Mechanizuodami vieną ar kitą žmogaus funkciją, mokslininkai ir inžinieriai stengėsi ne tiek imituoti specifinius žmogaus veiksmus, kiek patenkinti visuomenės poreikius. Todėl sukurti automobiliai, ekskavatoriai, kombainai, skaičiavimo mašinos – kiekvienas šių mechanizmų savo srityje daug kartų pranoksta žmogaus galimybes.

Be abejo, tuo pačiu principu bus kuriami ir dirbtiniai intelektualūs objektai. Ten, kur jie pakeis žmogų, dažniausiai ir pralenks jį savo savybėmis. Mašininis intelektas pasieks tokių pačių ar geresnių rezultatų, nekartodamas žmogaus mąstymo operacijų. Šiuolaikinės elektroninės skaičiavimo mašinos turi būtent tokią savybę. Ne veltui specialistai mini naujus terminus – „superintelektas“, „superintelekto teorija“. Tai ginčytini terminai, bet parodo, kad nebūtina imituoti žmogiškąsias mąstymo operacijas.

Pagal tai, kaip vertina galimybę sukurti mašininį intelektą, mokslininkus galima suskirstyti nuo griežtų pesimistų iki optimistų. Įdomu ir galbūt dėsninga, kad tarp pesimistų atsidurtų daugiausia psichologai ir fiziologai, o tarp optimistų – kibernetikai. Suteikime žodį garsiems abiejų grupių atstovams.

P. Simonovas, medicinos mokslų daktaras: „Kūrybos ištakos nesuvokiamos, neprieinamos sąmonei. Tai yra tolesnio vystymo prielaida ir sąlyga, todėl iš principo neįmanoma visiškai užprogramuoti žmogaus protinės veiklos. Neįmanoma formalizuoti kūrybos. Tai toks pat gamtos dėsnių sąlygojamas draudimas, kaip ir energijos tvermės dėsnis, šviesos greitis arba papildomumo principas fizikoje“.

Akademikas V. Gluškovas: „Iš principo nėra jokių kliūčių sukurti dirbtinį intelektą, daug pranašesnį už natūralųjį žmogaus intelektą“. Todėl neabejotina: jei žmonija ėmėsi kurti mašininio intelekto sistemas, vadinasi, ji nesustos pusiaukelėje, net jei tas kelias be galo. Todėl mašininio intelekto problemas nagrinėsime, galvodami, kad jis bus kada nors sukurtas.

Nuostabu tai, kad tarp žmogaus amžiaus ir programų sukūrimo metų aiškiai matoma atvirkštinė priklausomybė. Tai, ką žmogus išmoksta kone paskiausia, elektroninėse skaičiavimo mašinose užprogramuota pirmiausia, o tos procedūros, kurias žmogus išmoksta atlikti būdamas kūdikiu, sunkiai užprogramuojamos. Atsižvelgiant į šiuolaikinius mokslo ir technikos pažangos tempus, praėjo daug laiko, pasiekta nemaža laimėjimų šachmatų ir kitų kombinacinių žaidimų programavimo srityje, o įvairių loginių išvadų metodus realizuoja programomis jau dabar geriau ESM negu žmogus. Robotai, turintys mašininio regėjimo organus, ir manipuliatoriai gerokai pralenkė senus ,,Shaky“ arba „akis-ranka“ projektus. Bet, kaip ir anksčiau, nėra programų, kurios galėtų pakankamai giliai analizuoti kalbą, mokytis kalbos, aprašyti supančią aplinką, adekvačiai ją suvokti. Būtent tai ir yra mašininio intelekto problemos Gordijaus mazgas.

Mat loginėmis procedūromis besiremiantis mąstymas yra nusakomas žodžiais, jį galima formalizuoti, t. y. išreikšti ženklų sistemomis ir jų procedūromis, todėl jį galima užprogramuoti mašinai.

Logika evoliucijos atžvilgiu jauniausia, specifiškai žmogiška mąstymo dalis, išaugusi ant senesnio pagrindo – mąstymo, paremto jutiminiais vaizdiniais, – ir įgavusi santykinį savarankiškumą. O mąstymas, paremtas jutiminiais vaizdiniais, iš esmės nėra nusakomas žodžiais. Tie vaizdiniai susikuria vientiso atpažinimo būdu, t. y. jie suvokiami, neišskiriant ir neįvertinant atskirų jų požymių.

Taip žmogus suvokia ir atpažįsta veidus, vietoves, įvairiausius reiškinius ir procesus. Gana paprastas tokio atpažinimo pavyzdys – ranka parašytų raidžių atpažinimas. Kiekvienas raštingas žmogus atpažįsta rašytines raides, bet negali tiksliai paaiškinti, kaip jis tai daro; matyt, dėl to taip sunkiai sekasi kurti rankraštį skaitančias mašinines sistemas,

Stebėtina ir tai, kad gamta perskyrė netgi minėtų dviejų mąstymo tipų organus. Procedūros, kuriose operuojama loginiais ženklais ir simboliais, yra daugiausia kairiojo galvos smegenų pusrutulio funkcija, o dešiniuoju pusrutuliu mąstoma, remiantis jutiminiais vaizdiniais (kairiarankiams, beje, atvirkščiai). Žmonių protas veikia, tarpusavyje sąveikaujant abiem mąstymo tipams. Šią sąveiką užtikrina „kabelis“, kurį sudaro maždaug 200 milijonų nervų skaidulų.

Amerikiečių neurochirurgas R. Ornstainas, norėdamas išgelbėti ligonio gyvybę, aštuntojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą perkirto nervų „kabelį“, jungiantį kairįjį ir dešinįjį žmogaus smegenų pusrutulius. Ligonio mąstymo stebėjimai parodė, kad jis turi du mąstymo mechanizmus, kurie veikia vienu metu ir nepriklausomai vienas nuo kito. Gyvūnai tokios funkcinės asimetrijos neturi.

Dabar galime kitaip suformuluoti minėtą dėsningumą. Intelektualiųjų funkcijų modeliavimas prasidėjo nuo kairiojo pusrutulio ir tik neseniai pereita prie dešiniojo smegenų pusrutulio funkcijų modeliavimo. Eilės tebelaukia evoliuciniu atžvilgiu senesni galvos smegenų poskyriai – retikulinė formacija, reguliuojanti smegenų aktyvumą, ir pakraščių (limbinė) sistema, kurioje yra gyvybiškai svarbių vidaus organų valdymo centrai, vegetatyvinių organizmo funkcijų ir emocijų centrai. Emocijos yra tiesiogiai susijusios su mąstymu.

Didžioji tarybinė enciklopedija emocijas apibrėžia kaip subjektyvias žmogaus ir gyvūnų reakcijas į vidinius ir išorinius dirgiklius, pasireiškiančias pasitenkinimu ar nepasitenkinimu, džiaugsmu, baime ir kt.

Emocijos skatina ir slopina suvokimo greitį ir turinį, dėmesį, vaizduotę, atmintį, mąstyseną.

Mums atrodo savaime suprantama, kad emocijos labai svarbios žmogaus mąstymui ir elgesiui. Žmogus svarbiausius sprendimus priima, veikiamas emocijų. Niekas neapskaičiuoja savo idealo, neužsistoja skriaudžiamojo, logiškai įrodinėdamas savo poelgio teisingumą, netampa revoliucionieriumi vien tik loginio protavimo pagrindu.

Formuodami savo santykį su kokiu nors asmeniu, požiūrį į kokį nors faktą, reiškinį, nuolat remiamės emociniu vertinimu. Dažnai suvokiame, kad kokiems nors veiksmams atlikti mums būtinai reikalinga emocija – reikia „įkaisti“. Posakis „žiūrėti pro rausvus akinius“ rodo, kad žmonės pripažįsta emocijų poveikį suvokimui, „paliko įspūdį visam gyvenimui“ – kad pripažįstama emocijų reikšmė įsiminimo procesui, o štai „vaikas mėgsta matematiką“ – kad pripažįstama emocijų reikšmė žinių įsisavinimui ir sugebėjimų ugdymui.

Na, o dabar paklauskime, ar būtina, norint sukurti mašininį intelektą, modeliuoti specifines žmogaus emocijų funkcijas?

„Ne, mašininiam intelektui emocijos nereikalingos“, – rašė žinomi specialistai A. Rasfriginas ir P. Gravė knygoje „Kibernetika, kokia ji yra“. Jie manė, kad emocijų mechanizmai yra paprasčiausi valdymo mechanizmai, o aktyvumas stimuliuojamas „iš išorės“ paties žmogaus. Mašininis intelektas iš principo negali liautis domėtis sprendžiamu uždaviniu. Kartais žmonės net susituokia vien iš išskaičiavimo, kodėl gi dirbtinis objektas negalėtų naudotis vien „šaltu protu“: juk apskaičiuoti jis moka.

Į šį klausimą turi atsakyti psichologiniai tyrinėjimai.

Tarybinės psichologijos mokyklos pradininkas L Vygotskis yra pabrėžęs, kad būtina ištirti emocijų ir afektų vaidmenį mąstyme.

Tarybiniam psichologui O. Tichomirovui vadovaujant, nuo 1960 m. pradėta lyginti ESM programas ir žmogaus mąstymą. Šie darbai, ko gero, ir parodė, kad būtina eksperimentais ištirti emocijų įtaką mąstymui. Buvo pastebėti svarbūs faktai. Pavyzdžiui, kad subjektas pripažintų savo veiksmą teisingu, pirmiausia turi jį įvertinti emocionaliai. Taip buvo atrastas „emocinio nukreipimo“ arba „emocinės korekcijos“ mechanizmas. Straipsnių rinkinio „Žmogaus intelektas ir ESM programos“ (bendroji redakcija O. Tichomirovo) baigiamajame žodyje suformuluoti septyni suklydimai, kurie pasitaiko literatūroje apie žmogaus intelektą. Trejetas jų tiesiogiai liečia emocijas. Jie labai įdomūs.

Pirmasis suklydimas – tai įsitikinimas, kad ESM programomis realizuojami tie patys (tik greičiau) sprendimų ieškojimo metodai, kaip ir žmogaus mąstyme (euristinis programavimas). O iš tiesų neformalieji ieškojimų metodai, kuriems priklauso ir ieškojimo zonų išskyrimas emocijomis, ieškojimo motyvacija, euristinėmis programomis neatkuriami.

Ketvirtasis suklydimas – tai prielaida, kad racionalios veiklos dėsniai funkcionuoja nepriklausomai nuo žmogaus emocijų ir charakterio bruožų. Tuo tarpu psichologijoje seniai suformuluotas afekto ir intelekto vienovės principas, pagal kurį realaus žmogaus intelekto funkcionavimas priklauso ir nuo afektų poveikio.

Penktasis suklydimas – emocinių ir žodinių arba loginių įvertinimų sutapatinimas. Iš tiesų tai – kokybiškai skirtingi reiškiniai. Tas suklydimas ir sudaro iliuziją, kad žmogaus emocijas lengva įkūnyti mašinų programomis.

