Sėkmingiausiai mikrofilmavimas taikomas reprografijoje (tai būdų ir priemonių visuma kopijai gauti, nenaudojant surenkamų spausdinimo formų), taip pat skaičiavimo technikoje, registruojant išvedamus iš ESM duomenis. Abiem atvejais, gaminant pirmos kartos mikrofilmą (pirmos kartos mikrofilmas gaunamas fotografuojant originalą), pirmenybė teikiama fotografinėms sidabro halogenido juostoms. Antros kartos (1-os kartos mikrofilmo kopija) ir sekančių kartų mikrofilmams gauti plačiai naudojamos besidabrės juostos. Tai žinomos diazo ir vezikuliarinės fotojuostos, turinčios polimerinį sluoksnį, kuriame disperguotos šviesai jautrios diazonio druskos. Šios fotojuostos pigios ir gana paprastai apdorojamos. Diazonio druska, veikiama šviesos, kurios bangos ilgis 350-430 nm, skyla (fotolizė) ir išskiria laisvą azotą. Diazo fotojuostose vaizdas ryškinamas amoniako garais. Neeksponuota diazonio druska šarminėje aplinkoje reaguoja su aromatiniais aminais arba fenolu ir sudaro ryškiai nuspalvintą junginį, o eksponuota vieta lieka skaidri. Diazo fotojuostose vyksta fotografinis procesas pozityvas – pozityvas. Gautas vaizdas keičia šviesos intensyvumą. Nors diazografijos pagrindai buvo žinomi jau prieš 100 metų ir diazo popierius naudojamas gana plačiai, diazo fotojuostas imta gaminti tik mūsų amžiaus 6-7 dešimtmetyje, pradėjus vystyti mikrofilmavimą.

1957 m. JAV firma CALVAR pranešė apie vezikuliarinį procesą, kuriame taip pat naudojamos šviesai jautrios diazonio druskos. Šis procesas pagrįstas tuo, kad laisvas azotas, išsiskyręs diazonio druskų skilimo metu, sulaikomas polimerinėje matricoje. Vezikuliarinė fotojuosta sudaryta iš skaidraus polimerinio pagrindo ir ant jo užlieto plono (10 µm) polimerinio termoplastinio sluoksnio, kuriame molekuliniu lygiu tolygiai disperguoti (išsklaidyti) diazo junginiai. Eksponuota vezikuliarinė fotojuosta ryškinama 1-2 s kaitinant 100-120°C temperatūroje. Kaitinimo metu tose vietose, kurias veikė šviesa, azoto dujos plečiasi, sudarydamos mikroskopinius 1-2 µm burbuliukus-pūsleles (vezikules; lot. vesicula – pūslelė). Tos vezikulės ir išsklaido šviesą. Šiuo principu pagrįstas matomo vaizdo gavimas, kuris, skirtingai nuo vaizdo diazo juostoje, keičia krintančio šviesos srauto fazę (fazinė moduliacija). Vezikuliarinis procesas vyksta pagal schemą pozityvas-negatyvas.

Diazo ir vezikuliarinės fotojuostos praktiškai išsprendė mikrofilmų kopijavimo problemą. Deja, jos netinka 1-os kartos mikrofilmams gaminti, t. y. tiesiog fotografuoti. Pagrindinė priežastis – mažas fotojautrumas (maždaug dešimt ketvirtuoju kartų mažesnis negu sidabro halogenido juostos „Mikrat 300“), todėl originalo eksponavimo laiką reikėtų smarkiai padidinti, o kartu sumažėtų mikrofilmavimo našumas.

Klasikinis fotografinis procesas turi didelių trūkumų (ilgai trunka juostos ryškinimas ir fiksavimas, tenka naudoti skysčius, be to, reikia deficitinio sidabro ir kt.). Todėl paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo aktyviai tyrinėjami fotografiniai procesai medžiagose, kuriose nėra sidabro junginių ir kurios tinka mikrofilmams gaminti. Pirmąsyk praktiškai išbandytas elektrografinis procesas, naudojant skaidrią organinę fotopuslaidininkinę juostą. Žinomi du šio proceso tipai: elektrografinis, ryškinant skystais ryškalais ir fototermoplastinis, ryškinant šiluma.

