Nuoseklusis vertimas suklestėjo tarp dviejų pasaulinių karų, kai daugiašalė diplomatija perėjo prie dviejų darbo kalbų – anglų ir prancūzų, ypač Tautų Lygoje. Susikūrus SNO su penkiomis oficialiomis kalbomis, paaiškėjo, kad nuoseklusis vertimas yra nepatogus. Juk oratoriui pasakius kalbą ar jos dalį, vertėjams ją reikėdavo paeiliui pakartoti kitomis keturiomis kalbomis, šitaip atsirado sinchroninio vertimo reikmė. O tuo laiku jam organizuoti jau buvo ir tinkamos aparatūros, ir šiam darbui pasirengusių žmonių.

Tiesa, amerikiečių IBM firma radijo inžinieriaus Haroldo Finlio vardu sinchroninio vertimo būdą buvo užpatentavusi jau 1926 m. Pirmą kartą juo naudotasi 1928 m. Tarybų Sąjungoje – Kominterno VI kongreso metu. Tų metų viename žurnalo „Krasnaja niva“ numerių išspausdintoje fotografijoje galima pamatyti priešais tribūną sėdinčius vertėjus: jiems ant kaklo kabo gremėzdiški radijo įrenginiai su mikrofonais. Ausinių vertėjai neturėjo, tiesiai klausėsi kalbančiųjų tribūnoje. 1933 m. Kominterno Vykdomojo komiteto XIII plenume pirmą kartą buvo specialiai vertėjams įrengtos kabinos. Sinchroniškai buvo verčiama Leningrade vykusiame XV tarptautiniame fiziologų kongrese. Iki Antrojo pasaulinio karo sinchroninis vertimas epizodiškai praktikuotas Šveicarijoje, Olandijoje, dvikalbiame Belgijos parlamente. Tačiau profesionalia vertėjų veiklos rūšimi jis tapo tik pokario laikotarpiu.

Niurnbergo procese dalyvavo dvi vertėjų grupės – tarybinė ir sąjungininkų (pastarąją sudarė daugiausia amerikiečiai). Sinchroninio vertimo tarnybai vadovavo JAV armijos pulkininkas, buvęs IBM firmos darbuotojas L. Dostertas. 1946 m. jis surengė sinchroninio vertimo demonstravimą SNO. Jau kitais metais SNO sekretoriatas įsigijo pirmąjį portatyvinį sinchroninio vertimo įrenginį. Dar ilgokai SNO sekretoriate vyko kova tarp nuosekliojo ir sinchroninio vertimo šalininkų. Nepaisant kai kurių nuosekliojo vertimo privalumų, čia įsigalėjo sinchroninis vertimas. Po 1951 m. nuoseklusis vertimas išsilaikė greta tik Saugumo taryboje, o nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios ir iš čia jis buvo išstumtas. Nuoseklusis Vertimas ir likęs tarnauti dvišaliams diplomatiniams santykiams, sinchroninis vertimas įsigalėjo daugiašalių diplomatinių santykių sferoje.

Mūsų šalyje sinchroninis vertimas taip pat turi ryškesnių vystymosi gairių. Sinchroninio vertimo tarnyba veikė Tarptautiniame ekonominiame pasitarime Maskvoje. 1952 m. čia dirbo apie 50 vertėjų sinchronininkų, kurie vertė į rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kinų kalbas. Daugelis dabartinių patyrusių tarybinių sinchronininkų išmėgino savo jėgas Maskvos jaunimo ir studentų festivalyje 1957 m. TSKP XXI suvažiavime sinchroniškai buvo verčiama net į 30 pasaulio kalbų. Nuo 1961 m. tarybiniai vertėjai pradėjo aptarnauti rusų kalbos kabiną SNO, Niujorko ir Ženevos konferencijų salėse.

Lietuvoje vykstančiuose tarptautiniuose renginiuose kol kas daugiausia verčiamasi nuosekliuoju vertimu. Sinchroninio vertimo pradžia pas mus galima laikyti epizodiškus vertimus iš lietuvių į rusų kalbą. Bene pirmoji mūsų respublikoje organizuota daugiakalbė sinchroninio vertimo grupė, kurią sudarė Vilniaus universiteto rusų ir užsienio kalbų katedrų dėstytojai, dirbo universiteto 400 metų jubiliejaus iškilmingo posėdžio metu naujuosiuose Operos ir baleto teatro rūmuose. Oratorių kalbos čia buvo sinchroniškai verčiamos į. rusų, anglų, vokiečių ir lietuvių kalbas. Maskvos vertėjai sinchronininkai darbavosi neseniai Vilniuje įvykusiame tradiciniame TSRS ir JAV rašytojų susitikime.

