Oficialaus paaiškinimo kas nutiko ir bent vartotojų informavimo kol kas nėra. Gal „swedbankiečiai“ dar tebešvenčia po pasiektos pergalės?

Susijusių įrašų nėra.

Tuo tarpu bankai iškart davė atsakymą į tokius Seimo ketinimus ir paskelbė, kad toks Seimo žingsnis privers pakelti bankų maržas iki 0,75 proc., kas tik dar padidins naštą skolininkams. Įdomu kaip bankai galėtų vienašališkai pakeisti sudarytas sutartis, nors kai kuriose sutartyse ir yra punktai, pagal kurias skolininkai įsipareigoja prisiimti visas rizikas susijusias su pasikeitusia situacija šalyje. Teisininkų manymu, tokius sutarties punktus nebūtų labai sunku užginčyti teisme, kaip neteisėtus ir pažeidžiančius vartotojų teises. Nors absurdiškų punktų sutartyse galima rasti ir kur kas daugiau.

Dar nesenai vienas iš nesenai savo veiklą Lietuvoje pradėjusių bankų, kuris skelbė, kad būstas vėl tapo įkandamu, paskolų sutartyse tikrai pasistengė surašyti pačių įvairiausių punktų, kurie skolininką beveik paverčia visišku belaisviu. Pavyzdžiui, gavus būsto paskolą minėtame banke ir pasirašius jų parengtą sutartį, skolininkas įsipareigoja be šio banko žinios nesiskolinti daugiau nei 5000 lt. per metus iš niekur kitur. Net jei tai jam ir leidžia jo finansinės galimybės. Be to, bankui privaloma pranešti apie sumažintą atlyginimą, pakeistą darbą, gimusį ar mirusį šeimos narį ir pan. Nesilaikant šių sąlygų numatytos kelių šimtų litų baudos arba banko maržos pakėlimas 1-2 procentais. Be to, pavėlavus sumokėti eilinę įmoką bankui daugiau nei 10 dienų, paskolos gavėjui yra siunčiamas laiškas, kuris įkainuotas nei daug, nei mažai – 100 lt! O kur dar visi įsipareigojimai pervesti atlyginimą ir kitas pajamas būtinai į paskolą suteikusio banko sąskaitą. Be šito dalis bankų išvis atsisako net svarstyti paskolos suteikimo prašymą.

Čia natūraliai galima paklausti, ar prieš tokią bankų politiką nėra būtina imtis atitinkamų priemonių? Aišku, visada pirmiausia galima kaltinti asmenį, kuris pasirašė tokią sutartį ir pasiėmė kreditą. Tačiau gyventi kažkur reikia visiems, todėl tas praktiškai tik vienai pusei naudingas sutartis tenka pasirašyti. Nepasirašysi, tai kreditą ir savo naujus namus matysi kaip savo ausis be veidrodžio.

O bankai vis tik greiti suskaičiuoti kaip ir kiek jiems nenaudingi pakeitimai paveiks skolintojų ir skolininkų santykius. Iki šiol bankai buvo praktiškai nevaldomi – su skolininku galėjo daryti ką tik panorėję, todėl pats laikas tokiai jų savivalei užkirsti kelią. Rizikuoja abi šalys: ir ta kuri skolina, ir ta, kuri pasiskolina, tai kodėl nesėkmės atveju visą naštą turi užsikrauti tik skolininkas?

Naujieji pakeitimai ir numatomas Fizinių asmenų bankroto įstatymas gal kažkiek ir sugriežtins skolinimosi sąlygas, tačiau tai į naudą visiems. Nebebus taip masiškai ir tinkamai neįvertinus rizikos skolinama, o mažiau paskolų nepūs tokių kainų burbulų, kuriuos turėjome prieš 2 metus. Visa tai leis išvengti didelių nekilnojamojo turto kainų svyravimų ateityje, todėl ir už tam tikrą kainą įsigytas turtas nenuvertės tiek, kad jį pardavus nebus galima padengti skolos bankui. Kitaip sakant, iš griežtesnių skolinimosi sąlygų išloš visi. O tie numatomi Civilinio kodekso pakeitimai nėra tokie drastiški, kaip bankai dabar bando juos pavaizduoti. Normalioje išsivysčiusioje šalyje tai yra norma ir niekas tame reikale nemato didelių problemų. Bet čia juk Lietuva… čia galioja savos taisyklės, kurių keisti, milijonus  iš mūsų uždirbantys bankai nieku gyvu nenori. Tačiau juk geri laikai visiems kažkada baigiasi..?

