Pirmas laiškas

„…Susipažinome per draugės gimtadienį. Po mėnesio jau neįsivaizdavome, kaip anksčiau galėjome gyventi vienas be kito… Patikėjau, kad meilė yra, nes mylėjome vienas kitą. Atėjo vasara, pora mėnesių nesimatėme. Man – darbo ir poilsio stovykla, jis keliavo su draugais po Vidurinę Aziją. Kai vėl susitikome, jis pasakė, kad nebemyli manęs, nes kelionėje susidraugavo su kita mergaite… Kaip jis išdrįso išduoti mūsų meilę?..“ (Vaiva, 18 m.).

Antras laiškas

„Gyvenime nerašyčiau ir neklausčiau psichologų jokių patarimų. Bet mane pritrenkė vienas man atsitikęs įvykis, įdomu, ką jūs pasakysite… Su Skaidre susipažinome Palangoje. Ji buvo labai gražiai įdegusi, patraukli ir įdomi. Visi mano draugai turėjo mergaites, tik aš dar buvau nepasirinkęs. Per dvi savaites Skaidrė ir tapo mano drauge. Vaikščiojom kartu į pliažą, vakarais sėdėdavome šachmatinėje, nueidavome į šokius. Su ja buvo galima šnekučiuotis kaip su vaikinu – apie viską. Grįžę į Vilnių, draugavome toliau. Aš, kvailys, skambindavau jai kiekvieną dieną ir įsivaizdavau, kad geresnės mergaitės jau nesurasiu. Apkabindamas ją ir bučiuodamas (daugiau nieko sau neleisdavau), maniau, kad ji tik mano. O paskui sužinojau, kad ji per daug nesibrangina – miega su kuo pakliuvo, tik prieš mane vaidina nekaltą mergelę. Spjoviau į viską, mečiau ją, bet pamiršti niekaip negaliu. Bandžiau gerti – nepadeda. Mėginau su kita draugauti – vemt verčia. Galit man nieko ir neatsakinėti. Tik kitiems parodykite ar paskaitykite – kad neįklimptų taip kvailai kaip aš…“ (Andrius, 19 metų).

Trečias laiškas

„Mes draugavome labai ilgai – pusę metų. Aš jį labai mylėjau. Tačiau dažnai pykdavomės – dėl įvairiausių smulkmenų. Nebegalėjau toliau kentėti, nutraukiau mūsų santykius, ėmiau draugauti su kitu. Bet šitas ne toks įdomus, kaip anas. Norėčiau susitaikyti su pirmuoju. Kaip jis nesupranta, kad aš vėl noriu su juo draugauti. Jam gi lengviau – jis vaikinas, o aš mergina, man pirmai taikytis savigarba neleidžia…“ (Lina, 17 metų).

Štai jums pirmieji meilės džiaugsmai ir kartūs nusivylimai.

Tai kada, kaip, pas ką ta meilė ateina? Atsakymas vienas – kaskart kitaip, kiekviena meilė nepakartojama. Galima tik pasvarstyti, kokiam būti, į ką kreipti dėmesį, kaip elgtis, laukiant savosios meilės.

Labai skaudi problema – myli tik vienas. Visi tai patyrę ir iškentėję skundžiasi maždaug taip: „Aš taip jį (ją) mylėjau, o jis (ji) to neįvertino ir paliko“. Žinoma, jokiu būdu nekaltinsim vien tų, kurie pamilo, bet nebuvo mylimi. Vien tai, kad žmogus sugeba pajusti didelį jausmą, rodo tam tikrą jo asmenybės subrendimo laipsnį, nes meilė – tai gyvybingumo, kuriamosios galios kupinas jausmas. Tačiau vienpusis jausmas pakerpa šio polėkio sparnus. Kai nėra atsako, nėra ir harmonijos, kuri palaiko meilę. Štai tuomet ir susimąstykite – ar kilęs jausmas iš tikrųjų buvo meilė, ar buvo jis nesavanaudiškas, ar buvo pasiryžta dėl kito paaukoti savo interesus? Gal mylėti, jausti pačiam tuo metu buvo svarbiau, negu mylėti kitą! (Kaip Vaivai ir Linai – pirmas ir trečias laiškas.) Paauglystė, jaunystė – tai toks laikas, kai įsimylėjimo žavesys ir potraukis yra didžiausi. Neapsieisime ir be kruopelės pliko realizmo – tai sąlygoja ir suaktyvėjusi fiziologija, „hormonų audros metas“ – kai visa fiziologija, hormonų struktūra staiga ima ruoštis žmogui gamtos skirtos užduoties – giminės pratęsimo – įvykdymui. Bet fiziologija anaiptol visko nepaaiškina ir nepateisina. Tuo mes ir skiriamės nuo gyvuliukų. Mes žmonės, turintys sąmonę, sudvasintus pergyvenimus.