Šiuo metu pasaulyje kasmet vyksta iki keturių tūkstančių tarptautinių susitikimų, konferencijų, kongresų. Juos aptarnauja daugiau kaip du tūkstančiai sinchroninio vertimo specialistų, sugebančių dirbti įvairiomis kalbų kombinacijomis. Apie 900 iš jų priklauso Tarptautinei konferencijų vertėjų asociacijai, vienijančiai Vakarų Europos šalyse, JAV ir Kanadoje pagal kontraktus dirbančius vertėjus sinchronininkus.

Susikūrė sinchroninio vertimo specialistus ugdančios mokyklos. Nuo 1948 m. jie rengiami Ženevos vertėjų mokykloje. Nuo 1962 m. kasmet po 5-7 vertėjus sinchronininkus išleidžia SNO vertėjų kursai prie Maskvos M. Torezo pedagoginio užsienio kalbų instituto. Iš kitų žymesnių užsienio mokyklų galima paminėti Vašingtono (Džordžtauno universitetas), Heidelbergo, Leipcigo ir Paryžiaus.

Augant tarptautinių renginių skaičiui, vis daugiau reikia ir sinchroninio vertimo specialistų. Sinchroninis vertimas tampa plačiai pripažinta vertėjo profesija.

DU SINCHRONINIO VERTIMO ORGANIZAVIMO BŪDAI

Kas yra sinchroninis vertimas?

Vertėjai sinchronininkai dirba specialiose kabinose. Per ausines klausydamiesi oratoriaus, kalbančio viena kalba, tuojau pat jo nenutraukdami pakartoja jo žodžius kita (t. y. vertimo) kalba. Kabinų būna tiek, kiek konferencijos darbe vartojama kalbų, čia vertėjas tarsi tampa svarbiausia sudėtingo sinchroninio vertimo įrenginio dalimi. Tą įrenginį sudaro mikrofonai tribūnoje ar ant konferencijos dalyvių stalų, laidai, kuriais jie sujungiami su valdymo pultu, o šis su ausinėmis vertėjų kabinose, vertėjų mikrofonai, turintys ryšį su valdymo pultu, o iš čia ir su konferencijos dalyvių vietomis, kur po ranka yra ausinės ir kanalų selektorius. Užsidėjęs ausines ir suradęs selektoriuje sau tinkamos kalbos kanalą, kiekvienas konferencijos dalyvis gali tuojau pat sužinoti, ką sako oratorius. Pastaruoju metu sinchroniniam vertimui vis plačiau naudojamas radijo ultratrumpųjų bangų diapazonas: gavę nedidelį radijo aparatuką su miniatiūrine ausine, konferencijos dalyviai gali klausytis oratorių net išėję iš salės.

Šiuo metu daugiausia yra praktikuojamos dvi sinchroninio vertimo organizavimo schemos. Pirmoji – tiesioginis vertimas – yra naudojama SNO ir kitose tarptautinėse organizacijose užsienyje. Pagal šią schemą vertėjų kabinų yra tiek, kiek konferencijoje vartojama kalbų. Pavyzdžiui, SNO vartojamos penkios oficialios kalbos, tai ir posėdžių salėse reikia penkių – anglų, prancūzų, rusų, ispanų ir kinų kalbų – kabinų. Kiekvienoje iš jų dirba grupė vertėjų, kurie sinchroniškai verčia iš kitų keturių kalbų, paprastai į savo gimtąją kalbą. Kiekvienoje kabinoje dažniausiai dirba du vertėjai. Abu drauge jie turi mokėti iš keturių kalbų versti į gimtąją kalbą. Pavyzdžiui, vienas rusų kalbos kabinos vertėjas moka anglų, prancūzų ir ispanų kalbas, o kitas gali versti iš anglų ir kinų kalbų. Vertėjai ilsisi tik tuomet, kai oratorius kalba jų gimtąja kalba.

