Penktadalis amerikiečių šeimų turi personalinius kompiuterius. Laboratorijose, įstaigose paprastai jie puikuojasi ant daugumos tarnautojų darbo stalo. Tad JAV kompiuteriais prekiaujančios firmos, kurias pats gyvenimas verčia suvokti naujus visuomenėje vykstančius reiškinius anksčiau, negu šie ima akivaizdžiai reikštis, jau spėjo padaryti tam tikras išvadas. O būtent: stacionarių personalinių kompiuterių paklausa turi tendenciją mažėti. Baigiasi dešimtmetį trukęs ciklas, kurio Amerikai pakako rinkai prisotinti.

Paprasčiausi IBM firmos personaliniai kompiuteriai kainuoja apie 1,5 tūkst. dolerių. Daug ar mažai? Vidutinis amerikiečio uždarbis 2 tūkst. dolerių per mėnesį. (20% JAV gyventojų per metus gauna 15-20 tūkst. dolerių – tai tarpsluoksnis tarp vargšų ir vidutinės klasės. 48% gyventojų šeimos pajamos 20-50 tūkst. dolerių – vidutinioji klasė. 15% gauna 50-100 tūkst. dolerių – tai vidutiniosios klasės viršūnė. Vargšai sudaro 13% – kai keturių asmenų šeimos pajamos mažesnės negu 11 tūkst. dolerių. Turčiai, kurių pajamos prašoka 100 tūkst. dolerių, sudaro 4% gyventojų. Tai amerikiečių pateikti duomenys, polemizuojant su biuletenio „Argumenty i fakty“ išspausdintais duomenimis.) Taigi kiekvienas dirbantis amerikietis gali sau leisti prabangą – įsigyti personalinį kompiuterį. (Kuris ten, beje, nelaikomas jokia prabanga.) Tuo labiau, kad labai taupantys gali įsigyti ir pigesnę prekę: kai kurios firmos siūlo po 700-800 dolerių kainuojančius personalinius kompiuterius (mintyje turime tuos, kurių techninės galimybės bent jau palyginamos su IBM modeliais).

Šiuo metu mokykla, ko gero, liko vienintelis stabilus amerikietiškos rinkos sektorius, kurio dar nėra pavykę įsotinti kompiuteriais. 50 milijonų JAV moksleivių tenka maždaug 3 milijonai personalinių kompiuterių. Paskutinius dvejus metus šios šalies mokyklos kasmet įsigydavo po 300-400 tūkst. šios prekės vienetų. Rinkos tyrinėtojai yra tikri, jog ši paklausa mokyklose išliks dar keletą metų. Tokiai išvadai yra rimtas pamatas. Jei iki pastarojo meto mokyklose kompiuterius nagrinėjo „susipažinimo tikslais“, kaip atskirą dalyką, tai dabar padėtis keičiasi. Kompiuteriai tampa ne savitikslių studijų objektas, bet būtina mokymo ir mokymosi dalimi, visų kitų disciplinų parankine priemone.

Taigi amerikiečių mokykla personalinių kompiuterių prekijams dar yra viltinga sritis, ko negalima pasakyti apie jokią kitą. Vis labiau ryškėja ir nauja tendencija: jeigu poreikis stacionariems kompiuteriams slopsta, tai aiškiai didėja portatyviems. Koks tarp jų skirtumas? Stacionaraus personalinio kompiuterio į kelią nepasiimsi: jo svoris su pagalbiniais įrengimais – displėjumi, printeriu ir kitais – 25-30 kg. JAV plinta įprotis naudotis kompiuteriu kelionėje, pakeliui į tarnybą. Tai ypač pravartu tiems, kurie gyvena priemiesčiuose ir naudojasi visuomeniniu transportu – priversti kasdien 2-3 valandas praleisti ant ratų.

Šiuolaikinis portatyvus kompiuteris turi visus tuos pačius komponentus, kuriais aprūpintas jo vyresnysis stacionarus brolis. Neginčytinas portatyviojo privalumas – kompaktiškumas ir sąlyginis lengvumas. Jis montuojamas diplomato tipo lagaminėlyje, sveria 5-8 kg. Kaina svyruoja nuo 1,5 iki 3 tūkst. dolerių. Taigi brangesni už stacionarius. Tačiau portatyvių kompiuterių teikiami privalumai išperka įdėtas lėšas. Antraip nebūtų taip augusi jų paklausa: per paskutinius trejetą metų ji kasmet dvigubėjo. 1986 m. parduota 300 tūkst. portatyvių kompiuterių, 1987 m. – 600 tūkst., o 1988 m. – apie 1 mln.

