Darbas su įvairios apimties vienkartiniais ir tęstiniais (etapais) WEB projektais. Kiekvienas projektinis darbas atliekamas pagal specifikaciją.

Laukiame rimtų, laisvai samdomų, savo srities specialistų. Pirminis kontaktas el. paštu: info{eta}grant.lt

Kai skelbimas taps nebeaktualus – apie tai informuosime šio straipsnio komentaruose.

Susiję įrašai:

1. Reikalingas PHP programuotojas
2. Apie valdišką darbą, partiją ir „otkatą“

Prekybos centro „Cento“ Šilutėje, „Maldelė, kad sektusi“, pakabinta tualete

Vergiškos darbuotojų darbo sąlygos Lietuvoje ne naujiena. Ypatingai tai tampa aktualu, kad kalba pasisuka apie padėti prekybos centruose, kurių Lietuvoje pakankamai daug. Tačiau ekonominio sunkmečio sąlygomis atrodo kai kas išties perlenkia lazdą.

Štai Šilutės prekybos centre „Cento“ personalo tualete atsirado nedidelė „Maldelė, kad sektusi darbe ir neturėtumėte problemų“ (žr. žemiau) atspausdinta ant popieriaus lapo ir pakabinta tiesiai prieš tualeto lankytojo akis. Sprendimas, kaip rašoma pačioje „maldelėje“, tikrai apgalvotas. Ir ne tik todėl, kad nebūtų pasiteisinimų jog nematė ar negirdėjo, tačiau dar ir  todėl, kad efektyviai išnaudojamas tualete prabūtas laikas. Nėra juk ko dykai sėdėti… Kol atsikratai nereikalingo turinio, gali ne vieną tokią „maldelę“ perskaityti. Gaila tik, kad pats procesas gali užstrigti, jei „maldelių“ turinys ir toliau bus panašus.

Turime pasiūlymą visoms „Cento“ parduotuvėms: taupydami vietą ir efektyvindami darbuotojų laiką, tualetuose įrenkite skelbimų lentas. Ten pat galite įrengti ir darbuotojų stalčiukus ir ten nuolat išdėlioti jiems aktualią informaciją, padėti kitus dokumentus. O geriausia išvis… viską, kas skirta personalui – perkelti i tualetus. Vistiek jūsų darbuotojai daugiau nėra verti, ar ne?

Maldelė, kad sektusi darbe ir neturėtumėte problemų

Kiekvienas darbuotojas atsakingas už tai, kas vyksta jo darbo vietoje jo pamainos metu, t. y. nebus priimami jokie pasiteisinimai, kad tai „nuo anos pamainos“.

… parduotuvės, jos prieigų, kasų, dispencerių, svarstyklių, šaldymo salų, pirkėjų spintelių, krepšelių ir vežimėlių ir t. t. švarą.

Kokybė t. y. prekiaujame tik galiojančiomis prekėmis.

Aptarnavimas:

Pirkėjui neįdomios mūsų problemos – mes privalome parduoti daug ir labai daug:

1. Laba diena

2. Kuo galiu padėti

3. Ačiū, kad pirkote

4. Žinoti ir atsakyti kokios prekės akcijuojamos

5. Draudžiama: žiedai (išskyrus vestuvinis) kabantys auskarai, nešvari apranga, spalvota apranga

Draudžiama sakyti:

1. Nežinau koks skonis\Ar turime

2. Ne mano skyrius

3. Čia ne mes\aš, čia bazė\Vilnius

4. Pamiršau

Svarbiausia:

1. Neišsirinksit laiku galiojimų – nusipirksit pilna kaina

2. Neišsinešit iš sandėlio prekių ir jos nusirašys – nusipirksit pilna kaina

3. Aptarnausite nemandagiai – eisite dirbti kitur

Informacijos pateikimo vieta pasirinkta apgalvotai – šios vietos neapeisit ir negalėsit pasakyti, kad nežinojote.

Išeidami užgesinkite šviesą

Ačiū :)

P. S. Gerbiami prekybos centro vadovai… kitą kartą pasistenkite bent tekstą rišliai ir be klaidų išdėstyti. Nors ką čia kreipsi dėmesį į tokius „mažmožius“, kai galva užimta tokių „originalių“ sprendimų paieška. Eiliniams “grūžčikams“ juk vistiek tiks…

Susiję įrašai:

1. Kaip rinktis prekes prekybos centre?
2. Norfa priešinasi kitų prekybos tinklų spaudimui
3. Kai tikrąją prekės kainą sužinai tik kasoje…

