Nesenai perskaitytas straipsnis apie Lietuvoje atliktą tyrimą dėl mokesčių mokėjimo sukėlė nemažai minčių. Tiesa, jos nebuvo ypatingai naujos ar kažkuo išskirtinės. Bet visgi…

Sekant tyrimo metu gautais rezultatais, galima padaryti sekančias išvadas:

1.Didžioji Lietuvos gyventojų dalis realiai nekuria jokios oficialios vertės arba dirba šešėlyje ir nemoka jokių mokesčių, o neretai dar ir naudojasi teise į lengvatas, gauna vienokias ar kitokias išmokas iš valstybės biudžeto;

2.Lietuvos ekonominio išsivystymo lygis katastrofiškai netolygus. Trys didieji Lietuvos miestai – visas Lietuvos ekonomikos branduolys, kai tuo tarpu likusi Lietuvos dalis dažnai nesugeba išsilaikyti net savęs;

3.Smulkiojo ir vidutinio verslo Lietuvoje neliko arba jis balansuoja ant išnykimo ribos. Apie savarankiškai dirbančius asmenis galima pasakyti, kad jie jau tik buvo. Kažkur ir kažkada praeityje, nes dabar tokių asmenų yra vos 2,2 proc.;

4.Praėjus pusei metų, politikų žadėtas dėmesys nedarbui jokio laukiamo efekto nedavė. Nedarbas ir toliau auga, o jokių realių veiksmų, kad tai būtų sustabdyta nėra. Akivaizdžiai pasirinktas ne tas kelias arba problemai rodomas per menkas dėmesys. Kelių kompanijų atėjimas į Lietuvą, kurios čia įdarbino kelis šimtus aukštųjų technologijų specialistų nėra tas gelbėjimosi ratas, nes tokie specialistai darbą sugeba susirasti ir patys. O didžioji bedarbių dalis juk menkesnio išsilavinimo ir žemesnės kvalifikacijos žmonės;

5.Mokestinė našta Lietuvoje visiškai nepamatuota ir be jokios dirbti skatinančios politikos. Daug geriau gauti bedarbio pašalpą, papildomas lengvatas ir verstis atsitiktiniais darbais ar dirbti šešėlyje nei „arti“ po 12 valandų per parą už minimalų oficialių atlyginimą;

6.Verslumo skatinimas. Skambi frazė politikų lūpose, tačiau kas šiandien ta linkme padaryta realiai? Ar galima kalbėti apie verslumo skatinimą, kai kasdien iš politikų tik ir girdime apie svarstymus įvesti naujus mokesčius ar padidinti jau esamus. Ar mokestinės bazės ir teisės aktų kaitaliojimą po keliskart per metus galima laikyti verslumo skatinimu? O kur dar pačios įvairiausios biurokratinės kliūtys, kurios dažnam verslininkui atima bet kokį norą kažką daryti, nes pareikalauja visiškai nepamatuotų laiko sąnaudų;

7.Šiandieninę situaciją Lietuvos ekonomikoje būtų galima pavadinti taip: arba tu valstybę, arba ji tave. Ir jokie pagraudenimai apie atsakomybę ar meilę savo gimtinei čia negelbsti. Jei veiksi skaidriai ir sąžiningai – esi pasmerktas žlugti, nes negali likti konkurencingas rinkoje, jei žaidi pagal visiškai kitas taisykles nei tavo priešininkai. O valstybė, kurianti tas žaidimo taisykles visada yra pasiruošusi pribaigti pralaimėjusįjį, kuris dar galbūt rodo kokius nors gyvybės požymius;

Kyla labai natūralus klausimas. Negi valstybės galvos tiek kvailos, kad nesupranta, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi? Tikriausiai ne. Jos tai puikiai supranta, kaip ir tai, kad praktiškai didžioji dalis verslo dabar dirba prieblandoje. Tai ko reikia, kad būtų priimti esminiai pakeitimai valstybės valdyme, tikrai skatinantys verslumą ir kuriantys naujas darbo vietas bei keliantys šalies ekonomiką? Turbūt tik valios, supratingumo ir atsižvelgimo į realią situaciją. Net nereikia jokių specialių ekonomikos žinių, kad suprastum, jog geriau legaliai dirbantis ir užsidirbantis žmogus, bet neprašantis nieko iš valstybės, nei tas, kuris dirba nelegaliai ir dar gauna socialinę pašalpą. Juk turim vartojimo mokesčius (PVM), tad bet kuriuo atveju, mokesčiai būtų sumokami. O didėjantis vartojimas vidaus rinkoje būtų pati geriausia priemonė skatinanti verslumą. Tačiau ne. Šiandien politikams yra svarbiau išpešti iš „išsišokėlio“, išdrįsusio paviešinti savo veiklą 72 Lt per mėnesį, net jei jis tą mėnesį ir negavo jokių pajamų, nei leisti jam bent kiek įsitvirtinti rinkoje. Natūralu, kad nepakeliamos mokesčių naštos prispausti, daugelis tiesiog paprasčiausiai nebemato tikslo ką nors daryti ir nueina lengviausiu keliu. Į darbo biržą ir šešėlį.

Kiek juokingai skamba kai kurių aktyvių visuomenės veikėjų pagraudenimai apie atsakomybę, pagarbą valstybei ir panašius dalykus. Akivaizdu, kad tokie asmenys yra visiškai nutolę nuo realybės. Iškart galima būtų priešpastatyti klausimą, o ką valstybė padarė, kad ją gerbtume, jaustume prieš ją atsakomybę ir noriai pasidalintume savo pinigais su ja? Pavardinkime…:

1.Švietimas. Darželiai baigia išnykti, o likusieji perpildyti. Mokyklose mokymo priemonės mokamos. Remontai – taip pat dažnai su tėvų pagalba. Mokslas universitetuose ir kolegijose taip pat didžiąja dalimi mokamas;

2.Sveikatos apsauga. Mokam visi ir visaip. Oficialiai ir neoficialiai;

3.Krašto apsauga. Vaidinam kad ją turim, tačiau be simbolinės reikšmės ji daugiau niekam nereikalinga;

4.Socialinė apsauga. Pensininkų, mamų ir šiaip nedarbingų asmenų tikrai turim. Sočiai. Tik štai ar trečdalis atlyginimo sumokamas SODRAI kas mėnesį garantuoja, kad ištikus nelaimei neteks badauti? Toli gražu ne. Tai kam mokėti SODRAI, jei ji nieko negarantuoja?