Kol vaikas gyvena globojamas tėvų – tai vienas gyvenimo etapas. Paauglystėje, jaunystėje ima veikti natūralus savarankiškumo siekimo dėsnis – po truputį atitrūkstama nuo tėvų priežiūros ir globos, ruošiamasi išskristi iš tėvų gūžtos – ateityje sukurti savo asmeninį gyvenimą. Didėjant autonomijai, savarankiškumui, vis aštriau jaučiama savotiška vienatvė, itin artimo asmens nebuvimas. Visa tai ragina ieškoti draugo. Dabar jau ne tik savo lyties – ateina poreikis pažinti platesnę jausmų gamą. Meilė tampa idealu, kurio įgyvendinimas, atrodo, išspręs visas problemas.

O užkrečiantis pavyzdys? Aplink visi po du, visi draugauja, o kuo aš blogesnis ar blogesnė? Dviese įdomiau, geriau, smagiau (Andrius, antras laiškas).

Kai ko nors labai trokšti, tai ir įvyksta. Jei ne realybėje, tai nors svajonėse. Svajojant labai lengva priskirti visas geidžiamas savybes savo išrinktajam ar išrinktajai – netgi jei gerai jo nepažįsti (matyt, idealizavo ir Vaiva, sukūrė savo mergaitę tokią, kokią norėtų matyti, ir Andrius). Taip meilės objektas tampa pats geriausias, doriausias, gražiausias ir protingiausias. O vėliau vis tiek sunoksta kartūs realaus pažinimo vaisiai, ateina praregėjimas; jį žino kiekvienas, kas tai patyrė. Ir lieka meilės objektas dažnai kaltas dėl to, kad netapo toks, kokį buvome jį susikūrę savo vaizduotėje. Tai dar kartą primena, kad artimesnei ir įvairiapusiškesnei pažinčiai reikia ir truputį daugiau laiko. Juk neveltui, matyt, laužo rankas tėveliai, kad jų aštuoniolikiniai vaikai, padraugavę dvi savaites, neša pareiškimus į santuokų rūmus.

Per skubėjimą, nekantrumą, jausmų karštį dažnai nepasiruošiama tokiam svarbiam meilės reikalavimui, kuris, atrodo, toks akivaizdus ir paprastas – meilėje, per save, mylimas kitas žmogus, o jį reikia matyti ir girdėti. Jaunystėje dažnai vyrauja noras mylėti pačiam, bet dar trūksta įsiklausymo į savo mylimąjį ar mylimąją – ar jis (ji) pasiruošęs šiai meilei, ar to nori ir geidžia; ar aš tikrai suprantu ir jo interesus, ir jo nuotaikas, suvokiu jo vertę (Lina, trečias laiškas). Kai mylėdamas matai ir girdi tik save, tai ne meilė – tai dar tik pasiruošimas meilei. Didžioji meilė privers su džiaugsmu išsižadėti savęs, bet užtat dovanos kito atsidavimą.

