatitraukiančių nuo darbo, itin svarbu tada ir muzikos įrašų repertuaras. Pavyzdžiui, amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad ramios muzikos fone mašininkių darbas intensyvėja 8,8% (esant tam pačiam klaidų skaičiui), o gyva, judri muzika kenkia mašinraščio kokybei. Tačiau jos reikia klausytis saikingai, nes gali atbukti dėmesys, ir tuomet muzika bus tik triukšmingas, nervinantis fonas.

Įvairių žanrų muzikos fono girdėjimas dažnai padeda susikaupti, gerina darbo kokybę, intensyvina patį darbą. Ypač efektyvus lengvosios muzikos bei greitesnio tempo instrumentinės muzikos poveikis. Tačiau ją naudoti tam reikia atsargiai. Pavyzdžiui, eksperimentavę per piešimo pamokas su trečių ir penktų klasių mokiniais, Permės psichologai nustatė, kokį poveikį muzikos fonas daro piešinių tematikai, 5b ir 5v klasėse pamokų metu skambėjo magnetofono įrašai, o 5a klasėje muzikos fono nebuvo. Apie muzikos kūrinius nebuvo teikiama jokios informacijos, visose trijose klasėse leista piešti laisva tema. Paaiškėjo, kad herojinių-patriotinių melodijų (I. Dunajevskio, A. Pachmutovos) fone 5V klasėje 71,9% piešinių buvo karo tema. Lyrinės muzikos (E. Grygo, K. Sen-sanso) fone 5b klasėje 75,8% piešinių buvo apie gamtą. Per pamoką, kurioje neskambėjo muzika (5a klasėje) piešta įvairiomis temomis: 36,3% – karo, sporto, kosmoso, 27,2% – gamtos tema, 24,2% – skaitytų pasakų motyvais. Tapatus eksperimentas trečiose klasėse patvirtino spėliojimus apie vaikų mąstysenos priklausomybę nuo muzikos fono.

Šis tyrimas parodė, kad muzikos fonas gali valdyti vaizduotę, per pasąmonę veikti sąmonę. Tačiau galutinis asmenybės estetinės sąmonės ugdymo rezultatas šiuo atveju lieka vis dėlto neapčiuopiamas. Nors tam tikras muzikos fonas daro įtaką kūrybiškumui, t. y. teminiam kryptingumui, tačiau neaišku, ar jo poveikis išlieka. Jei keletą metų per pamokas bus transliuojama tik karinė-patriotinė arba tik lyrinė muzika – ar taps mokinys karingu arba tik gamtą mylinčiu? Atsakymo kol kas nėra. O kaip tik tai labiausiai domina tyrinėtojus bei auklėtojus.

Iki šiol specialistai dažniausiai įspėdavo, kad kenksmingas yra muzikos garsumas ir patartina neviršyti 90 decibelų ribos. Pasirodo, jog ne mažiau pavojingas žmogui ir garsų trukmės saiko pažeidimas, ypač skambančio muzikos fone. Fiziologai nuogąstauja, kad kūdikiams, per ilgai girdintiems muzikos foną, gali nusilpti klausos jautrumas, sumažėti gebėjimas girdėti ir pergyventi muzikos subtilumą. Be to, ilgiau skambantis ryškus ir pastovus popmuzikos ritmas nesutaria su fiziologiniais organizmo ritmais. Senųjų liaudies dainų tempų ir ritmų įvairovė šiuo požiūriu artimesnė biologinei žmogaus prigimčiai. Ne veltui sakoma, kad motinos širdies muzika daugeliu atžvilgių gali nulemti kūdikio vystymąsi, širdies dūžiai turi įtakos kalbai, muzikalumui, emociniam jautrumui.

