Kęstučio Daugėlos nuotr.

Mūsų pašnekovas – solistas Egidijus Sipavičius

- Egidijau, kaip manote, ar pasikeitė dainininko darbas per paskutinius… na, dešimt metų?

- Manau, kad palengvėjo. Atrodo, kad dabar lietuvių estrada ritasi iš vystyklų. Šiandien nesibaidome sudėtingesnių šiuolaikinių, nors ausiai ir neįprastų, estradines muzikos srovių. Tačiau problemos taip ir lieka amžinos… „Dinamo“ VIA per didelius vargus nusipirko reikalingą aparatūrą… už pačių artistų pinigus. Argi ne keista, kad ansamblius remia gamyklos, įstaigos, o ne Kultūros ministerija, kultūros skyriai? Džiaugiamės nors ir kukliais mūsų estrados laimėjimais, bet pamirštame, kad dainininkas mėgėjas negaili deramai atstovauti visai respublikai. Pavyzdižiui, aš turiu repetuoti kasdien, ir ne po valandą ar dvi. Be to, kaip ir kiekvienas tarybinis pilietis, privalau dar kažkur dirbti aštuonias valandas per dieną. Kartais klausiu savęs – ar aš mėgėjas, ar profesionalas? Gal vertėtų estrados dainininkus įdarbinti kultūros skyriuose, kurti ansamblius prie TVR komiteto? Tada nereikėtų pavydėti kolegoms iš Latvijos, na, kad ir Rodrigo Fomino grupei…

- Minėjote, kad daug dirbat. Ar nestinga gilesnio muzikinio išsilavinimo?

- Jeigu sugalvočiau kurti pats, žinoma, kad trūktų. Ir dabar nesijaučiu esąs visažinis. Tačiau diplomas dažnai nedaug reiškia. Nuolat domėdamasis ir dirbdamas, gali padaryti daugiau, nei galėtų duoti diplomu apvainikuotos studijos.

- Dažnai dalyvaujate Lietuvos televizijos muzikinėse programose, neseniai filmavotės režisieriaus A. Pozdniakovo kuriamame videofilme. Ar daug padeda tokia plati auditorija?

- Filmuotis man ne naujiena, dar vaikystėje dalyvavau kažkokio filmo masinėse scenose. Man patiko dirbti su jaunu režisieriumi. Tikiu jo sumanymais, filmo sėkme. Darbas kine man nedaug kuo skiriasi nuo darbo televizijoje, be kurios nebūtų įmanoma „kultūrinė apytaka“ tarp žiūrovų ir atlikėjo.

Kad tapau estrados dainininku, pirmiausia esu dėkingas radijo muzikos laidų redaktorei Dzintrai Varžgalienei. Ji mane „surado“, atitempė į televiziją – nuo tos „Metronomo“ laidos viskas ir prasidėjo…

- Kas Jums padeda ruošti koncerto choreografiją?

- Breiką pradėjau šokt pats, treniruodavausi savarankiškai. Vėliau šokau A. Stravinsko grupėje, bet jau senokai ten lankiausi, vis trūksta laiko. Gaila, kad dainininkas turi rūpintis daugybe nieko bendro su daina ir šokiu neturinčių dalykų.

- Kokios jaunimo gyvenimo problemos labiausiai Jus jaudina?

- Jaunus žymiai lengviau kažkuo sudominti. Reikia tik mažiau formalumų, ataskaitų, nurodymų ir… baimės. Pasikalbu su komjaunimo darbo entuziastais mokyklose, yra tikrai darbščių, iniciatyvių žmonių, kurių sumanymai atsitrenkia į mokyklų vadovų nepasitikėjimo sieną. Daug kalbame apie pankų epidemiją, jų nusivylimą pasauliu. Jaunuolių gailimasi, ieškoma apatijos priežasčių. Aš nesusidūriau su tokiais žmonėmis – nelabai juos suprantu. Galbūt tai yra kažkieno gyvenimo būdas. Bet jeigu gyvenimas tampa tragedija, argi ne pats žmogus dėl to kaltas?

- Jeigu atvirai – kaip manote, ar ilgai būsite populiarus?

- Man labai sunku suvokti tą savo populiarumą, kuriuo mane bando įtikinti laikraščiai ir žurnalai. Nuo to laiko, kai dainuoju, pasikeitė kelios muzikos kryptys, atrodo, man pavyko prie jų pritapti. Bet kas žino, kokios muzikos klausytojai pareikalaus po penkerių, dešimties metų? Gal ji man bus nepriimtina? Estrados artistas gyvuoja su savo karta ir labiausiai yra mėgstamas savo vienmečių.

- Ką gi, linkime sėkmes!

Kalbėjosi Diana Labokaitė

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 1

Susiję įrašai:

1. „Rondo“: kelionė nesibaigia (1987)

Kęstučio Daugėlos nuotr.