Taigi meilei reikia pribręsti, pasiruošti. Jai reikia ir didelio atsakomybės jausmo. Jei sutiktume ją pasiruošę – nebūtų sudaužytų gyvenimų, neaugtų vaikai be tėvų. Ko verta visiems žinoma situacija – draugavo, mylėjo, nenumatė tik vieno – kad gali tapti tėvais. Kad vaikus ne gandras atneša, žino visi. Tai kaip čia dabar? Žinoti žino, o kiek dramų! Laksto susirūpinę tėvai (čia jų parama vėl kaip niekuomet tampa reikalinga), liejasi nusivylimo ašaros, ir pagaliau dalis „laimingųjų“, kiek pastorėjusių nuotakų ir surūgusių jaunikių išklauso Mendelsono maršą santuokų rūmuose, nors jau iš anksto ir šitų porų dalis pasmerkta greitoms skyryboms, o dar negimę „meilės vaisiai“ – augti be tėvų. Nes vedybos „iš reikalo“ retai baigiasi laimingai. O ką jau kalbėti apie tas merginas, kurioms netenka ir to patirti – jų taukia vienišos motinos rūpesčiai arba fizinė ir ypač moralinė aborto trauma. Išgyventi, ištverti daug ką galima, bet ar būtina? Todėl reikia mokėti atsakyti – už save, už kitą, už trečią, kuris gali atsirasti. Žinoma, yra ir anksti moraliai subręstančių jaunuolių – turinčių tvirtus jausmus, pasiruošusių bet kokiems gyvenimo išbandymams. Jiems netenka spręsti čia minimų problemų, jiems neskiriami ir šie apmąstymai. Blogiau, kad paprastai visi linkę manyti, kad jau tokie subrendę yra. Gyvenimas gi parodo visai ką kitą. Nenutylėkime ir lytinio gyvenimo pradžios problemos. Ne paslaptis, kaip minėjom, kad nesusituokę jaunuoliai gana dažnai dabar gyvena vedybinį gyvenimą. Kaip elgtis – niekas tvirtai nepatars. Tai – kiekvieno asmeniškas reikalas. Tačiau reikia žinoti, kad tam pasiryžę jaunuolė ir jaunuolis turi gerai save pažinti, suvokti savo silpnybes ir privalumus, turėti realų, gyvenime išbandytą atsakomybės jausmą arba bent jau pakankamai takto, kultūros, žinių – tai padėtų išvengti situacijų, kurioms jie dar nėra pasiruošę. Visa tai reikia labai realiai ir blaiviai įvertinti. Ir dar nepamirškime vieno aspekto. Paauglystėje, jaunystėje ne tik intensyviai fiziškai bręstama. Vystosi jausmai, bręsta ir subtilesnė tampa dvasinių išgyvenimų gama. Jei šį žmogaus gyvenimo etapą užgožia tik malonių aštrių fizinių pojūčių audra – subtilesni jausmai arba bręsta lėčiau arba ir visai nesusiformuoja. Vėliau tai atsilieps – amžinai ieškosite savęs ir nerasite, nes aštrūs pojūčiai greičiau ir nublanksta. Belieka tuštuma. Ir norėdamas žmogus tuomet nesugeba mylėti; jis kaip siela be vietos ieško vis naujų žmonių, tikėdamasis patirti su jais tai, ko taip geidžia – kažką tikrą. Tačiau neranda, nes kadaise šių labai subtilių dalykų neišaugino savyje. Taip atsiranda žmonių, kurie nei patys sugeba mylėti, nei kito meilės branginti. Vienintelis receptas svajojantiems apie tikrą meilę, gražius abipusius jausmus – tai pasižiūrėti į veidrodį. Į tokį, kuriame atsispindi ne tik suaugusio žmogaus išvaizda, bet ir suaugusi, subrendusi siela. Tai – žvilgsnis į save, į savo asmenybę. Tik gerai matydamas save, gerai matysi ir kitus. O kad geriau pažintum kitą žmogų, kad netektų juo nusivilti, dar reikia ir

1) …tam tikros gyvenimiškos patirties. Ją turėdamas supranti: nors dabar jautiesi protingas ir tobulas, bet po kelių metų, ko gero, jausi vėl tą patį – vadinasi, kažką dar pažinsi, pamatysi, daugiau suprasi. (Taigi, nesuabsoliutink savo teisumo). Tiesa, taip bus visą gyvenimą – bet jaunystė ypač jautri įvairioms negandoms, ją ypač žeidžia klaidos.