Mąstymo procesai paprastai protu nesuvokiami ir sąmonės visiškai nekontroliuojami. Emociniai mechanizmai nesąmoningai reguliuoja mąstymą. Patirdami nuostabą, nuojautą, abejones, sužinome neįsisąmonintų mąstymo procesų rezultatus. Signalizuodamos apie juos sąmonei, emocijos įjungia ir sąmonės valdomą mąstymą esamai problemai spręsti. To pasekmė gali būti ideali sąmoningų ir nesąmoningų mąstymo procesų sąveika, kuria K. Stanislavskis vadino „viršsąmoniniu kūrybiniu mąstymu“.

Įžymūs prancūzų mokslininkai A. Puankarė ir Ž. Adamaras tyrė mokslininkų kūrybinės veiklos dėsningumus ir padarė tą pačią išvadą, liečiančią emocijų dalyvavimą nesąmoninguose mąstymo procesuose: „Tarp nesąmoningų idėjų privilegijuotos, t. y. galinčios tapti sąmoningomis, yra tos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai giliausiai paveikia mūsų jausmus“. Ir toliau: „Atradimas – tai pasirinkimas, kuriam įsakmiai vadovauja mokslinio grožio pajautimas“.

Psichologinis mechanizmas, įvertinantis mokslinį grožį, matyt, yra bendrojo grožio jutimo dalis, o ši savo ruožtu – dalis psichologinio mechanizmo, įvertinančio reiškinių ir objektų svarbą, jų tinkamumą poreikiams patenkinti.

Emocijų poveikį mąstymui, antruoju suklydimo atveju pavadintą „afekto ir intelekto vienove“, gerai iliustruoja O. Morozovas knygoje „Ieškant harmonijos“ apie įžymių mokslininkų kūrybą. Mokslininkai turi susikūrę savąjį pasaulio modelį, kuriame viešpatauja harmonija, o jos supratimas atitinka mokslininko charakterį, temperamentą, jutiminę patirtį. Tas modelis veikia mokslininko minčių eigą, visą jo kūrybą. Štai kas rašoma apie A. Einšteiną ir N. Borą: „Ir muzika, ir mokslas, kaip jis (Einšteinas) įsivaizdavo, vienodai bando suvokti objektyvią, gamtoje viešpataujančią harmoniją, kur visi reiškiniai tarpusavyje susieti kažkokia logine būtinybe, sudaro nenutrūkstamą priežasčių ir pasekmių grandinę (…). Džiugaus pakilimo bangos viršūnėje, šitos gilios filosofinės ar – jei norite – estetinės aistros veikiamas, jis ir atliko savo didžiausius mokslinius darbus“. Bet kūrėsi kvantinė mechanika, kuri „netilpo“ į Einšteino pasaulio modelį. Ir ,,(…) pasaulio harmonija griuvo jo akyse. Einšteinas sukilo prieš tokį jam brangių šventenybių išniekinimą, ėmėsi įrodinėti kvantinės mechanikos sąvokų laikinumą, efemeriškumą (…). Tai, kas Einšteinui atrodė bjauru, išsigimėliška, N. Borui pasirodė grožio viršūne. Jis buvo įsitikinęs – harmoniją pagimdo akivaizdžiai vienas kitam priešingi aspektai, to paties reiškinio priešingas traktavimas“.

Trečiasis suklydimas tiesiogiai liečia emocijų modeliavimą. Negalima sutapatinti loginio (žodinio) ir emocinio daiktų ir reiškinių apibūdinimo. Iš tikrųjų emocijų mechanizmas sulygina ir įvertina reiškinių vaizdinius, veiksmus, atliekamus su tais vaizdiniais, kurių žodžiais ir loginiais simboliais neįmanoma išsamiai išreikšti. Emocijos įvertinamoji funkcija – jos pirmiausia, privaloma funkcija.

Kad mašininis intelektas galėtų funkcionuoti, jam būtinas panašus įvertinimo mechanizmas. Kad ir kaip greitai veiktų ESM, to nepakanka spręsti uždaviniams, tikrinant paeiliui visus sprendimų variantus. Antai ESM negali per normalų žaidimo laiką peržiūrėti visų įmanomų žaidimo šachmatais variantų ir sudaryti garantuotai pergalingo žaidimo plano. O juk šachmatuose galioja griežtos žaidimo taisyklės ir yra ribotas sprendimų skaičius.

Gamyboje, moksle ir kitur dažnai užduotys sprendžiamos, išskiriant naują sprendimų lauką, kuris iki tol nebuvo žinomas. Šiuo atveju emocijų reikšmė nepaprastai didelė. Jau minėjome, kad emocijos įvertinamoji funkcija panaši į vaizdinių atpažinimo mechanizmą. Panašu, kad būtent šita procedūra ir sudaro emocijos įvertinamosios funkcijos pagrindą. Jeigu taip, tai vaizdinio mąstymo modeliavimas įgalins padaryti kokybinį šuolį, modeliuojant emocijas. Bet lyginimas, įvertinimas neįmanomas be poreikio. Mašininis intelektas savo veiklos pagrindą – poreikį – gaus iš šalies, iš žmogaus. Tobulėjant robototechnikai, artimiausiais dešimtmečiais mokslininkams teks sudaryti robotų elgesio normas. Amerikiečių mokslininkas ir rašytojas A. Azimovas jau pasiūlė tris tokias taisykles: „Robotas negali pakenkti žmogui arba savo neveiklumu leisti, kad nukentėtų žmogus; robotas turi paklusti visiems žmogaus įsakymams, išskyrus tuos atvejus, kai jie prieštarauja pirmajai taisyklei; robotas turi rūpintis savo saugumu tiek, kiek tai neprieštarauja pirmosioms dviem taisyklėms“. Modeliuojant emocijas, bus sukurtos individualybės. Turėdamas savąją sėkmių ir nesėkmių patirtį, emocijas, mašininis intelektas mokės pasirinkti, kaupti ir saugoti informaciją, specializuotis tam tikrose žinių ir sugebėjimų srityse. Ir kada nors, skirstant įvairioms mašininio intelekto sistemoms užduotis, reikės atsižvelgti, kuriam uždaviniui jos labiau tinka, ką iki tol dirbo, ką labiau mėgsta, prie ko pripratusi…

Ruslanas Arutiunianas

Inžinierius programuotojas

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1986, Nr. 1

Susiję įrašai:

1. Mašininis intelektas (1985)
2. Sveikas protas ir emocijos (1987)

1960 m. tarybiniai mokslininkai O. Konstanfinovas ir I. Perelis įrodė, kad, laidžią medžiagą (metalą, puslaidininkį) patalpinus į pakankamai stiprų nuolatinį magnetinį lauką, ja gali sklisti tam tikros rūšies elektromagnetinė banga – helikoninė, kurią galima stebėti plačiame (103-1011 Hz) dažnių diapazone. Tai plokščia TEM banga, kuri nepasižymi dideliu sklidimo kryptingumu.

1982 m. LTSR MA Puslaidininkių fizikos instituto mokslininkai pastebėjo elektromagnetines magnetoplazmines bangas, primenančias lazerio spindulį ore ir gerai sklindančias puslaidininkyje tame pačiame dažnių diapazone kaip ir helikoninės bangos. Sukūrus mažoje puslaidininkio, patalpinto į nuolatinį magnetinį lauką, srityje kintamą nevienalytį magnetinį arba elektrinį lauką, krūvininkų judėjimas įgauna sūkurinį pobūdį, ir išilgai nuolatinio magnetinio lauko krypties sužadinama lokalinė sūkurinė elektromagnetinė magnetoplazminė banga. Eksperimentu buvo gauta šių bangų dispersija bei laukų pasiskirstymas ir poliarizacija erdvėje. Šios bangos laukų stiprumas kinta pagal Gauso dėsnį, todėl jos buvo pavadintos magnetoplazminiais gausimais pluošteliais (MGP). Lygiai taip pat (pagal Gauso dėsnį) pasiskirstęs ir vienmodžio lazerio laukas, intensyvumas spindulio skerspjūvyje (centre didžiausias, einant į kraštus – eksponentiškai mažėja). Lazerio gausinio ir magnetoplazminio gausimo pluoštelių, elektromagnetinių laukų poliarizacija skiriasi: magnetoplazminis gausinis pluoštelis turi ne tik skersinę, bet ir išilginę kintamojo magnetinio lauko dedamąją. Tokį laukų pasiskirstymą ir poliarizaciją aukštojo dažnio diapazone galima sukurti aksialia simetrine arba linijine simetrine laidininko kilpele. Pasirodė, kad tokiu būdu sužadintas magnetoplazminis gausinis pluoštelis puslaidininkyje sklinda kryptingiau negu lazerio spindulys laisvoje erdvėje. Magnetopiazminio gausinio pluoštelio divergencijos kampas, nusakantis kryptingumą, yra du kartus mažesnis už lazerio. Todėl puslaidininkiu arba metalu patalpintu magnetiniame lauke, slinda elektromagnetinis spindulys, primenantis lazerio spindulį, tiktai daug mažesnio dažnio srityje, nors bangos ilgis gali būti artimas lazerio spinduliuojamam, t. y. gali būti milimetro dalių ilgio. Spindulio kryptį nusako magnetinio lauko kryptis.

Kai puslaidininkio paviršius, prie kurio priglaudžiama siuntimo antena (minėtoji kilpelė), yra išgaubtas, magnetoplazminis gausinis pluoštelis fokusuojamas. Židinio nuotolis priklauso nuo puslaidininkio paviršiaus kreivumo. Pluoštelis fokusuosis ir pats, jeigu į siuntimo anteną ateinantis aukštojo dažnio signalas bus toks didelis, kad bangų sukeltos sūkurinės srovės įkaitins puslaidininkį. Tada bangos laukų srityje padidės krūvininkų koncentracija bei lūžio rodiklis ir pluoštelis bus fokusuojamas. Be to, magnetoplazminis gausinis pluoštelis fokusuosis, jei bus sudarytas nuolatinis magnetinio lauko gradientas skersai pluoštelio sklidimo krypties, t. y. panaudojus magnetinį lęšį. Priežastis ta pati – lūžio rodiklio kitimas.

Praktikai svarbu – mažas pluoštelio slopinimas. Šio spindulio prasiskverbimo į laidžią medžiagą gylis (kaip ir helikoninės bangos) yra proporcingas krūvininkų judrumui bei nuolatinio magnetinio lauko stiprumui. Tačiau pluoštelis gali kelis kartus giliau negu helikoninė banga įsiskverbti į neišsigimusios arba elektronų ir skylių plazmos puslaidininkius. Mat kai helikono atveju išilginių srovių nėra ir laidumo padidėjimas magnetinio lauko kryptimi (pavyzdžiui, dėl skylių įtakos elektronų ir skylių plazmoje arba krūvininkų sklaidos anizotropijos) didina slopinimą, pluoštelio atveju šios srovės yra ir jos (kartu su Holo srovėmis) palaiko bangą.

