„Manau, kad visas pasaulis stebisi, kaip greitai mums pavyko atgaivinti Baltijos šalių ekonomiką“, – komentavo Švedijos radijui tokius optimistinius rezultatus SEB banko vadovė Annika Falkengren.

Šaltinis: 15min.lt

Priežastis kodėl taip buvo pasakyta – bankų IV 2010 m. ketvirčio rezultatai Baltijos šalyse:

SEB bankas – 488 mln. eurų pelnas;

Nordea – 23 mln. eurų pelnas;

Kiek uždirbo Swedbank per IV 2010 m. ketvirtį dar nėra žinoma, tačiau III 2010 ketvirtį skelbia uždirbęs 64 mln. eurų pelno.

Tikrai puikūs rezultatai… kai šalis badauja ir kenčia vieną didžiausių ekonominių krizių.  Visiškai neatsakinga ir mažų mažiausia įžeidu teigti, kad būtent bankai „atgaivino“ Baltijos šalių ekonomiką. Kas jie tokie, kad turėtų svertus atgaivinti ekonomiką? Ką gal vėl pradėjo dalyti pigias paskolas į kairę ir į dešinę? Ar siūloma banko Swedbank paskola su 22 proc. metinių palūkanų yra tas atsigavusios ekonomikos požymis? Dirdami paskutinį kailį nuo visų mūsų jie susirinko tuos milijonus ir dar drįsta kalbėti apie kažkokį „gaivinimą“. Šlykštu!

Palyginimui galima pasakyti šį tą apie banko mokesčius. Nordea bankas Danijoje ir Nordea filialas Lietuvoje.

Danijoje Nordea bankas už viso mėnesio pavedimus (jų buvo apie dešimt, iš jų du – tarptautiniai, t. y. į Nordea Lietuvos filialą) nuskaičiavo komisinių lygiai 2 Danijos kronas (~ 0,9 Lt). Kiek ima lietuviškasis Nordea ir visi kiti Lietuvoje veikiantys bankai – manau sakyti nereikia. Vienas pavedimas į kitą banką kainuoja vos ne dvigubai daugiau, ką jau kalbėti apie tarptautinius. Ar dar kyla kam klausimų, iš kur toks pelnas Baltijos šalyse?

O mūsų žiopliai finansų ekspertai ir bankininkai su šarkinais sėdi sau akis užsidengia ir turbūt tik džiaugiasi, kai skandinaviški bankai milijonus savo motininiams bankas krauna, iš mūsų paskutinius sunkiai uždirbtus litus plėšdami. Bepigu po to bankams girtis, kad su ekonomika jau viskas tvarkoj ir esą čia jie, tie „didvyriai“, kurie labiausiai prisidėjo prie to „gaivinimo“. Kur neuždirbsi tų milijonų, kai savo sąlygas diktuoji ir paprastam žmogeliui paprasčiausiai nėra kur dėtis: nors ir litą mokėdamas kam nors, mažiausiai tiek pat sumokėsi ir bankui. Bet kurį skandinavą, pamačius mūsų pajamų ir bankų paslaugų įkainių santykį, ištiktų šokas. Įdomu ar ponia ar panelė Annika Falkengren pasakė, koks minimalus atlyginimas Lietuvoje, ir kiek už paprastą pavedimą jų bankui sumoka eilinis Lietuvos žmogelis? Spėju, kad tikrai ne.

Susiję įrašai:

1. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti
2. Šešėlinė ekonomika labiausiai pastebima… bankuose
3. Bankai nors ir nenoriai, tačiau jau pradeda skolinti