Mikrofilmavimui gaminama skaidri keliasluoksnė fotojuosta: ant polietilenteroftalatinio pagrindo užgarinamas plonas metalinis sluoksnis, kuris savo ruožtu padengiamas didelės varžos puslaidininkio sluoksniu. Šiam sluoksniui gauti naudojami tokie organiniai puslaidininkiai, kaip poli-N-vinilkarbazolas, poli-N-epoksipropilkarbazolas, vario ftalacianinas, taip pat jų kompozicinės sistemos su neorganiniais puslaidininkiais. Vaizdas šiose juostose gaunamas, panaudojus vidinį fotoefektą puslaidininkyje. Tarybų Sąjungoje, JAV, Japonijoje ir kitose šalyse gaminami elektrofotografiniai aparatai, kurie mikrofilmuoja ant formatinės juostos, TSRS toks aparatas – AE 1524 – mažina originalo vaizdą 21 kartą, JAV firmos „A. B. Dick/Scott“ „System-200“ – 25 kartus. Gaminami ir tokie aparatai, kurie mikrofilmuoja, sumažinę originalo vaizdą 42 ir 48 kartus.

JAV firma „Bell and Howell“ pagamino aparatūros kompleksą „Microx System 2532“, kuris mikrofilmuoja ant fototermoplastinės formatinės juostos. Šiuo atveju mikrovaizdas ryškinamas šiluma (100° C). Termoplastinis sluoksnis tampa takus, ir jo paviršius, veikiamas elektrinių krūvių tarpusavio sąveikos jėgų, deformuojasi. Susiformavęs mikrovaizdas, panašiai kaip vezikuliarinėse juostose, vadinamas faziniu, nes paviršiaus reljefas keičia atkuriančios šviesos fazę. Toks fazinis mikrovaizdas kvazikontaktiniu kopijavimo metodu gali būti transformuotas į amplitudinį. Metodo esmė ta, kad reljefinį mikrovaizdą galime laikyti mikrolęšių rinkiniu. Šviečiant lygiagrečiu spindulių srautu, jo židinyje (paprastai 50-100 µm atstumu) formuojasi amplitudinis mikrovaizdas. Tokiu atstumu patalpinę šviesai jautrią medžiagą, pavyzdžiui, vezikuliarinę juostą, gausime kopiją – antros kartos mikrofilmą. Labai svarbu, kad aprašytu mikrofilmavimo būdu galima gaminti 1-os ir 2-os kartos mikrofilmus, nenaudojant vaizdą ryškinančių bei fiksuojančių medžiagų. Be to, fototermoplastinis procesas – reversyvus, t. y. užrašytą mikrovaizdą galima ištrinti ir toje pačioje vietoje gauti kitą. Tai išplečia mikrofilmavimo funkcines galimybes.

JAV firma „Xerox“ sukūrė naujo tipo elektrofotografinį mikrofilmavimą – ,,Xerox Dry Microfilm“ (XDM). Vaizdas mikrofilme gaunamas sausai, nenaudojant ryškalo. Šis procesas skiriasi nuo fototermoplastinio, nors taip pat naudojama termoplastinė matrica ir mikrovaizdas ryškinamas šiluma. Čia mikrovaizdas – amplitudinis. Filmas sudarytas iš metalizuoto pagrindo (pavyzdžiui, aliuminio), padengto termoplastiniu sluoksniu, kurio paviršiuje plonu ištisiniu sluoksniu išsidėsčiusios fotopuslaidininkinio (pavyzdžiui, seleno) 0,3-1 µm dydžio dalelės. Filmas įelektrinamas teigiamu krūviu ir eksponuojamas. Eksponuotose vietose paviršinį krūvį neutralizuoja elektronai, generuojami fotopuslaidininkio dalelėse, o pačios dalelės įgyja teigiamą krūvį. Kaitinant plėvelę 100°C temperatūroje, termoplastinis sluoksnis išsilydo, ir dalelės, veikiamos elektrinių sąveikos jėgų, migruoja į sluoksnio gilumą pagrindo kryptimi. Taigi ištisiniam dalelių sluoksniui suirus ir praskaidrėjus, susiformuoja amplitudinis pozityvinis mikrovaizdas.