Šios unikalios magnetoplazminio gausinio pluoštelio savybės – didelis kryptingumas, fokusavimas, mažas slopinimas ir kt. – leidžia plačiai panaudoti jį praktikoje. Pluoštelio bangos ilgis puslaidininkyje aukštojo dažnio diapazone yra keli milimetrai ir fazinis greitis gali būti artimas garso bangos greičiui. Pastaroji pluoštelio savybė ypač viliojanti – galima laukti šios bangos ir laisvųjų krūvininkų srauto sąveikos. Tai reiškia, kad galima sukurti naujo tipo stiprintuvus.

Institute sukurta keletas prietaisų, panaudojant pluoštelį. Aukštojo dažnio kanalų pertraukiklyje ir signalų moduliatoriuje panaudotas magnetoplazminis gausinis pluoštelis, kurio kryptį galima valdyti magnetiniu lauku. Magnetoplazminis gausinis pluoštelis tinka puslaidininkio elektriniams parametrams tirti. Šio pluoštelio aukštojo dažnio laukų fazės pasikeitimas puslaidininkyje arba pluoštelio bangos ilgis priklauso nuo puslaidininkio plokštelės storio, pluoštelio dažnio, nuolatinio magnetinio lauko stiprumo bei krūvininkų koncentracijos. Keičiant magnetinio lauko stiprumą, galima keisti pluoštelio bangos ilgį bei išilginės kintamojo magnetinio lauko dedamosios fazę. Jos pasikeitimą priėmimo antenoje (kilpelėje) per 180° atitinka pluoštelio bangų skaičiaus puslaidininkyje padidėjimas pusbangiu. Taigi, fiksuodami magnetinio lauko vertes, atitinkančias fazės pokytį (lygų 180°), iš bangų dispersijos lygties galima nustatyti krūvininkų koncentraciją. Kadangi magnetoplazminis gausinis pluoštelis gali būti labai siauras, šis metodas leidžia matuoti krūvininkų koncentraciją ilgame (10-20 mm) ir siaurame (apie 1 mm² ploto) kanale. Tai labai svarbu, nes šiuolaikiniai puslaidininkiniai prietaisai labai maži, ir reikia žinoti labai mažų puslaidininkio sričių elektrines savybes.

Tai pagrindinės magnetoplazminio gausimo pluoštelio savybės. Šios neseniai pastebėtos puslaidininkiuose magnetoplazminės elektromagnetinės bangos, be abejo, suras naujas pritaikymo sritis. Ypač įdomaus efekto galima tikėtis, tyrinėjant šių bangų sklidimą anizotropiniais puslaidininkiais, kur pluoštelio sklidimo sąlygos įvairiomis kristalografinėmis kryptimis yra skirtingos. Panašūs pluošteliai turėtų būti sužadinti ir jonosferoje, kaip atmosferikai – helikoninių bangų analogas. Taigi magnetoplazminis gausinis pluoštelis dar laukia savo tyrinėtojų.

Rimvydas Mažeika Rimantas Tolutis

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1986, Nr.1

Susiję įrašai:

1. ESM kovoje su nusikaltimais (1986)
2. Emocijos ir ESM (1986)

Tuo tarpu dešiniarankio logikai labiau būdingas vienarūšiškumas, kiekvienu atskiru atveju žmogus sprendžia, mąsto vienos rūšies idėjas, vienos rūšies esminius ryšius, o ne įvairiarūšių esmių santykius. Žmogaus logika „aktyviai fiksuoja tik vieną reiškinį, vienos krypties informaciją…“ – rašo žinomas tarybinis matematikas ir kibernetikas prof. S. Sapira. Kadangi skirtingų sistemų esminiai ryšiai tuo pat metu gali būti atskleisti tik intuicija, kairiarankių mąstymo susipynimas su intuityviu aplinkos atspindžiu ir lemia jų kūrybingumą, o kartais ir fenomenalumą. Toks fenomenas buvo, pvz., senovės Romos diktatorius Cezaris, galėjęs tuo pat metu sakyti kalbą ir rašyti kita tema laišką; ir Napoleonas – jis ilgai prisimindavo jam pristatytų karių pavardes. XX a. žinomas fenomenalus indų matematikas Ramanudžanas, kuris akies mirksniu išspręsdavo sudėtingiausius sprendinius be pieštuko ir popieriaus. Fenomenalią muzikinę atmintį turėjo kompozitorius S. Rachmaninovas: jis galėdavo pakartoti bet kurį savo muzikinį veikalą bet kuriuo paros metu.

Kad kairiarankių sąmonėje formos pagava yra intuityvi, matyti ir iš kai kurių gabių vaikų. Pvz. vilnietė kairiarankė trimetė Dalytė B. sugeba pakartoti vos kelis kartus perskaitytą eilėraštį vokiečių kalba, nors gimtąja – lietuvių dar nėra išmokusi nė vieno. Mat prasminis gimtosios kalbos naudojimas lakioje vaiko vaizduotėje labai dinamiškas: vos ne kiekvienas suprastas žodis ar sakinys yra komentuojamas, siejant jį su vaizdinių virtine, transformuojamas. Todėl eilėraščio forma, jo skambėjimas, tam tikras visuminis kontūras greičiau lieka atmintyje, kai neįsiterpia racionalumas, o dominuoja intuicija.

Susiformavusiai asmenybei kūrybiškai vystantis, kai dominuoja dešinysis pusrutulis, intuicija dažnai tampa pagrindiniu veikimo principu ir metodu. Nepagalvoję apie galimą savo biostruktūros išskirtinumą, šie kūrėjai kartais bando suabsoliutinti savąjį darbo stilių; jiems atrodo, kad visi privalo remtis tik intuicija. Dar daugiau, – dažnai imama neigti logiką. Neverta įrodinėti, kad be sąvokinės logikos žmogus iš viso netaptų kūrėju. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį ir į kitą nesusipratimą: teisingai nepripažindami intuicinio kraštutinumo, gimdančio idealizmą, mes dažnai nepripažįstame ir intuicijos ir specifinės kairiarankių pasaulio pajautos, jų matymo, girdėjimo ir sprendimo ypatumų. Kitaip sakant, atmesdami vieną kraštutinumą, teigiame kitą. Ypač tai ryšku suvokiant ir vertinant meno kūrinius. Kartais neįprastas ar net paradoksalus dailininko, poeto ar kompozitoriaus tikrovės suvokimas metafiziškai siejamas su per didelėmis pretenzijomis, poza o kartais ir su kokiu ,,-izmu“. Pamirštama, kad kiekvienas žmogus ne tik bendrybės įkūnijimas, bet ir unikumas. Kairiarankių teisės ir ypatumai ribojami ir kasdieniniame jų santykyje su tikrove, pavyzdžiui, vaikai verčiami rašyti dešine ranka. (Šiuo metu vidurinėse mokyklose besimokantys kairiarankiai (dažniausiai rašą dešiniąja) sudaro 10-15% visos moksleivijos). Pabandykime atskleisti tų pradinių klasių mokytojų ir uolių tėvelių ar senelių daromą žalą.

Mąstymo ir veiksmo vienovę lemia didžiųjų pusrutulių neuronų ir rankos nervinių skaidulų judesio vienovė. Žmogus tai pajunta tik afekto būsenoje, kai logika neapsieina be išraiškingų judesių. Homo sapiens formavosi abstrahuodamas ne sąvokas, o veiksmus. Iš pradžių veiksmas buvo tik darbo momentas (pvz,, abstraktus įrankio kūrimas). Šis veiksmas bei jo socialinis rezultatas dar nesukūrė žodinės sąvokos: pirminis sąvokos variantas turėjo dinaminę-veiksmo formą t. y. pirminė žmogaus mąstymo forma buvo tam tikri rankų judesiai. Kaip rašo prof. V. Ivanovas, palyginti neseniai (XIX a. pab.) tai įrodė amerikiečių etnologas Kašingas. Jis atliko genialų eksperimentą: tarsi grąžino savo rankoms pirmykštes funkcijas, versdamas jas atlikti daugybę operacijų, atliekamų mūsų protėvių ikiistorinėje eroje. Jis patyrė rankų ir intelekto vienovės jausmą. Kašingas eksperimentavo ne vieną dešimtmetį. Jau būdamas mokslininkas etnologas, jis apsigyveno Amerikos indėnų zunji gentyje. Perėmęs šios genties papročius, jis buvo išrinktas jos vyriausiuoju žyniu, Kašingas ne tik perprato šios genties mąstymą rankomis bet ir smulkiai jį aprašė savo darbuose.

Mąstymo ir rankos vienovės pavyzdys – skaičiavimas ant pirštų. Taip skaičiuoja visi vaikai, o Šiaurės Amerikos indėnai ir šiandien įsitikinę, kad skaičiuoti galime tik iki dešimt. Tai, kad rankos judesius sunku automatizuoti, rodo, jog veiksmai glaudžiai siejasi su mąstymu. Perrašinėjantys savo kūrinius ne mašinėle labai gerai jaučia kaip ranka ,,priešinasi“ blogam tekstui.

Rankų ir mąstymo neišskiriamumą bandė įrodyti ir didysis kinematografininkas S. Elzenšteinas. Kitomis sąlygomis ir kitu būdu jis priėjo išvadą, kad veiksmo aktas yra kartu ir mąstymas, o mintis – erdvinis veiksmas. Tai nėra naujos tiesos filosofijos istorijoje. Jau XVII a. apie rankos ir minties vienovę kalbėjo žymūs prancūzų filosofai G. V. Leibnicas ir O. Lemetri. XIX a. šias idėjas prikėlė ir išplėtė K. Marksas ir F. Engelsas. Knygoje „Gamtos dialektika“ F. Engelsas rašė, kad tik tobulėjant rankai, palaipsniui tobulėjo ir galva, kad ranka padėjo atitinkamai išugdyti žmogaus smegenis.

Ir kairiojo, ir dešiniojo didžiųjų pusrutulių veiklą reikia suprasti ne kaip diktatus dešiniajai arba kairiajai rankai. Atvirkščiai, čia reikia įžvelgti neišskiriamą vientisą refleksų sistemos procesą. Tuo labiau, kad rankos aktyvumas nėra vienpusis, – ne tik ranka juda pagal smegenų komandą, bet ir normali smegenų veikla reikalauja tam tikros rankos veiklos. Dominuojant dešiniajam pusrutuliui, rašyti ir dirbti kaire ranka yra ne tik patogiau – tai normalus šios rankos aktyvumas. Priverstinis dešiniosios rankos aktyvinimas prieštarauja biologinei tokio žmogaus prigimčiai, pasąmonėje traumuoja žmogaus dvasią. Todėl tėvai, seneliai ar pedagogai, pastebėję, jog aktyvesnė yra kairioji vaiko ranka, neturėtų jo mokyti: „Imk šaukštelį dešine ranka“, „Ne ta rankute valgai“, ,,Mesk akmenuką dešine“ ir t. t. Kai taip elgiamasi nuo pat vaikystės, atrodo kad vaikas persiorientuoja labai lengvai: jis paklūsta komandoms ir atpranta naudotis kairiąja ranka. Tačiau šis atpratinmo lengvumas tik tariamas. Jis neatskiriamas nuo pirmųjų nepilnavertiškumo komplekso daigų, kurie lydi asmenybę visą gyvenimą. Taip „perorientuoti“ žmonės junta tam tikrą aplinkos priešiškumą ir nepasitiki savimi, nors protu jie to ir nesuvokia. S. Eizenšteinas vienas iš nedaugelio sugebėjo suvokti šią skriaudą. Po mirties jo dienoraštyje buvo perskaityta tokia giliai įskaudinto žmogaus pastaba: ,,Ir kas drįso mane versti rašyti dešiniąja?“ S. Eizenšteinas iš prigimties buvo tipiškas kairiarankis, nors visą gyvenimą rašė dešiniąja. Skrodžiant jo kaukolę, rasta, kad dešinysis smegenų pusrutulis buvo pusantro karto sunkesnis ir labiau raižytas. Žinodami S. Eizenšteino kūrybinę energiją ir laimėjimus, akivaizdžiai matome, kad sąmoningai žmogaus veiklai iš esmės nesvarbu, kuris pusrutulis – dešinysis ar kairysis – dominuoja. Svarbu nesudarkyti jo prigimties. Tad suteikime deramą laisvę ir pagarbą kairiarankiškumui!

doc. Irena Gaidamavičienė

„Mokslas ir gyvenimas“

1982, Nr. 9

Susijusių įrašų nėra.