2) …lavinti, mokytis valdyti savo jausmus – jei matai, kad dar dažnai norisi viską, tarp jų ir draugus(es), keisti, – neskubėk suartėti, žadėti daugiau, negu gali. Tik kai pajusi, kad mažiau priklausai nuo savo nuotaikų, momento susižavėjimų, užsispyrimų, ambicijų, kai jausi, kad tampi savo emocijų ir pergyvenimų šeimininku, geriau suprasi kitą žmogų, būsi atidesnis jo išgyvenimams ir jausmams. Empatija – sugebėjimas jausti kito žmogaus emocines būsenas – visuomet padeda pažinti kitą, yra nepakeičiama meilės palydovė. Lavinkime ją savyje, gilinkimės į kitą žmogų – mokykimės jį išklausyti, atjausti, suprasti jo išgyvenimus, vertinimus, norus ir nuotaikas.

3) …laisvo, lankstaus mąstymo. Be jo neįstengsi teisingai įvertinti savęs ir kitų. Kiek išminties slypi knygose, kitų žmonių patirtyje! Reikia tik neapsnūsti, nuolat lavinti savo intelektą. Baigęs mokyklą ar institutą, protingas, išmintingas dar netapsi. Intelekto lavinimas – tai nuolatinis judėjimas pirmyn pažinimo keliu.

4) …gyvenimiškos pozicijos. Reikia stengtis, kad ji būtų kuo geranoriškesnė. Jei kitą žmogų vertiname būdami priešiški, įtarūs, ambicingi – jo vaizdas jau bus deformuotas. Norint geranoriškai žiūrėti į kitus žmones, pirmiausia reikia pasitikėti pačiu savimi, jausti savo vertę, jėgą. Kiek problemų bendraujant, vertinant kitus žmones kyla dėl nepilnavertiškumo jausmo! „Aš prastesnis, aš to nevertas, aš bijau ką nors kvailai pasakyti, visi aplinkui tik ir stengiasi mane pažeminti ir t. t.“ Argi šitaip vertinant žmones ir save įmanoma bendravimo laisvė, nuoširdumas, pilnavertiškumas? O meilė, kaip niekas siekia būti laisva. Tik jai reikia ne tiek išorinės laisvės, kaip daug kas linkęs galvoti, o vidinės! Tačiau skirkime įvairių vidinių kompleksų lemiamą nedrąsumą, bailumą nuo natūralaus, žavaus drovumo, suteikiančio vaikinų ir merginų santykiams ypatingo grožio ir patrauklumo. Nepamirškim ir didžiojo vokiečių filosofo I. Kanto minties: „Drovumas yra gamtos paslaptis, kurios reikia nesuvaldomam potraukiui apriboti. Drovumo reikia dar ir tam, kad jis paslaptingumo skraiste pridengtų natūraliausius ir būtiniausius gamtos tikslus…“.

Tie, kurie sugeba meilę patirti ir išlaikyti – labai laimingi žmonės. Kad taptum laimingas, reikia ruošti save, o ne laukti, kad ateis meilė ir viską sutvarkys savaime. O ir atėjusią reikia ją mokėti priimti ir išgyventi – antraip ji truks neilgai.

Beje, nepykime ir ant meilės teikiamų kančių – jos padeda išmokti mylėti. Iškentėjęs nelaimingą meilę, žmogus dažnai pakeičia daug savo nusistatymų, nuomonių, dažnai atsikrato nereikalingų ambicijų ir per didelių reikalavimų, tampa jautresnis ir geresnis kitiems; kaip asmenybė, jis labiau subręsta, jo išgyvenimai tampa gilesni. Meilė per kančią ruošia žmogų naujam, bet jau daugiau reginčiam ir girdinčiam jausmui. Galbūt daugelis, neišgyvenęs nelaimingos pirmosios meilės nepatirtų kitos, laimingesnės, nušviestos gilesnio abipusio pažinimo, jausmo ir atsidavimo, saugomos didesnės abiejų atsakomybės.