Aprašytieji trijų rūšių elektrografiniai mikrofilmavimo nešikliai turi vieną bendrą ypatybę – tik įelektrinti jie tampa jautrūs šviesai.

Naujos medžiagos bei procesai stimuliavo ir klasikinio fotografinio kopijavimo pažangą, naudojant sidabro halogenidus. Devintajame dešimtmetyje pasirodė pranešimai apie naują fotografinį būdą. Japonijos firma „Canon“ sukūrė procesą ir fotojuostą „Silnowa“, kuri šiaip nėra jautri šviesai. Gaminant fotojuostą į emulsiją pridedama priedų, kurių dėka vyksta atvirkštinė reakcija – laisvas sidabras, atsirandantis apšvietus fotojuostą, vėl sudaro halogenidą. Tik pakaitinus fotojuostą iki 100°C, šie priedėliai suyra, ir grįžtamoji reakcija nebevyksta. Po eksponavimo fotojuosta ryškinama kaitinant 130° C temperatūroje.

Taigi mikrofilmavimo technikoje ryškios kelios svarbiausios tendencijos. Apdorojant fotomedžiagą, nuo lėtų cheminių reakcijų einama prie greitų fizinių procesų. Ryškinant ir fiksuojant vaizdą, nebereikia papildomų medžiagų. Ieškoma tokių fotomedžiagų, kurios įprastomis sąlygomis būtų nejautrios šviesai. Intensyviai kuriami reversyvūs fotografiniai procesai ir plėvelės.

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1988, Nr. 1

Susijusių įrašų nėra.

Ovalinė salė požeminėje Maltos šventykloje

…Scenoje, prieš skeptiškai tylinčią publiką pusračiu buvo pastatytos keturios arfos. Tačiau muzikantai nepasirodė. Tik koncertmeisteris nusilenkęs paskelbė, jog arfos… pagros pačios ir ne bet kaip, o kraštutinė kairioji skambės kaip fortepijonas, antroji – kaip violončelė, o abi dešiniosios – pakeis smuikus. Tučtuojau tatai įvyko: lyg nematomo burtininko liečiama, kairioji arfa suskambo fortepijono garsu, o likusios iš eilės taip, kaip buvo iš anksto pasakyta. Pademonstravusios savo sugebėjimą groti savitarnos būdu, arfos suskambėjo kartu ir atliko gana sudėtingą muzikos kūrinį.

Sumišę žiūrovai nežinojo, kam ploti už muziką – neplosi juk arfoms! Sumišimo valandėlė baigėsi, kai į sceną išėjo fizikas C. Vitstonas ir prisipažino sumanęs bei suorganizavęs arfų koncertą, norėdamas parodyti nuostabias akustikos ypatybes. Nevilkindamas laiko, jis atskleidė savaiminio grojimo paslaptį. Teatro rūsyje, tiesiai po scena, iš anksto buvo paslėpti fortepijonas, violončelė ir smuikai. Arfų rezonansiniai rėmai dailiais egliniais strypais buvo sujungti su instrumentais, kuriais, suprantama, grojo nebe nematomi vaiduokliai, o geri muzikantai. Instrumentų sukelti virpesiai kilo strypais ir žadino arfų rėmų ir stygų virpesius. Pradėjusios skambėti arfos iki tam tikro laipsnio kartojo žadinusiojo instrumento garsus. Todėl pirmoji iš kairės mėgdžiojo fortepijoną, antroji – violončelę, likusios – smuikus.

Šiuo sąmojingu triuku anglų fizikas C. Vitstonas vykusiai parodė savo amžiaus (devynioliktojo) žmonėms, koks paslaptingas mokslo žemynas yra akustika.

Juk net ir mūsų dienomis sklandžiai pakartotas arfų triukas suglumintų gerą dalį žiūrovų, pakaustytų fizikos žiniomis.