Antrasis sinchroninio vertimo organizavimo būdas: viena iš konferencijoje vartojamų kalbų laikoma pagrindine ir vienas iš vertėjų vedančiuoju. Taip dirbama daugiausia Tarybų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse. Mūsų šalyje vykstančiose tarptautinėse konferencijose pagrindine kalba paprastai pasirenkama rusų kalba. Kabinų reikia viena mažiau, negu konferencijoje vartojama kalbų. Kai oratorius kalba rusiškai, jo kalba verčiama tiesiogiai į kabinai skirtą kalbą, t. y. dirbama anksčiau aprašytu būdu. Kai oratorius kalba ne rusiškai, jo kalba tiesiogiai verčiama į rusų (t. y. pagrindinę) kalbą, o į kitas kalbas verčiama netiesiogiai (t. y. iš rusų kalbos). Vedančiuoju vienu ar kitu metu gali atsidurti bet kuris vertėjas, tad kiekvienas turi mokėti versti pakaitomis tai iš užsienio kalbos į rusų kalbą, tai atvirkščiai – iš rusų kalbos į užsienio kalbą. Mūsų šalyje vertėjui sinchronininkui (be rusų kalbos) pakanka mokėti vieną užsienio kalbą, kad galėtų versti iš jos ir į ją. Kitaip tariant, vertėjas dirba reversine kalbų kombinacija. SNO sinchronininkai privalo gebėti versti tik į gimtąją kalbą, bet iš dviejų ar daugiau užsienio kalbų, t. y. dirbti konvergentinėmis kombinacijomis.

Antrasis būdas gali būti dviejų pakopų (jei oratorius kalba ne pagrindine kalba), todėl turi rimtų trūkumų. Pirmiausia sumažėja tikslumas ir perteikiamos informacijos apimtis. Nuostolingiausia paprastai yra pirmoji vertimo pakopa. Nors tie informacijos nuostoliai palyginti nereikšmingi (daugiausia perteklinės informacijos sąskaita), tačiau, nustojęs papildomos informacijos, tekstas tampa sunkiau suvokiamas. Antra, naudojant tiesioginį vertimą kiekvienas kanalas veikia autonomiškai, o čia vertimas daugeliu atžvilgių priklauso nuo vedančiojo vertėjo. Kiekvienas netikslumas, nedidelis nukrypimas nuo originalo dubliuojamas visais kanalais. Trečia, dviejų pakopų vertimo schema varžo vedantįjį. Net ir labai patyręs sinchronininkas paprastai dirba bangos ritmu, t. y. kalba išnaudodamas pauzes oratoriaus kalboje. Tai šiek tiek lengvina jam iš klausos suvokti tekstą viena kalba ir tuojau jį perteikti kita kalba, tačiau, dirbdamas vedančiuoju, jis turi paisyti kitų vertėjų interesų, laikytis lygaus kalbėjimo tempo. Be to, nelengva sinchronininkui ir persijungti iš vienos vertimo rūšies į kitą (pavyzdžiui, kurį laiką vertus iš rusų kalbos į anglų kalbą, imti versti iš anglų į rusų kalbą). Net ir patyrę vertėjai čia dirba įsitempę, suvaržyti. Ketvirta, pasitaiko ir techniškų sunkumų, ypač kai reikia greitai perjungti valdymo pulte kanalus (pavyzdžiui, kai oratoriui nelauktai replikuojama iš salės kitomis kalbomis).

SNO sistemoje verčiant iš dviejų ar daugiau kalbų į vieną – gimtąją kalbą verčiama tiksliau ir geriau, ypač stilistiškai. Tačiau mūsų dienomis, kai sparčiai plečiasi tarptautiniai santykiai ir į pasaulinę areną išeina vis naujos, retesnės kalbos, šio būdo tenka atsisakyti. Norvegijoje, pavyzdžiui, sunku surasti vertėją, kuris galėtų sinchroniškai versti iš hindi į arabų kalbą. Todėl tiesioginio vertimo būdas paprastai naudojamas tik tuomet, kai konferencijoje kalbama ne daugiau kaip 5 kalbomis.

AR GALI SINCHRONINIS VERTIMAS BŪTI SINCHRONIŠKAS?

Lyginant su vertėju, verčiančiu raštu, sinchronininko darbas daug sunkesnis. Jis neturi kada pasinaudoti papildoma informacija iš žodynų, žinynų, enciklopedijų ar anksčiau verstų tekstų. Tegali pasikliauti tik sukauptu patyrimu, įgūdžiais, žiniomis.