1. Atlyginimas. Ne paslaptis, kad dauguma Lietuvos darbdavių, įvertinę esamą situaciją ir bedarbystės mastus, nėra linkę naujiems darbuotojams siūlyti didesnę nei minimalią algą, kuri šiuo metu atskaičius mokesčius yra kiek didesnė nei 600 litų per mėnesį. Beveik nieko nuostabaus, kad už tokią algą sutinkančių dirbti tikrai yra sunku surasti. Pabandykite išgyventi už tokią sumą visą mėnesį! Ir nepamirškite dar pridėti kelionės į darbą ir atgal išlaidų, taip pat pietų. Likę keli šimtai litų tikrai nesukels didelio noro visą mėnesį plušėti.
2. Perdėti darbdavių lūkesčiai. Ne paslaptis, kad dažnai darbdaviai ieško visapusiško profesionalo, jauno ir dar su patirtimi. Po tokių reikalavimų sąrašo, visai nenuostabu, kad tinkamo darbuotojo taip ir nepavyksta rasti. Paprastai tokie darbuotojai, kurių tikrai nėra daug, jau turi darbo vietas ir esami jų darbdaviai su tokiais darbuotojais neskuba atsisveikinti.
3. Ekonominė ir politinė situacija Lietuvoje ir Pasaulyje. Šiais, visuotinio taupymo ir ekonominio sunkmečio laikais, kai globalus ekonomikos nuosmukis sukėlė tikrą audrą viso Pasaulio ekonomikoje, kardinaliai išsiskyrė trijų pagrindinių šalių, dalyvaujančių darbo santykiuose požiūriai ir veiksmai. Tiesa sakant, beveik niekada ir nebuvo šių trijų šalių požiūriai itin suderinti, tačiau pakitusi ekonominė situacija, šiuos santykius dar labiau paaštrino. Kalbu apie verslą, darbdavio pozicijoje, darbuotoją ir valstybę. Paprastai tariant, verslo pagrindinės siekis yra uždirbti pinigus, o įplaukoms sumažėjus, prisijungė ir šalutinis tikslas – sutaupyti. Darbuotojui, aišku svarbiausiu veiksniu tapo jo atlyginimas, kuris darbdaviui įvedus taupymo politiką, vienaip ar kitaip, daugeliu atveju, buvo sumažintas. Tuo tarpu valstybė, kuri kišasi į darbdavio ir darbuotojo santykius, taip pat pajutusi artėjančią biudžeto deficito giltinę, ėmėsi atitinkamų veiksmų, kurie nebuvo naudingi nei darbuotojui, nei tuo labiau darbdaviui – padidino mokesčius, taip tikėdamasi sumažinti biudžeto nepriteklių. Gavosi situacija kaip toje Krylovo pasakėčioje, kai kiekvienas vežimą tempia sau, o vežimas iš vietos taip ir nepajuda: darbdaviai neranda darbuotojų, žmonės nebenori dirbti, o valstybė dėl to ir toliau nesurenka mokesčių.
4. Emigracija. Visi žinome emigracijos mastus. Ypač pastaraisiais metais, kai slegiami paskolų naštos bei ieškodami ne tik gardesnio duonos kąsnio, bet ir bent kiek geresnės socialinės aplinkos, Lietuvą paliko šimtai tūkstančių jos piliečių. Bet nereikia ir tos statistikos. Kiekvienas iš mūsų turbūt galėtume nesunkiai įvardinti bent vieną draugą, kolegą ar giminaitį, kuris dirba ir gyvena užsienyje. Ypatingai tai aktualu kalbant apie jaunus ir perspektyvius darbuotojus, kurių dažniausiai ir ieško, bet jau neranda, mūsų šalies darbdaviai.

Esu beveik tikras, kad pasibaigus vienai krizei, sulauksime kitos. Tik antroji jau bus socialinė. Norom nenorom gausim įsileisti trečiųjų šalių emigrantus, kurie galbūt sutiks dirbti „prastesnius“ ir mažiau apmokamus darbus. Tik ar to pakaks, kad vis senstanti visuomenė pajėgtų išsilaikyti? Tiesa, patriotiškumu neblizga nei mūsų valdžia, nei daugelis iš mūsų. Tad tokios vertybės, kaip tautiškumas, pilietiškumas ir atsakomybė prieš savo šalį ir savo brolius bei seseris tikrai neįeina į pirmą dešimtuką. Tačiau nepaisant to, esame gana konservatyvūs, nepakantūs ir visai nenorime regėti savo tarpe kitos rasės ar tautybės žmonių. Tačiau gal tai nėra taip blogai? Juk visos išsivysčiusios šalys susiduria su ta pačia problema ir nepaisant to – visos jos nepraranda tautiškumo. Gal kylančiai ekonomikai kaip tik reikia pigios darbo jėgos importo? Gal tai yra kaip tik tai, ant ko Lietuva turi statyti savo ateitį? Gal… tik ar toje ateityje yra vieta lietuvių kalbai, kultūrai, papročiams, tradicijoms? Ar sugebėsime išsaugoti tai, ką per amžius mums išsaugojo mūsų proseneliai? Būtų puiku, jei tai pavyktų. Nes priešingu atveju Pasaulyje gali likti tik viena trispalvė. Ir ta pati su žvaigžde per vidurį.

Susiję įrašai:

1. Darbas internetu. Utopija ar realybė?
2. Kiek vertas Jūsų darbas?
3. Ko žmonės ieško internete?

Nesigilinant į aplinkybes ir detales, trumpai būtų galima pasakyti, kad e-software.lt su projektų vadovu ir programuotoju save prisistatančiu Pauliumi Davydavičiumi nėra ta kompanija, kuri tesėtų savo pažadus.  Istorija trumpai… Po sutarties pasirašymo su Pauliu Davydavičiumi dėl programavimo darbų bei sutarto avanso sumokėjimo, apie du mėnesiu buvome maitinami tik pažadais, kad štai jau kitą savaitę tikrai bus ką parodyti, kad viskas daroma. Kol galiausiai praėjus visiems terminams, nusprendėme išvis atsisakyti Pauliaus Davydavičiaus paslaugų ir aišku pareikalauti sumokėto avanso. Tačiau net ir po to, kalbant apie avanso grąžinimą, situacija buvo adekvati – kartojosi jau pažįstamos frazės: „kitą savaitę“, „dar kitą savaitę“, kol galiausiai supratome, kad net sumokėto avanso atgauti taip paprastai nepavyks. Ir net įsikišus teisėsaugai, Paulius Davydavičius surasdavo pasiteisinimų kaip viską dar labiau užvilkinti, kol galiausiai sumokėti pinigėliai, dar per beveik 2 mėnesius vis dėl to pasiekė mūsų sąskaitą.

Esame pamaloninti tokio projektų vadovo ir programuotojo Pauliaus Davydavičiaus poelgio. Tačiau visiems, kurie kadanors norės turėti darbinių ar komercinių santykių su šiuo asmeniu, perspėjame – šis žmogus tikrai nevykdo savo pažadų ir nors neturėjom galimybės įsitikinti jo programavimo sugebėjimais, tačiau pažadų dalijimo ir „muilinimosi“ srityje – jis tikras meistras.