Iniciatyviems ir judriems žmonėms, mokantiems tausoti laiką ir amžinai nespėjantiems, portatyvus kompiuteris – likimo siųsta dovana. Mokslininkams ir inžinieriams, kurie dalį darbo priversti atlikti namuose, toks kompiuteris irgi puikus pagalbininkas. Jį galima pritaikyti ne tik ruošiant, bet ir darant pranešimus, demonstruojant projektus bei idėjas. Taigi menedžeriams, žurnalistams portatyvus kompiuteris tampa išties parankine darbo priemone. Pristigę informacijos, žurnalistai iš namų gali susisiekti su centriniu redakcijos kompiuteriu ir telefono ryšiais gauti reikiamas žinias: užsienio agentūrų naujienas, paskutinius pranešimus apie svarbiausius įvykius kiekvienoje valstijoje ir t. t. Galima jausti laikmečio pulsą tikrąja to žodžio prasme.

Žymus mūsų muzikas pasakojo skridęs iš vieno Amerikos miesto į kitą. Greta sėdėjęs amerikietis studentas visą kelionės laiką taip ir neatplėšė akių ir rankų nuo portatyvaus kompiuterio klaviatūros: skaičiavo variantus, kokiu būdu gauti 10 tūkst. dolerių. Galimybės įvairios: pasiskolinti iš tėvo, sueiti į kontaktą su dėdėmis, kitais giminaičiais. Kažkiek gali padėti bičiuliai, pagaliau uošvis. Tačiau svarbu lengviausias kelias ir palankiausios sąlygos skolą grąžinti… Taigi portatyvus kompiuteris daliai amerikiečių jau tapo ne tik kelionės palydovu, bet ir patarėju subtiliais gyvenimo klausimais.

Iki pastarojo meto dalis portatyvių kompiuterių buvo ne visai portatyvūs: naudotojui tekdavo tampyti iki 8 kg sveriantį lagaminą. Tačiau paskutiniai šios srities pasiekimai žadina vis naujas viltis. Firma „Atari“ parodos Čikagoje metu demonstravo mažiau negu puskilogramį sveriančius portatyvius kompiuterius. Išties ženkli pažanga. (Beje, apie kišeninius kompiuterius mūsų žurnalas rašė š. m. Nr. 9.) Netenka abejoti, kad paklausa šiai prekei augs ir toliau.

Pašaukimas ir kompiuteris.

Kasmet 40 milijonų amerikiečių keičia profesiją ir darbo vietą. Apskritai jie vienoje vietoje ištveria vidutiniškai trejetą metų – po to metasi į kitą veiklos sritį. Statistika liudija, jog amerikietis gyvenimo kelyje darbą keičia maždaug 10 kartų. Toks „kadrų tekamumas“ leidžia kurtis ir tarpti firmoms, kurios, mūsų kalba tariant, užimtos laikinai nedirbančių piliečių profesiniu orientavimu.

Tam reikalui pasitelkiamas psichologinių, socialinių ir kitų tyrimų arsenalas, taip pat ir kompiuterizuotos visuomenės teikiamos galimybės. Nuo 1987 m. rugsėjo kuriamos ir jau spėjo paplisti kompiuterinės programos, naudotojui padedančios rasti jam tinkamą darbą.

Programa įrašyta j lankstų diską, prie kurio pridedama ir instrukcija. Dirbti su programa gali kiekvienas – specialus pasirengimas nebūtinas. Žinia, reikia turėti personalinį kompiuterį. Įstatęs diskelį į kompiuterį, žmogus gauna visą jam reikalingą informaciją. Kokią? Visų pirma leidžiančią žmogui geriau pažinti save patį: savo potraukius, poreikius ir galimybes. Jis supažindinamas ir su darbo rinkos keliamais reikalavimais ir atrankos metodais.