Be abejo, sinchronininkas paprastai truputį atsilieka nuo oratoriaus. Tą patvirtina ir specialūs tyrimai. Pavyzdžiui, patyrę anglų-prancūzų kalbų vertėjai atsilieka nuo oratoriaus 2-3 sekundėmis. Tai labai menkas laiko tarpas ir juo argumentuojant negalima atimti iš šios vertimo rūšies teisės vadintis sinchroniniu.

Kaip pasiekiamas toks „sinchroniškumas“? Dažniausiai trumpinant vertimo tekstą ir greičiau už oratorių jį ištariant. Daugelis tyrinėtojų taip pat pabrėžia, kad sinchronininkas stengiasi maksimaliai išnaudoti oratoriaus kalboje pasitaikančias pauzes. Tačiau ar gali sinchronininkas apskritai tuo pačiu metu klausytis (ir, žinoma, suvokti), ką kalba oratorius, ir pats kalbėti kita kalba?

Šiuolaikinė psichologija teigia, kad žmogaus dėmesio kanalai gali būti ne tik perjungiami, bet ir nevienodai apkraunami. Vadinasi, susitelkdamas prie vienos kalbinės veiklos, vertėjas nebūtinai turi visiškai išsijungti iš kitos kalbinės veiklos.

Kad sinchronininkas gali suprasti oratoriaus kalbą tuo pačiu metu, kai pats kalba, patvirtina ir atliktų tyrinėjimų rezultatai. Išanalizavus sinchroniškai padarytus oratoriaus ir vertėjo sinchronininko kalbos įrašus, nustatyta, kad pastarasis didelę oratoriaus kalbos dalį (vidutiniškai 60-70%) girdi ir suvokia savo paties šnekos fone.

Taigi, turint omenyje, kad vertimas yra procesas ir kad jo rezultatas gali atsirasti tik po to, kai suvokiamas originalas, sinchroninio vertimo sinchroniškumas yra santykinis. Kita vertus, negalima paneigti to fakto, kad didesnę pusę laiko sinchroninis vertėjas tuo pačiu metu klauso oratoriaus kalbos ir pats kalba. Todėl šiuo atžvilgiu jo veiklos sinchroniškumas yra absoliutus.

Doc. Lioginas Pažūsis

„Mokslas ir gyvenimas“

1986, Nr. 2

Susijusių įrašų nėra.

„Mokslas ir technika“

1988, Nr. 2

Susiję įrašai:

1. Juostinis magnetofonas „ELFA-201-2“
2. Magnetofonas „Vilma-102“

Tolydžio tobulinama ir tikslioji specialios paskirties magnetinio įrašymo aparatūra, leidžianti vienu metu sinchroniškai į vieną juostą įrašyti iki 50 ir daugiau analoginės arba skaitmeninės informacijos takelių.

 Garso įrašymo magnetofonai

 Istoriniu požiūriu – tai patys pirmieji magnetinio įrašymo aparatai. Jie pagal gamybos mastą pasaulyje tebepirmauja. Iki 1970 m. daugiau buvo gaminama ritininių magnetofonų su atviromis kasetėmis. Tačiau netrukus juos pradėjo išstumti kasetiniai magnetofonai su uždaromis kasetėmis, kadangi patikimiau eksploatuojami, mažesni ir lengvesni. Ir jau 1977 m. tarp pasaulyje pagamintų magnetofonų ritininiai aparatai sudarė 5%, o 1982 m. – tik 2%. Ritininiai stacionariniai magnetofonai išliko radijo ir televizijos studijose, nes jų techniniai parametrai vis dar geresni. Studijiniuose magnetofonuose naudojamos ritės su magnetine juosta, kurios standartinis plotis 6,25 mm. Magnetinės juostos linijinis judėjimo greitis 19,05, 38,1 arba 76,2 cm/s (jis priklauso nuo juostos kokybės: kuo prastesnė juosta, tuo didesnis turi būti jos linijinis greitis). Pastaruoju metu bandoma ir studijiniuose magnetofonuose naudoti kasetes. Trys didelės Japonijos firmos – „Sony“, „Matsushita“ ir TEAC – bendradarbiaudamos pagamino kasetę „Elcaset“, kurios gabaritai 152X106X18 mm, juostos plotis 6,25 mm. Užrašomų ir atgaminamų signalų dažnių diapazonas 20-25 000 Hz (juostose su geležies oksido magnetiniu sluoksniu), esant linijiniam juostos greičiui 9,5 cm/s. įrašo kokybė ne blogesnė kaip aparatų, kuriuose juosta traukiama 38,1 cm/s linijiniu greičiu. „Sony“ firmos kasetinis studijinis magnetofonas EL-7 įrašo tokį pat dažnių diapazoną, esant labai mažam detonacijos koeficientui (mažiau kaip 0,04%). Ir buitinių kasetinių magnetofonų kokybiniai rodikliai kasmet gerėja. Monofoninius vis dažniau pakeičia stereofoniniai ir kvadrofoniniai aparatai, priartinantys klausytoją prie natūralių pasaulio garsų.