Ona-Kristina Polukordienė

psichologė

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 8

Susiję įrašai:

1. Kas yra meilė? (1988)

Kai 1971 m. gydytojas R. Demedjenas pradėjo įrodinėti, kad audinio skenavimas, naudojant branduolinį magnetinį rezonansą, yra daug pranašesnis už rentgenoskopiją, mokslo pasaulyje buvo palaikytas bepročiu. Jį ruoštasi išmesti iš su dideliu vargu gautos laboratorijos, nes moksliniam darbui išleido 40 tūkst. dolerių daugiau negu buvo skirta. Tačiau R. Demedjenas nenusiminė ir nenusileido. Neturėdamas pinigų, nekreipdamas dėmesio į kolegų nepasitenkinimą ir konservatyvumą bei priekaištus, kad savo beprotiškomis idėjomis drumsčia jų ramybę, jis įkūrė nuosavą kompaniją FONAR branduolinio-magnetinio rezonanso įrenginių gamybai. Dabar jais diagnozuojamas vėžys, kitos ligos, jie naudojami šimtuose pasaulio klinikų. Į klausimą, kas teikė jam drąsos ir pasitikėjimo tais sunkiais metais, R. Demedjenas atsakė: „Mano galvoje labai aiškiai susiformavo veikimo principas“.

Tuo metu, kai didžioji pramonininkų dalis susidomėjo puslaidininkine elektronika, V. Ferlis žengė iš pirmo žvilgsnio absurdišką žingsnį – nutarė supirkinėti nuostolingas, blogai įrengtas įmones. Už iš banko pasiskolintą milžinišką 1,7 mln. dolerių sumą jis Kalifornijoje nusipirko nuostolingą citrinų perdirbimo firmą. Taip prasidėjo jo „gyvenimas skolon“. Geru administravimu šiek tiek pagerinęs ekonominius firmos rodiklius ir gavęs šiokį tokį pelną, V. Ferlis pirko dar vieną nuostolingą firmą, po to dar… ir dar. Šiuo metu jis vadovauja įmonėms, kuriose dirba 27 tūkst. žmonių ir kurios gamina viską – nuo automobilių akumuliatorių iki apatinių baltinių. Per metus jis parduoda prekių už 2 mlrd. dolerių.

V. Ferlis skolų neišmokėjo iki šiol. Tačiau jam tai netrukdo kasmet 3 mln. dolerių skirti sportiniams įrengimams, inventoriui, treneriams apmokėti, varžyboms organizuoti. Pats būdamas energingas sportininkas, jis nori, kad aktyviai sportuotų ir jo įmonių dirbantieji.

Jo sėkmės paslaptis paprasta. V. Ferlis sugeba bankininkus, pavaldinius, visus, į kuriuos jis kreipiasi, įtikinti savo sumanymo sėkme. Jis dirba azartiškai, pasiaukojęs, negaili savęs ir kitų. Ir, žinoma, sugeba iki minimumo sumažinti valdymo išlaidas. Jam nieko nereiškia vidurnaktį iš visoje šalyje išdėstytų savo įmonių sukviesti valdytojus į pasitarimą susidariusiam sunkumui įveikti, aptarti, kaip sparčiau įdiegti naujovę, pakeisti planus arba pakoreguoti strategiją rinkoje. Klaidų, žinoma, pasitaiko. Už 8 mln. dolerių nusipirkęs popieriaus lankstymo firmą ir pamatęs, kad ji jam netinka, V. Ferlis pardavė ją už 10 milijonų pačios firmos darbuotojams.

Stebėtiną veiklumą parodė ir 76 metų pensininkas E. Raitas. Jo anūkė sirgo reta liga – Parkso-Vėberio sindromu. Liga nepagydoma, bet, kad ligoniui būtų lengviau, jo galūnės įkišamos į hermetiškas rankoves, į kurias tiekiamas suslėgtas oras. Senelis, jaunystėje buvęs išradėju ir menedžeriu, pamatęs, kaip raukosi nuo slėgio rankovėje anūkė, sušuko: „Reikia daryti ne taip!“

Tris mėnesius jis neišėjo iš rūsio, kuriame buvo įsirengęs dirbtuvę. E. Raitas išstudijavo daugybę fiziologijos knygų, suko galvą, kaip įrengti orinio siurblio elektrinę pavarą, kad būtų galima užprogramuoti pastovų slėgį rankovėse. Bandymai įrodė naujo prietaiso efektyvumą. Po kelių savaičių mergaitė ne tik kad nebuvo sutinusi – klasėje ji bėgiojo greičiau už kitas. Džiaugėsi visa šeima.