Galbūt šis straipsnis ir pasirodys per daug neobjektyvus, tačiau tegu bus tai pamoka tiek šio straipsnio herojui Pauliui Davydavičiui, tiek ir visiems kitiems – į jį panašiems. Pažadais maitinti užsakovus sugeba daugelis, tačiau visada reikia suprasti, kad visų pirma tai paprasčiausias melavimas, kuris veda tik į konfliktus ir aišku, nuostolius. Jau net nekalbant apie tai, kad visada reikia grąžinti tai, kas tau nepriklauso. Nesugebėjai padaryti to, dėl ko susitarei, būk bent jau tiek sąžiningas ir grąžink tai, kas tau nepriklauso – tai yra sumokėtą avansą.

Blogai kai tenka viešinti tokias situacijas, nes tai tikrai nedaro garbės visiems laisvai samdomiems darbuotojams. Tačiau realybė yra tokia, ir jei apie tai nekalbėsime, tai į panašias situacijas galime patekti dar ne vienas.

Susijusių įrašų nėra.

Kaip ten bebūtų, tačiau tokiu metu, skelbimų apie laisvas darbo vietas, tikrai padaugėja. O su tuo padidėjimu, atsiranda ir vilčių, kad pagaliau pavyks įsidarbinti tiems, kurie jau kurį laiką patenka į tą 15 proc. Lietuvos piliečių grupę, kuriems oficialiai suteiktas bedarbio statusas.

Savo ruožtu, kiekvienas darbdavys, priimdamas į darbą naują darbuotoją, taip pat skaičiuoja ir galvoja apie išlaidas, kurios bus susijusios su nauju darbuotoju. Ir tai ne tik atlygis pastarajam, bet ir visi su tuo susiję mokesčiai. Net ir mokant šiek tiek didesnį atlyginimą nei minimalus, pridėjus visus mokesčius, susidaro visai nemenka suma. Štai po tokios paprastai nepaprastos matematikos, neretai darbdaviai irgi nusprendžia bent šiek tiek kompensuoti savo išlaidas ir pavyzdžiui, įdarbinti Darbo biržos remiamą žmogų. Pati schema išties nėra labai sudėtinga. Tiesiog praneši apie laisvą darbo vietą teritorinei Darbo biržai, išsirenki žmogų ir jį įdarbinęs, kurį laiką, kas mėnesį gauni iš Darbo biržos tam tikrą pinigų sumą. Taip yra kompensuojama dalis naujai įdarbintam asmeniui mokamo atlyginimo ir už jį mokamų mokesčių SODRAI.

Deja, kaip Lietuvoje jau tapo įprasta, taip paprastai ir čia niekas nevyksta. Paskelbus apie naują darbo vietą, vos per nepilnas dvi dienas buvo sulaukta daugiau nei 100 CV. Atranka, taip pat ilgai neužtruko, kadangi darbuotojo reikėjo nedelsiant. Tad jau po dviejų dienų buvo rastas tinkantis žmogus toms pareigoms ir kreiptasi į Darbo biržą dėl subsidijavimo. O štai čia ir paaiškėjo, kad taip vadinamą subsidijuojamą žmogų įdarbinti galima tik po mėnesio! Neliko nieko kito, kaip tik atsisakyti tos europiniais pinigėliais grįstos paramos ir įdarbinti naują darbuotoją dar tą pačią dieną, nes laukti mėnesį tikrai nebuvo įmanoma. Ir kokia rimta įmonė galėtų laukti naujo darbuotojo visą mėnesį, ypač turint omeny dabartinę pasiūlą.

Kiek teko girdėti, iki šiol yra kalbama, kad Lietuva nesugeba įsisavinti visų ES skiriamų lėšų. Tačiau nepanašu, kad tam būtų sudarytos palankios sąlygos. Nors tiesą pasakius, šioks toks pagerėjimas tikrai jaučiamas. Dar porą metų atgal, teko kreiptis į Darbo biržą panašiu klausimu. Tuomet nedviprasmiškai buvo leista suprasti, kad skirti paramą gali tik tuomet, jei iškart bus aptartas ir Darbo biržos darbuotojų piniginės papildymo klausimas. Šįkart apie tai nebuvo užsiminta. Šiandien matyt jau džiaugiamasi bent tuo, kad pavyksta dar kažką įdarbinti išvis. Nors jei būtų pasiūlytas kyšis, tai gal ir nebūtų reikėję laukti to mėnesio?

Garsiai valdžios deklaruojama parama verslui ir žmonėms, nusileidusi iki paskutinės valdymo grandies tampa visai ne tokia patraukli, kaip apie ją kalba iš Seimo ar Vyriausybės rūmų, kadangi dažnai apauga korupcija, biurokratija ir nepagarba žmonėms. O tada lieka tik tokie atvejai, kaip vadinamoji „mailiaus“ byla, kuri, kaip ir daugelis panašių, baigsis eiliniu teisingumo fiasko.

Susiję įrašai:

1. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža
2. Lietuvos darbo birža internete. Kas pasirūpins duomenų saugumu?
3. Lietuvos darbo birža internete. Tai kokia naršyklė palaikoma?

Nesenai perskaitytas straipsnis apie Lietuvoje atliktą tyrimą dėl mokesčių mokėjimo sukėlė nemažai minčių. Tiesa, jos nebuvo ypatingai naujos ar kažkuo išskirtinės. Bet visgi…

Sekant tyrimo metu gautais rezultatais, galima padaryti sekančias išvadas:

1.Didžioji Lietuvos gyventojų dalis realiai nekuria jokios oficialios vertės arba dirba šešėlyje ir nemoka jokių mokesčių, o neretai dar ir naudojasi teise į lengvatas, gauna vienokias ar kitokias išmokas iš valstybės biudžeto;

2.Lietuvos ekonominio išsivystymo lygis katastrofiškai netolygus. Trys didieji Lietuvos miestai – visas Lietuvos ekonomikos branduolys, kai tuo tarpu likusi Lietuvos dalis dažnai nesugeba išsilaikyti net savęs;

