Jau XIX a. pabaigoje buvo skiriami dviejų tipų dvyniai: monozigotiniai (identiški, vienaląsčiai) ir dizigotiniai (neidentiški). Apvaisinimo metu vyriškai lytinei ląstelei spermatozoidui susijungus su moteriška lytine ląstele, susidaro naujo tipo ląstelė – zigota, iš kurioj vystosi būsimasis individas. Monozigotiniai dvyniai vystosi iš vienos zigotos, apvaisintos vienu spermatozoidu. Dizigotiniai dvyniai vystosi iš dviejų zigotų apvaisintų dviem spermatozoidais. Šie dvyniai gali būti skirtingų lyčių, charakterio bei išvaizdos. Monozigotiniai dvyniai visada būna vienos lyties, dažniausiai moteriškos, visiškai panašūs, turi tą pačią kraujo grupę. Juos sunkiai skiria ne tik draugai, bet ir tėvai.

Siamo dvyniai dažniausiai vystosi iš monozigotinių dvynių. Vystantis zigotai, susidaro dvi grupės ląstelių: iš vienų vystosi būsimasis embrionas (embrioblastas), o iš kitos – dangalai apie jį. Kai vystosi dvyniai, susidaro du embrionai, kurie būna vienas šalia kito. Jei embrioblastai pakankamai atsiskiria vienas nuo kito, gimsta normalūs monozigotiniai dvyniai, jei embrioblastai nepakankamai atsiskiria vienas nuo kito, gimsta visai suaugę dvyniai.

Siamo dvyniai gimsta retai – 1 iš 100 000 gimimų. Jie visada būna monozigotiniai ir tos pačios lyties. Šiuos apsigimimus lemiantys veiksniai gali būti įvairūs: fiziniai (jonizuojanti radiacija, terminis, mechaninis poveikis), cheminiai (medikamentai chemikalai, įvairios anflkonceptinės priemonės), alimentariniai (nepilnavertė motinos mityba, nepakankamas vitaminų, aminorūgščių, mikroelementų kiekis), biologiniai (virusai, bakterijos ar jų toksinai), psichogeniniai (neigiamos emocijos, psichinės traumos) ir kiti.

Suaugę dvyniai pagal išsivystymą ir suaugimo laipsnį gali būti asimetriniai ir simetriniai. Asimetrinis gyvenęs dvynys yra literatūroje aprašytas ispanas Koloredas, kurio parazitinis dvynys turėjo žemyn kabančią galvą.

1965 m. Peru teritorijoje aptikti suaugę simetriniai dvyniai, gimę akmens amžiuje. Iš archeologinių kasinėjimų galima daryti išvadą, kad antikos, viduramžių laikais suaugę dvyniai gimę dažniausiai tuoj mirdavo (paprastai randama tik tokių naujagimių liekanų). Tačiau įvairiuose dokumentuose užfiksuota atvejų, kai suaugę simetriniai dvyniai yra gyvenę.

XVI a. Airijoje gyveno dvigalvis individas. Jis koncertuodavo, dainuodavo dviem balsais ir tuo žavėdavo publiką. Ypač žiūrovams patikdavo, kai abi galvos tarpusavy ginčydavosi. Abi galvos reagavo į kojos sužeidimą, tačiau į viršutinės kūno dalies insultą reagavo tik viena galva, tai rodo, kad jų kraujotaka nebuvo visiškai bendra. Šis žmogus mirė 28 metų.

XV a. rasta geležinė plokštelė, kurioje pavaizduotos galvomis suaugusios dvynukės. Mergaitės augo Vormso mieste (VFR) ir išgyveno 10 metų. Vienai susirgus ir mirus, greitai mirė ir kita. XX a. Sibire gimė berniukų pora – Slavą ir Vova. Jie taip pat buvo suaugę galvomis. Berniukų galvos smegenys buvo atskiros, tačiau smegenų dangalai buvo bendri. Tokie apsigimimai reti.

Didelį susidomėjimą buvo sukėlusios 1701 m. Vengrijoje gimusios Elena ir Judita. Jos buvo suaugusios per kryžkaulį ir uodegikaulį. Šios nelaimingos mergaitės tapo teologinių diskusijų objektu. Teologų susirinkimuose buvo svarstoma: jei mergaičių kūnai suaugę, tai ar jų sielos taip pat suaugusios? Jei viena mergaitė nusikals ir jos siela pateks i pragarą, tai kur turi patekti kitos mergaitės siela – į rojų ar į pragarą?