Per tuos 3 mėnesius E. Raitas beveik prarado regėjimą. Tačiau jis išsiuntinėjo naujo aparato brėžinius įvairioms klinikoms. Atsakymo nesulaukė. Tada jis… įkūrė savo firmą. Anūkės mama siuva rankoves, tėvas, seneliui vadovaujant, jas montuoja ir derina, o pati anūkė (jai jau 14 metų) tvarko popierius. Per 3 metus šis šeimyninis kooperatyvas pagamino ir pardavė daugiau kaip 200 aparatų, kurie sėkmingai veikia JAV, Kanados, Japonijos, Italijos, Didžiosios Britanijos klinikose.

Kitos firmos, kuri per metus parduoda produkcijos už 52 mln. dolerių. įkūrėjas 32 metų K. Dženkinas tvirtina: jam pavyko todėl, kad jis, negalėdamas dirbti klerku kitose organizacijose, nutarė pats imtis iniciatyvos. Panašiai mano ir konstruktorius bei lakūnas bandytojas D. Rutenas, kuris be nusileidimo per 9 dienas apskrido pasaulį superlengvu lėktuvu „Voyager“. Jis tvirtina, kad verti dėmesio tik bandomieji ir kariniai skridimai. Visa kita – rutina, kuri priimtina tik autobusų vairuotojams.

Tokių pavyzdžių JAV gyvenime nemaža. Ne veltui ši šalis laikoma iniciatyvių ir išradingų žmonių gimtine. Pakanka prisiminti T. Edisoną, H. Fordą, brolius Raitus, Dž. Londono ir Bretharto romanų herojus. Bet dar ir pačiose Valstijose amerikiečiai išskiria aktyviausiųjų zonas. Pavyzdžiui, viename Los Andželo priemiestyje žmogus, iki 35 metų nepamėginęs imtis savarankiško verslo, laikomas keistuoliu. O jei bandė ir nepavyko? Ką gi, tai gyvenimo norma.

Žmonės, mėgstantys rizikuoti, nesvarbu kurioje srityje jie bedirbtų – moksle, gamyboje, biznyje, medicinoje ir kitur – vadinami specialiu terminu – riskteikeriais (angl. risk – rizika, take – imti). Kiekvienam jų būdingi savi charakterio bruožai. Tik visiems bendra tai, kad jų galvoje būna aiškiai suformuotas veikimo principas, ir jie sugeba įtikinti kitus savo sumanymo sėkme. Bet svarbiausia – riskteikeris nesėkmę vertina kaip apmaudų atsitiktinumą. Kiekvienas žino – pirmos dvi H. Fordo įkurtos kompanijos sužlugo, pirmas puikaus vaikų rašytojo D. Ziuso knygas atmetė 28 leidyklos. Nepavyko ir išradėjui D. Velšui, kuris 1978 m. pasiūlė kompanijai „General Electric“ skalbimo mašinos, veikiančios harmoningų svyravimų principu, idėją; firma patyrė 20 mln. dolerių nuostolį. Ir ką gi? 1981 m. D. Velsas tapo kompanijos valdybos prezidentu.

Taigi kiekvienas riskteikeris pasižymi nepriklausomumu, minčių ir poelgių įžūlumu. Jo veikla – tai prasimušimas pro sveiko proto, konservatyvios logikos užtvaras, pasiryžimas griauti užkardas, nepaisyti draudimų, sugebėjimas pasielgti labai netikėtai, kartais iš pirmo žvilgsnio net kvailai ir beprotiškai. Pats didžiausias riskteikerio priešas – rutina ir stagnacija.