5.Transportas ir energetika. Už šių sferų teikiamus patogumus mokam kaip tikri europiečiai. Tik gal politikai pamiršo koks šiuo metu vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje?

6.Teisingumas. Apie jį po pastarojo laikotarpio įvykių išvis kažką būtų sunku pasakyti. O bent kiek realiai su šia sritimi susidūręs pilietis žino, kad teisingumas yra tiesiogiai proporcingas piniginės storiui ir pažįstamų, įtakingų asmenų skaičiui.

7.Kultūra. Praeitais metais „prakultūrinom“ tikrai nemažai. Prisižiūrėjom fejerverkų už milijonus. Tačiau kiek nuo to kokio nors Balbieriško gyventojas tapo kultūringesnis? Kaip visada kažkas iš kultūros gerai uždirbo, o Lietuvos kultūra taip ir liko savo vietoje.

8.Žemės ūkis. Šią sritį išvis reiktų labiau pervadinti į Europos Sąjungos pinigų dalintojus ir atiminėtojus, nes jokios kitokios realios naudos čia nematyti. Kaimas ir toliau drąsiai darbuojasi šakėmis, o gautas išmokas, jei tik jų nepaprašo grąžinti atgal – sugeba nedelsiant panaudoti „troškulio“ malšinimui.

9.Vienintelį ką turim tai valstybės valdymo aparatą. Čia tai galima pasigirti. Tik kam jis reikalingas, jei greitai neliks ką valdyti? Įvairios struktūrinės ir visokios kitokios reformos seka viena po kitos, o valstybės valdymo aparatas stovi tvirtai kaip ąžuolas. Ar kas nors kada nors pajėgs jį pajudinti?;

Štai jums ir visa meilė bei pagarba. Žmogus niekada nemylės to, kas jį engia. O apie pagarbą išvis šioje situacijoje neįmanoma kalbėti. Tam, kad žmogus gerbtų savo valstybę, pirmiausia pati valstybė turi gerbti jį. Bet juk valstybė tai ne kažkas asmeniško. Valstybė susideda iš mūsų visų – piliečių. Tad štai, kol nebus į daugelį dalykų pažvelgta iš esmės ir konstruktyviai, kol nebus elementaraus supratimo jog mes visi privalome rūpintis vieni kitais, tol gyvensime prieblandoje, bijodami išlįsti į šviesą, bijodami patys savęs.

Susijusių įrašų nėra.

Tikriausiai ekonomistai labai nesupyktų, jei šioje vietoje būtų pasakyta frazė, kad šalies ekonominį lygį ir tos šalies piliečių gyvenimo kokybę labai smarkiai įtakoja vienas paprastas rodiklis – vidutinė, statistinio šalies gyventojo mėnesinė alga. Tai yra kuo šalies gyventojai gauna didesnius atlyginimus, tuo jų gyvenimas yra geresnis, o visa šalies ekonomika kur kas „tvirčiau stovi ant žemės“. Tiesa, kalbos apie dydį, gali kiek ir suklaidinti. Pavyzdžiui, kaip daugeliui žinoma, yra šalių, kuriose tualetinio popieriaus ritinėlis kainuoja šimtus tūkstančių, o tapti milijonierium gali bet kuris benamis. Tačiau tai visai nereiškia, kad šios šalies piliečių gyvenimas yra gražus ir laimingas. Anaiptol. Kalbant apie gyvenimo kokybę ir vidutinės algos dydį, svarbu yra palyginimas su kitomis šalimis. O tam, kad palyginimas būtų tikslus ir teisingas – privaloma naudoti kokią nors bendresnę ir visame Pasaulyje pripažįstamą valiutą. Pavyzdžiui, JAV dolerį ar eurą. Taigi, pasitelkę šias priemones, visai nesunkiai galime pamatyti, kaip skurdžiai gyvename mes ir kaip tiesiog piniguose maudosi danai, švedai ar amerikiečiai. Vidutinė statistinio lietuvio alga nuo tokios pat algos Danijoje skiriasi dešimtimis kartų. Palyginimui galima pasakyti, kad jei Lietuvoje minimalus valandinis atlygis yra apie 5 Lt. už vieną darbo valandą, tai Danijoje šis įkainis svyruoja apie 120 Danijos kronų, kas sudaro apie 50 Lt. Atkreipiame dėmesį, kad čia nurodytas minimalus valandinis įkainis, kuris Lietuvoje reglamentuotas įstatymais, o Danijoje daugiau mažiau yra susiformavęs pats savaime.

Tačiau net ir esant tokiam dideliam darbo užmokesčio skirtumui, daugelio prekių ir paslaugų kainos toli gražu nesiskiria kartais. Maža to – kai kurių paslaugų kainos yra net mažesnės, kai tuo tarpu dauguma būtinųjų prekių kainuoja brangiau visai nedaug. O ir mokesčiai Danijoje yra vieni didžiausių Europoje.

Įvertinus tokią situaciją, į galvą ateina labai paprastas klausimas: kaip esant tokiam darbo užmokesčiui ir tokiems mokesčiams, prekių ir paslaugų kainos sugeba išlikti tokios žemos? Kodėl Lietuvoje įmonės nesugeba dirbti taip konkurencingai ir mokėti savo darbuotojams bent pusę daniškos algos? O gal sugeba? Gal tik eilinis kokio nors uabo darbininkas to nežino ir nepastebi?