Kad galėtume geriau įvertinti tų programų teikiamą naudą, prisiminkime, kaip amerikiečiai susiranda tinkamą darbą. Laikraščiuose gana daug pasiūlymų, tačiau mažiau kaip ketvirtadalis vakansijų užpildoma pagal tuos ar įdarbinimo agentūrų skelbimus.

Pretendentai į vakuojančias vietas sudaro ir išsiunčia reziumė – trumpas žinias apie save. Firmų, įstaigų kadrų skyriuose 95% tų reziumė keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę, tarnautojui paviršutiniškai permetus akimis, ir kaltinti tenka ne tarnautoją, bet reziumė pildytoją: menkiausias netikslumas ar neatidumas gali būti lemtingas. Pretendentų į vietą daug, pasirinkimas didžiulis, tad ir perspektyviausio kandidato šansai  neretai  staiga gali  ištirpti.

Tai ką daryti? Būtent į šį daugeliui aktualų klausimą bando atsakyti specializuotos firmos parengta programa. Svarbu nedaryti dažniausiai kartojamų klaidų, o nesėkmės atveju nedera nukabinti nosies – dar niekas neprarasta. Nedera perdėti ar idealizuoti vieno kurio nors darbo paieškų būdo. Firma siūlo naudoti jų keletą, neidealizuojant nė vieno. Kai kurie firmos specialistų gyvenimiški pastebėjimai ir pasiūlymai – savotiška psichologinė terapija – gali praversti ne tik tarnybos ieškančiam amerikiečiui, bet ir daugeliui žmonių, netgi neturinčių kompiuterio.

Kompiuterinės programos akivaizdžiai patvirtino, ką, regis, ir taip žinome iš gyvenimiškos patirties: dauguma įsitaiso į darbą pagal savo draugų, bičiulių ir pažįstamų rekomendacijas. Asmeniniai ryšiai (mūsiškis atitikmuo veikiausiai būtų blatas) veikia patikimiau už pačią šiuolaikiškiausią techniką. Nieko nepadarysi, su tuo tenka taikstytis. Ir programa siūlo: ieškant darbo, apie šį savo ketinimą reikia trimituoti kuo platesniam draugų ir pažįstamų ratui. Visada yra tikimybė: jeigu ne vienas, tai kitas jums pateiks naudingą pasiūlymą ar informaciją. Tai pirmas ir, ko gero, trivialus atvejis, galintis būti labai efektyvus.

Dabar antras etapas, kurį siūlo kompiuterinė programa. Dera atsakyti į nemaža klausimų: jūsų pomėgiai, gabumai, polinkiai ir aistros, įpročiai, interesų ratas, mąstymo būdas, asmeninis stilius, vertybinė sistema? Viso to reikia, norint suvokti, kokiam darbui esi labiausiai linkęs ir tikęs. Tai žinant, paieškų ratą galima išplėsti jau tikslingai.

Žinia, yra žmonių, kurie ir be kompiuterio sugeba teisingai įvertinti savo gabumus, jėgas ir pašaukimą. Betgi ar visi tokie? Ir ar visiems taip jau sekasi gyvenime? Greta laimės kūdikių visada yra ir nevykėlių. Netgi ir teisingai save vertinančiam kompiuterinė programa visgi gali duoti naudos: netgi tarp pastarųjų ne visi sugeba savo žinias ir savybes pritaikyti konkretaus darbo paieškoms.

- Kur pageidautumėte dirbti: didelėje ar mažoje firmoje?

- Kas jums svarbiau: pinigai ar garantija, kad šį darbą dirbsite ir rytoj?

- Mėgstate dirbti vienas ar kolektyve?

Mažiau prityrusiam žmogui šie klausimai (o dar labiau savo paties atsakymai) dažniausiai būna visai netikėtas atradimas: paprastai žmogus nelabai apie tokius dalykus susimąsto. O ir gyvenimo vėtytas būna priverstas susikaupti, gauna gerą progą į save pažvelgti tarsi iš šalies, kritiškesniu žvilgsniu. Yra šansas suvokti ankstesnių nesėkmių priežastis, aptikti atsakymą, kodėl nepatiko prieš tai dirbtas darbas.