Iš kur atsiranda toks pasitikėjimas savo jėgomis? Riskteikeris žino, kad laimės, aiškiai mato savo beprotišką tikslą, dėl to kartais jis net apšaukiamas šarlatanu. Šis pasitikėjimas paremtas tiksliais apskaičiavimais ir tikėjimu savo sugebėjimais. Pripratęs skraidyti patogiais lėktuvais keleivis, atsidūręs „Voyager“ kabinoje, pasibaisėtų, – braškanti konstrukcija, kuri atrodo, tuoj tuoj subyrės. Visai kitaip galvojo D. Rutenas, pats sukonstravęs lėktuvą ir įvertinęs rizikos laipsnį. Vienas psichologas kartą pasakė, kad joks riskteikeris nešoks nuo tilto, prieš tai neįsitikinęs, jog yra galimybė išplaukti.

Ar rizika įgimta? Ar kiekvienas gali rizikuoti? Psichologai mano, kad svarbiausia – noras lenktyniauti, varžytis: jau vaikas turi stengtis pralenkti savo tėvą, įrodyti, ko jis vertas. Dažniausiai taip atsitinka blogai aprūpintose šeimose, kurias palieka tėvai. Įveikiant kliūtis, atsiranda ryžtas. Pasiturinčiose šeimose polinkis rizikuoti atsiranda, kai vaikas auklėjamas pagal devizą „meilė, pagarba, mokslas ir laisvė“, kai palaikomi jo sumanymai. Pavyzdžiui, dailininkas E. Vaitas, pastebėjęs, kad jo sūnus turi meninių gabumų, leido jam palikti šeštą klasę ir atsidėti kūrybai. Dabar D. Vaitas – vienas geriausių JAV portretistų. Brolių Rutenų tėvas, nebūdamas turtuoliu, mokėjo už skraidymo pamokas ir pirkdavo medžiagų vaikų konstravimo darbams.

Mokslininkai pastebėjo, kad labiausiai rizikuoti linksta vaikai, gimę šeštame dešimtmetyje. Jie nejaučia tėvų, patyrusių krizės sunkumus, baimės, dėl kurios pastarieji labiausiai vertina saugumą, stabilumą ir atsidavimą firmai. Moterys paprastai atsargesnės, labiau bijo, kad gali nepasisekti. Tai aiškinama tuo, kad jos jaučia didesnę atsakomybę už šeimą.

Šiandien visoms gyvenimo sritims labiausiai reikia žmonių, galinčių pateikti naujų idėjų ir sprendimų, t. y. unikalios drąsos asmenybių. Bet kad jų atsirastų, turi būti sąlygos joms pasireikšti.

Parengė A. Barzdienė-Bradauskienė

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1989, Nr. 2

Susijusių įrašų nėra.

1. Du žmonės atidaro dėžutę saldainių. Vienas įsideda į burną visą saldainį, kitas atsikanda pasižiūrėti, kas saldainio viduje. Kuris atsikanda – vyras ar moteris?

2. Susirinko keletas žmonių, kalbasi, kažkas tvirtina, kad neatsirastų daug norinčių skristi į Mėnulį. Vienas iš esančių pritaria šiai nuomonei ir pateikia argumentų. Kitas nesutinka ir sako: „Nemanau, kad tai tiesa. Aš noriu skristi!“ Kuris iš jų taip mano – vyras ar moteris?

3. Po vakarienės vyras ir žmona skaito. Gretimame kambaryje guli sergantis jų vaikas. Vienas iš sutuoktinių pakelia nuo knygos galvą ir sako: „Nerimauji, taip? Bet juk gydytojas pasakė, kad vaikas greit pasveiks!“ Kas pastebėjo susirūpinimą – vyras ar moteris?

4. Vyras ir žmona pietauja restorane. Vienas iš jų pasirenka labai neįprastą valgį, kitas – įprastą patiekalą. Kuris iš jų smalsus smaguris?

5. Sutuoktiniai vaikšto po pramoninių prekių parduotuvę. Vienoje pusėje išdėlioti naujausi daiktai, kitoje – įprasti, išbandyti. Kuris apžiūrinės naujuosius?

6. Sutuoktiniai užeina į drabužių parduotuvę. Vienas iš jų prašo pardavėjos konkretaus drabužio, nurodydamas net spalvą. Kitas sako, kad norėtų pasirinkti. Kuris iš jų dvejoja, ką nusipirkti?