Užrašomų garsų dinaminiam diapazonui išplėsti šiuolaikiniuose magnetofonuose įmontuojami juostelės ir aparatūros triukšmo slopinimo kaskadai bei sistemos – Dolbio, DNR ir pan. Japonijos firma JVC kasetiniuose garso magnetofonuose naudoja triukšmų slopinimo sistemą „Super ANRS“. Ji leidžia gauti ypač aukštą (iki 60 dB) signalo ir triukšmo santykinį lygį.

1979 m. VFR firmos „Telefunken“ specialistai pasiūlė naują plačiame dažnių diapazone veikiančią triukšmo slopinimo sistemą. Jos triukšmo slopinimo koeficientas 10—12 dB aukštesnis negu Dolbio ir efektyvus visame girdimų dažnių diapazone. Dolbio sistemos triukšmo slopinimo efektas išryškėja tik aukštesniame kaip 300 Hz dažnyje.

Tolesnė kasetinių magnetofonų tobulinimo kryptis – mažinti jų gabaritus, masę ir linijinį juostos greitį. Jau dabar, naudojant juosteles, padengtas geležies grūdeliais (0,25X0,025μm), galima išplėsti magnetofono dažnių diapazoną iki 14-16 kHz, kai juostelės linijinis greitis 2,4 cm/s. Įstačius feritines monolitines galvutes, juostelės greitis sumažinamas iki 1,2 cm/s, o atgaminamų signalų dažnių diapazonas nesusiaurėja. Taip smarkiai sumažinus greitį, susidaro sąlygos gaminti mažesnius ir lengvesnius pačius aparatus bei kasetes. Ateityje numatoma vietoj dabartinių minikasečių (100X64X12 mm) naudoti mikrokasetes (56X34X8 mm). Pirmąjį kišeninį magnetofoną TPS-12 su mikrokasete (masė 390 g) 1979 m. pagamino Japonijos firma „Sony“. Jo dažnių diapazonas 40-12 000 Hz, esant juostelės greičiui 2,4 cm/s. Dar aukštesnius kokybės rodiklius turi stereofoninis mikrokasefinis magnetofonas RD-MX1. Jo dažnių diapazonas 40-18 000 Hz, detonacijos koeficientas 0,05%, signalo ir triukšmo santykinis lygis 55 dB, kai juostelės linijinis greitis 2,4 cm/s.

Japonijos firmos „Pioneer“ kasetinis magnetofonas

Šiuolaikinei magnetinio įrašymo aparatūrai būdinga, kad kokybės rodikliams gerinti ir valdymui palengvinti naudojami mikroprocesoriai ir mikrokompiuteriai. Pavyzdžiui, visuose Japonijos firmų aukštesnės klasės magnetofonuose juostelės judėjimo greitį, optimalų pamagnetinimo srovės dydį, atsižvelgiant į juostelės tipą, automatiškai kontroliuoja mikroprocesoriaus blokelis, įmontuotas pačiame aparate. Mikroprocesorius taip pat kontroliuoja įrašymo parametrus. Kokiam nors parametrui nukrypus nuo standartinės normos, mikroprocesorius automatiškai jį pakoreguoja arba signalizuoja skaitmenine informacija apie gedimą atitinkamame aparato modulyje. Tokius magnetofonus aptarnauti ir valdyti itin lengva, o svarbiausia – įrašomos informacijos iškraipymai sumažėja keliasdešimt kartų, palyginti su aparatais, kuriuose įrašymo signalų parametrai automatiškai nekontroliuojami.

Tarybų Sąjungoje nuo 1971 iki 1981 m. buitinės magnetinio įrašymo aparatūros gamybos apimtis padidėjo daugiau kaip du kartus. Apie 80 % dabar gaminamų magnetofonų – kasetiniai. Šiuo metu mūsų šalyje itin plečiama stereofoninių magnetofonų ir priedėlių gamyba.