Keisti garso fenomenai patraukė žmonijos dėmesį jau senovėje. Antikos istorikai baisėjosi Sirakūzų tirono Dionisijaus klasta. Šis valdovas buvo įrengęs kalėjimą tikroje oloje, kurioje garsas sklido itin stebinančiai. Kai oloje kalbėdavosi ant akmeninių grindų stovintys žmonės, dėl netaisyklingos sienų formos pasklisdavo gausybė aidų. Vieni kitų žodžius sunkiai suprasdavo net patys pokalbio dalyviai. Jie buvo įsitikinę, kad nekuklus pasislėpęs klausytojas juo labiau nieko nepajėgs suprasti. Tuo tarpu buvo visiškai atvirkščiai. Olos gale, prie pat jos viršūnės, buvo siaura anga. Smalsuolis, tupėdamas prie angos, aiškiai girdėdavo net tyliausią šnibždesį, sklindantį iš olos ertmės. Dionisijus, iš vietinių piemenų sužinojęs apie tokią fenomenalią olą, uždarydavo joje kalinius ir, liepęs pastatyti namelį virš siaurosios angos, patirdavo kalinių mintis ir vėliau juos gąsdindavo savo žiniomis. Tai, suprantama, jam sekėsi, kol tirono pavaldiniai nesužinojo olos paslapties.

Ši ola yra gulinčios S raidės formos. Garso banga, pasak ją tyrusių specialistų, tarytum šliaužia išilgai lenktų lubų, atsikratydama aidų, ir susikoncentruoja ties mažąja viršutine anga. Bangos sklidimo mechanika oloje buvo ištirta tik mūsų amžiuje.

Senovės žmonės ypač anksti pastebėjo įdomų ir jiems naudingą garso atspindžio efektą elipsinės formos olose, tarpekliuose, kalnų aikštelėse. Stovintis viename elipsės židinyje žmogus aiškiai girdi net silpną garsą, kilusį kitame židinyje. Paslėpus antrąjį židinį nuo pirmajame stovinčio žmogaus akių, galima nustebinti ar net pagąsdinti klausytoją. Atrodo, kad sumanūs žyniai elipsinės formos olose, gal kiek jas pataisę, įrengdavo šventyklas. Jose maldininkas, stovėdamas viename židinyje, išgirsdavo nematomo dievo balsą arba į jį prabildavo akmeninė stovyla, stūksanti kitame židinyje. Tokios požeminės šventyklos liekanų yra ištikę Maltos saloje.

Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ (XXXVI kn., 13 sk.) rašo, kad garsiajame požeminiame Egipto labirinte buvo salių, kurių duris atveriant ūmai pasigirsdavo baisus trenksmas, šios salės taip pat buvo tokios formos, kuri visus atsispindėjusius garsus sukoncentruodavo ties nieko neįtariančiu lankytoju. Tačiau jos buvo jau ne gamtos, o gudriųjų egiptiečių darbas.

Vis dėlto ir juos mokė savo pavyzdžiais gamta. Aidas – įdomiausias natūralus akustinis reiškinys – nuo seniausių laikų tarytum ragina: domėkitės garsų paslaptimis, nematomasis garsas įveikia erdves ir užtvaras… Dažniausiai su aidų keistenybėmis susiduria kalnų tarpeklių ir paupių, ypač kalnuotų, gyventojai.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kentukyje, teka požeminė upė Echo (Aidas). Per tūkstantmečius ji išgraužė erdvų Mamuto urvą. Jo sienos keisčiausiai išrangytos, ir garsai, atsispindėdami nuo jų, pavirsta, kaip Egipto labirinte, visiškai nepanašiais aidais. Irklų pliaukšėjimas sugrįžta iš tolumos kaip neregimų varpų ir varpelių koncertas, žmogaus riktelėjimas virsta nežemiškų kvietimų choru. Argi ne panašūs pavyzdžiai užkrėtė egiptiečius kurti požeminius stebuklingų garsų rūmus?