7. Baigiasi benzinas automobilyje. Vienas iš sutuoktinių sako, kad reikia sustoti prie artimiausios benzino kolonėlės. Antrasis nori nuvažiuoti iki kitos kolonėlės, kur jam labiau patinka pirkti. Kuris iš dviejų pasiruošęs rizikuoti?

8. Sutuoktiniai važiuodami pasiklysta. Vienas siūlo sustoti ir pasiklausti kelio. Kitas nori pats, neklausinėdamas žmonių, rasti teisingą kryptį. Vyras ar moteris nenori klausti kelio?

9. Benzino kolonėlės darbuotojas klausia: „Gal patikrinti Jūsų automobilyje tepalą?“ Vairuotojas sako: „Ačiū, ne, mes skubame!“ Bet antrasis iš sutuoktinių norėtų vis dėlto tepalą patikrinti. Kuris nenori gaišti?

10. Degant raudonai šviesai, prie šviesoforo trijose kelio juostose išsirikiuoja trys automobiliai. Įsižiebus žaliai, vienas iš vairuotojų stengiasi pajudėti kiek galima greičiau ir pralenkti kitus. Kas jis – vyras ar moteris?

Ir dar vienas papildomas klausimas.

Dviese žiūri labai liūdną filmą. Kas labiau įsijaučia į ašaringas scenas – vyras ar moteris?

ATSAKYMAI

1. Moteris. Psichologai taip paaiškina šį faktą: „Paprastai vyrai nėra pedantai, todėl nekreipia dėmesio į smulkmenas. O moterims įprasta domėtis detalėmis.“

2. Moteris. Ji įsitikinusi, kad visi turi sutikti su jos nuomone, nes tai vienintelė teisinga. Tokiais atvejais moterys reaguoja subjektyviai, o vyrai galvoja objektyviau.

3. Vyras. Vienas psichologas testais ištyrė didelę grupę jaunų porų. Tyrimo išvada kiek netikėta: vyrai sugeba geriau suprasti moters nuotaikas, negu moterys vyro.

4. Moteris. Tyrimai rodo, kad moterys visuomet nekantrauja išbandyti kažką nauja.

5. Vyras. Specialistų nuomone, vyras labiau domisi technikos naujovėmis ir išradimais, tai jį tiesiog traukia.

6. Moteris. Stebėjimai rodo, kad vyrai, prieš eidami į parduotuvę, nusprendžia, ką ten pirks, o moterys tai nusprendžia tik parduotuvėje.

7. Vyras. Dirbantys benzino kolonėlėse tvirtina, kad vyras pasiruošęs vairuoti iki paskutinio benzino lašo. Tai nervina moteris.

8. Vyras. Vyras paprastai įsitikinęs, jog pats žino teisingą kelią. Moteriai nebūdinga taip pasitikėti savimi.

9. Moteris. Psichologų nuomone, moterys domisi labiau žmonėmis, o vyrai – daiktais. Moterys rūpinimąsi automobiliu priskiria vyrui.

10. Vyras. Automobilis vyrams yra valdžios ir jėgos simbolis. Moteris žino kitokių būdų savo savimeilei paglostyti.

Atsakymas į papildomą klausimą.

Abu. Stebėtina, bet psichologai nustatė, jog vyrams ir moterims būdingos labai panašios, gal net vienodos emocijos. Skiriasi tik emocijų išraiškos būdai.

Na, ir kaip? Pažįstate vienas kitą?

Kiekvienu teisingu atsakymu jūs pelnėte po vieną tašką, o teisingai atsakę į papildomą klausimą, – du taškus. Susumuokite taškus. Jei surinkote jų mažiau kaip 3, neturite jokio supratimo apie priešingą lytį. Jei surinkote 4-7 taškus – neblogai orientuojatės kitų mintyse ir jausmuose. O jeigu taškų suma 8 ar net daugiau – kažin ar kas nors gali jus apgauti…

„Paraleli“ (Bulgarija)

„Mokslas ir gyvenimas“

1987, Nr. 3

Susijusių įrašų nėra.