Dabartinius buitinius magnetofonus ir magnetolas galima suskirstyti į dvi grupes: stacionarinius ir nešiojamus. Jie gali būti nulinės, pirmos, antros ir trečios sudėtingumo grupės. Ketvirtos grupės modelių gaminama vos 2-3 % bendro skaičiaus, o ateityje jų gamybą numatoma visai nutraukti. Beveik visuose nulinės grupės (pačiuose geriausiuose) aparatuose – „Elektronika TAI-003“, „Rostov-001 stereo“, „Kometa-001“, „Majak-001 stereo“ „Elfa-001 stereo“ – galima optimizuoti įrašymo režimą kiekvienam iš trijų pagrindinių juostelių tipų: geležies oksido, chromo dioksido, ferochromo. Visi aukštesniųjų grupių buitiniai ritminiai magnetofonai gali suktis dviem standartiniais greičiais: 19,05 ir 9,53 cm/s.

Pagal valstybinius standartus normuojama daugelis šių aparatų parametrų: leistinas amplitudinių iškraipymų lygis atitinkamoje dažnių juostoje, juostos traukimo greičio netolygumas, harmonikų koeficientas atgaminamame signale, santykinis triukšmo lygis įrašymo-atgaminimo trakte. Tačiau iki šiol nenormuojamas fazinių iškraipymų lygis (grupinio vėlinimo trukmės netolygumai visame garso dažnių diapazone), o jis turi nemažos įtakos informacijos įrašymo ir atgaminimo patikimumui. Ateityje, žinoma, ir šis svarbus parametras bus įtrauktas į valstybinius standartus.

Tarybinis ritininis „Jupiter“ markės magnetofonas

Kai kurių nulinės grupės aparatų, pavyzdžiui, „Elektronika TAI-003“, valdymas automatizuotas per ultragarsinį pultą. Aparatas turi ir mikroprocesorinės technikos elementų. Šio magnetofono parametrai itin aukšti: dažnių diapazonas 31-22 000 Hz, juostelės traukimo greičio netolygumas 0,08 %, santykinis triukšmo lygis įrašymo-atgaminimo trakte 58 dB. Aparatas turi efektyvią triukšmo slopinimo sistemą, leidžiančią išplėsti atgaminamų signalų dinaminį diapazoną. Panašius parametrus turi ir kiti nulinės grupės magnetofonai – „Elfa-001 stereo“, „Kometa-001 stereo“ ir pan.

Pastaruoju metu pradėtas serijomis gaminti nulinės grupės stacionarinis kasetinis magnetofonas-priedėlis „Majak-010 stereo“. Jame pritaikyta daug modernios elektronikos naujovių: stabilizuojamas juostelės judėjimo greitis, aparatas gali būti valdomas per atstumą infraraudonaisiais spinduliais, panaudojant kišeninį pultą; įrašo režimas optimizuojamas kiekvienam juostelės tipui; įrengtas automatinis įrašymo režimo kontroleris, kompanderinė triukšmų slopinimo sistema, liuminescencinis juostos metražo skaitiklis, įmontuotas programuojamas laikrodis leidžia automatiškai įjungti ir išjungti magnetofoną iš anksto numatytos programos užrašymui. Naudojamos standartinės kasetės MK-60, MK-90, MK-120. Techninės sąlygos reglamentuoja aukštus elektrinius magnetofono duomenis: įrašomų ir atgaminamų dažnių diapazonas 31-18 000 Hz, juostelės judėjimo greičio netolygumas 0,15 %, santykinis triukšmo lygis įrašymo-atgaminimo trakte – 80 dB, harmonikų koeficientas mažesnis kaip 1,5 %.

Lietuvoje gaminami visiems gerai žinomi ritininiai magnetofonai-priedėliai „Elfa 201-2 stereo“, „Elfa 201-3 stereo“, kasetiniai magnetofonai-priedėliai „Vilma-102 stereo“, „Vilma-204 stereo“. Susivienijimo „Elfa“ gaminami ritininiai magnetofonai turi atgaminti labai plačią dažnių juostą – 40-20 000 Hz (žodžiu, viršutinė riba prilygsta net labiausiai muzikiniu atžvilgiu išprususio klausytojo girdimumo ribai). Neblogi ir kiti „Elfos“ ritininių magnetofonų parametrai: juostelės traukimo greičio nestabilumas 0,12-0,15 %, santykinis viso trakto triukšmo lygis 58-60 dB, harmonikų koeficientas 1-3 %.