Tarybų Sąjungos rytinėje dalyje galima rasti dešimtis upių slėnių atkarpų, kuriose aidai nuostabiausiai žaidžia su klausytojais. Lenai tekant per Jakutiją, vienu tarpu ji šniokščia tarp 150-200 m aukščio uolų, kurias pakeičia kalnų gūbrys su retomis, kelių kilometrų atstumu išdėstytomis viršūnėmis. Garlaivio švilpukas ten nuaidi 25 kartus. Todėl, esant rūkui, laivų šturmanai negali pasitikėti garsiniais signalais, nes jie nuviliotų laivus tiesiai į uolas. Panaši vieta yra Jenisiejuje tarp Krasnojarsko ir Divnogorsko. Aidas pasikartoja 15 kartų. Obės upės slėnyje už Barnaulo aidas mėgsta kitokį žaidimą: per garsiakalbį pasakytą sakinį iki dešimties žodžių tiksliai pakartoja, neiškraipydamas nė garso. Karnos intako Višeros krante stūkso apie 30 m aukščio uolų virtinė „Šnekusis akmuo“. Į jų pusę pasakytus žodžius aidas pakartoja labai švariai, po to dar tyliau, ir vėl, ir vėl, tarytum kažkoks pašnekovas greit judėtų tolyn.

Reino upės slėnyje prie Lorelei uolos jau porą amžių renkasi smalsuoliai paklausyti pistoleto šūvio aido. Jis pasikartoja dvidešimt kartų. Tarp Arabijos ir Palestinos, Romos imperijos pakrašty, antikiniais laikais klestėjo Petros miestas, garsėjęs visoje imperijoje daugiausia dėl aido, kuriuo gamta apdovanojo Petros slėnį. Net silpnas balsas sukelia daug stiprėjančių aidų. Kiekvienas sekantis pasigirsta vis iš aukščiau, tarytum atsišauktų kažkoks kylantis aukštyn padaras… Romėnų turistai keliaudavo i Petrą specialiai paklausyti aidų. Miestas buvo apleistas, o aidai išliko.

Žmonija architektų rankomis, kurdama akustikos stebuklus, prilygsta gamtai. Žyniams, šventyklų statytojams ir urvų kasėjams labiau rūpėjo vienišas aidas, kuris maldininkams atstodavo dievybės balsą. Vėlesnius architektus domino žmogiškasis keistos, stulbinančios ar geros akustikos efektas. Vokietijos Demokratinės Respublikos Potsdamo mieste, vienoje Sansusi rūmų salėje kartą pliaukštelėjus delnais, sienos sugrąžina 10-12 sekundžių trunkančius plojimus. Kokia dėkinga vieta prastiems artistams ir atlikėjams…

Labai naudingas kitoks akustinis efektas, kai aidai negyvena savarankiško gyvenimo, bet padeda kalbančiajam – sustiprina jo balsą, leidžia jį toli ir aiškiai girdėti. Tokį reiškinį stengėsi sukurti bažnyčių ir salių architektai tais laikais, kai nebuvo įmanoma gamtos apgauti mikrofonais ir stiprintuvais. Norint išgirsti tokių aidų, nebūtina trenktis į Italiją ar Indiją. Sudervės bažnyčioje prie Vilniaus nuo sienų ir skliauto atsispindintys garsai netrukdo balsui ar muzikai, o paryškina ir sustiprina juos. Šiais laikais žinoma, kad aidas sustiprina ir praturtina kalbą, jei jis vetuoja mažiau negu 40 milisekundžių, šiuo atžvilgiu blogiausias aidas, pasigirstantis po 50-80 milisekundžių, nes tuomet jis balsą bjauroja, trukdo suprasti.

Gera akustika bažnyčioje yra padariusi nemalonumų jų lankytojams. Anglų astronomas Dž. Heršelis, vienas pirmųjų mokslininkų, susidomėjusių garso reiškiniais, yra aprašęs Džirdženčio bažnyčią Sicilijoje. Jos elipsinės formos viduje išpažinčių klausykla atsitiktinai buvo pastatyta viename elipsės židinyje, žmonės taip pat atsitiktinai aptiko, kad stovint kitoje vietoje, kuri buvo antrasis elipsės židinys, nediskretiška ausis puikiai girdi paslaptis, išpažįstamas kunigui. Netrukus susidarė būrelis vietinių plevėsų, nuolat besibūriuojančių strateginėje pozicijoje, ypač kai prie klausyklos prieidavo damos. Tačiau kartą jiems bestovint išpažintį panoro atlikti vieno jų žmona. Po tos išpažinties jis laimingu netapo ir neatidėliodamas kuo skubiausiai papasakojo kunigui apie savo ir draugų pramogą. Klausykla buvo perkelta į kitą vietą…