Penktadalis amerikiečių šeimų turi personalinius kompiuterius. Laboratorijose, įstaigose paprastai jie puikuojasi ant daugumos tarnautojų darbo stalo. Tad JAV kompiuteriais prekiaujančios firmos, kurias pats gyvenimas verčia suvokti naujus visuomenėje vykstančius reiškinius anksčiau, negu šie ima akivaizdžiai reikštis, jau spėjo padaryti tam tikras išvadas. O būtent: stacionarių personalinių kompiuterių paklausa turi tendenciją mažėti. Baigiasi dešimtmetį trukęs ciklas, kurio Amerikai pakako rinkai prisotinti.

Paprasčiausi IBM firmos personaliniai kompiuteriai kainuoja apie 1,5 tūkst. dolerių. Daug ar mažai? Vidutinis amerikiečio uždarbis 2 tūkst. dolerių per mėnesį. (20% JAV gyventojų per metus gauna 15-20 tūkst. dolerių – tai tarpsluoksnis tarp vargšų ir vidutinės klasės. 48% gyventojų šeimos pajamos 20-50 tūkst. dolerių – vidutinioji klasė. 15% gauna 50-100 tūkst. dolerių – tai vidutiniosios klasės viršūnė. Vargšai sudaro 13% – kai keturių asmenų šeimos pajamos mažesnės negu 11 tūkst. dolerių. Turčiai, kurių pajamos prašoka 100 tūkst. dolerių, sudaro 4% gyventojų. Tai amerikiečių pateikti duomenys, polemizuojant su biuletenio „Argumenty i fakty“ išspausdintais duomenimis.) Taigi kiekvienas dirbantis amerikietis gali sau leisti prabangą – įsigyti personalinį kompiuterį. (Kuris ten, beje, nelaikomas jokia prabanga.) Tuo labiau, kad labai taupantys gali įsigyti ir pigesnę prekę: kai kurios firmos siūlo po 700-800 dolerių kainuojančius personalinius kompiuterius (mintyje turime tuos, kurių techninės galimybės bent jau palyginamos su IBM modeliais).

Šiuo metu mokykla, ko gero, liko vienintelis stabilus amerikietiškos rinkos sektorius, kurio dar nėra pavykę įsotinti kompiuteriais. 50 milijonų JAV moksleivių tenka maždaug 3 milijonai personalinių kompiuterių. Paskutinius dvejus metus šios šalies mokyklos kasmet įsigydavo po 300-400 tūkst. šios prekės vienetų. Rinkos tyrinėtojai yra tikri, jog ši paklausa mokyklose išliks dar keletą metų. Tokiai išvadai yra rimtas pamatas. Jei iki pastarojo meto mokyklose kompiuterius nagrinėjo „susipažinimo tikslais“, kaip atskirą dalyką, tai dabar padėtis keičiasi. Kompiuteriai tampa ne savitikslių studijų objektas, bet būtina mokymo ir mokymosi dalimi, visų kitų disciplinų parankine priemone.

Taigi amerikiečių mokykla personalinių kompiuterių prekijams dar yra viltinga sritis, ko negalima pasakyti apie jokią kitą. Vis labiau ryškėja ir nauja tendencija: jeigu poreikis stacionariems kompiuteriams slopsta, tai aiškiai didėja portatyviems. Koks tarp jų skirtumas? Stacionaraus personalinio kompiuterio į kelią nepasiimsi: jo svoris su pagalbiniais įrengimais – displėjumi, printeriu ir kitais – 25-30 kg. JAV plinta įprotis naudotis kompiuteriu kelionėje, pakeliui į tarnybą. Tai ypač pravartu tiems, kurie gyvena priemiesčiuose ir naudojasi visuomeniniu transportu – priversti kasdien 2-3 valandas praleisti ant ratų.

Šiuolaikinis portatyvus kompiuteris turi visus tuos pačius komponentus, kuriais aprūpintas jo vyresnysis stacionarus brolis. Neginčytinas portatyviojo privalumas – kompaktiškumas ir sąlyginis lengvumas. Jis montuojamas diplomato tipo lagaminėlyje, sveria 5-8 kg. Kaina svyruoja nuo 1,5 iki 3 tūkst. dolerių. Taigi brangesni už stacionarius. Tačiau portatyvių kompiuterių teikiami privalumai išperka įdėtas lėšas. Antraip nebūtų taip augusi jų paklausa: per paskutinius trejetą metų ji kasmet dvigubėjo. 1986 m. parduota 300 tūkst. portatyvių kompiuterių, 1987 m. – 600 tūkst., o 1988 m. – apie 1 mln.

Iniciatyviems ir judriems žmonėms, mokantiems tausoti laiką ir amžinai nespėjantiems, portatyvus kompiuteris – likimo siųsta dovana. Mokslininkams ir inžinieriams, kurie dalį darbo priversti atlikti namuose, toks kompiuteris irgi puikus pagalbininkas. Jį galima pritaikyti ne tik ruošiant, bet ir darant pranešimus, demonstruojant projektus bei idėjas. Taigi menedžeriams, žurnalistams portatyvus kompiuteris tampa išties parankine darbo priemone. Pristigę informacijos, žurnalistai iš namų gali susisiekti su centriniu redakcijos kompiuteriu ir telefono ryšiais gauti reikiamas žinias: užsienio agentūrų naujienas, paskutinius pranešimus apie svarbiausius įvykius kiekvienoje valstijoje ir t. t. Galima jausti laikmečio pulsą tikrąja to žodžio prasme.

Žymus mūsų muzikas pasakojo skridęs iš vieno Amerikos miesto į kitą. Greta sėdėjęs amerikietis studentas visą kelionės laiką taip ir neatplėšė akių ir rankų nuo portatyvaus kompiuterio klaviatūros: skaičiavo variantus, kokiu būdu gauti 10 tūkst. dolerių. Galimybės įvairios: pasiskolinti iš tėvo, sueiti į kontaktą su dėdėmis, kitais giminaičiais. Kažkiek gali padėti bičiuliai, pagaliau uošvis. Tačiau svarbu lengviausias kelias ir palankiausios sąlygos skolą grąžinti… Taigi portatyvus kompiuteris daliai amerikiečių jau tapo ne tik kelionės palydovu, bet ir patarėju subtiliais gyvenimo klausimais.

Iki pastarojo meto dalis portatyvių kompiuterių buvo ne visai portatyvūs: naudotojui tekdavo tampyti iki 8 kg sveriantį lagaminą. Tačiau paskutiniai šios srities pasiekimai žadina vis naujas viltis. Firma „Atari“ parodos Čikagoje metu demonstravo mažiau negu puskilogramį sveriančius portatyvius kompiuterius. Išties ženkli pažanga. (Beje, apie kišeninius kompiuterius mūsų žurnalas rašė š. m. Nr. 9.) Netenka abejoti, kad paklausa šiai prekei augs ir toliau.

Pašaukimas ir kompiuteris.

Kasmet 40 milijonų amerikiečių keičia profesiją ir darbo vietą. Apskritai jie vienoje vietoje ištveria vidutiniškai trejetą metų – po to metasi į kitą veiklos sritį. Statistika liudija, jog amerikietis gyvenimo kelyje darbą keičia maždaug 10 kartų. Toks „kadrų tekamumas“ leidžia kurtis ir tarpti firmoms, kurios, mūsų kalba tariant, užimtos laikinai nedirbančių piliečių profesiniu orientavimu.

Tam reikalui pasitelkiamas psichologinių, socialinių ir kitų tyrimų arsenalas, taip pat ir kompiuterizuotos visuomenės teikiamos galimybės. Nuo 1987 m. rugsėjo kuriamos ir jau spėjo paplisti kompiuterinės programos, naudotojui padedančios rasti jam tinkamą darbą.

Programa įrašyta j lankstų diską, prie kurio pridedama ir instrukcija. Dirbti su programa gali kiekvienas – specialus pasirengimas nebūtinas. Žinia, reikia turėti personalinį kompiuterį. Įstatęs diskelį į kompiuterį, žmogus gauna visą jam reikalingą informaciją. Kokią? Visų pirma leidžiančią žmogui geriau pažinti save patį: savo potraukius, poreikius ir galimybes. Jis supažindinamas ir su darbo rinkos keliamais reikalavimais ir atrankos metodais.

Kad galėtume geriau įvertinti tų programų teikiamą naudą, prisiminkime, kaip amerikiečiai susiranda tinkamą darbą. Laikraščiuose gana daug pasiūlymų, tačiau mažiau kaip ketvirtadalis vakansijų užpildoma pagal tuos ar įdarbinimo agentūrų skelbimus.

Pretendentai į vakuojančias vietas sudaro ir išsiunčia reziumė – trumpas žinias apie save. Firmų, įstaigų kadrų skyriuose 95% tų reziumė keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę, tarnautojui paviršutiniškai permetus akimis, ir kaltinti tenka ne tarnautoją, bet reziumė pildytoją: menkiausias netikslumas ar neatidumas gali būti lemtingas. Pretendentų į vietą daug, pasirinkimas didžiulis, tad ir perspektyviausio kandidato šansai  neretai  staiga gali  ištirpti.

Tai ką daryti? Būtent į šį daugeliui aktualų klausimą bando atsakyti specializuotos firmos parengta programa. Svarbu nedaryti dažniausiai kartojamų klaidų, o nesėkmės atveju nedera nukabinti nosies – dar niekas neprarasta. Nedera perdėti ar idealizuoti vieno kurio nors darbo paieškų būdo. Firma siūlo naudoti jų keletą, neidealizuojant nė vieno. Kai kurie firmos specialistų gyvenimiški pastebėjimai ir pasiūlymai – savotiška psichologinė terapija – gali praversti ne tik tarnybos ieškančiam amerikiečiui, bet ir daugeliui žmonių, netgi neturinčių kompiuterio.