3.Smulkiojo ir vidutinio verslo Lietuvoje neliko arba jis balansuoja ant išnykimo ribos. Apie savarankiškai dirbančius asmenis galima pasakyti, kad jie jau tik buvo. Kažkur ir kažkada praeityje, nes dabar tokių asmenų yra vos 2,2 proc.;

4.Praėjus pusei metų, politikų žadėtas dėmesys nedarbui jokio laukiamo efekto nedavė. Nedarbas ir toliau auga, o jokių realių veiksmų, kad tai būtų sustabdyta nėra. Akivaizdžiai pasirinktas ne tas kelias arba problemai rodomas per menkas dėmesys. Kelių kompanijų atėjimas į Lietuvą, kurios čia įdarbino kelis šimtus aukštųjų technologijų specialistų nėra tas gelbėjimosi ratas, nes tokie specialistai darbą sugeba susirasti ir patys. O didžioji bedarbių dalis juk menkesnio išsilavinimo ir žemesnės kvalifikacijos žmonės;

5.Mokestinė našta Lietuvoje visiškai nepamatuota ir be jokios dirbti skatinančios politikos. Daug geriau gauti bedarbio pašalpą, papildomas lengvatas ir verstis atsitiktiniais darbais ar dirbti šešėlyje nei „arti“ po 12 valandų per parą už minimalų oficialių atlyginimą;

6.Verslumo skatinimas. Skambi frazė politikų lūpose, tačiau kas šiandien ta linkme padaryta realiai? Ar galima kalbėti apie verslumo skatinimą, kai kasdien iš politikų tik ir girdime apie svarstymus įvesti naujus mokesčius ar padidinti jau esamus. Ar mokestinės bazės ir teisės aktų kaitaliojimą po keliskart per metus galima laikyti verslumo skatinimu? O kur dar pačios įvairiausios biurokratinės kliūtys, kurios dažnam verslininkui atima bet kokį norą kažką daryti, nes pareikalauja visiškai nepamatuotų laiko sąnaudų;

7.Šiandieninę situaciją Lietuvos ekonomikoje būtų galima pavadinti taip: arba tu valstybę, arba ji tave. Ir jokie pagraudenimai apie atsakomybę ar meilę savo gimtinei čia negelbsti. Jei veiksi skaidriai ir sąžiningai – esi pasmerktas žlugti, nes negali likti konkurencingas rinkoje, jei žaidi pagal visiškai kitas taisykles nei tavo priešininkai. O valstybė, kurianti tas žaidimo taisykles visada yra pasiruošusi pribaigti pralaimėjusįjį, kuris dar galbūt rodo kokius nors gyvybės požymius;

Kyla labai natūralus klausimas. Negi valstybės galvos tiek kvailos, kad nesupranta, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi? Tikriausiai ne. Jos tai puikiai supranta, kaip ir tai, kad praktiškai didžioji dalis verslo dabar dirba prieblandoje. Tai ko reikia, kad būtų priimti esminiai pakeitimai valstybės valdyme, tikrai skatinantys verslumą ir kuriantys naujas darbo vietas bei keliantys šalies ekonomiką? Turbūt tik valios, supratingumo ir atsižvelgimo į realią situaciją. Net nereikia jokių specialių ekonomikos žinių, kad suprastum, jog geriau legaliai dirbantis ir užsidirbantis žmogus, bet neprašantis nieko iš valstybės, nei tas, kuris dirba nelegaliai ir dar gauna socialinę pašalpą. Juk turim vartojimo mokesčius (PVM), tad bet kuriuo atveju, mokesčiai būtų sumokami. O didėjantis vartojimas vidaus rinkoje būtų pati geriausia priemonė skatinanti verslumą. Tačiau ne. Šiandien politikams yra svarbiau išpešti iš „išsišokėlio“, išdrįsusio paviešinti savo veiklą 72 Lt per mėnesį, net jei jis tą mėnesį ir negavo jokių pajamų, nei leisti jam bent kiek įsitvirtinti rinkoje. Natūralu, kad nepakeliamos mokesčių naštos prispausti, daugelis tiesiog paprasčiausiai nebemato tikslo ką nors daryti ir nueina lengviausiu keliu. Į darbo biržą ir šešėlį.

Kiek juokingai skamba kai kurių aktyvių visuomenės veikėjų pagraudenimai apie atsakomybę, pagarbą valstybei ir panašius dalykus. Akivaizdu, kad tokie asmenys yra visiškai nutolę nuo realybės. Iškart galima būtų priešpastatyti klausimą, o ką valstybė padarė, kad ją gerbtume, jaustume prieš ją atsakomybę ir noriai pasidalintume savo pinigais su ja? Pavardinkime…:

1.Švietimas. Darželiai baigia išnykti, o likusieji perpildyti. Mokyklose mokymo priemonės mokamos. Remontai – taip pat dažnai su tėvų pagalba. Mokslas universitetuose ir kolegijose taip pat didžiąja dalimi mokamas;

2.Sveikatos apsauga. Mokam visi ir visaip. Oficialiai ir neoficialiai;

3.Krašto apsauga. Vaidinam kad ją turim, tačiau be simbolinės reikšmės ji daugiau niekam nereikalinga;

4.Socialinė apsauga. Pensininkų, mamų ir šiaip nedarbingų asmenų tikrai turim. Sočiai. Tik štai ar trečdalis atlyginimo sumokamas SODRAI kas mėnesį garantuoja, kad ištikus nelaimei neteks badauti? Toli gražu ne. Tai kam mokėti SODRAI, jei ji nieko negarantuoja?

5.Transportas ir energetika. Už šių sferų teikiamus patogumus mokam kaip tikri europiečiai. Tik gal politikai pamiršo koks šiuo metu vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje?

6.Teisingumas. Apie jį po pastarojo laikotarpio įvykių išvis kažką būtų sunku pasakyti. O bent kiek realiai su šia sritimi susidūręs pilietis žino, kad teisingumas yra tiesiogiai proporcingas piniginės storiui ir pažįstamų, įtakingų asmenų skaičiui.