Jau pradedama ir serijinė nulinės grupės ritininių magnetofonų „Elfa-001 stereo“ gamyba. Šio modelio dažnių juosta praplėsta iki 24 kHz, o juostelės judėjimo greičio nestabilumas sumažintas iki 0,08 %. Elektroniniu būdu valdomas trijų variklių mechanizmas, belaidis distancinis valdymas, reversinė juostelės traukimo sistema suteikia vartotojui daug patogumų.

Nulinės, pirmos ir antros sudėtingumo grupės magnetofonai toliau bus tobulinami, dar išplečiant dažnių diapazoną (25-25 000 Hz), sumažinant harmonikų koeficientą iki 1 % ir žemiau. Juostos traukimo greičio netolygumą tikimasi sumažinti iki 0,05 %, o viso įrašymo-atgaminimo kanalo triukšmo lygį – iki 70-80 dB. Numatoma plačiai naudoti mikroprocesorinę techniką. Ji parinks automatinį optimalaus įrašymo ir atgaminimo režimą, atsižvelgiant į naudojamos juostelės tipą, nuolat kontroliuos įrašymo kokybę, automatiškai stabilizuos ir programuos juostelės traukimo greitį.

 Iš tarybinių kasetinių magnetolų pažymėtinos nulinės grupės „Beresfe-002 stereo“, pirmos grupės – ,,Kazachstan-101 stereo“, „Sokol-109“.

Videomagnetofonai

 Magnetinis vaizdo įrašymas paplito tik pastarąjį dešimtmetį. Antai šiuolaikinė televizija jau neįsivaizduojama be vaizdo įrašymo magnetinėje juostoje. Visame pasaulyje sparčiai didinama buitinių videomagnetofonų gamyba. Pirmieji vaizdo įrašai į magnetinę juostą atlikti maždaug prieš 25 metus. 1956 m. buvo paruoštas pirmasis videoįrašų standartas, kuris su labai nežymiais pakeitimais naudojamas ir šiandien daugelyje pasaulio telestudijų.

1970 m. trys Japonijos firmos – „Sony“, „Matsushita“ ir JVC – pasiūlė naują videomagnetinio įrašymo sistemą, kuriai naudojama 19 mm pločio juosta videokasetėje trijų valandų trukmės programai (iki tol buvo naudojama 50,8 mm pločio juosta):. Tai U formato sistema. Ji paplito ir pritaikoma portatyviniuose žurnalistų ir buitiniuose videomagnetofonuose. U formato portatyviniai magnetofonai kartu su miniatiūrinėmis videokameromis pakeičia įprastines siaurajuostes (8 ir 16 mm) reportažines bei mėgėjiškas kino kameras ir gaunama daug geresnė vaizdo kokybė. U formato juostą ateityje numatoma siaurinti iki 12,7 mm. Tai leis dar labiau sumažinti videoaparatūros gabaritus ir svorį.

Firma „Sony“ jau pagamino pirmąsias žurnalistines videokameras „Betacom BW-1“, kuriose naudojamos kompaktiškos videokasetės L-500. Kol kas jų įrašo trukmė tik 20 min. Tačiau tai lengviausia pasaulyje reportažinė videokamera; su maitinimo šaltiniais ir videomagnetofonu sveria tik 6,8 kg.

Šiuo metu pasaulyje jau serijomis gaminami kasetiniai videomagnetofonai, galintys įrašyti juodai baltą ir spalvotą vaizdą tiesiai iš televizoriaus arba iš portatyvinės telekameros. Čikagos buitinės elektronikos parodoje 1983 m. firma „Sony“ demonstravo videokamerą BMC-110, sukomplektuotą su videomagnetofonu, kuris į vieną videokasetę įrašo 3 val. trukmės programą.