Iš tikro situacija vienpusiškai dvilypė. Iš vienos pusės, Lietuvoje visiškai žlugdomas smulkusis verslas, dėl ko kenčia visa valstybės finansų sistema ir milijoniniais pelnais džiaugiasi stambieji verslininkai, kurie savo darbuotojus verčia dirbti praktiškai už minimumą. Tačiau iš kitos pusės – viskas daugiau mažiau remiasi į darbo efektyvumą. Sena kaip Pasaulis tiesa byloja, kad kuo efektyviau įmonėje dirbama, tuo su esamais ištekliais galima daugiau pagaminti. Taigi atpiginti produkciją ir daugiau pagaminus bei daugiau pardavus – gauti didesnį pelną. Tačiau gauti pelną, jokiu būdu nereiškia, kad jį visą reikia „pravalgyti“ akcininkams. Kiekvienas sumanus ir atsakingas verslininkas supranta, kad gautas pelnas yra ne tik jo, bet ir kiekvieno įmonės darbuotojo nuopelnas, todėl jį būtina pasidalinti su kiekvienu dirbančiu įmonėje. Deja, Lietuvoje taip mąnančių stambiųjų verslininkų dar labai nedaug. Čia įprasta pasididžiuoti nebent tik tuo, kad pavyko sumaniai apgauti savo darbuotoją ar valstybę ir pasiimti apvalią sumelę sau, nesumokėjus jokių mokesčių.

Vienas pažįstamas verslininkas yra pasakęs: „geriau jau gauti baudą po patikrinimo, nei viską stengtis padaryti pagal įstatymus.“ Iš pradžių tai pasirodė kiek keistoka, tačiau įsigilinus į situaciją, šiais žodžiais privalėjau patikėti. Išpildyti visus įstatymų reikalavimus, kurių dažnai nesupranta net tie, kurie tuos įstatymus priima, pareikalauja daug pastangų. Ir vistiek visada išlieka tikimybė, kad ką nors padarysi ne taip, dėl ko patikrinimo metu gausi baudą. O štai darant viską paprastai ir per daug nesistengiant tenkinti visų teisės aktų reikalavimų, sutaupoma daug laiko ir išteklių, kurie gali būti panaudoti versle. Tiesa, bauda čia garantuota, tačiau ji paprastai nebūna tokia didelė ir ją sumokėti juk kur kas paprasčiau. Beje, dar juk visada yra galimybė susitarti su tikrintoju ir už tam tikrą sumą į jo kišenę viskas gali būti sutvarkoma dar paprasčiau. Sutinku, kad toks mąstymas nėra geras ir taip tikrai neturėtų būti. Tačiau ar ne pati valstybė mus verčia imtis tokių veiksmų? Verslui dabar tiek visokiausių reikalavimų ir prievolių, kad ir nedidelėje įmonėje reikia bent keletos žmonių viena tam, kad būtų išpildyti absurdiškiausi įstatymų reikalavimai. O kur dar nuolatinė įstatymų kaita, naujų analizė ir galiausiai prisitaikymas prie pasikeitusių sąlygų? Nenuostabu, kad su tokiomis sąlygomis verslui ir ypač smulkiajam, mes taip atsiliekame nuo skandinavų. Jau vien suskaičiavus kiek reikia lėšų ir laiko vien tam, kad viskas būtų surašyta, patvirtinta, apskaičiuota, deklaruota ir laiku pateikta ten kur reikia, dažnam nusvyra rankos imtis bet kokios veiklos. O jei dar privaloma gauti kokią nors licenciją ar leidimą iš kokios valstybinės įstaigos, tai administracinis krūvis padidėja iki maksimumo. Savaime aišku, kad tuomet darosi ypatingai sunku konkuruoti rinkoje ir savo darbuotojams mokėti bent kiek didesnius atlyginimus. Juk įmonei, visų pirmą, reikia uždirbti tiek, kad pajėgtų išlaikyti visą tą administracinį aparatą, kuris įgyvendina pačius įvairiausius įstatymų reikalavimus. O realiai tai juk jokia vertė nesukuriama?

Pagal nesenai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtą Europos šalių konkurencingumo sąrašą, Lietuva jame užėmė tik 20 vietą, kai tuo tarpu Danija šiame sąraše – trečia. Tai daug ką pasako. Lietuvai dar labai daug trūksta, kad pasivytų sąrašo viršuje esančias šalis ir tam neužtenka vien užsienio investicijų ar pačių lietuvių verslumo skatinimo. Tam reikia kompleksinių priemonių paketo iš kurių svarbiausias – efektyvumas ir jo skatinimas. O jis reikalingas visame kame: nuo valdžios ir valstybinių įstaigų, iki kiekvieno iš mūsų.

Susiję įrašai:

1. 32 butai per mėnesį, trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose
2. 1,755 mln. litų už „Alitos“ privatizavimą
3. Sakė blogiau nebus? O pasirodo gali…

Išsamesnė informacija el. paštu: info {eta} grant.lt

P. S. Gabiam ir sąžiningam specialistui yra galimybė  gauti nuolatinius užsakymus. Kai skelbimas nustos galioti bus pranešta šio įrašo komentaruose.

Susiję įrašai:

1. Aukcionas! Samsung USB modemas Mezon internetui

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta. Darbo vietas kuria verslas, kuris turi būti pelningas ar bent jau gauti pakankamai pajamų, kad galėtų išmokėti darbo užmokestį. Kitaip tariant – darbas turi nešti pajamas ir bent minimaliai jos turi būti tokios, kad pakaktų sumokėti mokesčius, atlyginimą darbuotojui ir padengti kitas patiriamas sąnaudas. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Pirmiausia susiduriame su viena esmine problema – kiek yra vertas kiekvienas darbas? Kaip įvertinti vieną ar kitą darbuotoją ir jo sukuriamą vertę? Juk žvelgiant iš šalies, geras marketingo specialistas turėtų uždirbti vos ne daugiausiai – jis juk parduoda ir taip tiesiogiai „atneša“ į įmonę pinigus. Bet juk tam, kad būtų ką pardavinėti yra reikalinga kažką sukurti, pagaminti. Tai gal daugiausiai turėtų gauti inžinieriai ar net meistrai, stovintys prie staklių ir įrengimų ir tiesiogiai kuriantys produktą? Tačiau kokia nauda bus iš sukurto ir pagaminto produkto, jei jo nepavyks parduoti ir taip gauti pajamų, uždirbti pelno? Tai gal vis tik svarbiausi yra marketingo specialistai? O kaip visas kitas aptarnaujantis personalas, pradedant valytojomis ir baigiant skyrių, padalinių ar visos įmonės direktoriais? Jie juk taip pat atlieka darbą, kuris turi būti apmokamas. O tai reiškia, kad gamybos ir marketingo skyriai turi pagaminti ir parduoti tiek, kad gautų pajamų užtektų išlaikyti ir visus kitus įmonės darbuotojus. O kaip tada su socialiniu teisingumu? Kodėl vienas žmogus turi uždirbti atlyginimą dar keletui žmonių, o taip pat padengti kitas įmonės patiriamas išlaidas?