Kompiuterinės programos akivaizdžiai patvirtino, ką, regis, ir taip žinome iš gyvenimiškos patirties: dauguma įsitaiso į darbą pagal savo draugų, bičiulių ir pažįstamų rekomendacijas. Asmeniniai ryšiai (mūsiškis atitikmuo veikiausiai būtų blatas) veikia patikimiau už pačią šiuolaikiškiausią techniką. Nieko nepadarysi, su tuo tenka taikstytis. Ir programa siūlo: ieškant darbo, apie šį savo ketinimą reikia trimituoti kuo platesniam draugų ir pažįstamų ratui. Visada yra tikimybė: jeigu ne vienas, tai kitas jums pateiks naudingą pasiūlymą ar informaciją. Tai pirmas ir, ko gero, trivialus atvejis, galintis būti labai efektyvus.

Dabar antras etapas, kurį siūlo kompiuterinė programa. Dera atsakyti į nemaža klausimų: jūsų pomėgiai, gabumai, polinkiai ir aistros, įpročiai, interesų ratas, mąstymo būdas, asmeninis stilius, vertybinė sistema? Viso to reikia, norint suvokti, kokiam darbui esi labiausiai linkęs ir tikęs. Tai žinant, paieškų ratą galima išplėsti jau tikslingai.

Žinia, yra žmonių, kurie ir be kompiuterio sugeba teisingai įvertinti savo gabumus, jėgas ir pašaukimą. Betgi ar visi tokie? Ir ar visiems taip jau sekasi gyvenime? Greta laimės kūdikių visada yra ir nevykėlių. Netgi ir teisingai save vertinančiam kompiuterinė programa visgi gali duoti naudos: netgi tarp pastarųjų ne visi sugeba savo žinias ir savybes pritaikyti konkretaus darbo paieškoms.

- Kur pageidautumėte dirbti: didelėje ar mažoje firmoje?

- Kas jums svarbiau: pinigai ar garantija, kad šį darbą dirbsite ir rytoj?

- Mėgstate dirbti vienas ar kolektyve?

Mažiau prityrusiam žmogui šie klausimai (o dar labiau savo paties atsakymai) dažniausiai būna visai netikėtas atradimas: paprastai žmogus nelabai apie tokius dalykus susimąsto. O ir gyvenimo vėtytas būna priverstas susikaupti, gauna gerą progą į save pažvelgti tarsi iš šalies, kritiškesniu žvilgsniu. Yra šansas suvokti ankstesnių nesėkmių priežastis, aptikti atsakymą, kodėl nepatiko prieš tai dirbtas darbas.

Tarkime, jūs nusimanote apie portatyvius kompiuterius, ir firma, siekdama panaudoti tuos sugebėjimus, siūlo tais kompiuteriais prekiauti. Jums tenka ieškoti galimų pirkėjų, derėtis su jais. Sritis labai perspektyvi, o ir darbas nėra varginantis: gerą daiktą klientui įpiršti nėra taip jau sunku. Ir visgi jums neįdomu, nors uždarbis ir neblogas. Tą jaučiate jūs pats, o klientai, deja, taip pat. Firmai būtų kur kas didesnė nauda (o ir jums, ko gero) pasodinti jus į laboratoriją – spręstumėte technines tų kompiuterių kūrimo problemas. Galimas dalykas, ir laboratorija šiuo atveju nėra ta dėkingiausia terpė. Sumanūs firmos vadovai juos dominančiam specialistui gali pasiūlyti įvairių variantų. Pavyzdžiui, tegul dirba namuose, juo labiau, kad turi nedidelę dirbtuvėlę. Pagaliau koks skirtumas, kur žmogus dirba: kompiuteriu bet kurią akimirką jis gali susisiekti su firmos duomenų banku, jei reikia, išsikviesti reikalingą tarnautoją ir pan.

Galop kompiuterinė programa neprityrusį žmogų ne tik apsaugo nuo galimų klaidų, bet ir padeda rašyti dalykinius laiškus, orientuoja, kaip reikia bendrauti, kaip galimam darbdaviui pristatyti savo sugebėjimus.

Tai gal tą programą vadinkime testu, išryškinančiu žmogaus sugebėjimus? Veikiau taip: programa ne tiek testas, kiek stimuliatorius. Ji provokuoja žmogaus mąstymą, verčia susimąstyti apie tai, ko ligi tol netekdavo daryti – nes ir reikalo nebūdavo. Atsakęs į programos pateiktus klausimus, žmogus įgyja ne paviršutinišką reziumė, o tarsi savo paties atvaizdą, daugmaž realų polinkių ir sugebėjimų portretą. Šios žinios gali apsaugoti nuo galimų klaidų, teisingai orientuoja tinkamam užsiėmimui. Nauda ir firmai: rizika, renkantis darbuotoją, nors ir kilnus, tačiau nuo nesėkmių neapsaugotas dalykas.

Kompiuterinė programa kainuoja 129 dolerius. Ar tai brangu – tesprendžia skaitytojas. Tik priminsime, jog programa galima naudotis ne vieną, o daug kartų (juo labiau prisimenant, kad amerikietis 10 kartų keičia darbą). Programas perka atskiri asmenys, taip pat firmos, teikiančios konsultacijų pobūdžio paslaugas, įsigyja koledžai, universitetai, kuriems svarbu savo auklėtinius orientuoti gyvenimiškai veiklai. Daugiausia tas programas naudoja vakarykščiai studentai bei jauni žmonės, kurių darbo stažas neviršija 10 metų.

Firma, sudaranti ir platinanti minimas programas, turi 400 tarnautojų. Jos filialai veikia 40 JAV miestų. Kasmet į firmą kreipiasi 60 tūkst. interesantų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekusių ir ieškančių darbo. Vadinasi, žmonėms reikalinga paslauga. Tą pripažino ne vien amerikiečiai, bet ir 27 Kanados, Pietų Amerikos ir Europos miestų klientai, besinaudojantys kompiuterinių programų paslaugomis. Serviso ir informatikos visuomenėje tai natūralus dalykas.

Margiris Daumantas

Žurnalas „ Mokslas ir Technika“

1989, Nr.11

Susiję įrašai:

1. Perku personalinį kompiuterį (1989)

Rytų liaudies medicina per savo ilgą gyvavimo laikotarpį atliko daugybę svarbių stebėjimų, ir nors mokslinių žinių lygis buvo skurdus, sugebėjo suformuoti savotišką gydymo kryptį, kuri išliko daugelį šimtmečių iki pat mūsų dienų. Tiesioginio ryšio su praktika dėka senovės medicina kūrėsi stichinio materializmo pagrindu. Rytų medicina nagrinėja žmogų ne izoliuotai nuo gamtos, o kaip neatskiriamą jos dalį, sudarančią su gamta vieningą visumą. Patį žmogų taip pat laiko vieninga visuma – mąstymas, jausmai ir kūnas vienas nuo kito priklauso ir tarp savęs glaudžiai susiję. Centrinę vietą senovės Rytų medicinoje užima vadinamoji in-jan teorija, kurios teigimu gamtoje nėra pavienių ir vienpusių daiktų bei reiškinių. Kiekvienas daiktas ar reiškinys turi savyje du priešingus, bet vienas be kito negalinčius egzistuoti pradmenis, kurie apibūdinami terminais in ir jan. Šie pradmenys nėra sustingę, statiški. In ir jan keičiasi. Be to, patys in arba jan nėra gryni – kiekvienas iš jų turi dalelytę priešingo pradmens. Normalioje būsenoje tarp abiejų pradų turi būti išsaugotas glaudus ryšys ir pusiausvyra. Pusiausvyros praradimas gresia gamtos reiškinių ir daiktų sunaikinimu. Lygiai taip pat žmogaus ir gyvūnų organizmų veikla priklauso nuo in ir jan pradų pusiausvyros. Susergama pradėjus vyrauti vienam kuriam pradui.

In-jan teorija galioja visai gyvajai ir negyvajai gamtai. Be jos, yra dar keletas Rytų medicinos koncepcijų, liečiančių tik gyvuosius organizmus ir glaudžiai susijusių su in-jan teorija. Pakalbėsime apie vadinamosios gyvybinės energijos ir kanalų, arba meridianų, koncepcijas. Pasak senovės medikų, normaliam organų funkcionavimui būtina specifinė gyvybinė energija. Organizme ji cirkuliuojanti kanalais. Išskiriama 12 pagrindinių porinių, 2 neporiniai, 15 antrinių ir 8 ekstraordinariniai, arba stebuklingieji, kanalai. 12 pagrindinių kanalų yra susieti su atskirais organais. Laikoma, kad kiekvienas kanalas susideda iš dviejų dalių – viena eina organizmo vidumi per organą, o kita – netoli kūno paviršiaus. Kanalai turi savo akupunktūros taškus, kurių gali būti nuo 9 iki 67. Iš viso kūno paviršiuje yra apie 700 akupunktūros taškų. Pravedus įsivaizduojamą liniją per kurio nors vieno kanalo taškus, gaunama kažkas panašaus į geografinį meridianą. Iš čia ir kilo plačiausiai vartojamas kanalų pavadinimas – meridianai.

Pagrindinis senovės gydytojo uždavinys buvo surasti pažeistą meridianą ir adatomis subalansuoti gyvybinę energiją jame. Pažeistas meridianas ir jame vyraujantis pradas nustatomas remiantis pulso, kvėpavimo, balso tembro, liežuvio būklės tyrimu, o akupunktūrinis receptas, t. y. grupė taškų, kuriuos reikia paveikti, sudaromas pagal tam tikras taškų parinkimo taisykles.

Kai žinios apie akupunktūrą pasiekė Vakarų pasaulį ir šis gydymo metodas buvo sėkmingai išbandytas, kilo būtinybė suderinti šį fenomeną su anatomijos, fiziologijos ir kitų medicinos šakų sąvokomis. Buvo pradėti platūs eksperimentiniai ir klinikiniai tyrimai. Bandyta rasti anatominį akupunktūros taškų substratą, išaiškinti terapinio poveikio mechanizmą. Ypatingą anatominių struktūrų, kuriomis akupunktūros taškai skirtųsi nuo aplinkinių audinių, nerasta. Bet buvo pastebėta, kad akupunktūros taškuose intensyvesnė medžiagų apykaita, daugiau suvartojama deguonies, aukštesnė temperatūra bei audinių biopotencialas ir mažesnė elektrinė varža.