Greičiausiai taip pat tik atsitiktinai buvo pastebėtas, ko gero, įdomiausias akustinis efektas pastatuose, žinomas šnibždesių galerijos vardu. Įsivaizduokime didelę lenktą, dažniausiai apskritą galeriją (tarkime, apskrito pastato vidinės sienos pakraštį). Jei vienas žmogus ką nors sako kitam, esančiam skersai galerijos, klausytojas negirdi nieko arba girdi labai silpnai. O jei sušnibždama į sieną, klausytojas kur bestovėtų, aiškiai girdi kalbančiojo žodžius. Garsas sklinda palei sieną lyg kažkokiu garsolaidžiu.

Žinomiausi pasaulyje du tokie pastatai. Vienas – Pekino Dangaus šventykla (teisingiau, jos kiemas, aptvertas apskrita lygia tvora), antrasis – Londono Senpolio (Šv. Pauliaus) katedra. Pastarosios šnibždesių galerija – tai takas išilgai kupolo sienos, 40 m aukštyje nuo žemės. Sudervės bažnyčios kupolo viršutinėje galerijoje įvyksta panašus, tik daug silpnesnis efektas. Garso sklidimo išilgai sienos mechanizmą ėmė tirti 1878 m. anglų fizikas Dž. Reilis. Prie eksperimentų jis grįžo 1910 m. ir atrado, jog susidaro savotiškos paviršinės (plokščios) garso bangos, keliaujančios išilgai kreivo paviršiaus. Vis dėlto jis paaiškino toli gražu ne visas reiškinio detales. Jau mūsų dienomis JAV fizikas Dž. Derovas pastatė eksperimentinę Šnibždesių galeriją, prie kurios įrengė elektroninę matavimo aparatūrą. Pasirodė, kad išilgai galerijos įvairaus aukščio garsai nevienodai sklinda, kai kurie tam tikrose vietose apskritai buvo beveik negirdimi. Fizikas pastebėjo, kad juos slopina nuo kitur atsispindėjusių garsų interferencija. Kartu jis nustatė, jog kai kurie Reilio teiginiai dėl paviršinių bangų yra klaidingi. Šnibždesių galerijose, pasak Derovo, garso banga sudaro tam tikrą virpesių sluoksnį. Jis teka išilgai sienos. Tačiau mokslininko teorija turi silpnų vietų. Todėl akustinių efektų galerijoje problema iki galo neišspręsta. Tai uždavinys būsimiems tyrinėtojams…

Parengė R. Gustas

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1988, Nr. 1

Susijusių įrašų nėra.

Vienas žymiausių biolokacijos specialistų yra geol.-min. k. Nikolajus Sočevanovas. Spausdiname jo straipsnį apie šį mįslingą reiškinį, vadinamą biofiziniu efektu.

Požeminio vandens praeityje būdavo ieškoma lanksčiomis įvairių rūšių medžių bei krūmų šakelėmis, rykštelėmis. Dabar dažniau šiam reikalui panaudojami įvairios formos vielos rėmeliai. Jau Babilone, senovės Indijoje ir Kinijoje virgulėmis buvo ieškoma vandens ir įvairių rūdų. Šiuo metodu viduramžiais buvo atrasta daugelis įvairių metalų rūdų telkinių Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje. Silpnai išsivysčiusiose šalyse biolokacijos metodas ir dabar tėra vienintelis požeminiam vandeniui ieškoti. Veikia net specialios mokyklos, kuriose apmokomi operatoriai kariniams ir civiliniams tikslams. Biolokacija Pirmojo pasaulinio karo metais vandens ieškojo Anglija ir Vokietija, Didžiojo Tėvynės karo metais – abi kariaujančios pusės. Asmenys, mokantys naudotis biolokacija, įvairiose užsienio firmose atlieka įvairias užduotis.