Iš pradžių negalėjau suprasti, ką žmonės veikia banke. Iki šiol atrodė, kad šiuo laikmečiu beveik išvis nėra ką ten veikti. Pinigus dalina bankomatai, o paskolas su dabartinėmis palūkanų normomis galėtų imti tik ganėtinai pasiturintis žmogus, kuriam labai tikėtina tų paskolų ir nereikia. Tačiau atidžiau patyrinėjęs ką žmonės veikia užsukę į banką, pastebėjau, kad absoliuti dauguma jų, atsisėdę prieš banko darbuotoją iš piniginės ištraukia krūvelę banknotų ir nedrąsiai juos pastumia toliau nuo savęs. Pasirodo, dauguma banko lankytojų gaišta savo laiką tam, kad papildytų savo sąskaitas grynaisiais. Nors operacija gana paprasta, tačiau dėl norinčiųjų papildyti savo sąskaitas skaičiaus susidaro ganėtinai didelės eilės. Nelieka be darbo ir grynus pinigus priimantys aparatai. Čia taip pat dažnai susidaro eilutė. Ypač mėnesio gale, kai reikia sukaupti pakankamą likutį eilinei paskolos įmokai.

Kyla natūralus klausimas: iš kur pas žmones tiek grynųjų? Negi Lietuvoje taip smuko pasitikėjimas bankais, kad visur dabar atsiskaitoma tik grynaisiais? Nelabai tikėtina. Labiausiai tikėtina versija yra ta, kad didžioji dalis tokių bankų klientų, atlyginimą gauna tiesiog vokelyje iš kurio paskui tenka dalį pinigų įnešti į banko sąskaitą. Kitaip sakant – šešėlis Lietuvoje tikrai klesti.

Prieškriziniu laikotarpiu Lietuvoje jau buvo įprasta visas finansines operacijas tvarkyti banko pagalba. Ir klientų įnešančių grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas buvo tikrai nedaug. O štai pastaraisiais metais situacija iš esmės pasikeitė. Nedarbui šalyje pasiekus rekordines aukštumas, pastebimai sumažėjo ir gyventojų pajamos. Bent jau oficialioji jų dalis. Tačiau žmonės iš kažkur pinigų vistiek gauna ir kas mėnesį kantriai laukia susitikimo su banko darbuotoju, kad galėtų papildyti savo banko sąskaitą.

Kitais metais Lietuvos Vyriausybė užsimojo iš šešėlinės ekonomikos ištraukti 1 mlrd. litų. Turint omeny esamą padėtį valstybėje, tai nebus taip paprasta padaryti, tačiau tikrai įmanoma. Ir ne vien persekiojimu, gaudymu ir baudomis tą milijardą galima surinkti į valstybės biudžetą. O kad šešėlinė ekonomika tikrai egzistuoja ir labai plačiai paplitus po visą Lietuvą, galima nesunkiai įsitikinti užsukus į banką. Atsiskaitymai grynaisiais pinigais tikrai yra pastebimai išaugę. Nesakau, kad absoliučiai visi, atsiskaitantys grynaisiais pinigais, šešėlinės ekonomikos dalyviai, tačiau tokių atsiskaitymų išaugimas verčia galvoti, kad tikrai ne visi jie yra apskaityti kurioje nors ūkinėje-buhalterinėje operacijoje.

Susiję įrašai:

1. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką
2. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose
3. Snoras sumažino komisinius mokesčius

Na, gal tas pagyvėjimo pojūtis ir ne visai tiksli sąvoka, tačiau, kad jaučiamas pinigų perteklius šalies bankuose – fakto neužginčysi. Dar vasarą Lietuvos bankas paskelbė, kad šalies bankuose, indėlių pavidalu laikoma rekordinio dydžio pinigų suma – 43 milijardai litų. Tai išties milžiniška pinigų suma, kuri iš esmės negeneruoja jokios papildomos vertės, o yra paprasčiausiai laikoma kaip piniginės atsargos. Bankai, prispausti tam tikrų jų veikla ribojančių įstatymų, bei ypač išaugusios investavimo rizikos, priversti daryti tik pakankamai saugias investicijas, kurios savaime aišku didelio pelno neneša. Aišku, visada galima skolinti ir vidaus rinkai, tačiau čia rizika dar didesnė, todėl jei jau skolinama, tai už tokias palūkanas, kad jas išgirdus, dažnam, dar išgalinčiam pasiskolinti, toks noras stipriai sumažėja. Ir kaip nesumažės, jei metinės palūkanos dažnai viršija 20 proc.