Gydomojo poveikio mechanizmą aiškina keletas teorijų. Pastaruoju metu vis didesnį pripažinimą įgauna neurofiziologinė teorija, kuri teigia, kad akupunktūros mechanizmo pagrindas yra refleksinis. Norėdami tiksliau išreikšti metodo esmę, tarybiniai mokslininkai pasiūlė naują akupunktūros pavadinimą – refleksoterapija. Neurofiziologinėje teorijoje nemažas vaidmuo skiriamas vadinamosioms Zacharjino-Hedo zonoms. Tai tam tikros odos vietos, kuriose, esant vidaus organų funkcijos sutrikimams, padidėja jautrumas, pakyla temperatūra. Sis reiškinys paaiškinamas tuo, kad minėtosios odos vietos ir atitinkami vidaus organai yra inervuojami iš tų pačių stuburo smegenų segmentų. Patologinio proceso sukeltas dirginimas pasiekia stuburo smegenis ir čia dėl iradiacijos dirginimas perduodamas odai. Be abejo, galimas ir atvirkštinis poveikis – stimuliuojant tam tikrus odos taškus, galima reflektoriškai paveikti vidaus organų funkciją. Tačiau akupunktūrinei diagnostikai ypač svarbi prielaida, kad pakitimai organuose gali atsispindėti odos būklėje, o kartu ir jos biofizikiniuose parametruose.

Vystantis elektronikai, atsirado naujas refleksoterapijos metodas – elektroakupunktūra ir pradėjo plėtotis instrumentinė akupunktūrinė diagnostika. Dauguma instrumentinės akupunktūrinės diagnostikos metodų remiasi odos elektrinės varžos matavimu akupunktūros taškuose. Plačiausiai žinomos yra japonų mokslininko J. Nakatanio ir daktaro R. Folio (VFR) metodikos. Nuo 1950 m. Nakatanis atliko nemažai kruopščių elektrofiziologinių tyrimų, kurie parodė, kad bet kokie organizmo vidinės terpės pokyčiai būtinai atsispindi odoje ir kad meridianai yra jautrūs indikatoriai, signalizuojantys ne tik apie ligą, bet ir jos kilimo pavojų. Tirdamas ligonių odos elektrinę varžą, Nakatanis aptiko taškus, kuriuose padidintas elektrinis laidumas. Sveikų žmonių odoje jis tokio reiškinio nepastebėjo. Pasirodė, kad šie taškai sutampa su tradicinės akupunktūros taškais, o jų išsidėstymas – su meridianais. Atrastų taškų liniją Nakatanis pavadino riodoraku, t, y. gero elektrinio laidumo linija. Įvertinus meridiano elektrinio laidumo lygį, galima spręsti apie atitinkamo organo funkciją. Kiekviename meridiane Nakatanis surado taškus, kurių elektrinio laidumo reikšmė atspindi vidutinę viso meridiano laidumo reikšmę. Šie taškai yra vadinami atstojamaisiais matavimo taškais. Todėl tyrimo metu apsiribojama 24 kiekvieno meridiano simetriniais atstojamaisiais matavimo taškais. Matavimo rezultatai pažymimi specialioje riodorakaus diagramoje, kurioje pažymima vidutinė visų 24 taškų elektrinio laidumo reikšmė ir nustatoma vadinamojo fiziologinio koridoriaus viršutinė ir apatinė riba. Jeigu atskiro meridiano atstojamojo matavimo taško elektrinio laidumo reikšmė įsitenka fiziologiniame koridoriuje, atitinkamo organo funkcija laikoma normalia. Jei ši reikšmė didesnė už viršutinę fiziologinio koridoriaus ribą arba mažesnė už apatinę, galima kalbėti apie patologiją. Iš čia konkretūs patarimai gydymui: jei laidumas per didelis, reikia veikti atitinkamo meridiano slopinantį akupunktūros tašką, o jei laidumas per mažas, reikia veikti stimuliuojantį tašką.

Daktaro Folio metodika remiasi 25 metų tyrimų rezultatais. Čia naudojama diagnostikai apie 500 taškų, iš kurių 200 – naujai pasiūlyti. Kiekvienas taškas ar jų grupė atspindi kurio nors vieno organo ar audinių sistemos funkcinę būklę. Folis nustatė vidutinį, normalų, akupunktūros taško elektrinį laidumą. Jeigu, išmatavus tam tikro taško elektrinį laidumą, gaunamos didesnės ar mažesnės reikšmės, vadinasi, yra sutrikusi su juo susijusio organo funkcija.

Tačiau metodai, kurie paremti odos elektrinės varžos matavimais, turi nemažą trūkumą – elektros srovė veikia jautrius audinių elektrofiziologinius parametrus ir gautieji duomenys ne visada atitinka realią akupunktūros taško būklę. Be to, matavimų rezultatai priklauso nuo elektrodų metalo, jų ploto, spaudimo jėgos, pakreipimo kampo. Todėl pastaruoju metu ieškoma naujų informatyvių parametrų ir gautųjų duomenų interpretavimo būdų. Bandoma registruoti audinių biopotencialą akupunktūros taškuose, temperatūros pokyčius juose, tirti audinių biochemines savybes ir pan. Bet kol kas šie parametrai dar mažai informatyvūs. Galima pabandyti įvertinti akupunktūros taškų būklę, o kartu ir su jais susijusių organų funkciją registruojant kokį nors organizmo biopotencialą ir taip išvengiant nepageidaujamo pašalinio poveikio.

Mūsų laboratorijoje buvo tirti ligoniai užrašant nuo kūno paviršiaus akupunktūros taškų vietose paprastą elektrokardiogramą. Jos parametrai priklauso ir nuo savybių audinių, pro kuriuos sklinda elektros impulsai, todėl galima gauti informacijos apie gilesnių audinių savybes, o akupunktūros taškai kaip tik yra odos giliuosiuose sluoksniuose. Elektrokardiograma buvo užrašoma kelių meridianų akupunktūros taškuose encefalografo ir biosrovių integratoriaus kompleksu. Gaudavome seriją integruotų dydžių, atspindinčių elektrokardiogramos signalo užimamą plotą 10 s. intervale. Per valandą registruodavome tris tokias serijas. Svarbiausia buvo žiūrima, koks integruotų dydžių procentinis pokytis, palyginti su pradiniu registravimo momentu. Tai suteikia galimybę stebėti akupunktūros taško parametrų dinamiką.

Iš tyrimų paaiškėjo, kad esant gerai organo funkcijai, tam tikro meridiano kurio nors akupunktūros taško biofizikiniai duomenys yra gana pastovūs, t. y. po 1 valandos nuo tyrimo pradžios gautų dydžių pokyčiai buvo 10-15% ribose. Tačiau jei kurio nors meridiano taške užrašytos elektrokardiogramos integruoto ploto dydis gerokai pasikeisdavo, paprastai būdavo randami kokie nors atitinkamo organo funkcijos sutrikimai. Didžiausi pokyčiai gauti kepenų meridiano taške, o atlikus klinikinius tyrimus, nustatytas hepatitas – kepenų uždegimas. Be abejo, šis metodas dar reikalauja papildomų gausių tyrimų, kurie patvirtintų jo patikimumą.

Įdomi ir paties elektromagnetinio lauko, atsirandančio dėl širdies veiklos, reikšmė atskirų organų ir audinių veiklai, nes šis palyginti stiprus signalas atsiranda jau pačioje gemalo vystymosi pradžioje ir stimuliuoja organizmą visą gyvenimą. Neseniai pasaulį apskriejo žinia apie pirmąjį, deja, nesėkmingą, dirbtinės širdies persodinimą žmogui. Sunku pasakyti, kiek šią nesėkmę lėmė natūralaus širdies elektromagnetinio lauko nebuvimas, bet tokia galimybė, mūsų manymu, egzistuoja. Šie samprotavimai galbūt hipotetiški. Tačiau senovės Rytų medicinos ir dabarties medicinos mokslo sąjunga jau duoda realių rezultatų gydant ir diagnozuojant įvairias ligas.

Kastytis Dapšys

Žurnalas „Mokslas ir Gyvenimas”

1984, Nr. 5

Susiję įrašai:

1. Hipnozės paslaptys (1984)

Neseniai Paryžiuje pademonstruoti pirmieji du holografiniai filmukai, nufilmuoti 35 mm ir 70 mm kino juostoje, žiūrovams paliko ne mažesnį įspūdį negu pirmojo L. Liumjero filmo „Traukinio atvykimas į La Siota stotį“ demonstravimas 1895 m. Juose buvo įamžinti judantys daiktai ir žmonės, kurie tartum pleveno erdvėje. Ir nors kiekvienas filmukas tęsėsi tik po vieną minutę, prancūzų kino ir audiovizualinės technikos specialistai juos kūrė 12 metų.

Vengrų fizikas O. Gaboras gavo pirmąsias hologramas dar 1948 m. Tačiau šis išradimas buvo vertinamas labai skeptiškai. Nobelio premiją Jam paskyrė tik 1971 m., kai kitiems mokslininkams pavyko pagaminti lazerines hologramas. Ir nors praėjo beveik 40 metų nuo holografijos išradimo, jos taikymą praktikoje pristabdė videotechnikos ir kompiuterių bumas. Ilgą laiką buvo manoma, kad jos paskirtis – saugoti informaciją ESM.

1966 m. amerikietis M. Lemanas pamėgino fotografiją panaudoti kine. Jis 35 mm juostoje nufilmavo judantį objektą. Tačiau vaizdo kokybė buvo bloga, o ir jį atgaminti techniškai buvo daug sunkiau negu tikėtasi. 1976 m. Sąjunginio kino-foto mokslinio tyrimo instituto profesorius V. Komaras pademonstravo 70 mm juostoje 24 kadrų per sekundę greičiu nufilmuotą holografinį filmą. Tai buvo tik kuklūs pirmieji bandymai, nes svarbiausia problema liko neišspręsta.

Tokiam filmui demonstruoti reikia didelio, sudėtingos konstrukcijos ekrano, kurio iki šiol nepavyksta sukurti. Prancūzų specialistai bando apsieiti visai be ekrano, tačiau tarybiniai mokslininkai mano, kad ekrano nebuvimas – didelis trūkumas, nes tada filmą galės žiūrėti tik keli žmonės.

Galvojant, kaip išgauti trimatį judantį vaizdą ekrane, reikėjo atsakyti į gana naivų klausimą – kodėl nuotraukoje vaizdas plokščias.

Fotografija – tai į plokštelę patenkančių šviesos spindulių – tam tikros amplitudės ir fazės elektromagnetinių bangų – registravimas. Bet fotoemulsija registruoja tik amplitudę, t. y. neužrašo pusės informacijos, kurią perduoda šviesos spindulys. Tuo tarpu fazei tenka pagrindinė reikšmė. Spinduliai, kuriuos atspindi įvairūs daikto taškai, sklinda įvairiomis kryptimis, o kryptis tartum užfiksuojama spindulio fazėje. Todėl atgaminus visas spindulių fazes, vaizdas turėtų tapti erdvinis. D. Gaboras būtent ir pasiūlė, kaip užfiksuoti dviejų interferencinių spindulų – krintančio į daiktą ir nuo jo atspindėto – vaizdo amplitudę bei fazę. Bet interferencinio vaizdo kokybė bloga, nes natūrali šviesa – tai pačios įvairiausios amplitudės ir fazės spindulių mišinys. Tik lazerio šviesa yra koherentiška, t. y. sudaryta iš vienodo ilgio bangų, fazės ir amplitudės. Štai kodėl gauti geros kokybės interferencinį vaizdą pavyko tik po 16 metų, panaudojus lazerį.