Tarkime, jūs nusimanote apie portatyvius kompiuterius, ir firma, siekdama panaudoti tuos sugebėjimus, siūlo tais kompiuteriais prekiauti. Jums tenka ieškoti galimų pirkėjų, derėtis su jais. Sritis labai perspektyvi, o ir darbas nėra varginantis: gerą daiktą klientui įpiršti nėra taip jau sunku. Ir visgi jums neįdomu, nors uždarbis ir neblogas. Tą jaučiate jūs pats, o klientai, deja, taip pat. Firmai būtų kur kas didesnė nauda (o ir jums, ko gero) pasodinti jus į laboratoriją – spręstumėte technines tų kompiuterių kūrimo problemas. Galimas dalykas, ir laboratorija šiuo atveju nėra ta dėkingiausia terpė. Sumanūs firmos vadovai juos dominančiam specialistui gali pasiūlyti įvairių variantų. Pavyzdžiui, tegul dirba namuose, juo labiau, kad turi nedidelę dirbtuvėlę. Pagaliau koks skirtumas, kur žmogus dirba: kompiuteriu bet kurią akimirką jis gali susisiekti su firmos duomenų banku, jei reikia, išsikviesti reikalingą tarnautoją ir pan.

Galop kompiuterinė programa neprityrusį žmogų ne tik apsaugo nuo galimų klaidų, bet ir padeda rašyti dalykinius laiškus, orientuoja, kaip reikia bendrauti, kaip galimam darbdaviui pristatyti savo sugebėjimus.

Tai gal tą programą vadinkime testu, išryškinančiu žmogaus sugebėjimus? Veikiau taip: programa ne tiek testas, kiek stimuliatorius. Ji provokuoja žmogaus mąstymą, verčia susimąstyti apie tai, ko ligi tol netekdavo daryti – nes ir reikalo nebūdavo. Atsakęs į programos pateiktus klausimus, žmogus įgyja ne paviršutinišką reziumė, o tarsi savo paties atvaizdą, daugmaž realų polinkių ir sugebėjimų portretą. Šios žinios gali apsaugoti nuo galimų klaidų, teisingai orientuoja tinkamam užsiėmimui. Nauda ir firmai: rizika, renkantis darbuotoją, nors ir kilnus, tačiau nuo nesėkmių neapsaugotas dalykas.

Kompiuterinė programa kainuoja 129 dolerius. Ar tai brangu – tesprendžia skaitytojas. Tik priminsime, jog programa galima naudotis ne vieną, o daug kartų (juo labiau prisimenant, kad amerikietis 10 kartų keičia darbą). Programas perka atskiri asmenys, taip pat firmos, teikiančios konsultacijų pobūdžio paslaugas, įsigyja koledžai, universitetai, kuriems svarbu savo auklėtinius orientuoti gyvenimiškai veiklai. Daugiausia tas programas naudoja vakarykščiai studentai bei jauni žmonės, kurių darbo stažas neviršija 10 metų.

Firma, sudaranti ir platinanti minimas programas, turi 400 tarnautojų. Jos filialai veikia 40 JAV miestų. Kasmet į firmą kreipiasi 60 tūkst. interesantų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekusių ir ieškančių darbo. Vadinasi, žmonėms reikalinga paslauga. Tą pripažino ne vien amerikiečiai, bet ir 27 Kanados, Pietų Amerikos ir Europos miestų klientai, besinaudojantys kompiuterinių programų paslaugomis. Serviso ir informatikos visuomenėje tai natūralus dalykas.

Margiris Daumantas

Žurnalas „ Mokslas ir Technika“

1989, Nr.11

Susiję įrašai:

1. Perku personalinį kompiuterį (1989)

Buržuaziniai ideologai laikė JAV daugiatautės valstybės „idealiu modeliu“, kuriame lyg ir pavyko išspręsti nacionalinį klausimą demokratiniais pagrindais. Tačiau dabartines JAV nacionalines problemas lėmė kaip tik šalies istorinis vystymasis ir amerikiečių tautos formavimasis.