Susiję įrašai:

1. Seimas svarstys valstybinio komercinio banko kūrimo idėją
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti

„Bankų verslo pagrindas yra tarpusavio pasitikėjimas. Problemas pirmiausia siekiama spręsti, o susitikus tai padaryti geriausia. Bendravimas tik raštu reiškia, kad tarpusavio santykiams jau kažkas negerai.“

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas, delfi.lt, 2010-02-24

Nežinia kaip gerbiamas S. Kropas įsivaizduoja teisinę valstybę, tačiau paprastai tokioje tik bendravimas raštu yra pripažįstamas kaip juridinę ir teisinę galią turintis. Ypač kai tvarkomi finansiniai klausimai. Žodžių juk prie bylos nepridėsi. Be to, aptarnaujantis vadybininkas žodžiu gali pasakyti kas tik jam šauna į galvą, tačiau kol visa tai nėra patvirtinta vadovų parašais – tai paprasčiausios nereikšmingos kalbos. O jei jau taip propaguojamas pasitikėjimas, kodėl tuomet nei vienas bankas neskolina nei lito, kol nėra pasirašoma kreditavimo sutartis?

Susiję įrašai:

1. Pradedamos viešinti bankų skolinimo palūkanų normos
2. Bankų paskolos Lietuvoje: ir norim, ir bijom
3. Ryšio operatorių komunikacija su klientais

Pigiausiai 6 mėn. paskolinti litais šiandien buvo nusiteikęs bankas „Nordea“ – už 2,70 proc. palūkanų. Brangiausiai – „Šiaulių bankas“. Jis kitiems bankams paskolinti litų pusei metų siūlėsi už 3,30 proc. palūkanų.

Pažymėtina, kad bankas „Nordea“ dar praeitų metų vasarą buvo vienas tų iniciatorių, dėl kurio 6 mėn. VILIBOR buvo pasiekęs 10 proc. ribą. Tuomet šis bankas kitiems bankams buvo nusiteikęs skolinti brangiausiai. Ir nors skaičiuojant konkrečios dienos VILIBOR yra atmetami tų bankų duomenys, kurie kitiems bankams pasiruošę skolinti pigiausiai ir brangiausiai, tačiau pernelyg optimistiniai ar pesimistiniai nors ir vieno banko lūkesčiai skolinimo litais klausimu vis tiek daro gana ryškią įtaką bendram VILIBOR pokyčiui. Į tai reaguoja kiti Lietuvoje veikiantys bankai.

Nors visų turinčių ilgalaikių paskolų litais padėtis ir gerėja (krentant VILIBOR – mažėja mėnesinės įmokos dydis), tačiau tai kol kas beveik niekaip neįtakoja trumpalaikių paskolų. Šiandien atsiranda vis daugiau bankų lyg ir siūlančių vienokiu ar kitokiu būdu pasiskolinti nedideles suma trumpam laikotarpiui, tačiau palūkanos už tokias paskolas galima sakyti yra žvėriškos. Pavyzdžiui už trumpalaikius vartojimo kreditus bankai nori 15-20 proc. metinių palūkanų. Nesunku paskaičiuoti, kad tai keliskart viršija tas normas, pagal kurias bankai deklaruoja galintys paskolinti vieni kitiems. Taikyti tokias drąstiškas palūkanų normas bankus verčia vis dar šalyje siaučianti krizė, didėjantis nedarbas ir dar tik labai nežymiai atsigaunantis šalies ūkis. Tačiau bankai jau ima jausti litų perteklių, dėl ko visai tikėtina, kad antroje metų pusėje ims švelnėti ir bankų dalinamų paskolų sąlygos. Skolintis, bent jau trumpuoju laikotarpiu, bus galima pigiau. Situaciją kiek komplikuoti gali tik šiuo metu vėl imtas svarstyti fizinių asmenų bankroto įstatymas, kuris daugelio specialistų manymu pablogintų skolinimosi sąlygas fiziniams asmenims. Pastarąjį įstatymą norima padaryti galiojančiu jau nuo kitų metų pradžios.