7.Kultūra. Praeitais metais „prakultūrinom“ tikrai nemažai. Prisižiūrėjom fejerverkų už milijonus. Tačiau kiek nuo to kokio nors Balbieriško gyventojas tapo kultūringesnis? Kaip visada kažkas iš kultūros gerai uždirbo, o Lietuvos kultūra taip ir liko savo vietoje.

8.Žemės ūkis. Šią sritį išvis reiktų labiau pervadinti į Europos Sąjungos pinigų dalintojus ir atiminėtojus, nes jokios kitokios realios naudos čia nematyti. Kaimas ir toliau drąsiai darbuojasi šakėmis, o gautas išmokas, jei tik jų nepaprašo grąžinti atgal – sugeba nedelsiant panaudoti „troškulio“ malšinimui.

9.Vienintelį ką turim tai valstybės valdymo aparatą. Čia tai galima pasigirti. Tik kam jis reikalingas, jei greitai neliks ką valdyti? Įvairios struktūrinės ir visokios kitokios reformos seka viena po kitos, o valstybės valdymo aparatas stovi tvirtai kaip ąžuolas. Ar kas nors kada nors pajėgs jį pajudinti?;

Štai jums ir visa meilė bei pagarba. Žmogus niekada nemylės to, kas jį engia. O apie pagarbą išvis šioje situacijoje neįmanoma kalbėti. Tam, kad žmogus gerbtų savo valstybę, pirmiausia pati valstybė turi gerbti jį. Bet juk valstybė tai ne kažkas asmeniško. Valstybė susideda iš mūsų visų – piliečių. Tad štai, kol nebus į daugelį dalykų pažvelgta iš esmės ir konstruktyviai, kol nebus elementaraus supratimo jog mes visi privalome rūpintis vieni kitais, tol gyvensime prieblandoje, bijodami išlįsti į šviesą, bijodami patys savęs.

Susiję įrašai:

1. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?
2. Valstybinė ar privati. Kas geriau?

Tikriausiai ekonomistai labai nesupyktų, jei šioje vietoje būtų pasakyta frazė, kad šalies ekonominį lygį ir tos šalies piliečių gyvenimo kokybę labai smarkiai įtakoja vienas paprastas rodiklis – vidutinė, statistinio šalies gyventojo mėnesinė alga. Tai yra kuo šalies gyventojai gauna didesnius atlyginimus, tuo jų gyvenimas yra geresnis, o visa šalies ekonomika kur kas „tvirčiau stovi ant žemės“. Tiesa, kalbos apie dydį, gali kiek ir suklaidinti. Pavyzdžiui, kaip daugeliui žinoma, yra šalių, kuriose tualetinio popieriaus ritinėlis kainuoja šimtus tūkstančių, o tapti milijonierium gali bet kuris benamis. Tačiau tai visai nereiškia, kad šios šalies piliečių gyvenimas yra gražus ir laimingas. Anaiptol. Kalbant apie gyvenimo kokybę ir vidutinės algos dydį, svarbu yra palyginimas su kitomis šalimis. O tam, kad palyginimas būtų tikslus ir teisingas – privaloma naudoti kokią nors bendresnę ir visame Pasaulyje pripažįstamą valiutą. Pavyzdžiui, JAV dolerį ar eurą. Taigi, pasitelkę šias priemones, visai nesunkiai galime pamatyti, kaip skurdžiai gyvename mes ir kaip tiesiog piniguose maudosi danai, švedai ar amerikiečiai. Vidutinė statistinio lietuvio alga nuo tokios pat algos Danijoje skiriasi dešimtimis kartų. Palyginimui galima pasakyti, kad jei Lietuvoje minimalus valandinis atlygis yra apie 5 Lt. už vieną darbo valandą, tai Danijoje šis įkainis svyruoja apie 120 Danijos kronų, kas sudaro apie 50 Lt. Atkreipiame dėmesį, kad čia nurodytas minimalus valandinis įkainis, kuris Lietuvoje reglamentuotas įstatymais, o Danijoje daugiau mažiau yra susiformavęs pats savaime.

Tačiau net ir esant tokiam dideliam darbo užmokesčio skirtumui, daugelio prekių ir paslaugų kainos toli gražu nesiskiria kartais. Maža to – kai kurių paslaugų kainos yra net mažesnės, kai tuo tarpu dauguma būtinųjų prekių kainuoja brangiau visai nedaug. O ir mokesčiai Danijoje yra vieni didžiausių Europoje.

Įvertinus tokią situaciją, į galvą ateina labai paprastas klausimas: kaip esant tokiam darbo užmokesčiui ir tokiems mokesčiams, prekių ir paslaugų kainos sugeba išlikti tokios žemos? Kodėl Lietuvoje įmonės nesugeba dirbti taip konkurencingai ir mokėti savo darbuotojams bent pusę daniškos algos? O gal sugeba? Gal tik eilinis kokio nors uabo darbininkas to nežino ir nepastebi?

Iš tikro situacija vienpusiškai dvilypė. Iš vienos pusės, Lietuvoje visiškai žlugdomas smulkusis verslas, dėl ko kenčia visa valstybės finansų sistema ir milijoniniais pelnais džiaugiasi stambieji verslininkai, kurie savo darbuotojus verčia dirbti praktiškai už minimumą. Tačiau iš kitos pusės – viskas daugiau mažiau remiasi į darbo efektyvumą. Sena kaip Pasaulis tiesa byloja, kad kuo efektyviau įmonėje dirbama, tuo su esamais ištekliais galima daugiau pagaminti. Taigi atpiginti produkciją ir daugiau pagaminus bei daugiau pardavus – gauti didesnį pelną. Tačiau gauti pelną, jokiu būdu nereiškia, kad jį visą reikia „pravalgyti“ akcininkams. Kiekvienas sumanus ir atsakingas verslininkas supranta, kad gautas pelnas yra ne tik jo, bet ir kiekvieno įmonės darbuotojo nuopelnas, todėl jį būtina pasidalinti su kiekvienu dirbančiu įmonėje. Deja, Lietuvoje taip mąnančių stambiųjų verslininkų dar labai nedaug. Čia įprasta pasididžiuoti nebent tik tuo, kad pavyko sumaniai apgauti savo darbuotoją ar valstybę ir pasiimti apvalią sumelę sau, nesumokėjus jokių mokesčių.