Pasaulinės šlovės sulaukė 1811 m. Siame (dabartiniame Tailande) kino ir tailandietės šeimoje gimę dvyniai: Engas ir Čangas. Nuo to laiko visi suaugę ir visiškai išsivystę simetriniai dvyniai vadinami Siamo dvyniais. Motina berniukus slėpė, nes Siamo karalius apsigimusius vaikus nužudydavo. Pagal padavimą, jie atneša šaliai nelaimę. Iš pradžių jie miegodavo tik veidais vienas į kitą, vėliau taip ištreniravo juos jungusį audinį, kad galėjo ritmingai vaikščioti ir bėgioti petys į petį, išmoko plaukioti. Visa tai jie darė gana greitai. Daug skaitė, skirtingai mąstė, jautė, dažnai atskirai skaitydavo, dirbdavo, miegodavo. 16 metų berniukus pastebėjo anglų kapitonas, kuris juos nuvežė į JAV ir rodydavo kaip sensaciją varjetė ir cirke. 32 metų Engas ir Čangas vedė amerikiečio dvasininko dvi dukras ir susilaukė 22 vaikų (Čangas – 12, Engas – 10, 2 iš jų buvo kurčnebyliai). Abi žmonos turėjo po namą ir dvyniai lankydavo jas pagal griežtai nustatytą šeimos grafiką.

Kai senatvėje Čangas pradėjo gerti, Engas taip pat apsvaigdavo, nors jis buvo abstinentas. Prasidėjo tarp brolių nesutarimai, bylinėjimasis ir dvyniai norėjo būti atskirti. Dauguma žymių chirurgų, tarp jų ir Rudolfas Virchovas, juos apžiūrėjo, tačiau operuoti nesutiko. Kaip vėliau parodė patologoanatominis tyrimas, broliai buvo suaugę ne tik paviršiniais krūtinės sluoksniais, bet turėjo bendrą diafragmą ir kepenis. Ir svarbiausia – jų kraujagyslės buvo bendros. 63 metų Čangas susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Po 2 valandų mirė ir Engas. Tai pirmieji suaugę dvyniai, kurie sulaukė tokio ilgo amžiaus.

Dar vienas suaugusių dvynių pavyzdys – Bohemos seserys – Roza ir Juzefa Blažek, gimusios 1878 m. Jos buvo suaugusios dubenimis. Jų vidaus organai buvo atskiri, bet šlapimo pūslė, makštis, analinė anga – bendros. Juzefos buvo neišsivysčiusi gimda. 1910 m. Roza pagimdė sūnų, bet maitinti galėjo ir Juzefa. Šios seserys dvynės mirė 45 metų amžiaus.

Daug literatūros yra sukaupta apie dvynius filipiniečius Liucijų ir Simplicijų Godinus. Jie labai mėgo tenisą, riedučius, vairuoti sportines mašinas. Buvo vedę monozigotines seseris. Literatūroje pasakojamas toks atvejis: kartą Liucijus pažeidė kelių eismo taisykles ir pagal įstatymą turėjo būti pasodintas į kalėjimą, tačiau policininkas nežinojo, ką daryti su Simplicijumi ir abu paleido. 1936 m. Liucijus mirė. Brolis buvo tuoj pat atskirtas, tačiau išgyveno tik 2 paras, nes nefunkcionavo bendra tiesioji žarna.

1970 m. Saratove gimė suaugusios dvynės. Jos turėjo dvi galvas, dvi krūtinės ląstas du stuburus, bet tik dvi rankas ir dvi kojas. 1980 m. Bulgarijoje gimė suaugusios mergaitės. Jų nervų sistemos buvo atskiros: kai viena mergaitė verkė, kita galėjo miegoti. Šios mergaitės turėjo vieną širdį ir todėl jų gyvybingumas buvo ribotas, nes viena širdis bei aorta, vystantis mergaitėms, nepajėgi palaikyti gyvybę. Atskirti dvynių tokiais atvejais neįmanoma.

Siamo dvynius skirti pradėta prieš kelis dešimtmečius. Šios operacijos labai rizikingos, visi organai ir sistemos turi būti visapusiškai mediciniškai ištirti. Atskiriant suaugusius dvynius, abiejų Siamo dvynių išgyvenimo tikimybė nėra vienoda. Dažnai gydytojas per operaciją turi spręsti, kuriam iš jų palikti gyvybiškai svarbius organus, o kurį pasmerkti. Tačiau kas gali garantuoti, kurio dvynio tikimybė išgyventi yra didesnė.