Tačiau ir bankas nėra tas, kuriam patinka sėdėti ant pinigų maišo ir mokėti indėlininkams palūkanas. Juk pagrindinis banko principas – pinigai privalo uždirbti pinigus. Gulėdami seife jie tikrai nieko gero neduos. Todėl norom nenorom, bet bankas yra priverstas skolinti pinigus. Ypač kai jų turintys žmonės linkę taupyti ir visas savo santaupas laikyti tame pačiame banke. Aišku, indėlininkams mokamos palūkanos jau senai nustojo siekti dviženklius skaičius, tačiau paieškojus, dar galima rasti ir visai patrauklių pasiūlymų. 4-5 proc metinių palūkanų gal ir nėra daug, tačiau tai vis geriau, nei nieko, todėl žmonės linkę palaikyti savo pinigėlius bankuose ir taip nors šiek tiek padidinti jų kiekį. O dar kai visa šalies ekonomika važiuoja žemyne ir visai neaišku kuo čia viskas baigsis. Netikrumas dėl ateities labai stiprus faktorius, verčiantis žmones imtis tam tikrų sprendimų, kurie dažniausiai vienaip ar kitaip susiję su finansais ir taupymu.

Taupumas, savybė, aišku, gera. Tačiau ką su tais pinigais daryti bankui? Paskolinti gal ir galėtų, tačiau kas prisiims riziką? Bankas juk ne labdaros organizacija ir jei jau tokiu metu skolina, tai vargšą skolininką norėtų net su rentgenu peršviesti, kad tik suprastų visus jo ketinimus ir iš anksto numatytų visas galimas grėsmes. Deja, net ir rentgenas čia niekuo padėti negali. Belieka tik seni geri metodai: sugriežtintos paskolų išdavimo sąlygos ir įsivaizduojama riziką atperkantis atlygis – tai yra palūkanų procentinė išraiška. Visa tai puiku ir tikrai suveikia. Žmonės vis mažiau skolinasi, nes vis mažiau žmonių atitinka sugriežtintas paskolų išdavimo sąlygas, o ir tie kurie atitinka ir galėtų pasiskolinti, visai to nebenori daryti, nes paskolos kaina jiems atrodo tikrai didelė ir visai nepatraukli. Štai čia ir esame dabar sustoję. Matydami, kad paskolų portfelis pastebimai mažėja, bankai pamažu ima nuolaidžiauti – tai yra švelninti paskolos sąlygas ir galbūt po truputį piginti teikiamas paskolas. Taip bankai tikisi privilioti tuos, kurie sunkmečio buvo paliesti mažiausiai ir yra išlaikę nepriekaištingą finansinę reputaciją. Dar nuo vasaros pabaigos tai buvo vis labiau pastebima. Štai vienas bankas siūlė nedideles vartojamąsias paskolas, kitas pakeitė savo kreditinių kortelių aptarnavimo mokesčius ir nepasivargino asmeniškai susisiekti su tokių kortelių turėtojais ir jiems pasiūlyti esą palankesnes sąlygas ir jei tik leidžia galimybės – dar daugiau pasiskolinti, tai yra padidinti kreditinės kortelės limitą. Tiesa, rinkoje liko ir gana konservatyvių bankų, kurie kol kas jokių viešai pastebimų nuolaidų kol kas potencialiems skolininkams nepasiūlė. Tačiau čia tik visko pradžia. Bus įdomu stebėti kaip situacija keisis kitų metu pradžioje. Ar ilgai bankai sugebės ištempti su tokiais skolinimo tempais ir kada galėsime vėl pradėti tikėtis, jog bankas į potencialų skolininką žiūrės ne kaip į priešą, kuris nori atimti iš jo pinigus, o kaip į partnerį, kuris už suteikta finansinę pagalbą, sumoka proto ribose esančią kainą.

Susiję įrašai:

1. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti
2. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką
3. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.