Kai muzika nėra dėmesio centre, o suvokiama kaip palydimasis reiškinys, jos poveikis būna įvairus. Nelygu veiklos pobūdis, muzika turi įtakos fizinio bei protinio darbo rezultatams, teikia pramogą poilsio metu, mažina nuovargį ir pan. Kad muzika kelia darbingumą, pastebėta jau seniai, tačiau sąmoningai ją naudoti tam tikslui imta tik XVII amžiuje. Pietų Amerikos indėnai girdėdami muziką geriau atlikdavo fizinį darbą. XX a., ėmus sparčiai mechanizuoti gamybą, buvo pradėta naudoti psichologiniai darbo intensyvinimo metodai, tarp jų – ir muzikos transliavimas darbo metu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kai kurių įmonių savininkai didžiavosi, jog iš gramofonų skambantys sinkopuoti ritmai aktyviau už meistrų pastangas didina darbo našumą. Vien trečiajame dešimtmetyje JAV buvo per 670 įmonių, kuriose buvo naudojama ši funkcinė muzikos galia.

Deja, įžengusi į namus, įvairi muzikos atgaminimo ir transliavimo aparatūra keičia žmonių estetinę sąmonę. Ryškėja individualūs psichologiniai ypatumai bei muzikinio skonio ir interesų skirtumai. Todėl dažnai sunku parinkti muziką klausymuisi darbovietėje. Kad muzika skatintų našiau dirbti, reikia atkreipti dėmesį į tam tikrus specifinius momentus. Pirma, turi būti tinkamas muzikos garsumas. Dėl silpno dirginimo nesusidaro refleksiniai ryšiai, o per stiprus garsas savo ruožtu sukelia nereikalingus refleksus ir kliudo susiformuoti pastoviems skatinimo židiniams. Antra, tam, kad muzika neblaškytų, funkcinėje programoje neturi būti monumentalių klasikinių kūrinių bei vokalinės muzikos. Lieka nesudėtingos instrumentinės pjesės. Bet ir tuo funkcinio muzikos naudojimo ribojamai nesibaigia. Pasirodo, kad muzika, kuri nepatinka dirbantiesiems, gamybos rodiklius gali netgi mažinti. Taigi, kad nebūtų gamybos nuostolių (tada muzikos transliavimas netenka prasmės), reikia derinti ją prie dirbančiųjų muzikinio skonio, kuris darosi vis skirtingesnis. Muzikos transliavimas darbo metu, poilsiaujant ar terapiniais tikslais turi atitikti klausytojo individualybę bei estetinį sąmonės lygį. Mat žmogus niekada nelinkęs iki galo pasiduoti jo asmenybės niveliavimui. Be to, ne visi žmonės vienodai reaguoja į muzikos foną, net ir turėdami panašų muzikinį išsilavinimą. Teko pastebėti, kad kai kuriems kompozitoriams skaitant korektūrą ar perrašinėjant natas muzikos fonas netrukdo, netgi patinka, o kiti, skambant nors ir tyliausiai muzikai, nervinasi, negali susikaupti.

Tokie yra muzikos klausymosi ir suvokimo netolygumai. Atskiro aptarimo verti televizijos laidų, kino filmų, meninės gimnastikos, choreografijos, dramos spektaklių, apeigų, švenčių ir kitokios muzikos palydimasis vaidmuo ir jos suvokimo ypatumai, šiandien daugumai žmonių atsiranda poreikis bent retsykiais pasiklausyti rimtosios (klasikinės ir šiuolaikinės) muzikos, apmąstant profesinius dalykus. Dailininkai skambant tokiai muzikai kartais lengviau randa tinkamą ritminį, spalvinį sprendimą, aktoriai – naują vaidmens traktuotę, filosofai gali pasitikslinti, pavyzdžiui, formos ir turinio bei kt. kategorijų sampratą. Rimtoji muzika padeda žmogui susikaupta nuteikia jį kūrybiškai. Jau Renesanso muzikos estetikai teigė, jog muzika naudinga ne vien tuo, kad jos dėka dorai leidžiamas laisvalaikis, bet ir tuo, kad skatina imtis vertingesnių darbų.

Filos. m. k. Vaidas Matonis

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 1

Susijusių įrašų nėra.