Vienas pažįstamas verslininkas yra pasakęs: „geriau jau gauti baudą po patikrinimo, nei viską stengtis padaryti pagal įstatymus.“ Iš pradžių tai pasirodė kiek keistoka, tačiau įsigilinus į situaciją, šiais žodžiais privalėjau patikėti. Išpildyti visus įstatymų reikalavimus, kurių dažnai nesupranta net tie, kurie tuos įstatymus priima, pareikalauja daug pastangų. Ir vistiek visada išlieka tikimybė, kad ką nors padarysi ne taip, dėl ko patikrinimo metu gausi baudą. O štai darant viską paprastai ir per daug nesistengiant tenkinti visų teisės aktų reikalavimų, sutaupoma daug laiko ir išteklių, kurie gali būti panaudoti versle. Tiesa, bauda čia garantuota, tačiau ji paprastai nebūna tokia didelė ir ją sumokėti juk kur kas paprasčiau. Beje, dar juk visada yra galimybė susitarti su tikrintoju ir už tam tikrą sumą į jo kišenę viskas gali būti sutvarkoma dar paprasčiau. Sutinku, kad toks mąstymas nėra geras ir taip tikrai neturėtų būti. Tačiau ar ne pati valstybė mus verčia imtis tokių veiksmų? Verslui dabar tiek visokiausių reikalavimų ir prievolių, kad ir nedidelėje įmonėje reikia bent keletos žmonių viena tam, kad būtų išpildyti absurdiškiausi įstatymų reikalavimai. O kur dar nuolatinė įstatymų kaita, naujų analizė ir galiausiai prisitaikymas prie pasikeitusių sąlygų? Nenuostabu, kad su tokiomis sąlygomis verslui ir ypač smulkiajam, mes taip atsiliekame nuo skandinavų. Jau vien suskaičiavus kiek reikia lėšų ir laiko vien tam, kad viskas būtų surašyta, patvirtinta, apskaičiuota, deklaruota ir laiku pateikta ten kur reikia, dažnam nusvyra rankos imtis bet kokios veiklos. O jei dar privaloma gauti kokią nors licenciją ar leidimą iš kokios valstybinės įstaigos, tai administracinis krūvis padidėja iki maksimumo. Savaime aišku, kad tuomet darosi ypatingai sunku konkuruoti rinkoje ir savo darbuotojams mokėti bent kiek didesnius atlyginimus. Juk įmonei, visų pirmą, reikia uždirbti tiek, kad pajėgtų išlaikyti visą tą administracinį aparatą, kuris įgyvendina pačius įvairiausius įstatymų reikalavimus. O realiai tai juk jokia vertė nesukuriama?

Pagal nesenai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtą Europos šalių konkurencingumo sąrašą, Lietuva jame užėmė tik 20 vietą, kai tuo tarpu Danija šiame sąraše – trečia. Tai daug ką pasako. Lietuvai dar labai daug trūksta, kad pasivytų sąrašo viršuje esančias šalis ir tam neužtenka vien užsienio investicijų ar pačių lietuvių verslumo skatinimo. Tam reikia kompleksinių priemonių paketo iš kurių svarbiausias – efektyvumas ir jo skatinimas. O jis reikalingas visame kame: nuo valdžios ir valstybinių įstaigų, iki kiekvieno iš mūsų.

Susiję įrašai:

1. 32 butai per mėnesį, trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose
2. 1,755 mln. litų už „Alitos“ privatizavimą
3. Sakė blogiau nebus? O pasirodo gali…

Išsamesnė informacija el. paštu: info {eta} grant.lt

P. S. Gabiam ir sąžiningam specialistui yra galimybė  gauti nuolatinius užsakymus. Kai skelbimas nustos galioti bus pranešta šio įrašo komentaruose.

Susiję įrašai:

1. Siūlome darbą PHP programuotojui ir WEB dizaineriui
2. Aukcionas! Samsung USB modemas Mezon internetui

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta. Darbo vietas kuria verslas, kuris turi būti pelningas ar bent jau gauti pakankamai pajamų, kad galėtų išmokėti darbo užmokestį. Kitaip tariant – darbas turi nešti pajamas ir bent minimaliai jos turi būti tokios, kad pakaktų sumokėti mokesčius, atlyginimą darbuotojui ir padengti kitas patiriamas sąnaudas. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Pirmiausia susiduriame su viena esmine problema – kiek yra vertas kiekvienas darbas? Kaip įvertinti vieną ar kitą darbuotoją ir jo sukuriamą vertę? Juk žvelgiant iš šalies, geras marketingo specialistas turėtų uždirbti vos ne daugiausiai – jis juk parduoda ir taip tiesiogiai „atneša“ į įmonę pinigus. Bet juk tam, kad būtų ką pardavinėti yra reikalinga kažką sukurti, pagaminti. Tai gal daugiausiai turėtų gauti inžinieriai ar net meistrai, stovintys prie staklių ir įrengimų ir tiesiogiai kuriantys produktą? Tačiau kokia nauda bus iš sukurto ir pagaminto produkto, jei jo nepavyks parduoti ir taip gauti pajamų, uždirbti pelno? Tai gal vis tik svarbiausi yra marketingo specialistai? O kaip visas kitas aptarnaujantis personalas, pradedant valytojomis ir baigiant skyrių, padalinių ar visos įmonės direktoriais? Jie juk taip pat atlieka darbą, kuris turi būti apmokamas. O tai reiškia, kad gamybos ir marketingo skyriai turi pagaminti ir parduoti tiek, kad gautų pajamų užtektų išlaikyti ir visus kitus įmonės darbuotojus. O kaip tada su socialiniu teisingumu? Kodėl vienas žmogus turi uždirbti atlyginimą dar keletui žmonių, o taip pat padengti kitas įmonės patiriamas išlaidas?