Nepaisant visų sunkumų, atskyrimo operacijų kasmet daugėja. Pirmoji sėkminga operacija buvo padaryta 1902 m. Paryžiuje. Buvo atskirtos indų dvynukės Rodika ir Dodika, suaugusios krūtinkauliais. Joms buvo 13 metų.

Šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 100 suaugusių dvynių atskyrimo atvejų. Štai keli. 1980 m. Čekoslovakijoje gimė dvyniai, suaugę virkštele, kepenimis ir krūtinkauliu. Jie buvo suaugę vienas prieš kitą. Gydytojai juos atskyrė tik gimusius. 1984 m. kovo mėnesį grupei japonų gydytojų pavyko atskirti dviejų mėnesių Siamo dvynes, kurios buvo suaugusios krūtinės ir pilvo organais. Jos turėjo vienas kepenis dvi širdis. Operacija, kurią darė 30 chirurgų, truko šešias valandas. Padalytosios kepenų dalys labai gerai regeneravo ir po 6-8 parų pradėjo funkcionuoti, o vėliau – ir augti.

1968 m. Madrido klinikoje gydytojai negalėjo atskirti Siamo dvynių todėl, kad šie turėjo bendrą širdį. Vadinasi, vienas turėjo mirti. Gydytojai kreipėsi į teologą, klausdami patarimo. Tas savo ruožtu kreipėsi į Vatikaną. Vatikanas pasisakė prieš operaciją.

Nepaisydama sunkumų, medicina stengiasi padėti Siamo dvyniams atsiskirti.

4. Ispanas Koloredas 5. Dvigalvis dvynys iš Airijos 6. Dvynukės iš Vormso miesto 7. Dvyniai Slava ir Vova 8. Dvynės Elena ir Judita 9. Dvyniai Engas ir Čangas 10. Dvynės Roza ir Juzefa 11. Dvyniai Liucijus ir Simplicijus jaunystėje 12. Liucijus ir Simplicijus su žmonomis 13. Saratovo dvynukės 14. Bulgarijos dvynukės su atskiromis nervų sistemomis 15. Čekoslovakijos dvynukės: viršuje - atskirtos; apačioje - prieš atskyrimą

Med. m. k. Aleksandras Vitkus

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 12

Susijusių įrašų nėra.

Žvelgiant iš toliau, pažiūros į mikčiojimą ir jo gydymą taip pat keitėsi, ir gydymo metodų būta pačių įvairiausių. Hipokrato ir Galeno laikais mikčiojimas buvo laikomas bendru organizmo negalavimu arba kalbos organų ydingos sandaros pasekme. Maždaug iki XVI a. mikčiojimas buvo gydomas vaistais, kartais operacija.

Reikšmingesni darbai apie mikčiojimą pasirodo XIX a. pradžioje. 1830 m. prancūzų gydytojas Kolombas mikčiojimą nagrinėja kaip tam tikrą gerklų sutrikimą. Pedagogai Bertranas ir Otas siūlo ji gydyti vokaline gimnastika.

1838 m. Peterburge išleistoje Kristoforo Laguzeno knygoje kritikuojami visi autoriai, kurie mikčiojimo priežasties ieškojo kalbos organų netobulumuose. Autorius siūlo atkreipti dėmesį į psichologinius mikčiojimo ypatumus ir gydant jais remtis. Kiek vėliau vokietis Frankas mikčiojimą pavadino neuroze, atsirandančia iš baimės ir prievartos.

Būtinumą kreipti dėmesį į mikčiojančio asmenybę, gydyti ne tik logopediniu, bet ir psichologiniu bei pedagoginiu poveikiu nurodo ir mūsų amžiaus mokslininkai.

Tarybinių specialistų duomenimis, mikčioja nuo 1,5% iki 2,5% žmonių. Pastebėta, kad vyrai mikčioja 4 kartus dažniau nei moterys.