Klausimų daug, tačiau ir atsakymų turbūt kiekvienas galėtume pateikti ne ką mažiau. Pirmiausia yra labai sunku, o kartais ir visai neįmanoma, pamatuoti žmogaus sukuriamą vertę. Pavyzdžiui, kokią vertę sukuria sargas? Atrodo jokios, nes jis tik sėdi ir saugo turtą. Arba kaip įvertinti technikos priežiūros meistro darbo sukuriamą vertę, kai niekas negenda? Ar tai reiškia, kad jiems už darbą reiktų mokėti tik tada, kai sargas sugauna vagis ir neleidžia pavogti turto, o technikos priežiūros meistras sutaiso sugedusius įrengimus? Bet juk valgyti jie nori kiekvieną dieną. Be to, juk ir darbo santykius reglamentuojantys įstatymai numato tam tikrus aspektus, kurių privalu laikytis darbdaviui. Atrodytų darbo įvertinimo klausimas išties yra sunkus ir čia visai lengva suklysti. Tačiau praktikoje viskas yra kur kas paprasčiau.

Realybėje, darbo vertė yra nustatoma atsižvelgiant į daugelį dalykų, kurių čia turbūt visų net nebūtų galima suminėti. Paprasčiau žvelgiant būtų galima teigti, kad darbo vertę nustato esminis kapitalistinio Pasaulio pasiūlos ir paklausos dėsnis. Juk kuo didesnė tam tikrų specialistų paklausa, tuo daugiau darbdaviai pasiruošę jiems mokėti. Atrodytų vertė kyla nuo pasiūlos ir paklausos santykio. Tačiau taip net kapitalistiniame Pasaulyje esti gana retai. Visų pirma dėl to, kad čia įsijungia žmogiškasis faktorius. Preke tampa žmogus, asmenybė ir tai viską keičia iš esmės. Juk kartais ir su geriausiu specialistu yra neįmanoma dirbti dėl jo būdo, charakterio savybių. O renkantis iš būrio pretendentų, visai nesunku apsirikti ir pasirinkti visai ne tą, kuris geriausiai tiktų įmonei. Štai kodėl iki pat šiol geriausias būdas susirasti darbą yra pažįstamų rekomendacijos.

Antrasis labai svarbus faktorius nustatant darbuotojo darbo vertę yra jo žinios, gebėjimai ir patirtis. Mums jau įprasta, kad tam tikrų specialybių žmonės visada uždirba daugiau nei tarkim šalies vidutinis atlyginimas. Kodėl taip yra? Ar tikrai, pavyzdžiui teisininkai, yra verti uždirbti daug daugiau nei vyr. buhalteriai ar medicinos darbuotojai? Gal ir ne, tačiau didesnį atlyginimą teisininkui įpareigoja mokėti pati, konkrečios šalies, sistema. Nors teisininkai ir nesukuria realaus produkto (dažnai tik „kaišioja pagalius į ratus“ arba atvirkščiai – stengiasi juos iš ten ištraukti), tačiau jų paslaugos rinkoje jau nuo seno kainuoja pakankamai brangiai, todėl tai visada dirbtinai padidina šių specialistų darbo vertę. Kita vertus, dažnai ir pati valstybė prisideda prie to, sukurdama tokią painią teisinę sistemą, kurioje asmeninės teisininko savybės gali nulemti bylos eigą. Štai, todėl geri teisininkai arba teisininkai iš pašaukimo su tomis pačiomis žiniomis visada gali daugiau nei tie teisininkai, kurie įgijo šią specialybę tik dėl gerų perspektyvų ar gero uždarbio. Beje, tas pats pasakytina ir apie bet kurios kitos specialybės atstovus. Juk visada geriau kai žmogaus prigimtis ir jo veikla atitinka viena kitą. Tuomet daug lengviau tobulėti ir tapti profesionalu, kas garantuoja darbą ir didesnes pajamas.

Čia logiškai priėjome prie trečiojo aspekto, nustatančio darbuotojo darbo vertę – žmogaus prigimties ir jo charakterio savybių, kas yra ne ką mažiau svarbu už du pirmuosius.

Galiausiai, remiantis minėtais pavyzdžiais, būtų galima išskirti ir ketvirtąjį aspektą, nustatantį žmogaus darbo vertę. O jis būtų apsidraudimas arba prevencija.

Sargui ar technikos priežiūros specialistui yra mokama tiek, kiek įmonė pajėgi investuoti į savo veiklos draudimą. Kitaip tariant, sargui yra mokama už tai, kad dėl jo budėjimo iš įmonės niekas nebuvo pagrobta, o technikos priežiūros specialistui už tai, kad jo prižiūrimi įrengimai nesugedo ir taip įmonė nepatyrė prastovų. Iš esmės, tai savotiška įmonės draudimo sistema, kuriai sklandžiai veikiant įmonė gali siekti savo planų ir sėkmingai konkuruoti rinkoje.

Dar vienas svarbus aspektas nustatant darbo vertę yra įmonės vidaus mikroklimatas ir kiti įmonės bruožai, tokie kaip jos dydis, specifika ir pan.

Dažnai pasitaiko atvejų, kad didelėje kompanijoje atlyginimus nustatantys asmenys neturi galimybės ne tik susipažinti su kiekvieno darbuotojo darbo specifika ir jo užimtumu, bet dalies darbuotojų išvis nepažįsta. Kaip tada juos tinkamai įvertinti? Paprasčiausiu atveju yra pasitikima konkretaus darbuotojo tiesioginiu viršininku ir jo atsiliepimais, kurie ir atstoja tuos pagrindinius vertinimo kriterijus, numatančius kokio dydžio darbo užmokestis atiteks konkrečiam darbuotojui. Taip dirbtinai sukuriama vertinimo sistema, kuri nors ir dažnai būna netobula, bet paprastai yra greitai ir gerai įgyvendinama. Esminis jos trūkumas yra tas, kad tiesioginio viršininko simpatijos ir antipatijos gali visai nepelnytai nuvertinti arba atvirkščiai – pervertinti, konkretaus darbuotojo darbo vertę. O pastarasis juk suinteresuotumo objektyviai įvertinti kiekvieną savo pavaldinį turi nepalyginamai mažiau.