Klausimų daug, tačiau ir atsakymų turbūt kiekvienas galėtume pateikti ne ką mažiau. Pirmiausia yra labai sunku, o kartais ir visai neįmanoma, pamatuoti žmogaus sukuriamą vertę. Pavyzdžiui, kokią vertę sukuria sargas? Atrodo jokios, nes jis tik sėdi ir saugo turtą. Arba kaip įvertinti technikos priežiūros meistro darbo sukuriamą vertę, kai niekas negenda? Ar tai reiškia, kad jiems už darbą reiktų mokėti tik tada, kai sargas sugauna vagis ir neleidžia pavogti turto, o technikos priežiūros meistras sutaiso sugedusius įrengimus? Bet juk valgyti jie nori kiekvieną dieną. Be to, juk ir darbo santykius reglamentuojantys įstatymai numato tam tikrus aspektus, kurių privalu laikytis darbdaviui. Atrodytų darbo įvertinimo klausimas išties yra sunkus ir čia visai lengva suklysti. Tačiau praktikoje viskas yra kur kas paprasčiau.

Realybėje, darbo vertė yra nustatoma atsižvelgiant į daugelį dalykų, kurių čia turbūt visų net nebūtų galima suminėti. Paprasčiau žvelgiant būtų galima teigti, kad darbo vertę nustato esminis kapitalistinio Pasaulio pasiūlos ir paklausos dėsnis. Juk kuo didesnė tam tikrų specialistų paklausa, tuo daugiau darbdaviai pasiruošę jiems mokėti. Atrodytų vertė kyla nuo pasiūlos ir paklausos santykio. Tačiau taip net kapitalistiniame Pasaulyje esti gana retai. Visų pirma dėl to, kad čia įsijungia žmogiškasis faktorius. Preke tampa žmogus, asmenybė ir tai viską keičia iš esmės. Juk kartais ir su geriausiu specialistu yra neįmanoma dirbti dėl jo būdo, charakterio savybių. O renkantis iš būrio pretendentų, visai nesunku apsirikti ir pasirinkti visai ne tą, kuris geriausiai tiktų įmonei. Štai kodėl iki pat šiol geriausias būdas susirasti darbą yra pažįstamų rekomendacijos.

Antrasis labai svarbus faktorius nustatant darbuotojo darbo vertę yra jo žinios, gebėjimai ir patirtis. Mums jau įprasta, kad tam tikrų specialybių žmonės visada uždirba daugiau nei tarkim šalies vidutinis atlyginimas. Kodėl taip yra? Ar tikrai, pavyzdžiui teisininkai, yra verti uždirbti daug daugiau nei vyr. buhalteriai ar medicinos darbuotojai? Gal ir ne, tačiau didesnį atlyginimą teisininkui įpareigoja mokėti pati, konkrečios šalies, sistema. Nors teisininkai ir nesukuria realaus produkto (dažnai tik „kaišioja pagalius į ratus“ arba atvirkščiai – stengiasi juos iš ten ištraukti), tačiau jų paslaugos rinkoje jau nuo seno kainuoja pakankamai brangiai, todėl tai visada dirbtinai padidina šių specialistų darbo vertę. Kita vertus, dažnai ir pati valstybė prisideda prie to, sukurdama tokią painią teisinę sistemą, kurioje asmeninės teisininko savybės gali nulemti bylos eigą. Štai, todėl geri teisininkai arba teisininkai iš pašaukimo su tomis pačiomis žiniomis visada gali daugiau nei tie teisininkai, kurie įgijo šią specialybę tik dėl gerų perspektyvų ar gero uždarbio. Beje, tas pats pasakytina ir apie bet kurios kitos specialybės atstovus. Juk visada geriau kai žmogaus prigimtis ir jo veikla atitinka viena kitą. Tuomet daug lengviau tobulėti ir tapti profesionalu, kas garantuoja darbą ir didesnes pajamas.

Čia logiškai priėjome prie trečiojo aspekto, nustatančio darbuotojo darbo vertę – žmogaus prigimties ir jo charakterio savybių, kas yra ne ką mažiau svarbu už du pirmuosius.

Galiausiai, remiantis minėtais pavyzdžiais, būtų galima išskirti ir ketvirtąjį aspektą, nustatantį žmogaus darbo vertę. O jis būtų apsidraudimas arba prevencija.

Sargui ar technikos priežiūros specialistui yra mokama tiek, kiek įmonė pajėgi investuoti į savo veiklos draudimą. Kitaip tariant, sargui yra mokama už tai, kad dėl jo budėjimo iš įmonės niekas nebuvo pagrobta, o technikos priežiūros specialistui už tai, kad jo prižiūrimi įrengimai nesugedo ir taip įmonė nepatyrė prastovų. Iš esmės, tai savotiška įmonės draudimo sistema, kuriai sklandžiai veikiant įmonė gali siekti savo planų ir sėkmingai konkuruoti rinkoje.

Dar vienas svarbus aspektas nustatant darbo vertę yra įmonės vidaus mikroklimatas ir kiti įmonės bruožai, tokie kaip jos dydis, specifika ir pan.

Dažnai pasitaiko atvejų, kad didelėje kompanijoje atlyginimus nustatantys asmenys neturi galimybės ne tik susipažinti su kiekvieno darbuotojo darbo specifika ir jo užimtumu, bet dalies darbuotojų išvis nepažįsta. Kaip tada juos tinkamai įvertinti? Paprasčiausiu atveju yra pasitikima konkretaus darbuotojo tiesioginiu viršininku ir jo atsiliepimais, kurie ir atstoja tuos pagrindinius vertinimo kriterijus, numatančius kokio dydžio darbo užmokestis atiteks konkrečiam darbuotojui. Taip dirbtinai sukuriama vertinimo sistema, kuri nors ir dažnai būna netobula, bet paprastai yra greitai ir gerai įgyvendinama. Esminis jos trūkumas yra tas, kad tiesioginio viršininko simpatijos ir antipatijos gali visai nepelnytai nuvertinti arba atvirkščiai – pervertinti, konkretaus darbuotojo darbo vertę. O pastarasis juk suinteresuotumo objektyviai įvertinti kiekvieną savo pavaldinį turi nepalyginamai mažiau.