Oficialaus paaiškinimo kas nutiko ir bent vartotojų informavimo kol kas nėra. Gal „swedbankiečiai“ dar tebešvenčia po pasiektos pergalės?

Susijusių įrašų nėra.

Tuo tarpu bankai iškart davė atsakymą į tokius Seimo ketinimus ir paskelbė, kad toks Seimo žingsnis privers pakelti bankų maržas iki 0,75 proc., kas tik dar padidins naštą skolininkams. Įdomu kaip bankai galėtų vienašališkai pakeisti sudarytas sutartis, nors kai kuriose sutartyse ir yra punktai, pagal kurias skolininkai įsipareigoja prisiimti visas rizikas susijusias su pasikeitusia situacija šalyje. Teisininkų manymu, tokius sutarties punktus nebūtų labai sunku užginčyti teisme, kaip neteisėtus ir pažeidžiančius vartotojų teises. Nors absurdiškų punktų sutartyse galima rasti ir kur kas daugiau.

Dar nesenai vienas iš nesenai savo veiklą Lietuvoje pradėjusių bankų, kuris skelbė, kad būstas vėl tapo įkandamu, paskolų sutartyse tikrai pasistengė surašyti pačių įvairiausių punktų, kurie skolininką beveik paverčia visišku belaisviu. Pavyzdžiui, gavus būsto paskolą minėtame banke ir pasirašius jų parengtą sutartį, skolininkas įsipareigoja be šio banko žinios nesiskolinti daugiau nei 5000 lt. per metus iš niekur kitur. Net jei tai jam ir leidžia jo finansinės galimybės. Be to, bankui privaloma pranešti apie sumažintą atlyginimą, pakeistą darbą, gimusį ar mirusį šeimos narį ir pan. Nesilaikant šių sąlygų numatytos kelių šimtų litų baudos arba banko maržos pakėlimas 1-2 procentais. Be to, pavėlavus sumokėti eilinę įmoką bankui daugiau nei 10 dienų, paskolos gavėjui yra siunčiamas laiškas, kuris įkainuotas nei daug, nei mažai – 100 lt! O kur dar visi įsipareigojimai pervesti atlyginimą ir kitas pajamas būtinai į paskolą suteikusio banko sąskaitą. Be šito dalis bankų išvis atsisako net svarstyti paskolos suteikimo prašymą.

Čia natūraliai galima paklausti, ar prieš tokią bankų politiką nėra būtina imtis atitinkamų priemonių? Aišku, visada pirmiausia galima kaltinti asmenį, kuris pasirašė tokią sutartį ir pasiėmė kreditą. Tačiau gyventi kažkur reikia visiems, todėl tas praktiškai tik vienai pusei naudingas sutartis tenka pasirašyti. Nepasirašysi, tai kreditą ir savo naujus namus matysi kaip savo ausis be veidrodžio.

O bankai vis tik greiti suskaičiuoti kaip ir kiek jiems nenaudingi pakeitimai paveiks skolintojų ir skolininkų santykius. Iki šiol bankai buvo praktiškai nevaldomi – su skolininku galėjo daryti ką tik panorėję, todėl pats laikas tokiai jų savivalei užkirsti kelią. Rizikuoja abi šalys: ir ta kuri skolina, ir ta, kuri pasiskolina, tai kodėl nesėkmės atveju visą naštą turi užsikrauti tik skolininkas?

Naujieji pakeitimai ir numatomas Fizinių asmenų bankroto įstatymas gal kažkiek ir sugriežtins skolinimosi sąlygas, tačiau tai į naudą visiems. Nebebus taip masiškai ir tinkamai neįvertinus rizikos skolinama, o mažiau paskolų nepūs tokių kainų burbulų, kuriuos turėjome prieš 2 metus. Visa tai leis išvengti didelių nekilnojamojo turto kainų svyravimų ateityje, todėl ir už tam tikrą kainą įsigytas turtas nenuvertės tiek, kad jį pardavus nebus galima padengti skolos bankui. Kitaip sakant, iš griežtesnių skolinimosi sąlygų išloš visi. O tie numatomi Civilinio kodekso pakeitimai nėra tokie drastiški, kaip bankai dabar bando juos pavaizduoti. Normalioje išsivysčiusioje šalyje tai yra norma ir niekas tame reikale nemato didelių problemų. Bet čia juk Lietuva… čia galioja savos taisyklės, kurių keisti, milijonus  iš mūsų uždirbantys bankai nieku gyvu nenori. Tačiau juk geri laikai visiems kažkada baigiasi..?