Pabaigai galima būtų užduoti dar vieną klausimą. O kaip su pardavėjo darbo apmokėjimu? Kiek vertas pardavėjo darbas, jei jis visą dieną stovėjęs už prekystalio nieko nepardavė? Juk realiai jis nieko nesukūrė. Ypač tuo atveju, jei į parduotuvę neužėjo nei vienas pirkėjas. Žiūrint į visa tai iš vertės nustatymo pusės, tokiam darbuotojui neturėtu būti mokamas joks atlygis, nes jis visą dieną prastovėjo už prekystalio ir nieko nenuveikė. Tačiau žiūrint iš socialinės pusės, darbuotojas buvo savo darbo vietoje, o ne namie, todėl jam atlyginimas priklauso. O kad jis nieko nepardavė ar net į parduotuvę neužėjo nei vienas pirkėjas galbūt kalta pati įmonė ir jos pardavimų strategija (bloga parduotuvės vieta, nepaklausios ar brangios prekės, bloga ar išvis neegzistuojanti prekių rėmimo politika ir pan.). Tokios išlaidos, kaip pardavėjų, kurie nieko nepardavė, atlyginimai, įmonėje priskiriamos prie investicijų į ateitį, tikintis, kad ateityje situacija pagerės ir pardavėjai „atidirbs“. Kiek jos pasiteisina, priklauso nuo konkrečios įmonės, jos specifikos, verslo modelio ir ateities planų.

Aptarėme keletą esminių aspektų, kurie labiausiai įtakoja daugelio iš mūsų gaunamą darbo užmokestį. Manome, kad tai turėtų bent kiek labiau padėti suprasti, kodėl skirtingi žmonės uždirba skirtingai, nors jų sukuriama vertė gali būti atvirkščiai proporcinga jų gaunamam darbo užmokesčiui. Jokiu būdu nenorime pasakyti, kad tai yra ypatingai gerai ir neturi trūkumų. Viską ir visada galima keisti ir taisyti, o ypač kai kalba sukasi apie pinigus.

Susiję įrašai:

1. Darbas internetu. Utopija ar realybė?
2. Ar teisingumas vertas žmogžudystės?
3. Artėja metas, kai Jūsų veikla internete bus fiksuojama, o surinkti duomenys – saugomi metus

Iš esmės, tai nereikėtų pritarti nei vienam siūlymui ir palikti paprasčiausiai taip, kaip yra dabar – normalią 5 darbo dienų savaitę, už kurią visą ir būtų normaliai sumokėta. Ir tokia nuomonė ne dėl to, kad pažiūros būtų pernelyg konservatyvios. Daug labiau reikėtų bijoti eilinių valdžios reformų, kurias tektų neišvengiamai priimti, įgyvendinant bet kurį siūlymą. O kaip žinia, iš po beveik lygiai prieš metus priimtų mokestinių pakeitimų, Lietuva iki pat šiol negali atsigauti. Kažkas iš socialdemokratų yra pasakęs, jog dabartinė valdžia būtų pasielgusi geriausiai, jei būtų išvis nieko nedariusi per savo valdymo metus. Ir tai didžiąja dalimi tiesa.

Papildomai verta atkreipti dėmesį ir į pono Ūkio ministro siūlymą, kuriuo jis ragina užsiimti nelegaliu darbu. Juk jei už vieną dieną būtų neskaičiuojamas atlyginimas, tačiau darbuotojas dirbtų – tai būtų pats pagrindinis nelegalaus darbo požymis. Štai ir sulaukėm… Valdžia jau ir viešai nesibodi toleruoti nelegalaus darbo, tai ką reiktų kalbėti apie paprastą Lietuvos pilietį? Aišku, didžiąja dalimi valdžiai lygintis į paprastus Lietuvos piliečius yra praktiškai neįmanoma, nes tokių savybių kuriomis pasižymi paprastas ir doras Lietuvos pilietis – Seime nė su žiburiu nerasi.

Atrodo, kad krizė visai susuko protus mūsų politikams. Nebežinodami ką dar būtų galima nuveikti vardan gelbėjimo plano – šie prisigalvoja ir pripasakoja tiek, kad tikriausiai normaliu laikmečiu to net į galvą nešautų. Viena, ką reiktų suprasti mūsų politikams yra tai, kad tik verslas atneša pinigus į valstybės biudžetą ir kad tik tas pats verslas gali padėti išbristi iš krizės. Todėl bet kokie pagaliai į ratus (didesni mokesčiai, aukštos palūkanų normos, biurokratija ir pan.) tik dar labiau aštrins situaciją ir mažins mokesčių surinkimą.

Valstybė šiandien išleidžia milijonus litų kiekvieną mėnesį bedarbių pašalpom, tačiau visiškai nesistengia skatinti smulkiojo verslo. Dabartinė valdžia turbūt vis dar mano, kad bedarbio pašalpos mokėjimas yra geriau, nei leisti žmogui užsidirbti pačiam, nes pagal dabar galiojančią mokestinę situaciją – turėti individualios veiklos registracijos pažymėjimą ar dirbti išsipirkus patentą, yra neįmanoma. Vien mokestis SODRAI, kuris mokamas kiekvieną mėnesį nepriklausomai nuo to ar žmogus tą mėnesį gavo pajamų ar ne, gali priversti bankrutuoti. Nors… atrodo Lietuvoje ir to fiziniams asmenis negalima. Nėra įstatymo ir nepanašu, kad toks artimiausiu metu atsirastų.

Susiję įrašai:

1. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?
2. Nauja valdžia Vilniuje “valosi” nuo “tvarkiečių”
3. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža

Nesenai teko sudalyvauti darbuotojų atrankoje, todėl nusprendžiau pasidalinti pastebėjimais, kurie išryškėjo viso proceso metu.