Žymus amerikiečių istorikas, keturių plačių monografijų apie imigrantus autorius Oskaras Hendlinas (Handlin) rašė: „Sumaniau parašyti Amerikos imigrantų istoriją. Tačiau vėliau suvokiau, kad imigrantai ir yra Amerikos istorija.“ (Hand-lin O. The Uprooted. – New York, 1951, p. 3). O, Hendlinas tik iš dalies teisus. Juk nemažai gyventojų Amerikoje gyveno dar iki atsikraustant europiečiams arba buvo į ją atvežti prievarta. Tai indėnai ir vergai afrikiečiai. Šių etninių mažumų   daugelis   amerikiečių   istorikų   nenori net prisiminti.

Verždamosios į Šiaurę, JAV žiauriausiai nustūmė konkurentes – kitas kapitalistines valstybes ir indėnų gentis. JAV gyventojais tuomet tapo didelė dalis meksikiečių: dabartinės Teksaso, Kalifornijos, Arizonos, Nevados, Jutos, Naujosios Meksikos, dalis Vajomingo valstijų – buvusios Meksikos teritorijos, atplėštos nuo jos JAV-Meksikos karų metu. Pagal 1848 m. taikos sutartį JAV pasižadėjo gerbti meksikiečius, tačiau tai buvo tik pažadai. JAV užgrobus Puertą Riką (1898), ši sala tapo faktiška Valstijų kolonija, o išeiviai iš Puerto Riko sudaro dabar JAV itin išnaudojamą daugiau kaip 2,5 mln. asmenų nacionalinę mažumą.

Taigi JAV gyventojų gausėjo ne vien dėl imigracijos ir natūralaus prieaugio, bet ir priverstinai įsivežant vergus afrikiečius, aneksuojant kitų valstybių teritorijas ir pajungiant jų gyventojus bei atimant žemes iš senųjų Amerikos šeimininkų indėnų. Indėnų gentis baltieji privertė gyventi tam tikruose plotuose, vadinamosiose rezervacijose. Negrams, ypač JAV pietų valstijose, buvo taikomi rasinės diskriminacijos įstatymai.

Nacionalinė priespauda ir nelygiateisiškumas – ne tik spalvotųjų amerikiečių, bet ir kitų etninių grupių, nepriklausančių anglosaksiškajam branduoliui, dalia. Žinoma, iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis bėglių iš monarchistinių, reakcinių Europos režimų Amerikoje pasijusdavo patekę į demokratiškesnę aplinką, tačiau pilnateisiais šalies piliečiais jie netapdavo. Svarbiausias pozicijas ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime užėmė pirmieji imigrantai – išeiviai iš Anglijos, Olandijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių, kurie ir sudarė jaunos amerikiečių nacijos branduolį XVIII a. pabaigoje. Etninių grupių atžvilgiu ideologinės politikos pagrindu tapo vadinamasis anglų konformistinis modelis. Jo kontūrus nubrėžė respublikos kūrėjai, kurie nepripažino rinkėjų, kalbančių įvairiomis kalbomis ir priklausančių kelioms kultūroms. Džordžas Vašingtonas laiške Dž. Adamsui nedviprasmiškai nurodė nenorįs, kad imigrantai išlaikytų savo kalbą, papročius. Dž. Adamsas (jau būdamas JAV valstybės sekretoriumi) 1818 m. rašė, jog imigrantai „visam laikui turi nusimesti savo protėvių kailį, kad vėliau niekad apie jį neprisimintų“. Nuo tų laikų formavosi ir tam tikra valstybinė politika. Vienas jos tikslų buvo anglų kalbos, kultūros ir institutų užtikrinimas, anglosaksų kilmės amerikiečių išlaikymas aukščiausiuose hierarchinės valdžios viršūnėse ir apskritai visuomenėje.

Anglų konformistinis modelis garantavo anglosaksams valdžią, o kitataučiams – asimiliaciją. Tarybinis etnografas J. Bromlėjus apibūdino prievartinę asimiliaciją, kaip „vyriausybės arba vietinės valdžios priemonių sistemą švietimo ir kitose visuomenės gyvenimo sferose dirbtiniam asimiliacijos procesui pagreitinti, spaudžiant ir varžant nacionalinių mažumų kalbą ir kultūrą, slopinant jų savimonę ir t. t,“ (Bromlej J. V. Sovremenyje problemy etnografu. M., 1981, p, 68). JAV tokios politikos laikėsi visos trys valstybinės valdžios šakos (vykdomoji, įstatymų leidimo, teisinė) ir jos organai (federaliniai, valstijų, vietiniai).