Tarybų Sąjungoje biofiziniu efektu pirmą kartą sėkmingai pasinaudota 1935-1938 m. Užkaukazės kaimus aprūpinant vandeniu. Dabar mūsų šalyje darbuojasi kelios dešimtys biolokacijos grupių. Šiuo metodu neplaniniuose darbuose naudojasi geologai, geofizikai, hidrogeologai, sudarinėdami geologinius žemėlapius, ieškodami rūdų, požeminio vandens gyslų, spręsdami kai kurias inžinerinės geologijos užduotis. 1968 m. buvo įkurta tarpžinybinė biolokacijos komisija, kuri koordinuoja atskirų grupių darbą ir organizuoja konferencijas.

Užsienio šalyse leidžiami žurnalai biofizinio efekto tematika (Anglija, JAV, VFR ir kt), yra susikūrusios specialios draugijos, kurios turi net dešimtis tūkstančių žmonių. Kai kurios jų rengia ir tikrina operatorius, net išduoda diplomus, leidžiančius atlikti specialius darbus.

Svarbu nustatyti, ar realus yra biofizinis efektas, ar jis pasikartoja. Tuo tikslu keli operatoriai tiria tuos pačius objektus ir paskui jų tyrimų rezultatai sulyginami. Tirta, kaip biofizinis efektas kinta laiko atžvilgiu. Operatorių parodymai buvo lyginami su geologinių gręžinių ir pjūvių tyrimo išdavomis. Daugeliu atvejų operatoriams užrišamos akys, kad jie negautų vizualinės informacijos. Tyrimų metu naudojamasi įvairiomis transporto priemonėmis, taip pat ir lėktuvais.

Nustatyta, kad visi operatoriai pateikia beveik tuos pačius, rezultatus. Rezultatai pasikartoja lėktuvui skrendant abiem kryptim ir įvairiu aukščiu. Biofizinio efekto realumą patvirtino šimtai gręžinių, padarytų virgulininkų nurodytose vietose. Šie tyrimai aprašyti TSRS MA žurnale „Rūdų radimviečių geologija“. Dešimtys organizacijų yra pateikusios oficialius teigiamus atsiliepimus apie biolokacijos taikymą. Šiuo metodu buvo atrasti rūdynai Vidurinėje Azijoje, Pietų Urale, Rytų Sibire, Norilske, Karelijoje, Ukrainoje. Rūdų atradimo tikimybė virgulininkų nurodytose vietose daugeliu atvejų siekia 80-90%. O virgulininkų nurodyto požeminio vandens tikimybė yra didesnė kaip 90%. Taip rasti dideli vandens ištekliai Čeliabinsko srityje, Ukrainoje ir kitur.

Biolokacija naudojamasi ir ieškant požeminių tuštumų. Taip Podolsko mieste buvo aptiktos tuštumos, atsiradusios XIX a. iškasus klinties sluoksnius. Borodino mūšio lauke virgule buvo rastos „vilkduobės“, iškastos 1812 m. prancūzų kavalerijos veiksmams riboti. Kasinėjimų duomenys tiksliai patvirtino operatoriaus A. Plužnikovo nupieštą vilkduobių sistemą. Biolokacija naudojasi ir architektai restauratoriai įvairiose Maskvos vietose ir priemiesčiuose.

Virgulininkų darbo tyrimai rodo, kad operatorius kartu su virgule sudaro jautrią sistemą, kurią veikia išorinis laukas. Operatoriaus laikomas rėmelis yra ne tik antena, bet ir rodyklė, kurios pasisukimo kampas atitinka objekto biofizinio lauko stiprumą.

Biofizinį efektą, t. y. rėmelio ar šakelės pasisukimą ar sukimąsi operatoriaus rankose, sukelia ir neorganiniai, ir organiniai materialaus pasaulio kūnai. Maži objektai virgulę pasuka priartėjus prie jų maždaug iki metro. Vidutinio dydžio objektai (aukštos įtampos linijos, požeminiai vamzdžiai) fiksuojami iš dešimčių metrų atstumo, o dideli objektai (rūdų telkiniai, požeminiai vandenys) aptinkami iš šimtų metrų atstumo. Biofizinį efektą sukelia medžiai ir kiti augalai, gyvūnai, žmonės.