Kaip žinia, pirmasis kontaktas su potencialiu darbdaviu prasideda nuo gyvenimo aprašymo (ang. CV arba Curriculum Vitae). Šį dokumentą reiktų paruošti ypatingai gerai, nes būtent nuo jo priklausys kokią pirminę nuomonę apie jus susidarys darbdavys. Pirmiausia šis dokumentas turi atitikti tam tikrus reikalavimus, todėl visada pasinaudokite internetu ir susiraskite tokią CV formą, pagal kurią paruošta Jūsų CV būtų išsami ir informatyvi, bet ne per ilga. Vienas geriausių variantų – savo CV paruošti pagal europass reikalavimus.

Jei CV būsimasis darbdavys prašo siųsti elektroniniu paštu – galite pasinaudoti ir tam tikrų tinklalapių teikiama galimybe, išsiųsti juose susikurtą CV. Tokiu atveju darbdavys gaus elektroninį laišką su nuoroda į Jūsų CV. Kai kuriais atvejais, toks laiškas gali išvis nepasiekti darbdavio (toks jūsų laiškas gali būti palaikytas nepageidaujamu ir išvis nepristatytas į pašto dėžutę) arba jei darbdavys ir gaus – gali būti kiek keblu atsispausdinti jį, todėl galite būti nepelnytai pamirštas. Štai todėl, esant galimybei, visada geriau savo CV siųsti laiško priede.

Kitas svarbus dalykas rašant CV – tai niekada nemeluoti apie save. Ypač jei tai akivaizdu ir turėsite prisipažinti melavę jau pirmo pokalbio metu. Dažniausiai žmonės meluoja nurodydami savo adresą, darbo patirtį, buvusio darbo specifiką, mokėjimą naudotis tam tikra programine įranga, užsienio kalbų mokėjimą. Labai dažnai pasitaiko atvejų, kai žmonės nurodo moką dirbti keliomis dešimtimis programų, tačiau realiai nemoka beveik nieko. Jei, pavyzdžiui, rašote, kad mokate labai gerai dirbti su MS Office paketu, tai pradžiai pasidomėkite kiek ir ką realiai galima padaryti su šiuo paketu ir paskui pabandykite įsivertinti kiek realiai mokate Jūs. Tikiu, kad tai tikrai neviršys 15-20 proc. to, ką gali ši programinė įranga.

Absurdiškai nuskamba įrašas apie Jūsų mokėjimą dirbti su MS Word, jei Jūs nesugebate net savo CV paruošti su normaliu formatavimu. Užtenka pasinaudoti standartinėmis MS Word funkcijomis, kad peržiūrėti Jūsų atsiųsto CV formatavimą ir iškart visi įrašai apie Jūsų mokėjimą naudotis kompiuteriu pasidaro gryniausias melas. Jei tikrai dėl kokių nors priežasčių nepavyksta paruošti normalaus MS Word dokumento (o to tikrai neturėtų būti) – konvertuokite savo CV į PDF formatą, kuris neturi galimybės peržiūrėti Jūsų naudotų formatavimo komandų.

Siunčiant savo CV elektroniniu laišku, labai pageidautina laikytis elementariausių elektroninio laiško rašymo taisyklių. Būtinai užpildykite laukelį „Subject“, o ir pačio laiško nepalikite tik su prikabintu CV. Visada laiške reikia pasisveikinti ir parašyti bent jau vieną sakinį, jog norite kandidatuoti į tokias pareigas ir siunčiate savo CV. Taip pat būtina mandagiai atsisveikinti.

Kita problema, su kuria teko susidurti – tai lietuvybė. Na, ponai, ieškantieji darbo! Jei jau pretenduojate į darbą biure, tai parodykit kad ir lietuviškai dar mokat rašyti. O išvis bjauriausia būna, kad gauni laišką, o jame ne tik, kad nėra lietuviškų raidžių, tačiau dar panaudoti „w“, „sh“ ir kiti panašūs simboliai, kurių lietuvių kalboje visai nėra. Na tokius laiškus su visais CV norisi iškart siųsti į šiukšlinę ir negadint sau nuotaikos.

Galiausiai, jei jau pavyko susitvarkyti su techninėmis problemomis, tai pasirūpinkite, kad internete neliktų informacijos apie Jus, kuri ne itin tinkama darbo paieškai. Susidomėjęs Jūsų gyvenimo aprašymu, darbdavys, prieš paskambindamas Jums, tikrai nepatingės įvesti Jūsų vardą, pavardę, elektroninio pašto adresą ar telefono numerį į google paieškos laukelį. Ir tikrai neliks sužavėtas, jei Jūsų telefono numeris puikuosis šalia intymių paslaugų skelbimo ar Jūsų elektroninis paštas bus rastas prie nešvankaus komentaro. Ne ką geriau apie Jus pasakys ir Jūsų anketa pažinčių svetainėje ar socialiniame tinkle. Ypač jei esate vedęs ar ištekėjusi arba kurio nors socialinio tinklo sąskaitoje puikuojasi Jūsų erotinės fotografijos. Todėl prieš siųsdami CV, patys pasitikrinkite ką internetas turi sukaupęs apie Jus ir Jūsų kontaktinius duomenis. Internetas tik iš pirmo žvilgsnio yra nereikšmingas ir neturintis įtakos realiam gyvenime. Tačiau kiekvienas neatsargus žingsnis jame – gali smarkiai atsiliepti ateityje. Tai būtina prisiminti visada, prieš paviešinant duomenis apie save.

Gerų rezultatų darbo paieškoje!