Dažniausiai mikčioti pradedama vaikystėje, frazinės kalbos formavimosi periodu. Tačiau šis trukumas gali atsirasti ir vėliau, net suaugusiam žmogui. Priežastys labai įvairios. Dažnai mikčioti pradedama dėl išgąsčio ar kitokios psichotraumos. Neigiamai veikia per didelis kalbinės funkcijos apkrovimas, ypač jeigu silpnesnis yra vaiko kalbą reguliuojantis nervinis mechanizmas. Svarbu ir paveldimumas. Reikšmingos taip pat asmeninės mikčiojančio žmogaus savybės: palanki dirva šiam kalbos sutrikimui yra kai kurie charakterio bruožai, emocijų nepastovumas, padidėjęs nerimas ir t. t. Mikčiojimas gali atsirasti ir dėl netinkamo auklėjimo. Svarbūs yra somatiniai veiksniai bei organiniai nervų sistemos pakenkimai (persirgtos infekcinės ligos, apsinuodijimai, galvos smegenų traumos). Kaip matome, mikčiojimo priežasčių yra labai daug, todėl ir kiekvienas atskiras atvejis yra individualus, ir gydyti jį reikia individualiai.

Neaprašinėjant įvairiausių gydymo metodų, norėtųsi kiek plačiau paliesti psichologinius mikčiojimo aspektus ir šiuo metu aktualų kompleksinį mikčiojimo gydymą.

Mūsų šalyje mikčiojančiaisiais rūpinasi Sveikatos ministerija, Švietimo ministerija bei jų žiniai priklausančios specialios įstaigos. Ypač svarbios tokios gydymo įstaigos, kuriose teikiama ne tik siaurai specializuota logopedinė ar psichoterapinė pagalba, bet kuriose sėkmingai taikomas visų priemonių kompleksas. Deja, tokių centrų šalyje yra nedaug. Tarp jų galima paminėti Kalbos patologijos centrą prie psichiatrijos instituto Maskvoje, kuriam vadovauja psichologijos dr. V. Šklovskis. Maskvos kalbos centre taikoma logoterapijos sistema, kurią sudaro nuosekliai išdėstyti individualaus bei grupinio pobūdžio logoterapiniai užsiėmimai ir aktyvi psichoterapija.

Kelios pastabos apie tai, kokią reikšmę mikčiojančio asmenybei turi psichologinis poveikis.

Labai dažnai mikčiojantis žmogus turi polinkį neurotizuotis. (Čia neminėsime retesnių atvejų, kai mikčiojimą galima laikyti kaip tam tikrų psichinių ligų sindromą ar simptomą.) Neurotiškumas gali atsirasti dėl konfliktinių ir ligoniui sunkiai išsprendžiamų gyvenimiškų situacijų arba susiformuoja, kaip asmenybės reakcija į šį savo kalbos defektą. Sergantiems neuroze būdinga pablogėjęs miegas, prislėgta nuotaika, greitas nuovargis, padidėjęs dirglumas, įvairios baimės. Be to, mikčiojančių žmonių psichologiniai tyrimai rodo, kad būtina koreguoti ir kai kuriuos jų asmenybės ypatumus, reagavimo būdus.

Svarbiausia, skausmingiausia mikčiojančiam žmogui yra negalėjimas normaliai bendrauti. Todėl neišvengiami sunkumai ir asmeniniuose santykiuose. Mokslo įrodyta, kad dauguma mikčiojančiųjų yra intravertai – linkę į uždarumą, mažiau bendraujantys žmonės. O jeigu žmogus iš prigimties jaučia didelį poreiki bendrauti (ekstravertas), bet kalba neleidžia jam realizuoti to poreikio, jis dėl to labai kenčia. Mes kartais ir neįsivaizduojame, kokių sunkių ir dramatiškų pergyvenimų teikia mikčiojimas žmogui. Turėjau pacientą, kuris prisipažino dėl šio sunkaus atvejo mėginęs net žudytis. Štai kodėl gydant labai svarbu sumažinti ligonio jautrumą savo defektui, išmokyti jį nesigraužti dėl šio trūkumo, neslėpti jo (mikčiojantiems paprastai atrodo, kad jie mikčioja smarkiau negu yra iš tikrųjų).

Gydant psichoterapiniu būdu individualiai, o ypač grupėmis, mikčiojantis turi galimybę aiškiau suvokti savo problemą, surasti teisingesnius elgesio būdus įvairiose situacijose. Grupėje jis pasijunta saugesnis, nes kartu gydosi tokių pačių sunkumų turintys žmonės. Jiems lengviau savo tarpe bendrauti, jie mažiau kits kito drovisi, gali laisviau išreikšti save, nebijo kalbėti. Ką išmoksta grupėje, vėliau gali pritaikyti ir realioje aplinkoje.