Baltieji imigrantai atkakliai siekė išlaikyti savo kultūrą, bažnyčią, etninius socialinius ryšius. Tačiau asimiliacija negailestingai tirpdė Europos imigrantus. Tuo akivaizdžiai įsitikiname ir analizuodami vienos konservatyviausių ir gana sunkiai, JAV mokslininkų nuomone, asimiliacijai pasidavusios – lietuvių imigracijos JAV statistinius duomenis (A, Kučas. Amerikos lietuvių istorija. Bostonas, 1971, p. 88).

Vėlesni JAV surašymų duomenys tautybės net nebenurodo. 1979 m. per JAV gyventojų surašymą 83% amerikiečių pasisakė esą kilę iš vienos ar kitos tautybės ir laikė save daugiau ar mažiau bent vardu tai tautybei priklausančiais. 11 % gyventojų savo kilmės nenurodė ir tik 6% (!) JAV gyventojų pasisakė esą amerikiečiai.

Šiame surašyme lietuvių kilmės esą prisipažino 832 tūkst. gyventojų. Vien iš lietuvių kilusių asmenų užregistruota 317 tūkst. Palyginti su 1960 m. tai gerokai mažiau. Didžiausia pagal kilmę JAV pasirodė esanti vokiečių tautinė grupė (52 mln.). Toliau eina airių kilmės amerikiečiai (44 mln.), škotų ir prancūzų – po 14 mln., ispanų ir italų – po 12 mln., indėnų – 10 mln. ir lenkų bei olandų – po 8 mln. žmonių. Iš jų 45% kilę iš vienos tautybės o 38% kildina save daugiau nei iš vienos tautybės.

Nors vokiečiai sudaro didžiausią JAV etninę grupę, tačiau vokiškai namuose kalba tik 5,1 mln. asmenų (iš 52!). Ispaniškai kalba 7,7 mln., itališkai – 4,1 mln., lenkiškai – 2,5 mln., prancūziškai tik 2,4 mln., tos kilmės JAV gyventojų. Apie lietuvius šitokie duomenys kol kas iš viso nebuvo skelbti.

Taigi savo kilmės pripažinimas dažniausiai mažai reiškia, nes su savo tautybe dauguma užsirašiusiųjų nei kalbinių nei kultūrinių ryšių neturi ir savai kalbinei grupei nieko asmeniškai neduoda.

Tačiau tarp prisipažinusių kitataučiai yra savo tautybių papročius, tradicijas ir kultūrą bei kalbą puoselėjančių žmonių. Jie namuose vartoja gimtąją – ne anglų – kalbą ir, būdami JAV piliečiais, savęs amerikiečiais nelaiko. Tokių žmonių (skaičiuota tik nuo 5 m. amžiaus) JAV yra 18 mln. (9%  visų šalies gyventojų).

Kodėl nepasisekė ištirpdyti visų skirtumų? Gal nugalėjo pasipriešinimas asimiliacijai? Vargu. Maldama nacionalinius skirtumus, versdama imigrantus „šimtaprocentiniais amerikiečiais“, JAV buržuazinė visuomenė nesistengė įgyvendinti pilnutinės asimiliacijos. Ji buvo tiktai dalinė, kad imigrantus būtų galima panaudoti kaip pigią darbo jėgą, paversti juos idėjinio ir politinio manipuliavimo objektu, Valdančioji Amerika nenorėjo visapusiškos etninių grupių integracijos ir išlaikė jas tarp spalvotųjų ir senųjų gyventojų grupių.

Baltųjų etninių grupių suaktyvėjimo paskutiniajame dešimtmetyje JAV valdantieji sluoksniai visiškai nelaukė. Jis nustebina buržuazinį mokslą, kurio atstovų žodžiais tariant, nacionalinės mažumos vėl pasirodė tuo metu, kai teoriškai jos turėjo būti jau „išnykimo stadijoje“.

Tarybiniai mokslininkai I. Gejevskis ir S. Červonaja nurodo, jog baltųjų etninių grupių suaktyvėjimą nulėmė istoriniai paskutiniųjų dešimtmečių įvykiai – toliau gilėjo kapitalizmo krizė, aštrėjo amerikietiškojo imperializmo prieštaravimai, pasaulyje įsitvirtino rasinės lygybės principai, suiro kolonijinė sistema. Šie įvykiai negalėjo neugdyti tautų sąmoningumo.