Štai kai kurie atliktų eksperimentų rezultatai. Bandymuose buvo naudojamasi dviem rusiškos raidės n formos virgulėmis, padarytomis iš 2 mm storio plieninės vielos. Kartais buvo naudojamos raidės L formos virgules. Rėmelius laikė operatorius abiem rankom ėjimo kryptimi maždaug krūtinės aukštyje. Biofizinio efekto atveju abu rėmeliai sukasi aplink statmeną ašį: pasisuka į vidų (vienas į kitą) arba į išorę (vienas nuo kito). Galima naudotis ir vienu rėmeliu, nešamu vienoje rankoje.

Buvo ištirtas maždaug 600 žmonių biofizinis laukas. Bandymus kartojo keli operatoriai, ir jų parodymai kokybiškai visada sutapdavo. Skirdavosi tik rėmelio posūkio kampas, kuris, matyt, priklauso nuo operatoriaus jautrumo. Artėjant prie kito žmogaus su atkištais rėmeliais, pastarieji gali arba susiglausti, arba išsiskirti. Pagal rėmelių sukimosi pobūdį žmonės skirstomi į keturias grupes. Operatoriui artinantis prie I grupės žmonių iš priekio arba iš užpakalio, rėmeliai glaudžiasi, o artinantis iš abiejų šonų, jie skiriasi. Artinantis prie II grupės žmonių iš priekio ir iš užpakalio, rėmeliai skiriasi, o artinantis iš abiejų šonų, glaudžiasi. Artinantis prie III grupės žmonių iš bet kurios pusės, rėmeliai glaudžiasi, o prie IV – skiriasi.

Vyrų daugiausia rasta I ir IV grupės, moterų – III ir IV grupės. Įvairios žmogaus kūno dalys rodo įvairaus stiprumo biofizinį efektą. Paties sukeltas biofizinis efektas gali būti kriterijus atrenkant gabius operatorius darbui su virgule. Rankos plaštakos biofizinis efektas gali būti sustiprintas pagniaužius kumštį. Biofizinį efektą galima sustiprinti įkvėpus į plaučius orą ir jį sulaikius.

Operatoriams dirbant buvo užrašomos kardiogramos ir encefalogramos. Sukantis virgulei, operatoriaus pulsas padažnėja 10-14 tvinksnių per minutę. Encefalogramose sumažėja smegenų alfa ritmo bangų amplitudė ir pasirodo atskiri 120-130 mikrovoltų impulsai.

Žmogaus biolaukas nėra susijęs su jo ūgiu bei svoriu, tačiau augalų atveju tokio ryšio neabejotinai esama. Medžių biofizinis efektas tiesiogiai susijęs su jų storiu. Skirtingai nuo žmonių, visų medžių laukas vienodas – artinantis prie jų, daugumos operatorių rėmeliai susiglaudžia (maždaug tik 20% operatorių rėmeliai išsiskiria). Kai kurios medžių rūšys (pvz., tuopos) skleidžia stipresnius laukus, taip pat ir kai kurie tos pačios rūšies medžiai skleidžia daug stipresnius laukus už daugumą kitų tos pačios rūšies ir to paties storio medžių. Atlikti bandymai su vaisiais ir daržovėmis rodo, kad vieni gali paveikti kitų biolaukus. Štai vienas ropes pakaitinus ugnimi ar perleidus per jas elektros srovę, kitų biofizinis efektas susilpnėja ir tai trunka keliolika minučių.

Ištirti biofizinio lauko prigimtį yra labai svarbu biologijai, fizikai, biofizikai, geologijai. Reikia suprasti šio lauko pobūdį, sukurti aparatūrą objektyviam jo registravimui.

Nikolajus Sočevanovas

„Mokslas ir gyvenimas“

1983, Nr. 1

Susijusių įrašų nėra.