„Rondo“ – Kauno teritorinio statybos tresto vokalinė instrumentinė grupė, sukurta 1976 metais. Grupės sudėtis: G. Tautkus – solinė gitara, A. Ivanauskas – bosinė gitara, V. Janušauskas – mušamieji, A. Vaitkus – klavišiniai, A. Tautkus – klavišiniai. Garso operatorius – V. Šliažas, šviesos technikas – A. Genys, scenografas – A. Lapėnas. Vadovai Gintaras ir Alvidas Tautkai.

Eidama susitikti su vienu iš ansamblio vadovų – A. Tautkumi, bandžiau įsivaizduoti skaitytojus, „balsavusius“ už „Rondo“. Juk dabar jaunimo lūpose kiti vardai, kiti pavadinimai. Autobusuose, troleibusuose, jaunimo susibūrimuose tik ir girdi: „Ar buvai „Anties“ koncerte?“, „Kur gauti „Fojė“ įrašų?“… O gal „Rondo“ puikiai pažįsta savo klausytoją, groja tik jam ir vertina tik jo nuomonę? Beje, kaip matome iš „Jaunimo gretų“ konkurso rezultatų, tas klausytojas – dar ir aktyvus… Taigi, kas jis, koks jis?

A. Tautkus: Mano manymu, tas, kuris nesėdi užsidaręs kabinete. Tas, kuris ramiai klausosi muzikos, ir tas, kuris šėlsta koncerte. (Būtų mano valia, paskirčiau specialią salės vietą šokantiems… Juk publika ir mes turime būti neatskiriamais spektaklio dalyviais). Tai miesto ar kaimo žmogus? Nežinau, man atrodo, publikos reakcija visur tokia pat. Amžius! Deja, negaliu tiksliai atsakyti: savo koncertuose matome ir septyniolikmečius, ir trisdešimtmečius, o kartą už koncertą mums dėkojo šešiasdešimtmetis… Beje, Jūs pati galite apsidairyti…

…Pilnutėlė Sporto halė. Prasidėjus koncertui iškart ima siausti šalimais įsitaisiusi penkiolikmečių grupelė. O man… mandagiai pasiūlo persėsti į ramųjį parterį.

Ką gi, publikėlė – įvairi (tik, deja, šešiasdešimtmečio – nė vieno) ir su įvairiais norais. Kokią muziką groti, ko ta muzika siekti?

A. Tautkus: „Mūsų ansamblio tikslas – kurti dainas, kurios būtų įsimintinos, dainuojamos, reikalingos, paprastos… bet ne prastos.

- Atleiskite, bet ar dainos „Gražūs tavo sūnūs“ tekstas nėra pataikavimas Kauno publikai?

A. Tautkus: Jums nepatiko? O mano nuomone, tai labiausiai pavykusį daina. Čia taip puikiai tekstas dera su muzika… Ką gi, skonio dalykas. Beje, Jūs turbūt jau pastebėjote, jog ši ir dar viena daina („Mūsų žalias Kaune“) mūsų programoje, sudarytoje vien iš naujų dainų, skamba nebe pirmą kartą. Tai ne apsirikimas ir ne atsitiktinumas. Šios dainos tarsi simbolizuoja dešimtmetį trukusią mūsų kelionę (dešimties metų kūrybos laikotarpį) iš Raseinių į Kauną. Kuo skiriasi „Rondo“ – 76 nuo „Rondo“ – 86? Prieš dešimt metų sukurtos dainos nebuvo tokios išmąstytos (jei norite, net ne tokios profesionalios) kaip dabar, bet buvo nuoširdesnės, tikresnės.

Taip tuomet išeidavo savaime, o dabar nuoširdumo jau turime siekti… Gal dėl to, kad ir mes keičiamės… Sutikite, dešimt metų išsilaikyti estradoje – tai jau gana solidu, bet kartu ir pavojinga: greitai gali būti nurašytas į atgyvenusių ansamblių sąvartyną. O mums dar nesinori, tad ir laikomės, perdaug nereklamuodami savo amželio… Auga konkurencija – kuriasi naujos jaunimo grupės. Kaip vertinu „Antį“ ir „Fojė“? „Antis“ – įdomu, bet… palikim tai aktoriams. Svarbiausia – muzikinis žanras. O „Fojė“ – pritariu, bet noriu perspėti: atsargiai, neišsibarstykit! Reikėtų, kad naujų kūrybingų grupių būtų kuo daugiau, kad jos rimtai dirbtų tobulėtų ir kada nors įrodytų, jog ir lietuvių estrada daug gali.

- O Jūsų ansamblio problemos?

A. Tautkus: Turite laiko iki septynių ryto?..

- Kuo „Rondo“ originalus, kuo skiriasi nuo kitų respublikos ansamblių?

Renata, VVU Kauno vakarinio fakulteto antrakursė: „Kad groja tik pačių ansamblio dalyvių sukurtą muziką. Ir kartais visai neblogą. Pavyzdžiui, man patinka dainos „Gandrai“, „Mįslė dalgis“.

O kaip jums atrodo?

Žilvine Petrauskaitė

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 1

Susijusių įrašų nėra.