Kapitalistiniame pasaulyje buitinių videomagnetofonų gamybos srityje pirmauja Japonija. Tarp juos gaminančių firmų vyksta intensyvi konkurencija: stengiamasi pagaminti videomagnetofonus, įrašančius ilgesnės trukmės programą į vieną kasetę, rodančius geresnį vaizdą. Visi dabar gaminami buitiniai videomagnetofonai spalvotą vaizdą gali įrašyti ir iš televizoriaus, ir iš natūros, naudojant portatyvines videokameras. Olandijos firma „Philips“ su VFR firma „Grundig“ sukūrė buitinį kasetinį magnetofoną „Video-2000“, kurio ypač aukšti techniniai parametrai: vienos videokasetės programos trukmė 8 val., juostos plotis 12,7 mm, įrašymo takelio plotis 22 μm. Kai toks tankus įrašas, videomagnetofono juostos traukimo mechanizmas turi būti itin preciziškas. Magnetinės galvutės plyšio supertiksliai padėčiai stabilizuoti panaudota beinercinė elektroninė sekos sistema. Dėl to magnetofonų „Video-2000“ savininkai gali keistis videokasetėmis. Tai neįmanoma turintiems kitų sistemų videomagnetofonus, nes juose nėra analogiškos stabilizavimo sistemos.

Norėdamos prailginti įrašomos į vieną videokasetę programos laiką ir sumažinti kasečių gabaritus, kai kurios užsienio firmos vėl grįžo prie anksčiau naudoto daugelio takelių įstrižinio įrašymo metodo. Japonų firma „Toshiba“ portatyviniame videomagnetofone naudoja specialią kasetę, kurioje telpa tik 100 metrų 12,7 mm pločio magnetinės juostelės, o programos trukmė 222 įstrižuose takeliuose – 62 min. Magnetinė galvutė kas 16,7 s. paslenka vienu žingsniu (50 μm) vertikaliai žemyn (slinkio trukmė 20 ms, takelio plotis 40 μm). Garsinė programa užrašoma ta pačia galvute, naudojant dažninės moduliacijos principą.

VFR firmos BASF videokasetėje, kurios gabaritai 114X106X17 mm, telpa 600 m 8 mm pločio ir 8,5 μm storio magnetinės juostos. Įrašytos spalvotos programos trukmė – 3 val. Įrašas išdėstomas 72 išilginiuose takeliuose, kas 2,5 min. galvutė perslenka į naują takelį.

Pastaruoju metu dalis užsienio firmų buitiniuose videomagnetofonuose pradeda naudoti standartinę (6,25 mm pločio) juostelę.

Tarybinius videomagnetofonus galima suskirstyti į dvi grupes – ritininius ir kasetinius. Pirmieji buvo nespalvoti ritminiai videomagnetofonai „Elektronika-501“, „Elektronika-502“, „Elektronika-506“, „Elektronika-L-1-08“. Spalvoto vaizdo naujausias ritininis modelis „Elekfronika-591 video“ skirtas įrašyti programai iš spalvoto arba juodai balto televizoriaus ir nešiojamos videokameros, naudojant chromo dioksido 12,7 mm pločio magnetinę juostą. Įrašo trukmė vienoje juostoje – 110 min.

Prieš porą metų pradėti gaminti ir kasetiniai videomagnetofonai „Saturn-505“, „Elektronika-505 video“, „Orbita-501 video“, „Spektr-203“. Juose naudojamos standartinės videokasetės VK-30, VK-45, VK-60 (programos trukmė atitinkamai 30, 45 ir 60 min.).

Ateityje numatoma didinti vaizdinės informacijos įrašymo tankį juostoje, siekiant 150 m ilgio ir 12,7 mm pločio magnetinėje juostoje įrašyti 2 val. trukmės spalvotą programą. Taip pat numatoma mažinti kasetinių videomagnetofonų masę ir dydį, sukurti portatyvines masinio naudojimo spalvoto vaizdo videokameras.

Algimantas Balčiūnaitis

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1986, Nr. 1

Susiję įrašai:

1. ESM kovoje su nusikaltimais (1986)

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1986, Nr. 1

Susiję įrašai:

1. Magnetofonas „Vilma-102“
2. Juostinis magnetofonas „ELFA-201-2“
3. Fotoblykstė „Saulutė-2“ (1986)

1985 metais pristatomas „ELFA-201-2“ stereo.

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1985, Nr. 1

Susiję įrašai:

1. Magnetofonas „Vilma-102“
2. Magnetofonas „Vilma 312“ (1986)
3. Elektrofonas „Vega 109 Stereo“ (1988)

„Magnetofonas išrankiam mėgėjui” – skelbia žurnalo „Mokslas ir Technika” viršelio reklama. Čia pat pateikiami ir šio gaminio parametrai.

Ir iš tikro, tai buvo vienas geriausių tokio tipo įrenginių tuo metu.

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1984, Nr. 12

Susiję įrašai:

1. Juostinis magnetofonas „ELFA-201-2“
2. Magnetofonas „Vilma 312“ (1986)