Susiję įrašai:

1. Seimas svarstys valstybinio komercinio banko kūrimo idėją
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti

„Bankų verslo pagrindas yra tarpusavio pasitikėjimas. Problemas pirmiausia siekiama spręsti, o susitikus tai padaryti geriausia. Bendravimas tik raštu reiškia, kad tarpusavio santykiams jau kažkas negerai.“

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas, delfi.lt, 2010-02-24

Nežinia kaip gerbiamas S. Kropas įsivaizduoja teisinę valstybę, tačiau paprastai tokioje tik bendravimas raštu yra pripažįstamas kaip juridinę ir teisinę galią turintis. Ypač kai tvarkomi finansiniai klausimai. Žodžių juk prie bylos nepridėsi. Be to, aptarnaujantis vadybininkas žodžiu gali pasakyti kas tik jam šauna į galvą, tačiau kol visa tai nėra patvirtinta vadovų parašais – tai paprasčiausios nereikšmingos kalbos. O jei jau taip propaguojamas pasitikėjimas, kodėl tuomet nei vienas bankas neskolina nei lito, kol nėra pasirašoma kreditavimo sutartis?

Susiję įrašai:

1. Pradedamos viešinti bankų skolinimo palūkanų normos
2. Ryšio operatorių komunikacija su klientais
3. Bankų paskolos Lietuvoje: ir norim, ir bijom

Pigiausiai 6 mėn. paskolinti litais šiandien buvo nusiteikęs bankas „Nordea“ – už 2,70 proc. palūkanų. Brangiausiai – „Šiaulių bankas“. Jis kitiems bankams paskolinti litų pusei metų siūlėsi už 3,30 proc. palūkanų.

Pažymėtina, kad bankas „Nordea“ dar praeitų metų vasarą buvo vienas tų iniciatorių, dėl kurio 6 mėn. VILIBOR buvo pasiekęs 10 proc. ribą. Tuomet šis bankas kitiems bankams buvo nusiteikęs skolinti brangiausiai. Ir nors skaičiuojant konkrečios dienos VILIBOR yra atmetami tų bankų duomenys, kurie kitiems bankams pasiruošę skolinti pigiausiai ir brangiausiai, tačiau pernelyg optimistiniai ar pesimistiniai nors ir vieno banko lūkesčiai skolinimo litais klausimu vis tiek daro gana ryškią įtaką bendram VILIBOR pokyčiui. Į tai reaguoja kiti Lietuvoje veikiantys bankai.

Nors visų turinčių ilgalaikių paskolų litais padėtis ir gerėja (krentant VILIBOR – mažėja mėnesinės įmokos dydis), tačiau tai kol kas beveik niekaip neįtakoja trumpalaikių paskolų. Šiandien atsiranda vis daugiau bankų lyg ir siūlančių vienokiu ar kitokiu būdu pasiskolinti nedideles suma trumpam laikotarpiui, tačiau palūkanos už tokias paskolas galima sakyti yra žvėriškos. Pavyzdžiui už trumpalaikius vartojimo kreditus bankai nori 15-20 proc. metinių palūkanų. Nesunku paskaičiuoti, kad tai keliskart viršija tas normas, pagal kurias bankai deklaruoja galintys paskolinti vieni kitiems. Taikyti tokias drąstiškas palūkanų normas bankus verčia vis dar šalyje siaučianti krizė, didėjantis nedarbas ir dar tik labai nežymiai atsigaunantis šalies ūkis. Tačiau bankai jau ima jausti litų perteklių, dėl ko visai tikėtina, kad antroje metų pusėje ims švelnėti ir bankų dalinamų paskolų sąlygos. Skolintis, bent jau trumpuoju laikotarpiu, bus galima pigiau. Situaciją kiek komplikuoti gali tik šiuo metu vėl imtas svarstyti fizinių asmenų bankroto įstatymas, kuris daugelio specialistų manymu pablogintų skolinimosi sąlygas fiziniams asmenims. Pastarąjį įstatymą norima padaryti galiojančiu jau nuo kitų metų pradžios.