Pabaigai galima būtų užduoti dar vieną klausimą. O kaip su pardavėjo darbo apmokėjimu? Kiek vertas pardavėjo darbas, jei jis visą dieną stovėjęs už prekystalio nieko nepardavė? Juk realiai jis nieko nesukūrė. Ypač tuo atveju, jei į parduotuvę neužėjo nei vienas pirkėjas. Žiūrint į visa tai iš vertės nustatymo pusės, tokiam darbuotojui neturėtu būti mokamas joks atlygis, nes jis visą dieną prastovėjo už prekystalio ir nieko nenuveikė. Tačiau žiūrint iš socialinės pusės, darbuotojas buvo savo darbo vietoje, o ne namie, todėl jam atlyginimas priklauso. O kad jis nieko nepardavė ar net į parduotuvę neužėjo nei vienas pirkėjas galbūt kalta pati įmonė ir jos pardavimų strategija (bloga parduotuvės vieta, nepaklausios ar brangios prekės, bloga ar išvis neegzistuojanti prekių rėmimo politika ir pan.). Tokios išlaidos, kaip pardavėjų, kurie nieko nepardavė, atlyginimai, įmonėje priskiriamos prie investicijų į ateitį, tikintis, kad ateityje situacija pagerės ir pardavėjai „atidirbs“. Kiek jos pasiteisina, priklauso nuo konkrečios įmonės, jos specifikos, verslo modelio ir ateities planų.

Aptarėme keletą esminių aspektų, kurie labiausiai įtakoja daugelio iš mūsų gaunamą darbo užmokestį. Manome, kad tai turėtų bent kiek labiau padėti suprasti, kodėl skirtingi žmonės uždirba skirtingai, nors jų sukuriama vertė gali būti atvirkščiai proporcinga jų gaunamam darbo užmokesčiui. Jokiu būdu nenorime pasakyti, kad tai yra ypatingai gerai ir neturi trūkumų. Viską ir visada galima keisti ir taisyti, o ypač kai kalba sukasi apie pinigus.

Susiję įrašai:

1. Darbas internetu. Utopija ar realybė?
2. Darbas. Ir vieni, ir kiti ieško, bet neranda
3. Ar teisingumas vertas žmogžudystės?

Iš esmės, tai nereikėtų pritarti nei vienam siūlymui ir palikti paprasčiausiai taip, kaip yra dabar – normalią 5 darbo dienų savaitę, už kurią visą ir būtų normaliai sumokėta. Ir tokia nuomonė ne dėl to, kad pažiūros būtų pernelyg konservatyvios. Daug labiau reikėtų bijoti eilinių valdžios reformų, kurias tektų neišvengiamai priimti, įgyvendinant bet kurį siūlymą. O kaip žinia, iš po beveik lygiai prieš metus priimtų mokestinių pakeitimų, Lietuva iki pat šiol negali atsigauti. Kažkas iš socialdemokratų yra pasakęs, jog dabartinė valdžia būtų pasielgusi geriausiai, jei būtų išvis nieko nedariusi per savo valdymo metus. Ir tai didžiąja dalimi tiesa.

Papildomai verta atkreipti dėmesį ir į pono Ūkio ministro siūlymą, kuriuo jis ragina užsiimti nelegaliu darbu. Juk jei už vieną dieną būtų neskaičiuojamas atlyginimas, tačiau darbuotojas dirbtų – tai būtų pats pagrindinis nelegalaus darbo požymis. Štai ir sulaukėm… Valdžia jau ir viešai nesibodi toleruoti nelegalaus darbo, tai ką reiktų kalbėti apie paprastą Lietuvos pilietį? Aišku, didžiąja dalimi valdžiai lygintis į paprastus Lietuvos piliečius yra praktiškai neįmanoma, nes tokių savybių kuriomis pasižymi paprastas ir doras Lietuvos pilietis – Seime nė su žiburiu nerasi.

Atrodo, kad krizė visai susuko protus mūsų politikams. Nebežinodami ką dar būtų galima nuveikti vardan gelbėjimo plano – šie prisigalvoja ir pripasakoja tiek, kad tikriausiai normaliu laikmečiu to net į galvą nešautų. Viena, ką reiktų suprasti mūsų politikams yra tai, kad tik verslas atneša pinigus į valstybės biudžetą ir kad tik tas pats verslas gali padėti išbristi iš krizės. Todėl bet kokie pagaliai į ratus (didesni mokesčiai, aukštos palūkanų normos, biurokratija ir pan.) tik dar labiau aštrins situaciją ir mažins mokesčių surinkimą.

Valstybė šiandien išleidžia milijonus litų kiekvieną mėnesį bedarbių pašalpom, tačiau visiškai nesistengia skatinti smulkiojo verslo. Dabartinė valdžia turbūt vis dar mano, kad bedarbio pašalpos mokėjimas yra geriau, nei leisti žmogui užsidirbti pačiam, nes pagal dabar galiojančią mokestinę situaciją – turėti individualios veiklos registracijos pažymėjimą ar dirbti išsipirkus patentą, yra neįmanoma. Vien mokestis SODRAI, kuris mokamas kiekvieną mėnesį nepriklausomai nuo to ar žmogus tą mėnesį gavo pajamų ar ne, gali priversti bankrutuoti. Nors… atrodo Lietuvoje ir to fiziniams asmenis negalima. Nėra įstatymo ir nepanašu, kad toks artimiausiu metu atsirastų.

Susiję įrašai:

1. Kaip Darbo birža remią verslą ir bedarbį
2. Valdžia vėl paruošė naujametinių dovanų liaudžiai
3. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?