Susiję įrašai:

1. 6 mėn VILIBOR – mažesnis nei 4 proc.
2. Vilibor ir toliau mažėja
3. Neregėtas vienos nakties VILIBOR šuolis

Nors skaičiai ir ganėtinai įspūdingi, tačiau visi bent kiek išmanantys buhalterinius dalykus puikiai žino, kad net ir tokios sumos nuostolio, toli gražu dar nerodo, kad įmonės veikla buvo ypač nuostolinga. Visų pirma taip yra dėl to, kad milžiniškos sumos kasmet yra nurašomos ilgalaikio turto nusidėvėjimui, kai realiai jokių išlaidų dėl to nėra patiriama.  O kur dar visokie privalomi ir ne visai atidėjimai. Kitaip tariant – nuostolis gaunamas tik popieriuje, o kaip žinia jį galima perkelti į paskesnius metus ir taip gerokai sumažinti ateinančių laikotarpių pelną. Bet čia tik buhalterija, kuri kalbant apie tokius didelius finansų sektoriaus dalyvius kaip komercinius bankus yra tik skaičiukų kilnojimas eilutėse. Kur kas įdomiau pažiūrėti kokios tikrosios priežastys padėjusios taip apčiuopiamai „sulieknėti“ bankų veiklos rezultatams.

Aišku, pirmiausia viską galima nurašyti ekonominei krizei ir sprogusiam nekilnojamo turto burbului. Ir tikriausiai labai nesuklystume. Šie veiksniai išties turėjo gana svarios įtakos bankų rezultatams. Tačiau yra ir keletas kitų.

Vienas iš tokių, tai pačių bankų tarpusavyje nusistatomi rodikliai, pagal kuriuos jie lupa paskutinį kailį savo skolininkams. Kalbame apie VILIBOR. Dar praeitų metų pradžioje pasiekęs neregėtas aukštumas, šis rodiklis ne tik, kad sukėlė šoką turintiems paskolas litais, tačiau ir gerokai padidino nebeišgalinčių sumokėti eilinės įmokos, skolininkų skaičių. O tie, kurie vis dar įstengė mokėti, bankams buvo tas gelbėjimosi ratas, ant kurio ir išplaukė Lietuvos finansinė sistema. Gerokai padidėjusios įmokos bankams nešė ir daugiau pajamų, o kadangi nemokių skolininkų iki pat šiol nėra drastiškai daug, ganėtinai stabili išliko ir Lietuvos finansų sistema. Tačiau sukilęs bankų godumas, kuris nuolat buvo pridengiamas esą padidėjusia rizika, dėl ko ir kilo VILIBOR, atbaidė potencialius naujus skolininkus. Dėl to jau dabar Lietuvos komerciniai bankai ima jausti litų perteklių, kas kaip žinia taip pat neįtakoja bankų rodiklių teigiamai. Sena bankininkų tiesa, kad pinigai turi uždirbti pinigus veikė kuo puikiausiai, tačiau ne praeitais ir dar ne šiais metais. Ir tai puikiai matosi bankų veiklos rezultatuose.

Išties, užsuktas paskolų kranelis gerokai nusmukdė ne tik Lietuvos nekilnojamojo turto (NT) rinką, Lietuvos ekonomiką, bet ir pačių bankų veiklos rodiklius. Iki praeitų metu visiems lengvai skolinę neįtikėtinas sumas, 2009-aisiai metais jie tai beveik išvis nustojo darę. Prie to dar pridėkime keletą procentų nemokių skolininkų bei motininių bankų valiutos poreikius ir štai jums visas praeitų metų finansinis rezultatas.