Susiję įrašai:

1. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?
2. Valdžia nesutaria dėl darbo savaitės trukmės
3. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža

Valstybinis Lietuvos sektorius, savo specifika, mažai pasikeitė per pastaruosius 18 metų. Daugelyje tokių įstaigų stipriai tebejuntama komunizmo dvasia. Visų pirma, kad gauti darbą valstybinėje įstaigoje, privalai atitikti vieną iš sekančių kriterijų:

1. būti valdančiosios partijos nariu. Kuo didesnį lojalumą demonstruosi, tuo gali tikėtis svarbesnių pareigų ir didesnio atlyginimo. Pastebėtina, kad kuo svarbesnės pareigos, tuo dirbti reikės mažiau. Svarbiausias uždavinys – mokėti įtikti aukščiausiai valdžiai. Sąžiningumas, teisingumas ir kitos panašios vertybės čia labiau trūkumas, nei privalumas. Visom šiom vertybėm privalai pasižymėti tik tuomet, kai kalba sukasi apie partiją ir partiečių globą. Kaip taisyklė, partija nemėgsta labai protingų ir mąstančių asmenybių, tad žemiau vidutinių gabumų visiškai pakaks;

2. aukščiausiose valdžios sluoksniuose turėti įtakingų pažįstamų, giminaičių ar verslo partnerių. Šis kriterijus taip pat labai svarbus. Jei turi užtarėją, tai viskas eisis kaip sviestu patepta. Pagal tokį kriterijų gavus „šiltą” vietelę prakaituoti taip pat neteks, o ir alga priedų ir priemokų pagalba nebus skurdi. Minusas tik tai, kad gali tekti kartas nuo karto padirbėti „globėjo” naudai, nors tai ir neįeina į tavo pareigybės aprašymą. Beje, priešiškumas valdančiajai partijai, čia taip pat labai nepageidautinas. Blogiausiu atveju, reikėtų, bent jau pasistengti likti neutraliu;

3. būti specialistu, kokių labai trūksta. Šis būdas buvo pradėjęs plisti paskutiniuosius 2-3 metus, tačiau pastaruoju metu, kai ekonomikos krizės iškankinti, visi veržiasi diržus, praktikoje jau nebenaudojamas. Laimėti konkursą į vienokias ar kitokias pareigas galėjai būdamas specialistu, kurių konkrečiai įstaigai labai trūksta. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais labai trūko architektų, tad jiems gauti darbą bet kurioje valdiškoje įstaigoje, buvo tikrai nesunku.

Čia pliusas tik tai, kad galėjai nešioti valstybės tarnautojo vardą. Dirbti tenka daug ir ne tik už save. Nemažai darbų tenka nudirbti ir už kolegas, kurie turi „stogą” aukščiau. Niekam nepasiskųsi, niekas tavęs neužtars. Už klaidas (savo ir kolegų) taip pat dažniausiai teks atsakyti tau. Atlyginimo taip pat neįvers. Jei ir gausi priedą, tai tik griežtai įstatymo numatyta tvarka ir tik jei įrodysi, kad šalia visų kasdienių darbų, sugebi dar kažką nuveikti ir valdančiajai partijai ar jos vadams. Už viršvalandžius, pavadavimus ar kitą papildomą darbą, kažko tikėtis praktiškai beprasmiška.

Darbas valstybinėse įmonėse organizuojamas principu: ką gali padaryti rytoj, niekada nedaryk šiandien. Plačiai taikomas ir kitas principas: neskubėk spręsti problemų, nes du trečdaliai jų išsispręs savaime. Prisiminti reiktų ir keletą esminių kredo, kurių privalu laikytis kaip 10 Aukščiausiojo įsakymų:

1. „samdytas proto neturi.” Tu buvai pasamdytas dirbti, tai ir dirbk! Galvos už tave kiti;

2. tavo šeimininkas, globėjas ir maitintojas yra partija ir tavo darbovietės direktorius. Tu visiškai priklausai nuo jo, tad jam dirbi pirmiausia ir taip gerai, kaip tik sugebi. Visa kita palauks;

3. „partinis” yra visada aukščiau už „nepartinį”. Tai kas leidžiama „partiniui”, nebūtinai leidžiama „nepartiniui”. Visos kitos specialistų kvalifikacijos yra niekinės;

4. nedrįsk trukdyti „partinio” kolegos, kai jis geria kavą, rūko, pietauja ar dalinasi savaitgalio planais su kitu „partiniu”. Tu privalai rasti tam laiko per tas 2 valandas darbo dienoje, kai jis nedaro visų aukščiau išvardintų dalykų;

5. besąlygiškai privalai paklusti savo viršininkams. Tai privalai padaryti net ir tuomet, kai akivaizdžiai jie neteisūs. Jei kartais toks valios vykdymas pasklistų į viešumą ir tektų susidurti su teisinėmis instancijomis, nesibaimink. Tikriausiai pavyks išsisukti tik papeikimu, kuris bus kompensuotas kitomis piniginėmis injekcijomis į tavo sąskaitą. Jei papeikimo nepakaktų, galėsi išeiti iš darbo savo noru ir tau bus parūpinta kita šilta vietelė;

6. visi viešieji pirkimai vykdomi tavo darbovietėje, yra tik akių dūmimas ir bereikalingas popieriaus gadinimas. Rezultatai jau senai suderinti ir aiškūs. Kaip ir „otkato” suma. Jei kartais tektų ruošti dokumentaciją tokiems vaidybiniams spektakliams, didžiąją dalį darbo gali drąsiai užkrauti būsimam laimėtojui. Tegul jis pats parengia reikalavimus įrangai, kurią planuojate įsigyti. Taip sutaupysi ne tik laiko bet ir išvengsi didelių nesusipratimų ateityje. Jei būsi protingas, naudos iš to gali turėti ir tu. Pasistenk užmegzti glaudžius kontaktus su pastoviais tiekėjais;

Tenka pastebėt, kad kuo valstybinė įmonė turi daugiau autonomijos, tuo šis aprašymas arčiau tiesos. Tiesiogiai pavaldžių įstaigų situacija yra kur kas sudėtingesnė. Ypatingai jei jų steigėja yra kokia savivaldybė. Tokioms įstaigoms gyvenimas kur kas kartesnis ir didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip įstaigos vadovas sutaria su steigėjo vadovybe, kokioms partijoms, realiu laiku, priklauso steigėjo ir pavaldžios įstaigos vadovybė.

Iš tikro būtų galima prirašyti tomus apie darbo specifiką lietuviškojoje valstybės tarnyboje, tad, manau, kad šis rašinys dar ne paskutinis. Sėkmės įgyvendinant taupymo politiką, Seimo nariai!