Filmuojant holografinį kiną, reikia vengti bent mažiausio krestelėjimo. Jei operatorius padarys staigesnį judesį – dings ryškumas, jei nusičiaudės – visai nieko nesimatys. Tačiau lazerinis filmas gali perduoti tai, ko nepastebime paprastame kine – žiūrovas mato, kaip virpa lapas ant tolumoje augančio medžio, šią holografijos savybę šiandien bandoma plačiau pritaikyti pramonėje detalių kokybei kontroliuoti. Bet kaip nufilmuoti vieną ar kitą sceną, kai turi judėti ir personažai, ir pats operatorius? Specialistai siūlo labai sutrumpinti ekspozicijos laiką, tai yra priversti lazerį įsižiebti ir užgesti 24 kartus per sekundę. Tokiu greičiu ekrane keičiasi kadrai.

Sąjunginiame kino-foto mokslinio tyrimo institute buvo pamėginta filmuoti ne patį daiktą, o jo atvaizdą, panaudojant objektyvą su užuolaidėle, kuri atsitraukia 24 kartus per sekundę. Bet tokiu būdu nufilmuotiems kadrams atgaminti būtinas jau minėtas sudėtingos konstrukcijos ekranas. Amerikiečiai kol kas priversti tenkintis technika, kuri leidžia filmuoti 10 kadrų per sekundę greičiu ant besisukančio stalelio pastatytą V. Disnėjaus filmų herojų šuniuką Stupį. Tačiau tokia aparatūra normaliam judėjimui filmuoti visiškai netinka.

Dar kiti specialistai siūlo pirmiausia pasigaminti specialiai holografiniam kinui tinkantį lazerį Ir tik po to imtis filmavimo. Vakarų Vokietijos Ir Prancūzijos mokslininkai bendromis pastangomis sukūrė itrio-argono lazerį, kurio impulso minimali energija 30 milidžaulių, dažnis 30 hercų ir trukmė 20 nanosekundžių. Spindulio koherentiškumas, nuo kurio priklauso ryškumas, mažėja, mažėjant impulso trukmei. Bet ir toks lazeris leidžia filmuoti tik objektus, kurių apimtis ne didesnė už 1 m³.

Tokiu būdu pavyko nufilmuoti gamtos vaizdus, vaikštančius žmones, ant eglutės tviskančius žaisliukus, besisukančius malūno sparnus. Filmo peržiūrai buvo įrengta speciali kabina, kurios vienoje sienoje išpjautas mažas apvalus langelis. Vienas žiūrovas pro jį viena akimi ir galėjo matyti filmą.

Dabar svarbiausias išradėjų uždavinys – pritaikyti jau sukonstruotą techniką, kurioje panaudotas argono lazeris, masiniam holografinių filmų rodymui. Pernai tarybiniai specialistai jau pademonstravo trumpametražį filmuką, kurį vienu metu galėjo žiūrėti 24 žmonės. Dabar M. Gorkio kino studijoje baigiamas kurti spalvotas holografinis filmas, kurį, sukonstravus specialų ekraną, tikimasi parodyti iš karto 200-300 žmonių. Šio dešimtmečio pabaigoje Tarybų Sąjungoje planuojama atidaryti pirmąjį holografinį kino teatrą.

Žurnalas „Mokslas ir technika“

1987, Nr. 1

Susijusių įrašų nėra.

Intelekto sąvoka labai plati ji įvairiai interpretuojama. Kalbėdami apie mašininį intelektą, turime susiaurinti šios sąvokos turinį. Intelektas apskritai neapibrėžiamas, tačiau galima nurodyti tuos aspektus, kuriais jis nagrinėjamas kibernetikoje. Kalbant apie žmogaus intelektą, reikia išskirti kelis bruožus: intelektas nuolat vystosi, jo pagrindą sudaro smegenų fiziologija, intelektas apjungia psichinės veiklos elementus.

Vystymasis – esminis, natūralus intelekto bruožas. Jį lemia embriono genetinis kodas: žmogus gimsta su išvystyta smegenų sistema. Aplinkoje vystosi vaiko intelektas: nuolatinis konfliktas tarp įsisavintų taisyklių ir vis naujos situacijos yra tas stimulas, kuris skatina tobulėti individo intelektą. Sudėtingi visuomeniniai santykiai stimuliuoja ir suaugusio žmogaus intelekto evoliuciją.

Smegenų fiziologija — begalinė sritis. Vidinė neurodinamika suformuoja emocines reakcijas ir būsenas. Subtiliame nervų audinyje įpinta žmogaus psichika: pasaulio įvaizdžiai, sąvokos — įvaizdžių struktūros, mintys — sąvokų struktūros, kalba — komunikacija tarp smegenų, mąstymas – operacijos su sąvokų struktūromis, emocijos — mąstymo, intuicijos, kūrybos reguliavimas. Šių psichinių procesų suminė charakteristika — tai intelektas.

Ar galima sukurti elektroninę skaičiavimo mašiną su besivystančiu intelektu, analogišku žmogaus intelektui? Ne, negalima.

tad koks gali būti mašininis intelektas?

Mano nuomone, gali ir turi būti bendras žmogaus ir mašinos intelektas. Toks požiūris apibrėžia dvi metodologines kryptis: viena, padaryti mašiną protingą, antra, padaryti žmones protingesnius ,— didesnio intelekto.

Remdamiesi šiuo požiūriu į mašininį (dirbtinį) intelektą, pasvarstykime penktosios kartos skaičiavimo mašinas.

Penktosios kartos mašinų galimybės

Penktosios kartos mašinos turės šias pagrindines savybes; informaciją priims ir pateiks natūralia rašytine kalba (prognozuojama, kad jų žodyną sudarys apie 10 tūkst. žodžių), priims ir pateiks informaciją šnekamąja kalba (žodynas apie 1000 žodžių), priims, interpretuos ir pateiks grafinius vaizdus, turės asociatyvinę minties organizaciją, t. y. mašina atpažins vaizdus, juos įsimins ir paskirstys atmintyje pagal susidarančias asociacijas. Tokios mašinos svarbiausi uždaviniai — teikti ne tiek skaičiavimo rezultatus, kiek loginių samprotavimų sprendimus, ypač kai uždaviniai nėra griežtai suformuluoti. Tam tikslui mašinos atmintyje turėtų būti apie 20 tūkst. taisyklių, kaip elgtis realiame pasaulyje, ir 100 min. faktų, kuriais mašina naudotųsi, priimdama sprendimus. Tokias mašinas tiktų vadinti pažintinės informacijos apdorojimo sistemomis.

Programuoti tokias mašinas — sava problema. Kitaip tariant, programuotojas jau negalėtų įveikti programavimo sunkumų. Todėl programavimas turės būti automatizuotas — pati mašina susidarinės programas.

Penktosios kartos mašinų numatomi techniniai parametrai įspūdingi: procesoriaus greitis 1—100 mlrd. operacijų per sekundę, operatyvinė atmintis apie 100 megabaitų. Terminalai atliks apie 2 min. operacijų per sekundę, galės per vieną milisekundę susijungti su 100 megabaitų atmintimi, o jų operatyvinė atmintis sieks iki 5 megabaitų. Technologinė bazė — labai didelės integrinės schemos: 1—10 min. ventilių viename kristale.

Tad kuriamos skaičiavimo mašinos, kurios protingai apdoros iš pasaulio gaunamą pažintinę informaciją ir bendraus su žmogumi vaizdais, šnekamąja kalba, parašytu tekstu.

Mokymasis – tai bendravimas su mašina

Pagrindinę mūsų tezę, kad yra galimas tiktai bendras žmogaus ir mašinos intelektas, pailiustruosime dviem pavyzdžiais — eksperimentais. rodančiais, kad ir žmogus, ir mašina bendraudami mokosi.

Masačiusetso technologijos institute apie 1970 m. buvo sudaryta programa, kuri turbūt yra geriausias pavyzdys, kaip mašina išmoksta suformuluoti sąvoką (sąvokos suformulavimas yra suprantamas kaip naujos žinių struktūros sudarymas, remiantis jau žinomomis sąvokomis). Programa buvo parašyta taip, kad ESM išmoktų sukurti elementarią architektūrinę konstrukciją — arką.

Programai buvo pateikti šie pradiniai duomenys: trimačių objektų — prizmės ir trijų plytų — aprašymas, taip pat arkos pavyzdys: dvi plytos, tarp kurių yra tarpas, o viršuje prizmė arba plyta. Arkos aprašymas ar apibrėžimas programoje nebuvo pateiktas. Programa sudarė vidinį grafinį aprašymą tokios konstrukcijos iš trijų detalių: dvi plytos, tarp kurių yra tarpas, palaiko trečią detalę — prizmę ar plytą. Arkos aprašymą mašina toliau panaudoja brėžiniui analizuoti, spręsdama, ar tas brėžinys yra arka. Tuo būdu mašina iš duoto atskirų elementų aprašymo sudarė naują struktūrą — sąvoką, kurią panaudojo kitam uždaviniui spręsti — arkos konstrukcijos brėžiniui analizuoti.

Dar įdomesnis eksperimentas, atliktas 1973 m. to paties instituto dirbtinio intelekto laboratorijoje.

Kaip žinia, vaikai mokosi palaipsniui: nuo elementarios aritmetikos einama prie sudėtingesnių uždavinių, kol mokinys ar studentas įgyja koncentruotų žinių — fundamentalių idėjų, kurios pakartotinai naudojamos įvairiuose moksluose įvairioms problemoms spręsti. Eksperimentas parodė, kad vaikas gali išmokti fundamentalių dėsnių ir taisyklių, programuodamas mašiną. Mašinos programavimas — tai vaiko žaidimas mašinos komandomis, kurias jis greitai įsisavina, sudaro nedideles programas ir jomis valdo mašiną vėžlį, kuris turi įveikti kliūtis, eidamas j tam tikrą tikslą. Vaikas valdo vėžlį ar kitą robotą, kurdamas nedideles programas, ir išmoksta tokių sąvokų, kurios pagal tradiciją laikomos giliomis ir svarbiomis: būsenos, įėjimo kintamųjų, tikslo, grįžtamojo ryšio, iteracijos, suderinimo. Vaikas sužavėtas: jis nejaučia mokymo sunkumo, jį patraukė žaidimas.

Mašinos proto ugdymas

Tarkime, kad jau turime penktosios kartos mašinas, aprūpintas sensorinėmis sistemomis. Jos priima ir interpretuoja garsus, vaizdus, tekstą. Mašina kaupia percepcinę informaciją, formuoja įvaizdžius, suvokia aplinkos daiktus, jų ryšius ir santykius.

Atmintyje taip pat kaupiasi taisyklės, loginiai sprendimai: sensorinės informacijos ir atmintyje sukauptų loginių taisyklių ir sprendimų visuma sudaro pažintinio vystymosi tendenciją. Peršasi analogija su žmogaus proto vystymusi.