Itin dažnai, beveik visada, tik ne visi vienodai stipriai, mikčiojantieji bijo kalbėti, o baimė dar labiau padidina šį jų defektą. Baimė padaro stresine bet kokią reikšmingesnę su bendravimu susijusią situaciją, ji keičia mikčiojančio žmogaus nuostatą ne tik į patį bendravimą, bet ir į žmones, su kuriais tenka bendrauti. Šiai baimei nugalėti daugiausia ir reikalingas psichoterapinis poveikis.

Čia paminėjome tik kelis psichologinius mikčiojimo aspektus (komunikacinės funkcijos sutrikimas, kalbos baimė). Jų yra kur kas daugiau, didžiuma yra susieti su individualiais žmogaus ypatumais, kuriuos specialistams tenka surasti ir išnagrinėti kiekvienu konkrečiu atveju, nes sakoma, kad pasaulyje nėra dviejų vienodai mikčiojančių žmonių.

Tie, kurie gydosi nuo mikčiojimo dažnai sielvartauja dėl recidyvų, t. y. periodiškų kalbos pablogėjimų. Nuogąstauti nereikėtų, nes tai nėra neįprastas, net dėsningas reiškinys. Pastoviai ir kantriai gydantis, šie recidyvai kiekvieną kartą būna silpnesni, ir pats mikčiojantysis įgyja vis daugiau jėgų ir patyrimo juos kontroliuoti ir nugalėti.

Labai svarbus paties mikčiojančio žmogaus aktyvumas gydantis. Jei norime pasiekti teigiamo rezultato – aktyvumas yra besąlygiškas ir būtinas. Be paties žmogaus pastangų, aktyvumo, kantrumo, nuoseklumo, lavinant savo kalbą bei psichologinę elgseną, negalima tikėtis didesnio pagerėjimo. Vargu ar padės stebukladarių specialistų ieškojimas, besąlygiškas pasitikėjimas tik pasyviais įtaigos metodais ar kokiais nors retais vaistais. Mikčiojimo gydymas, deja yra ilgas ir sunkus darbas, kuriame žmogui gali padėti logopedai, psichoterapeutai, neuropatologai, psichologai, bet svarbiausias veikėjas vis tiek yra pats mikčiojantysis, ir tik jo kantrumas bei nuoseklumas, laikymasis specialistų nurodymų gali duoti rezultatų.

Baigiant norėtųsi pateikti keletą patarimų mikčiojantiems bei tiems kas domisi šia problema.

Sakoma, kad mikčiojimas – tai mikčiojančio žmogaus pastangos nemikčioti, tad pirmiausia reikėtų pabandyti išmokti nebijoti mikčioti. Neskubėti iš karto išmokti gerai kalbėti, o išmokti laisvai, neįtemptai, be baimės mikčioti.

Reikia gerai pažinti, išanalizuoti savo mikčiojimą, jo ypatumus. Tada lengviau jį ir koreguoti.

Mikčiojimas neturėtų būti uždrausta pokalbio tema, psichologinis „tabu“ bendraujant. Kuo lengviau ir drąsiau gali žmogus kalbėti apie šį savo defektą, tuo mažiau įtampos jis jaučia, tuo jam lengviau. Giliau slepiama, skausmingai pergyvenama negalia trukdo gyventi.

Mikčiojimą dažnai lydi vadinamieji antriniai simptomai, kurių pats žmogus gali ir nepastebėti. Tai dažnas nereikalingų žodžių vartojimas, įvairūs papildomi rankų mostai, galvos, kūno judesiai, kuriais mikčiojantis stengiasi nesąmoningai palengvinti kalbėjimą. Pradėjus gydyti mikčiojimą, į juos taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir pasistengti jų atsikratyti.

Mikčiojantis žmogus dažnai nepasako visko, ką norėtų pasakyti, o kartais net vengia atlikti kokį svarbų reikalą dėl to, kad gali tekti daugiau pakalbėti. Kovojant su mikčiojimu, reikia kovoti ir su šiais „vengimais“, nes jie vienas iš tų veiksnių, kurie, laikui bėgant ir gilėjant asmenybės neurotiškumui, vis labiau siaurina bendravimo sferą.

Žinoma, tai gana teoriški patarimai, tačiau pabandžius juos įgyvendinti, galima gauti ir neblogų rezultatų, ypač jei žmogui padeda kvalifikuoti šios srities specialistai.

Kristina Ona Matulevičiūtė

„Mokslas ir gyvenimas“

1983, Nr. 3

Susijusių įrašų nėra.