Nacionalinio klausimo paaštrėjimas JAV pokario laikotarpiu turėjo kelias fazes. Šeštojo dešimtmečio pradžioje išsivystė galingas negrų judėjimas už formalų lygiateisiškumą, prieš diskriminaciją ir segregaciją. Ši kova, kurią palaikė ir milijonai baltųjų amerikiečių, tapo viena iš svarbiausių JAV socialinės politinės krizės priežasčių septintąjį dešimtmetį.

Kovotojų už pilietines teises žygiai, stichiniai maištai negrų getuose įtraukė į kovą ir kitas spalvotųjų gyventojų grupes. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio į ją įsijungė čikanos, puertorikiečiai, indėnai. Po jų sujudo ir baltųjų etninės grupės, kurios ėmė labiau rūpintis savo likimo perspektyvomis. Jos suaktyvino švietimą gimtąja kalba (daugiausia vadinamose šeštadieninėse mokyklose), ėmė rūpintis savo organizacijų išlaikymu, laikraščių, žurnalų ir knygų leidimu, šokių ir dainų šventėmis, radijo laidomis, istorinės praeities tyrinėjimais, papročių ir nacionalinių tradicijų išsaugojimu, be to, jos reikalauja iš valstijų ar centrinės valdžios paramos savo kultūrinei veiklai plėsti. Šiam etapui būdinga, jog už savo teises kovojo visos gyventojų etninės grupės, bent kiek jaučiančios priespaudą ar nelygiateisiškumą.

Nelygiateisiškumą, ypač socialinėje-profesinėje srityje, jaučia ir kai kurios iš Europos kilusios etninės grupės. Sakysim, dauguma išeivių iš Rytų ar Pietryčių Europos yra darbininkai. Konektikuto valstijoje atliktų tyrimų duomenimis 78% lenkų kilmės amerikiečių ir 70% kitų Rytų Europos išeivių, 65% išeivių iš Italijos dirba fizinį darbą. Tuo tarpu anglosaksų darbininkų čia tik 38%.

Išeiviai iš Europos rytinės dalies retai pakliūna į didįjį biznį ar pasirodo valstybiniame aparate. Jie mažiau išsilavinę (tiesa, daugelis jų ir atvyko į JAV būdami mažiau išsilavinę). 1978 m. duomenimis vidurinį išsilavinimą turėjo 70,4% anglosaksų kilmės amerikiečių ir 63,9% vokiečių kilmės. Išeivių iš Lenkijos turėjo vidurinį išsilavinimą tiktai 54,9%, iš Italijos – 54,1%, iš Vengrijos – 48,3%, iš Čekoslovakijos – 42,6% amerikiečių.

Imigrantai iš Rytų ir Pietryčių Europos, net trečios ar ketvirtos kartos atstovai, vis dar jaučia diskriminaciją visuomeniniame gyvenime. Slopinama jų nacionalinė kultūra, niekinamai žiūrima į mažumų istoriją ir tradicijas.

Dėl šių priežasčių aštuntajame dešimtmetyje nacionalinės problemos JAV paaštrėjo. Baltųjų etninių grupių kovą lėmė ir bendras ekonominės konjunktūros šalyje pablogėjimas, nedarbas, infliacija, technologiniai pakitimai gamyboje, karinių išlaidų augimas.

Tačiau etninių grupių suaktyvėjimo negalima paaiškinti tik materialiniais interesais. Kai kurios etninės savimonės augimo priežastys nesusietos ir su politiniais tikslais. Imigrantai ir jų palikuonys ne tik ėmė labiau domėtis savo kilme, kultūriniu palikimu, bet ir siekia, kad būtų pripažįstamas jų indėlis į amerikiečių kultūrą. Tai ir savotiška buržuazinės ideologijos krizės išraiška, „šimtaprocentinio amerikietiškumo“ teorijos devalvacija.

Ist. m. k. ALFONSAS EIDINTAS

Žurnalas „Mokslas ir technika“

1984, Nr. 4

Susijusių įrašų nėra.