Susiję įrašai:

1. 6 mėn VILIBOR – mažesnis nei 4 proc.
2. Vilibor ir toliau mažėja
3. Vilibor kritimas sustojo

Nors skaičiai ir ganėtinai įspūdingi, tačiau visi bent kiek išmanantys buhalterinius dalykus puikiai žino, kad net ir tokios sumos nuostolio, toli gražu dar nerodo, kad įmonės veikla buvo ypač nuostolinga. Visų pirma taip yra dėl to, kad milžiniškos sumos kasmet yra nurašomos ilgalaikio turto nusidėvėjimui, kai realiai jokių išlaidų dėl to nėra patiriama.  O kur dar visokie privalomi ir ne visai atidėjimai. Kitaip tariant – nuostolis gaunamas tik popieriuje, o kaip žinia jį galima perkelti į paskesnius metus ir taip gerokai sumažinti ateinančių laikotarpių pelną. Bet čia tik buhalterija, kuri kalbant apie tokius didelius finansų sektoriaus dalyvius kaip komercinius bankus yra tik skaičiukų kilnojimas eilutėse. Kur kas įdomiau pažiūrėti kokios tikrosios priežastys padėjusios taip apčiuopiamai „sulieknėti“ bankų veiklos rezultatams.

Aišku, pirmiausia viską galima nurašyti ekonominei krizei ir sprogusiam nekilnojamo turto burbului. Ir tikriausiai labai nesuklystume. Šie veiksniai išties turėjo gana svarios įtakos bankų rezultatams. Tačiau yra ir keletas kitų.

Vienas iš tokių, tai pačių bankų tarpusavyje nusistatomi rodikliai, pagal kuriuos jie lupa paskutinį kailį savo skolininkams. Kalbame apie VILIBOR. Dar praeitų metų pradžioje pasiekęs neregėtas aukštumas, šis rodiklis ne tik, kad sukėlė šoką turintiems paskolas litais, tačiau ir gerokai padidino nebeišgalinčių sumokėti eilinės įmokos, skolininkų skaičių. O tie, kurie vis dar įstengė mokėti, bankams buvo tas gelbėjimosi ratas, ant kurio ir išplaukė Lietuvos finansinė sistema. Gerokai padidėjusios įmokos bankams nešė ir daugiau pajamų, o kadangi nemokių skolininkų iki pat šiol nėra drastiškai daug, ganėtinai stabili išliko ir Lietuvos finansų sistema. Tačiau sukilęs bankų godumas, kuris nuolat buvo pridengiamas esą padidėjusia rizika, dėl ko ir kilo VILIBOR, atbaidė potencialius naujus skolininkus. Dėl to jau dabar Lietuvos komerciniai bankai ima jausti litų perteklių, kas kaip žinia taip pat neįtakoja bankų rodiklių teigiamai. Sena bankininkų tiesa, kad pinigai turi uždirbti pinigus veikė kuo puikiausiai, tačiau ne praeitais ir dar ne šiais metais. Ir tai puikiai matosi bankų veiklos rezultatuose.

Išties, užsuktas paskolų kranelis gerokai nusmukdė ne tik Lietuvos nekilnojamojo turto (NT) rinką, Lietuvos ekonomiką, bet ir pačių bankų veiklos rodiklius. Iki praeitų metu visiems lengvai skolinę neįtikėtinas sumas, 2009-aisiai metais jie tai beveik išvis nustojo darę. Prie to dar pridėkime keletą procentų nemokių skolininkų bei motininių bankų valiutos poreikius ir štai jums visas praeitų metų finansinis rezultatas.