Susiję įrašai:

1. Apie žindymą, pinigus ir fiktyvų darbą
2. A. Butkevičius apie esamą politinę situaciją

Kaip žinia, tokiais atvejais geriausia darbo ieškoti ten, kur paieškos mažiausiai kainuoja. Vienas tokių būdų – tai darbo paieškos internete. Atsivertę bet kurį Lietuvos skelbimų portalą, nesunkiai galime pastebėti skiltį „Darbo skelbimai”, kuri tikrai nėra tuščia. Netgi atvirkščiai… skelbimai ten dygsta kaip grybai po lietaus, tad panašu, kad sunkmečiu tai nė negresia. Bet ar iš tikro tiek daug potencialių darbdavių Jūsų laukia?

Darbo skelbimus, interneto skelbimų portaluose, galima suskirstyti į tris grupes. Viena iš jų – tai skelbimai merginoms (retai, bet pasitaiko ir vaikinams), siūlantys užsiimti intymių paslaugų teikimu. Ši sritis, manau, detalesnės analizės neverta, nes tai ne naujiena Lietuvos darbo rinkoje.

Kita dalis skelbimų – Jums siūlo puikią galimybę užsidirbti neišeinant iš namų, o tiesiog čia ir dabar, sėdint prie kompiuterio. Tokie pasiūlymai išties suintriguoja, bet skelbimų turinys kažkaip priverčia suabejoti. Dažnai tokie skelbimai parašyti su klaidomis, bet lietuviškų raidžių ir atrodo visiškai ne rimti. Ir nors ir pasistengta su paaiškinimais ką ir kaip reikia daryti, tačiau kažkur sąmonėje kirba mintis, jog vargu ar iš to teks duoną sau pelnytis.

Daugelis tokių skelbimų Jums siūlo registruotis nurodyti adresu ir būtinai spausti pateiktą nuorodą arba registruojantis tam tikrame laukelyje įvesti vieną ar kitą žodį. Jei kyla klausimas kodėl, tai atsakymas labai paprastas – taip veikia vadinamoji „referalų” sistema. Už kiekvieną atvestą lankytoją ar klientą, jį pakvietęs asmuo gauna tam tikrą pinigų sumą. Pradžioje, žinoma, tai tik skaičiukai, o ar tai pavirs realiais pinigais banko sąskaitoje – tai jau kitas klausimas.

Taigi, už ką Jums bus mokami pinigai? Pinigai tokiais atvejais paprastai yra mokami už reklamos žiūrėjimą, reklaminių laiškų skaitymą ar tiesiog už registraciją tam tikrose puslapiuose. Kokias sumas pinigų gausite už vieną ar kitą atliktą „darbą”, priklauso nuo konkretaus „darbdavio”. Iškart tenka pastebėti, kad ten kur siūloma palyginti didelės sumos už vieną ar kitą „darbelį” (nuo vieno dolerio ar euro iki kelių, keliolikos ar keliasdešimt) gauti sukauptus pinigus praktiškai nėra vilties. Tokie „darbdaviai” turi nemažai sąlygų, kurias reikia įvykdyti, kad tie pinigai būtų pervesti į Jūsų sąskaitą, arba priartėjus prie sumos, kurią jau galėtumėte persivesti į kažkurį banką ir juos išsigryninti, paaiškėja, kad „darbdavys” pašalino Jus iš sistemos, nes Jūs neva elgėtės nesąžiningai.

Taigi, lieka tik tie, kurie moka vos po keletą centų. Čia jau rimtesnė tokių darbdavių „fauna”, tačiau ir sumos gerokai mažesnės. Jums teks gerokai paplušėti, kad gautumėte savo 10 eurų, iš kurių dar nemažai pasiims įvairūs finansų tarpininkai.

Internete yra tekę matyti keletą atvejų, kada internautai tikrai gavo keliasdešimt eurų ar dolerių vertės čekius, tačiau tokių tikrai nėra daug ir tai greičiau išimtis nei taisyklė. Iš tokio „verslo” duonos tikrai nevalgysite, tad patarimas būtų geriau ir neprasidėti. Mažiau skaudės, kai paaiškės, kad mėnesį stropiai skaityta reklama, buvo tik tuščias laiko švaistymas.

Trečioji grupė, kurią teko išskirti, tai žaidžiančiųjų piramides su pinigais. Tokie „darbo siūlytojai” suaktyvėjo tik paskutiniuoju laikotarpiu. Tai analogas tiems piramidiniams žaidimams, kurie buvo išplitę Lietuvoje prieš penkiolika metų. Skirtumas tik tas, kad tuomet visas procesas vyko grynais pinigais, o dabar yra prašoma pravedinėti po 2 litus į nurodytas sąskaitas. Taigi „Piramidė” vėl grįžo, tik jau persikėlusi į elektroninę erdvę. Ar yra reali galimybė uždirbti? Taip, jei jūs būtumėte viso to pradininkas ir stovėtumėte piramidės viršuje. Bet kadangi, Jūs tik dar viena auka, tai šansų realiai ką nors uždirbti, tiek pat, kiek laimėti loterijoje.

Visais trim atvejais, pirmiausia pinigėlius uždirbate ne Jūs, o tokio „verslo” pradininkai, tai yra suteneriai, reklamos kompanijos ir šiaip apsukruoliai. Na, o Jūs galėtumėte džiaugtis jei pavyktų iš tokios balos išlipti sausam.

Pabaigai telieka tik pridurti, kad geriau jau pasinaudokite Darbo biržos teikiamomis paslaugomis. Net jei darbo ir negausite, tai bent jau uždirbtų pinigų neprarasite. O jei labai pasiseks, tai dar gal ir pašalpą iš Darbo biržos gausite. Na, arba jei esate kvalifikuotas specialistas, tai galite užsiregistruoti tokiuose portaluose kaip cvonline, ar cvmarket. Čia paprastai ieškoma išsilavinusių ir kvalifikuotų, su patirtimi, specialistų. Informaciją apie organizuojamas atrankas tokiuose specializuotose portaluose nuolat talpina ir personalo atrankos bendrovės, tad yra nemaža galimybė, kad turėsite progos bent jau būti pakviestas pirmam pokalbiui.

Sveiki atvykę į elektroninę erdvę, mieli kolegos!

Susiję įrašai:

1. Kiek vertas Jūsų darbas?
2. Sekso revoliucija su internetu ir „sexshopais“
3. Didelė butų pasiūla – tik butaforinė