Šiandien bankai dar taip pat visai nepasiryžę lengvai skolinti sukauptų litų ar eurų. Reikalavimai ir palūkanos atbaido net ir tuos, kurie iš tikro norėtų ir galėtų pasiskolinti. O visi likę – paprasčiausiai net neturi tokios galimybės, nes sumažėję atlyginimai arba Darbo birža išvis nesuteikia net teisės praverti banko durų. Tačiau pernelyg pesimistinis požiūris į skolinimą, bankų rodiklių aukštyn tikrai nekilstelės. O dabar pasiskolinti vis dar yra labai sunku: arba tenka mokėti 18-20 proc. metinių palūkanų, arba sutikti su beveik logiškai nepaaiškinamom bankų sąlygom, kurių net pakenčiamomis nepavadinsi.

Tačiau net ir per milijardą patirtas nuostolis nėra jokia tragedija bet kuriam didesniam Lietuvos bankui. Situacija praeitais metais galėjo būti kur kas liūdnesnė, jei ne Lietuvos Vyriausybės skolinimasis vietinėj rinkoj už visai nemažas palūkanas, kas leido komerciniams bankams kiek pataisyti savo finansinius rodiklius. Vyriausybė šioje situacijoje sužaidė dviem frontais: vienu atveju – gavo pinigų biudžeto deficitui dengti, kitu – leido užsitikrinti tam tikras pajamas bankams. Ne itin gera naujiena tik ta, kad tas pajamas jiems užtikrintai nešim mes, visi Lietuvos piliečiai.

Susiję įrašai:

1. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
2. 2010 metų biudžetas palydėtas mitingais
3. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti

Pastaruoju metu jau teko matyti „Nordea“ reklamas internete, kurios vilioja paimti paskolą būstui. Tačiau nors reklama jau ir publikuojama – visiems potencialiems skolininkams tai dar nieko gero nežada. Tiesa, imant paskolą Europos Sąjungos valiuta, kuri Lietuvoje ims cirkuliuoti dar turbūt visai negreit, paskolos kaina pasirodo ne tokia ir didelė. Bet čia tik dėl to, kad šiuo metu labai mažas Euribor’as (vidutinės Europos tarpbankinės rinkos palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų eurais). Ko nepasakysi apie konkretaus banko taikomą maržą, kuri beveik visada viršija 3 proc. Sumoje – dažniausiai bankai kalba apie 4,5 proc. metines palūkanas. Pigu tai ar brangu? Jei turėtume omeny, kad dar prieš trejetą metų bankai Lietuvoje skolino su apytiksliai 1 proc. banko marža ir skolino litais, kai Vilibor’as buvo vos 2 su trupučiu proc., tai gal ir brangoka. Tačiau jei įvertintume esamą situaciją šalies ūkyje ir kitas ne pačias geriausias aplinkybes – gal ir ta paskolos kaina nepasirodytų labai didelė. Kita vertus – visada reiktų prisiminti paprastą dalyką – ilgai Euribor’as ties 1 proc. riba nestovės. Atsigaunant ekonomikai – ims kilti ir jis, o tai neišvengiamai pabrangins ir paskolas eurais. Tai ypač aktualu planuojant tokias ilgalaikes investicijas kaip būsto įsigijimas imant paskolą iš banko. Todėl visada verta pasidomėti refinansavimo sąlygomis, tai yra kiek bankas, kuris šiandien išduoda paskolą, pareikalaus iš Jūsų, jei nuspręsite turimą paskolą refinansuoti pasiskolindami iš kito banko – kitomis sąlygomis, nes su tuo pačiu banku ateityje pakeisti sutarties sąlygų turbūt nepavyks.

Kitas nemažiau svarbus veiksnys, kuris gali pradanginti visą norą skolintis būstui – kitos banko sąlygos, kurios susijusios su Jūsų pajamomis bei perkamo turto verte. Šiuo metu bankai kiek skirtingai žiūri į klientus ir jų pajamas, tačiau suma, kuri sumokėjus visų įsipareigojimų įmokas turi likti vienam šeimos nariui – visada viršija minimalų mėnesio atlyginimą. O štai pavyzdžiui skolinantis iš banko „Snoras“, ši suma gali viršyti ir tūkstantį litų! Nesunku suskaičiuoti, kad tam, kad trijų asmenų šeima galėtų pradėti galvoti apie skolinimąsi – šeimos mėnesio pajamos turi būti apie 4 tūkstančius litų. Imant vartotojišką paskolą iš šio banko, vienam šeimos nariui, jei šeima gyvena Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, sumokėjus visų įsipareigojimų įmokas, turi likti 1100 litų. Atrodo, kad banko „Snoras“ reikalavimai gerokai prasilenkia su nūdienos realybe. O gal jis paprasčiausiai nenori skolinti? Tačiau apsilankius šio banko skyriuje, klientų aptarnavimo specialistė įteikė lankstinuką „Visiems Jūsų sumanymams – banko Snoras vartojamoji paskola“.

Jei vistiek nepraradote vilties pasiskolinti šiuo metu ir įsigyti būstą, viską gali „sustatyti į vietas“ tas faktas, kad bankas pasiruošęs finansuoti tik 70-80 proc. būsto vertės. Vertė čia suprantama ta, kurią užrašo turto vertintojas, o ne ta, kurią Jūs sutarėt su pardavėju. Taigi, neišvengiamai bent 20 proc. turto vertės reikės mokėti iš savų, nes su turto vertintojais, kaip buvo įprasta anksčiau, susitarti nebepavyks. Dar blogiau, turto vertintojai dabar visada linkę labiau atkreipti dėmesį į perkamo būsto trūkumus, nei į pliusus, todėl visai tikėtina, kad po turto vertinimo, gali tekti iš naujo derėtis ir dėl sandorio vertės. Iš esmės tai nėra blogai ir ypač perkančiajam, kadangi neleidžia labai nutolti nuo realybės ir permokėti už perkamą būstą, tačiau visada yra tam tikrų niuansų, kai turto vertintojo verdiktas gali būti lemiamas.

Besilankant bankuose, išties kilo nemažas įtarimas, kad bankai kol kas dar neturi aiškios politikos kreditų klausimu. Iš vienos pusės jie jau lyg ir norėtų skolinti, tačiau į potencialų skolininką dar vis žiūri labai įtariai. Pavyzdžiui, DNB Nord banke į klausimą kiek būtų galima tikėtis kredito grąžinimo atidėjimo, iškart buvo atsakyta klausimu: „O kodėl Jūs norite atidėti kredito grąžinimą? Kokios nors problemos dėl pajamų? Dar kas nors?“ Ir čia nepaisant to, kad jau penketą metų esu pavyzdingas šio banko klientas?

Tiesa, išeinant, to paties (DNB Nord) banko vadybininkė pasakė, kad tikisi jog paskolą imsiu būtent iš jų banko.

Susiję įrašai:

1. Pradedamos viešinti bankų skolinimo palūkanų normos
2. Pasiskolinti Lietuvoje vis dar problematiška arba kaip aš skolinausi iš „Snoro“
3. Seimas ėmėsi tramdyti bankus. Šie – spyriotis…

Nuo vakar dienos bankas “Snoras” taiko sekančius įmokos priėmimo mokesčius:

1. Atsiskaitant grynaisiais banko padalinyje – 0,99 Lt už vieną įmoką;

2. Nurašant lėšas nuo bankinės kortelės sąskaitos – 0,50 Lt už vieną įmoką;

3. Sudarius tiesioginio debeto sutartį – 0,20 Lt už vieną įmoką;

Toks banko “Snoras” žingsnis yra puikus pavyzdys ir kitiems šalyje veikiantiems bankams. Ypač dabar, kai daugeliui iš mūsų net ir vienas litas išleistas už tai, kad geranoriškai apmokam sąskaitą yra labai brangus. Gal ir į Lietuvos finansų sektorių pagaliau ateis kainų mažėjimo metas?

Susiję įrašai:

1. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Nusirašė dvigubus mokesčius…

Kaip žinia, yra daug būdų ištuštinti banko sąskaitą. Žinoma, ta sąskaita visų pirmiausia turi priklausyti tam pačiam asmeniui, kuris ir turi tokį sumanymą – pamatyti sąskaitoje apvalų nulį. Tačiau Lietuvoje yra būdas kaip lygiai tą patį padaryti ir su bet kurio kito asmens sąskaita. Ne, ne… žinau ką pagalvojote. Tai jokiu būdu ne vienas iš tų būdų, už kuriuos galite atsidurti teisiamųjų suole. Šis būdas yra legalus ir toleruojamas visų Lietuvoje veikiančių bankų. Deja, reiktų paminėti dar ir tai, kad šis būdas Jums neatneš nė lito pelno, o tik išlaidas. Bet kartais žmonės juk investuoja ir į tai?

Taigi, visa esmė slypi tame, jog reikia daryti paprasčiausius mokėjimo pavedimus mažomis sumomis į kito asmens sąskaitą iš kito Lietuvoje veikiančio banko. Pvz., po 1 ct. Nesunku paskaičiuoti, kad tai gavėjui atsieis nei daug nei mažai: +0,01 ir -1,20 = -1.19.

Pagrindinis tokio poveikio kito asmens sąskaitai minusas – už kiekvieną pavedimą Jums taip pat teks sumokėti po 1,20 Lt.

Šis būdas tikrai realus ir veikia, nes išbandytas praktiškai.

Sunkiai ką dar būtų galima pridurti kalbant apie tokią grobikišką bankų politiką. Nepaisant to, kad tenka mokėt už mokėjimo pavedimą, tai dar tenka sumokėti ir už pinigų įskaitymą į asmeninę sąskaitą. Jei paprasčiau, tai už tą pačią paslaugą yra sumokama du kartus – pinigų pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą yra apmokestinamas abiejų pusių, visiškai neatsižvelgiant į pavedimo sumą. Taip sukuriama puiki terpė piktavališkiems veiksmams kito asmens atžvilgiu, kuria mes jokiu būdu nesiūlome naudotis, tačiau patiems teko tai patirti. Kartais kitam asmeniui paskolinti pinigai, su esama komercinių bankų mokesčių politika, gali būti grąžinti taip, kad iš to apturėsite tik dar didesnius nuostolius. Tai ar dar reikia geresnių įrodymų, kad Lietuvoje veikiantys bankai jau senai turi vienintelį tikslą – kaip galima labiau apmokestinti savo klientus, kad galėtų uždirbti dar didesnį pelną? Ar ne gėda turėtų būti R. Šarkinui dabar stebėti, kaip keletą metų svetimais pinigais maitinę Lietuvą, dabar bankai už litą pasiruošę visus klientus sustatyti prie konteinerių?

Susiję įrašai:

1. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose

Tuo tarpu kreditinė kortelė, tokių apsaugų beveik neturi. Išduodamas kreditinę kortelę, bankas įvertina kliento pajamas bei jo patikimumą ir suteikia tam tikrą kredito limitą, kuriuo tam tikrą dienų skaičių galima naudotis nemokamai, tai yra už panaudotą kreditą nemokėti palūkanų. Tačiau tokia kreditine kortele atsiskaityti prekybos vietose pakankamai pavojinga. Ypač kai nesekamos išlaidos, kadangi lėšų nuskaitymo užklausa bankui gali būti pateikta neiškart, o, pavyzdžiui, po savaitės. Iki tol jokiuose banko išrašuose ar ataskaitose toks mokėjimas nebus fiksuojamas, todėl gali susidaryti klaidinga nuomonė, apie esamą kredito likutį.

Turbūt viena svarbiausių kreditinės kortelės savybių yra ta, kad bankas gavęs prašymą nurašyti tam tikrą sumą nuo Jūsų kreditinės kortelės sąskaitos, tai bet kuriuos atveju atliks, nepriklausomai nuo kredito limito likučio. Na, aišku jei suma nesieks keliasdešimt tūkstančių litų. Tokio dydžio kredito limitų paprastai bankai nesuteikinėja, tad ir atlikti operacijų su tokio dydžio sumom, be asmeninio kortelės savininko įsikišimo, nėra leidžiama. Taigi, Jūs labai lengvai galite viršyti banko nustatytą kredito limito dydį ir nuo viso perviršio teks mokėti labai nemažas palūkanas, o tam tikrai atvejais – kortelė išvis gali būti blokuota. Čia esmė tai, kad terminalai aptarnaujantys kreditines korteles, gali tik patikrinti ar kortelė galiojanti ir ar, pavyzdžiui, įvestas teisingas PIN kodas. Jei šie du parametrai pasirodo teisingi – operacija laikoma sėkmingai įvykdyta. Kada bus bankui pateiktas prašymas nurašyti lėšas nuo Jūsų sąskaitos – priklauso nuo prekybos vietos, kurioje Jūs atsiskaitėte kreditine kortele. Šis laikotarpis gali užsitęsti iki savaitės ir net daugiau. Iki tol bankas apie Jūsų atsiskaitymą nieko nežinos.

Dar pavojingiau yra apsipirkinėti su kreditine kortele internete. Ypač jei nesate interneto senbuvis ir ne itin nusimanote, kurios elektroninės parduotuvės internete yra patikimos ir kur ieškoti informacijos apie pardavėjus.

Paprastai apsiperkant internete, reikia įvesti keletą kreditinės kortelės parametrų: kreditinės kortelės numerį, jos galiojimo datą, tam tikrą saugos kodą, esantį ant kortelės ir pan. Jei visus duomenis suvedate teisingai ir  kortelė yra aptarnaujama – laikoma, kad operacija yra sėkmingai įvykdyta ir kad šią operaciją įvykdė teisėtas kortelės naudotojas. Būtent dėl šios priežasties, yra labai svarbu saugoti savo kreditinės kortelės duomenis ir neskelbti jų, kai nesame tikri dėl pardavėjo patikimumo, juolab, kad net ir pas patikimiausią pardavėją išlieka tikimybė, kad Jūsų kortelės duomenys bus pavogti ir panaudoti be Jūsų žinios. Savaime aišku, kad į „negeras rankas“ patekę tokie duomenys, gali Jums pridaryti nemažai žalos. Turėdamas visus Jūsų kreditinės kortelės duomenis, „blogietis“ juk netrukdomas galėtų apsipirkinėti internete tol, kol gerokai viršytų Jūsų kreditinės kortelės limitą ir galiausiai kortelė būtų užblokuota. Ir visa tai galėtų vykti Jums nieko nežinant ir net neįtariant apie tokį faktą.

Lygiai taip pat, koks nors nepatikimas pardavėjas galėtų pateikti bankui ne vieną prašymą dėl pinigų nuskaitymo, o, pavyzdžiui, keletą. Taip Jūs tarsi už tą patį vieną pirkinį sumokėtumėt keliskart. Savaime aišku, po tokių faktų tektų kortelę blokuoti ir užsisakyti naują.

Tokių pavojingų situacijų padeda išvengti tam tikros virtualios kreditinės kortelės, būtent ir skirtos apsipirkimui internete. Viena iš jų – tai SEB banko siūloma virtualioji „Visa virtuon“. Ši kortelė turi beveik visas kreditinės kortelės funkcijas, išskyrus vieną – negalima išleisti daugiau, nei yra pinigų kortelės sąskaitoje. Kitaip tariant – prieš ką nors įsigyjant internete, reikia papildyti „Visa virtuon“ kortelės sąskaitą ir tik po to vykdyti atsiskaitymą. Tai gerokai saugiau, nei naudotis kuria nors tikra kreditine kortele. Deja, yra tekę girdėti, kad kai kuriose interneto parduotuvėse, ši kortelė, nors ir turėdama pakankamą likutį, nėra aptarnaujama. Tačiau, daugumoje atvejų, ši kortelė veikia ir jos pagalba tikrai galima sumokėti už pirkinius internete. Taigi, gerų pirkinių ir kuo mažiau nesusipratimų naudojantis banko kortelėmis.

Susiję įrašai:

1. Pasiskolinti Lietuvoje vis dar problematiška arba kaip aš skolinausi iš „Snoro“
2. Seimas svarstys valstybinio komercinio banko kūrimo idėją
3. Bankų paskolos Lietuvoje: ir norim, ir bijom

AB Teo atsiprašo savo klientų ir pažadėjo pinigus artimiausiu metu grąžinti.

O kas sakė, kad tiesioginis debetas patogiausias ir saugiausias būdas atsiskaityti už paslaugas?

Susiję įrašai:

1. Snoras sumažino komisinius mokesčius
2. Kaupti pensijas siūlo beraščiai