Šiandien bankai dar taip pat visai nepasiryžę lengvai skolinti sukauptų litų ar eurų. Reikalavimai ir palūkanos atbaido net ir tuos, kurie iš tikro norėtų ir galėtų pasiskolinti. O visi likę – paprasčiausiai net neturi tokios galimybės, nes sumažėję atlyginimai arba Darbo birža išvis nesuteikia net teisės praverti banko durų. Tačiau pernelyg pesimistinis požiūris į skolinimą, bankų rodiklių aukštyn tikrai nekilstelės. O dabar pasiskolinti vis dar yra labai sunku: arba tenka mokėti 18-20 proc. metinių palūkanų, arba sutikti su beveik logiškai nepaaiškinamom bankų sąlygom, kurių net pakenčiamomis nepavadinsi.

Tačiau net ir per milijardą patirtas nuostolis nėra jokia tragedija bet kuriam didesniam Lietuvos bankui. Situacija praeitais metais galėjo būti kur kas liūdnesnė, jei ne Lietuvos Vyriausybės skolinimasis vietinėj rinkoj už visai nemažas palūkanas, kas leido komerciniams bankams kiek pataisyti savo finansinius rodiklius. Vyriausybė šioje situacijoje sužaidė dviem frontais: vienu atveju – gavo pinigų biudžeto deficitui dengti, kitu – leido užsitikrinti tam tikras pajamas bankams. Ne itin gera naujiena tik ta, kad tas pajamas jiems užtikrintai nešim mes, visi Lietuvos piliečiai.

Susiję įrašai:

1. 2010 metų biudžetas palydėtas mitingais
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti

Pastaruoju metu jau teko matyti „Nordea“ reklamas internete, kurios vilioja paimti paskolą būstui. Tačiau nors reklama jau ir publikuojama – visiems potencialiems skolininkams tai dar nieko gero nežada. Tiesa, imant paskolą Europos Sąjungos valiuta, kuri Lietuvoje ims cirkuliuoti dar turbūt visai negreit, paskolos kaina pasirodo ne tokia ir didelė. Bet čia tik dėl to, kad šiuo metu labai mažas Euribor’as (vidutinės Europos tarpbankinės rinkos palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų eurais). Ko nepasakysi apie konkretaus banko taikomą maržą, kuri beveik visada viršija 3 proc. Sumoje – dažniausiai bankai kalba apie 4,5 proc. metines palūkanas. Pigu tai ar brangu? Jei turėtume omeny, kad dar prieš trejetą metų bankai Lietuvoje skolino su apytiksliai 1 proc. banko marža ir skolino litais, kai Vilibor’as buvo vos 2 su trupučiu proc., tai gal ir brangoka. Tačiau jei įvertintume esamą situaciją šalies ūkyje ir kitas ne pačias geriausias aplinkybes – gal ir ta paskolos kaina nepasirodytų labai didelė. Kita vertus – visada reiktų prisiminti paprastą dalyką – ilgai Euribor’as ties 1 proc. riba nestovės. Atsigaunant ekonomikai – ims kilti ir jis, o tai neišvengiamai pabrangins ir paskolas eurais. Tai ypač aktualu planuojant tokias ilgalaikes investicijas kaip būsto įsigijimas imant paskolą iš banko. Todėl visada verta pasidomėti refinansavimo sąlygomis, tai yra kiek bankas, kuris šiandien išduoda paskolą, pareikalaus iš Jūsų, jei nuspręsite turimą paskolą refinansuoti pasiskolindami iš kito banko – kitomis sąlygomis, nes su tuo pačiu banku ateityje pakeisti sutarties sąlygų turbūt nepavyks.