Vaiko psichikos tobulėjimą stimuliuoja nuolatinis konfliktas tarp esamos situacijos ir įgytų loginių taisyklių, kurios reguliuoja elgseną. Analogiškas konfliktas sprendžiamas ir mašinoje. Taigi pažintinė evoliucija yra galima ir mašinoje.

Emocijos — labai būdingas intelekto bruožas. Vyrauja nuomonė, kad mašina niekada neturės emocijų.

Tam tikru laikotarpiu vaikas ima kalbėti, beje, labai emocionaliai. Mašiną irgi galima išmokyti kalbėti, o kalba išreikšti emocines būsenas. Jau šiandien galime mašinoje sintezuoti fizinį kalbos signalą ir sakome — mašina kalba. Tačiau dar nežinome abstraktaus kalbos proceso valdymo dėsnių, mažai suprantame „vidinę kalbą” — tuos intelektualius procesus, kuriais grindžiama komunikacija tarp žmonių.

Kada pradėsime kalbėtis su mašina, emocinių intelekto bruožų turės ir mašininė kalba. Dar daugiau — žmogaus ir mašinos bendravimo formos taps įvairesnės. Pavyzdžiui, muzikinė kalba ir muzikinė kūryba taps natūraliu mašinos sugebėjimu.

Ar mašina turės estetinį jausmą, ar galimas toks mašininės „psichikos“ išsivystymo laipsnis? Šiandien bendra nuomonė yra tokia, kad meną reikia jausti, kad meninė kūryba neišreiškiama taisyklėmis ir racionaliu mąstymu, todėl ir bet kuris mašininės kūrybos bandymas yra iš anksto pasmerktas nesėkmei.

Tiesa, menininkas negali suformuluoti, kaip jis kuria, tačiau tai nėra įrodymas, kad mašina niekada nesukurs paveikslo ar muzikinio kūrinio. Matematinio uždavinio sprendimas būna gražus, įdomus, bet gali būti ir nevykęs. Kodėl protingesnei mašinai vieni sprendimai negali atrodyti nauji, įdomūs, o kiti besikartojantys? Aprašymai ir sąvokų ryšiai, kuriuos priskiriame meno sričiai, gali būti prieinami mašinai. Tad kodėl mašina negali sudaryti programos veikimui, kurį šiandien priskiriame meninės kūrybos sričiai? Menas irgi savotiška programa.

Valdymas — svarbi žmogaus intelekto funkcija. Ar mašininis intelektas gali valdyti? Pas mus išpopuliarėjo nelabai tikslus terminas — automatizuotos valdymo sistemos. Tai mašininio intelekto sritis — skaičiavimo mašinos atmintyje formuojamos valdymo procedūros. Buvo laukta, kad mašinos greitai ir lengvai išspręs valdymo uždavinius, kuriuos žmonės sunkiai įveikdavo. Tačiau teko pergyventi tam tikrą nusivylimą: mašinos nėra protingesnės už žmogų. Tas valdymo sritis, kuriose geriau dirba mašina, ir tas sritis, kurios toliau lieka žmogui, būtina rūpestingai išskirti ir paruošti. Tad vėl panaši išvada — galimas tiktai bendras žmogaus ir mašinos intelekto darbas.

Mašininio intelekto kūrimas mūsų šalyje

Iki šiol samprotavome teoriškai. Na, o kokia gi praktika? Ar dar toli ta diena, kai naudosimės intelektualių ESM paslaugomis valdymui ir kitoms protinės veiklos sritims? Tarybų Sąjungoje mašininis intelektas intensyviai tiriamas ir kuriamas. Tą darbą daugiausia dirba Maskvos, Kijevo, Novosibirsko, Vladivostoko mokslininkai. Sukurta įvairių eksperimentinių programinių sistemų. Jos atspindi mašininio intelekto kūrimo realius pasiekimus dabartiniame etape. Štai jų pavyzdžiai.

1975—1977 m. buvo sukurta klausimų—atsakymų sistema energetikai. Ji orientuota energetinių sistemų dispečeriniam automatizuotam valdymui. Tai tarpusavyje susijusių programų kompleksas mašinai ES-1010. Programos sudarytos asemblerio kalba. Atsakymo forma šioje sistemoje priklauso tiktai nuo klausimo formos: valdymo objekto situacija nėra analizuojama. Vėliau šiai informacinei sistemai suteiktos „intelektualinės” savybės: sukurtas adaptyvus sistemos papildymas su žinių modeliu. Adaptyvios programos pagerina žmogaus ir mašinos dialogą: dispečeris gauna patarimą priklausomai nuo valdymo objekto situacijos. Atsakymai į klausimus gaunami greitai — per kelias sekundes.

Tais pačiais metais sukurta įdomi transporto planavimo ir valdymo interaktyvinė sistema. Ji įgalina planavimo specialistą naudotis duomenų bazėje sukauptomis žiniomis ir spręsti operatyvaus planavimo uždavinius interaktyviniu režimu. Klausimai mašinai pateikiami natūralia kalba raštu, tačiau jie yra apriboti uždavinio tema. Žmogus, dirbantis su šia sistema savo profesijos ribose, praktiškai nejunta sistemoje naudojamos natūralios kalbos apribojimų. Todėl ši dialoginė sistema yra parengta siaurai problemai ir tam tikros profesijos vartotojui. Šiuo metu tik tokios specializuotos sistemos efektyviai dirba realiomis sąlygomis.

Galima paminėti specifines šios sistemos sukūrimo ypatybes. Pirma, potencialių klausimų analizė parodė, kad naudojama kalbos leksika tesudaro 300—400 žodžių. Antra, naudojami žodžiai ir klausimai yra vienareikšmiai. Trečia, sistema turi atlikti trijų rūšių darbą: atsakyti į klausimus, dirbti su modeliais ir operatyviai keisti informacinius masyvus. Todėl sukurtoji sistema yra orientuota realiam vartotojui ir realioms gamybos sąlygoms.

Programos parašytos fortrano-IV ir asemblerio kalbomis, naudojamos vieningos serijos mašinos su operacine sistema OS.

Pagrindinis šios sistemos elementas, kuris ją išskiria iš tradicinių dialoginių sistemų, yra programinis interpretatorius, analizuojantis klausimus, pateiktus natūralia rašytine kalba.

TSRS MA Sibiro skyriaus skaičiavimo centro specialistai prieš šešerius metus parengė originalią klausimų—atsakymų sistemą. Ją kuriant, buvo realizuoti keli moksliniai tikslai: sudaryta eksperimentinė bazė tyrimams, kaip mašina supranta natūralią žmogaus kalbą, paruoštos taikomosios priemonės žmogaus bendravimui su mašina ir šio tipo sistemų programinės įrangos prototipai.

Buvo naudojama mašina BESM-6 ir jos programinė įranga, taip pat refalo metakalba, tinkanti bet kurių tekstų transformavimui į simbolius.

Nagrinėjamą intelektualią dialogo sistemą sudaro kompleksas programų, kurios skirtos žinomoms kalboms atvaizduoti ir analizuoti. Analizės tikslas — formaliai atvaizduoti teksto prasmę, po to interpretuoti teksto turinį, remiantis sistemoje esamomis žiniomis apie probleminę sritį. Sistemoje galima išskirti tris pakopas: modelinę (probleminės srities ir kalbos aprašymas), loginę (šių aprašymų atvaizdavimas), fizinę (atvaizdavimo realizavimas mašinoje: lingvistinis procesorius ir semantinis interpretatorius).

Dialogo frazės analizė mašina BESM-6 trunka 0,03—0,1 s vienam žodžiui. Tai skaičiai, artimi žmogaus reakcijos greičiui. Taigi sistema gali būti sėkmingai naudojama praktikoje.

TSRS MA Skaičiavimo centre Maskvoje prieš dešimtmetį buvo sukurta informacinė-loginė sistema, skirta ESM standartinės matematinės įrangos ir vartotojų — įvairių sričių specialistų, kurie nėra programuotojai, — dialogui.

Ši sistema turi modelinę duomenų bazę, kurioje sutelkta informacija apie sprendžiamų problemų sritis, taikomųjų programų ir duomenų, naudojamų praktiniams uždaviniams spręsti, aprašymai. Sistema taip pat turi skaičiavimo bazę, kurioje sukauptos taikomosios ir sisteminės programos bei duomenys.

Sistemos branduolį sudaro tarpusavyje susijusios programos-procesoriai: morfologinis, lingvistinis ir semantinis. Jie formuoja skaičiavimo planą ir iššaukia iš atminties taikomąsias programas, kurios vartotojui pateikia laukiamus rezultatus.

TSRS MA Tolimųjų Rytų moksliniame centre šiuo metu sukurta medicininės diagnostikos ekspertinė sistema. Ją sudaro medicinos žinių bazė ir loginio samprotavimo taisyklės. Medicininės diagnostikos žinių bazės modelis aprašomas tokia formalizuota kalba, kurią lengvai supranta gydytojas. Medicininės diagnostikos požiūriu šios žinių bazės ypatybė yra ta, kad eksperimentinė sistema stengiasi ne parinkti diagnozę iš jai žinomų, o kiek galima tiksliau suprasti konkretų atvejį, t. y. sukurti detalų šio atvejo modelį, kuris grindžiamas sistemos žinių visuma. Kai modelis sudarytas, nustatoma diagnozė ir ji pagrindžiama.

Lietuvoje mašininio intelekto kūrimo darbai neturi vieningos krypties. Tačiau dauguma taikomųjų mokslinių darbų aiškiai orientuoti į bendrą intelekto kūrimo problemą. Tai vaizdų automatinio atpažinimo, šnekamosios kalbos automatinės analizės, sintezės ir supratimo, automatizuoto intelektualių duomenų bankų ir skaičiavimo sistemų elementų projektavimo, robotų valdymo ir sensorinių sistemų projektavimo tyrimai. Tyrimo darbai sutelkti LTSR MA Matematikos ir kibernetikos institute, Kauno A. Sniečkaus politechnikos institute, Vilniaus V. Kapsuko universitete, Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo institute, kai kuriose konstravimo organizacijose.

Mašininio intelekto sukūrimo techninės problemos sunkios. Žmogus priima ir perdirba labai daug vizualinės ir garsinės informacijos. Mašinos galimybės realiu laiku analizuoti jutiminę informaciją yra labai ribotos. Tiktai dabar, sukūrus labai integruotus mikrokompiuterius, palengvėjo šviesos ir garso signalų analizė.

Mūsų šalyje mikroelektronikos ir skaičiavimo sistemų plėtote labai rūpinamasi, skiriami dideli resursai. Ruošiama ilgalaikė skaičiavimo technikos plėtotės programa. Ji sudarys technines prielaidas intelektualioms mašininėms sistemoms sukurti.

Taigi mašininio intelekto problema yra reali jau šiuo metu. Bet ji bus nagrinėjama ir sprendžiama visais laikais, kol egzistuos skaičiavimo ir loginės mašinos.

POVILAS KEMĖŠIS

Kauno A. Sniečkaus politechnikos instituto profesorius, technikos mokslų daktaras

Žurnalas „Mokslas ir technika“

1985, 1, 1-48

Susiję įrašai:

1. Emocijos ir ESM (1986)