Kitas nemažiau svarbus veiksnys, kuris gali pradanginti visą norą skolintis būstui – kitos banko sąlygos, kurios susijusios su Jūsų pajamomis bei perkamo turto verte. Šiuo metu bankai kiek skirtingai žiūri į klientus ir jų pajamas, tačiau suma, kuri sumokėjus visų įsipareigojimų įmokas turi likti vienam šeimos nariui – visada viršija minimalų mėnesio atlyginimą. O štai pavyzdžiui skolinantis iš banko „Snoras“, ši suma gali viršyti ir tūkstantį litų! Nesunku suskaičiuoti, kad tam, kad trijų asmenų šeima galėtų pradėti galvoti apie skolinimąsi – šeimos mėnesio pajamos turi būti apie 4 tūkstančius litų. Imant vartotojišką paskolą iš šio banko, vienam šeimos nariui, jei šeima gyvena Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, sumokėjus visų įsipareigojimų įmokas, turi likti 1100 litų. Atrodo, kad banko „Snoras“ reikalavimai gerokai prasilenkia su nūdienos realybe. O gal jis paprasčiausiai nenori skolinti? Tačiau apsilankius šio banko skyriuje, klientų aptarnavimo specialistė įteikė lankstinuką „Visiems Jūsų sumanymams – banko Snoras vartojamoji paskola“.

Jei vistiek nepraradote vilties pasiskolinti šiuo metu ir įsigyti būstą, viską gali „sustatyti į vietas“ tas faktas, kad bankas pasiruošęs finansuoti tik 70-80 proc. būsto vertės. Vertė čia suprantama ta, kurią užrašo turto vertintojas, o ne ta, kurią Jūs sutarėt su pardavėju. Taigi, neišvengiamai bent 20 proc. turto vertės reikės mokėti iš savų, nes su turto vertintojais, kaip buvo įprasta anksčiau, susitarti nebepavyks. Dar blogiau, turto vertintojai dabar visada linkę labiau atkreipti dėmesį į perkamo būsto trūkumus, nei į pliusus, todėl visai tikėtina, kad po turto vertinimo, gali tekti iš naujo derėtis ir dėl sandorio vertės. Iš esmės tai nėra blogai ir ypač perkančiajam, kadangi neleidžia labai nutolti nuo realybės ir permokėti už perkamą būstą, tačiau visada yra tam tikrų niuansų, kai turto vertintojo verdiktas gali būti lemiamas.

Besilankant bankuose, išties kilo nemažas įtarimas, kad bankai kol kas dar neturi aiškios politikos kreditų klausimu. Iš vienos pusės jie jau lyg ir norėtų skolinti, tačiau į potencialų skolininką dar vis žiūri labai įtariai. Pavyzdžiui, DNB Nord banke į klausimą kiek būtų galima tikėtis kredito grąžinimo atidėjimo, iškart buvo atsakyta klausimu: „O kodėl Jūs norite atidėti kredito grąžinimą? Kokios nors problemos dėl pajamų? Dar kas nors?“ Ir čia nepaisant to, kad jau penketą metų esu pavyzdingas šio banko klientas?

Tiesa, išeinant, to paties (DNB Nord) banko vadybininkė pasakė, kad tikisi jog paskolą imsiu būtent iš jų banko.

Susiję įrašai:

1. Pradedamos viešinti bankų skolinimo palūkanų normos
2. Pasiskolinti Lietuvoje vis dar problematiška arba kaip aš skolinausi iš „Snoro“
3. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.

Nuo vakar dienos bankas „Snoras“ taiko sekančius įmokos priėmimo mokesčius:

1. Atsiskaitant grynaisiais banko padalinyje – 0,99 Lt už vieną įmoką;

2. Nurašant lėšas nuo bankinės kortelės sąskaitos – 0,50 Lt už vieną įmoką;

3. Sudarius tiesioginio debeto sutartį – 0,20 Lt už vieną įmoką;

Toks banko „Snoras“ žingsnis yra puikus pavyzdys ir kitiems šalyje veikiantiems bankams. Ypač dabar, kai daugeliui iš mūsų net ir vienas litas išleistas už tai, kad geranoriškai apmokam sąskaitą yra labai brangus. Gal ir į Lietuvos finansų sektorių pagaliau ateis kainų mažėjimo metas?

Susiję įrašai:

1. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką