Iš pradžių negalėjau suprasti, ką žmonės veikia banke. Iki šiol atrodė, kad šiuo laikmečiu beveik išvis nėra ką ten veikti. Pinigus dalina bankomatai, o paskolas su dabartinėmis palūkanų normomis galėtų imti tik ganėtinai pasiturintis žmogus, kuriam labai tikėtina tų paskolų ir nereikia. Tačiau atidžiau patyrinėjęs ką žmonės veikia užsukę į banką, pastebėjau, kad absoliuti dauguma jų, atsisėdę prieš banko darbuotoją iš piniginės ištraukia krūvelę banknotų ir nedrąsiai juos pastumia toliau nuo savęs. Pasirodo, dauguma banko lankytojų gaišta savo laiką tam, kad papildytų savo sąskaitas grynaisiais. Nors operacija gana paprasta, tačiau dėl norinčiųjų papildyti savo sąskaitas skaičiaus susidaro ganėtinai didelės eilės. Nelieka be darbo ir grynus pinigus priimantys aparatai. Čia taip pat dažnai susidaro eilutė. Ypač mėnesio gale, kai reikia sukaupti pakankamą likutį eilinei paskolos įmokai.

Kyla natūralus klausimas: iš kur pas žmones tiek grynųjų? Negi Lietuvoje taip smuko pasitikėjimas bankais, kad visur dabar atsiskaitoma tik grynaisiais? Nelabai tikėtina. Labiausiai tikėtina versija yra ta, kad didžioji dalis tokių bankų klientų, atlyginimą gauna tiesiog vokelyje iš kurio paskui tenka dalį pinigų įnešti į banko sąskaitą. Kitaip sakant – šešėlis Lietuvoje tikrai klesti.

Prieškriziniu laikotarpiu Lietuvoje jau buvo įprasta visas finansines operacijas tvarkyti banko pagalba. Ir klientų įnešančių grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas buvo tikrai nedaug. O štai pastaraisiais metais situacija iš esmės pasikeitė. Nedarbui šalyje pasiekus rekordines aukštumas, pastebimai sumažėjo ir gyventojų pajamos. Bent jau oficialioji jų dalis. Tačiau žmonės iš kažkur pinigų vistiek gauna ir kas mėnesį kantriai laukia susitikimo su banko darbuotoju, kad galėtų papildyti savo banko sąskaitą.

Kitais metais Lietuvos Vyriausybė užsimojo iš šešėlinės ekonomikos ištraukti 1 mlrd. litų. Turint omeny esamą padėtį valstybėje, tai nebus taip paprasta padaryti, tačiau tikrai įmanoma. Ir ne vien persekiojimu, gaudymu ir baudomis tą milijardą galima surinkti į valstybės biudžetą. O kad šešėlinė ekonomika tikrai egzistuoja ir labai plačiai paplitus po visą Lietuvą, galima nesunkiai įsitikinti užsukus į banką. Atsiskaitymai grynaisiais pinigais tikrai yra pastebimai išaugę. Nesakau, kad absoliučiai visi, atsiskaitantys grynaisiais pinigais, šešėlinės ekonomikos dalyviai, tačiau tokių atsiskaitymų išaugimas verčia galvoti, kad tikrai ne visi jie yra apskaityti kurioje nors ūkinėje-buhalterinėje operacijoje.

Susiję įrašai:

1. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką
2. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose
3. Snoras sumažino komisinius mokesčius

Tikriausiai ekonomistai labai nesupyktų, jei šioje vietoje būtų pasakyta frazė, kad šalies ekonominį lygį ir tos šalies piliečių gyvenimo kokybę labai smarkiai įtakoja vienas paprastas rodiklis – vidutinė, statistinio šalies gyventojo mėnesinė alga. Tai yra kuo šalies gyventojai gauna didesnius atlyginimus, tuo jų gyvenimas yra geresnis, o visa šalies ekonomika kur kas „tvirčiau stovi ant žemės“. Tiesa, kalbos apie dydį, gali kiek ir suklaidinti. Pavyzdžiui, kaip daugeliui žinoma, yra šalių, kuriose tualetinio popieriaus ritinėlis kainuoja šimtus tūkstančių, o tapti milijonierium gali bet kuris benamis. Tačiau tai visai nereiškia, kad šios šalies piliečių gyvenimas yra gražus ir laimingas. Anaiptol. Kalbant apie gyvenimo kokybę ir vidutinės algos dydį, svarbu yra palyginimas su kitomis šalimis. O tam, kad palyginimas būtų tikslus ir teisingas – privaloma naudoti kokią nors bendresnę ir visame Pasaulyje pripažįstamą valiutą. Pavyzdžiui, JAV dolerį ar eurą. Taigi, pasitelkę šias priemones, visai nesunkiai galime pamatyti, kaip skurdžiai gyvename mes ir kaip tiesiog piniguose maudosi danai, švedai ar amerikiečiai. Vidutinė statistinio lietuvio alga nuo tokios pat algos Danijoje skiriasi dešimtimis kartų. Palyginimui galima pasakyti, kad jei Lietuvoje minimalus valandinis atlygis yra apie 5 Lt. už vieną darbo valandą, tai Danijoje šis įkainis svyruoja apie 120 Danijos kronų, kas sudaro apie 50 Lt. Atkreipiame dėmesį, kad čia nurodytas minimalus valandinis įkainis, kuris Lietuvoje reglamentuotas įstatymais, o Danijoje daugiau mažiau yra susiformavęs pats savaime.

Tačiau net ir esant tokiam dideliam darbo užmokesčio skirtumui, daugelio prekių ir paslaugų kainos toli gražu nesiskiria kartais. Maža to – kai kurių paslaugų kainos yra net mažesnės, kai tuo tarpu dauguma būtinųjų prekių kainuoja brangiau visai nedaug. O ir mokesčiai Danijoje yra vieni didžiausių Europoje.

Įvertinus tokią situaciją, į galvą ateina labai paprastas klausimas: kaip esant tokiam darbo užmokesčiui ir tokiems mokesčiams, prekių ir paslaugų kainos sugeba išlikti tokios žemos? Kodėl Lietuvoje įmonės nesugeba dirbti taip konkurencingai ir mokėti savo darbuotojams bent pusę daniškos algos? O gal sugeba? Gal tik eilinis kokio nors uabo darbininkas to nežino ir nepastebi?

Iš tikro situacija vienpusiškai dvilypė. Iš vienos pusės, Lietuvoje visiškai žlugdomas smulkusis verslas, dėl ko kenčia visa valstybės finansų sistema ir milijoniniais pelnais džiaugiasi stambieji verslininkai, kurie savo darbuotojus verčia dirbti praktiškai už minimumą. Tačiau iš kitos pusės – viskas daugiau mažiau remiasi į darbo efektyvumą. Sena kaip Pasaulis tiesa byloja, kad kuo efektyviau įmonėje dirbama, tuo su esamais ištekliais galima daugiau pagaminti. Taigi atpiginti produkciją ir daugiau pagaminus bei daugiau pardavus – gauti didesnį pelną. Tačiau gauti pelną, jokiu būdu nereiškia, kad jį visą reikia „pravalgyti“ akcininkams. Kiekvienas sumanus ir atsakingas verslininkas supranta, kad gautas pelnas yra ne tik jo, bet ir kiekvieno įmonės darbuotojo nuopelnas, todėl jį būtina pasidalinti su kiekvienu dirbančiu įmonėje. Deja, Lietuvoje taip mąnančių stambiųjų verslininkų dar labai nedaug. Čia įprasta pasididžiuoti nebent tik tuo, kad pavyko sumaniai apgauti savo darbuotoją ar valstybę ir pasiimti apvalią sumelę sau, nesumokėjus jokių mokesčių.

Vienas pažįstamas verslininkas yra pasakęs: „geriau jau gauti baudą po patikrinimo, nei viską stengtis padaryti pagal įstatymus.“ Iš pradžių tai pasirodė kiek keistoka, tačiau įsigilinus į situaciją, šiais žodžiais privalėjau patikėti. Išpildyti visus įstatymų reikalavimus, kurių dažnai nesupranta net tie, kurie tuos įstatymus priima, pareikalauja daug pastangų. Ir vistiek visada išlieka tikimybė, kad ką nors padarysi ne taip, dėl ko patikrinimo metu gausi baudą. O štai darant viską paprastai ir per daug nesistengiant tenkinti visų teisės aktų reikalavimų, sutaupoma daug laiko ir išteklių, kurie gali būti panaudoti versle. Tiesa, bauda čia garantuota, tačiau ji paprastai nebūna tokia didelė ir ją sumokėti juk kur kas paprasčiau. Beje, dar juk visada yra galimybė susitarti su tikrintoju ir už tam tikrą sumą į jo kišenę viskas gali būti sutvarkoma dar paprasčiau. Sutinku, kad toks mąstymas nėra geras ir taip tikrai neturėtų būti. Tačiau ar ne pati valstybė mus verčia imtis tokių veiksmų? Verslui dabar tiek visokiausių reikalavimų ir prievolių, kad ir nedidelėje įmonėje reikia bent keletos žmonių viena tam, kad būtų išpildyti absurdiškiausi įstatymų reikalavimai. O kur dar nuolatinė įstatymų kaita, naujų analizė ir galiausiai prisitaikymas prie pasikeitusių sąlygų? Nenuostabu, kad su tokiomis sąlygomis verslui ir ypač smulkiajam, mes taip atsiliekame nuo skandinavų. Jau vien suskaičiavus kiek reikia lėšų ir laiko vien tam, kad viskas būtų surašyta, patvirtinta, apskaičiuota, deklaruota ir laiku pateikta ten kur reikia, dažnam nusvyra rankos imtis bet kokios veiklos. O jei dar privaloma gauti kokią nors licenciją ar leidimą iš kokios valstybinės įstaigos, tai administracinis krūvis padidėja iki maksimumo. Savaime aišku, kad tuomet darosi ypatingai sunku konkuruoti rinkoje ir savo darbuotojams mokėti bent kiek didesnius atlyginimus. Juk įmonei, visų pirmą, reikia uždirbti tiek, kad pajėgtų išlaikyti visą tą administracinį aparatą, kuris įgyvendina pačius įvairiausius įstatymų reikalavimus. O realiai tai juk jokia vertė nesukuriama?

Pagal nesenai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtą Europos šalių konkurencingumo sąrašą, Lietuva jame užėmė tik 20 vietą, kai tuo tarpu Danija šiame sąraše – trečia. Tai daug ką pasako. Lietuvai dar labai daug trūksta, kad pasivytų sąrašo viršuje esančias šalis ir tam neužtenka vien užsienio investicijų ar pačių lietuvių verslumo skatinimo. Tam reikia kompleksinių priemonių paketo iš kurių svarbiausias – efektyvumas ir jo skatinimas. O jis reikalingas visame kame: nuo valdžios ir valstybinių įstaigų, iki kiekvieno iš mūsų.

Susiję įrašai:

1. 32 butai per mėnesį, trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose
2. 1,755 mln. litų už „Alitos“ privatizavimą
3. Sakė blogiau nebus? O pasirodo gali…

Iš vienos pusės tai gal ir nebloga idėja, kuri leistų sutaupyti, tačiau kaip su deklaruojama parama verslui ir verslumo skatinimu? Juk valstybinės įmonės vaidina gana svarbų vaidmenį vidaus rinkoje. Verslas netekęs tokio stambaus kliento kaip valstybė bus priverstas dar labiau taupyti, o dalis įmonių tų trejetos metų tikrai neišgyventų ir vėl padidintų bankrotų bei bedarbių skaičius suvestinėse.

Susiję įrašai:

1. Saugokitės! SODRA atakuoja
2. Ekonomikos skatinimo ar gelbėjimo planas?

Visi gerai pamename nuo ko prasidėjo krizė Lietuvoje praeitų metų rudenį. Tai buvo vis didėjantis darbuotojų skaičiaus mažinimas arba kitaip tariant – visus, mažiau kvalifikuotus ir mažiau reikalingus darbuotojus darbdaviai pasiuntė į darbo biržas. Tai užsuko spiralę, kuri sėkmingai vyniojasi iki šiol: netekę darbo žmonės, reiškia papildomas išlaidas valstybės biudžetui ir ženkliai sumažėjusią tų pačių žmonių perkamąją galią, kas verslą skatina dar labiau spaustis ir galbūt atleisti dar dalį darbuotojų.

Iš esmės – reikėjo beveik metų, kad verslas pradėtų taupyti ne tik žmogiškųjų išteklių sąskaita. Žinoma, darbo užmokestis sudaro gana nemažą išlaidų dalį versle, todėl sumažintas darbuotojų skaičius – puiki priemonė taupyti. Tačiau nereikia pamiršti, kad verslo varomoji jėga yra tie patys žmogiškieji ištekliai. Be jų – tiesiog nebūtų kam dirbti ir uždirbti.

Atrodo, kad įmonės kažkaip pasuko lengviausiu keliu: mažėja apyvartą – reiškia reikia mažinti ir darbuotojų skaičių bei išlaidas darbuotojų atlyginimams. Tačiau juk visada galima atrasti dar ne vieną sritį, kur būtų galima pradėti taupyti. Pavyzdžiui, kitų veiklos išlaidų mažinimas, optimizuojant pirkimus, logistiką ir su tuo susijusias išlaidas, taip pat peržvelgiant kasmėnesinių išlaidų sumas, kurios paprastasi būna skirtos ryšio paslaugoms, nuomai ir pan.

Sukontroliuoti kokios nors didesnės įmonės veiklos procesus – darbas išties nemenkas, kurį retam vadovui pavyksta atlikti tinkamai ir iki galo. Ypač Lietuvoje. Tačiau optimizavus juos, vadovai dažniausiai nustemba kaip neefektyviai buvo naudojami absoliučiai visi įmonės resursai iki tol, todėl taupymas visada turėtų prasidėti nuo prigijusių veiklos procesų tyrimo ir jų optimizavimo. Darbuotojų skaičiaus mažinimas turėtų būti tik paskutinė ir kraštutinė įmonės taupymo politikos priemonė, įgyvendinama tuomet, kai visos kitos sritys jau peržiūrėtos.

Ekonomika, o tuo labiau ekonomika, šalies mastu, yra glaudžiai persipynusi visose gyvenimo srityse. Išmesti į gatvę darbuotojai, galiausiai vistiek atsigręžia prieš pačią įmonę, nes tai sąlygoja sumažėjusią žmonių perkamąją galią bei padidėjusias valstybės išlaidas. O tai iššaukia tos pačios įmonės apyvartos mažėjimą bei padidintus veiklos mokesčius. Nutraukti tokį procesą ir pasukti jį atgal vistiek tenka tai pačiai įmonei, kadangi realiai ekonomikos lygis auga tik su sukuriamos vertės didėjimu. O kai nėra sukuriamos vertės – nėra ir tos siekiamos ekonominės gerovės. O kai nėra ekonominės gerovės – žemyn juda ir visos ekonominės kreivės.

Verslas ganėtinai paprastai nori išspręsti visas ekonomines problemas. Atrodo, kad atleisti darbuotojai yra tas geriausias būdas, kurio verta griebtis pirmiausia. Tačiau visi mes daug greičiau išbristume iš ekonominės krizės, jei verslas žmogiškuosius išteklius laikytų savo prioritetu, kurį verta saugoti. Aišku, žmogiškieji ištekliai nėra ir negali būti ta neliečiamoji veiklos sritis, kurios neturėtų liesti jokia optimizacija. Sunkmečiu turėtų pasitempti kiekvienas, tačiau tam būtina aktyvi komunikacija įmonės viduje, kur kiekvienas įmonės darbuotojas turėtų žinoti realią įmonės padėtį bei turėtų būti išgirstas priimant sprendimus dėl taupymo ir optimizacijos, nevengiant kiekvienam asmeniškai išsakyti nuomonę, kas jo manymu įmonėje keistina ir neatitinka sunkmečio sąlygų. Taip ne tik būtų išvengta nepasitenkinimo dėl tarkim sumažinto atlyginimo, tačiau padėtų pažvelgti į kompaniją jos darbuotojo akimis ir atrasti tai, kas vadovui dažnai nematoma. O aiškiai įvardinti kompanijos tikslai – pajungtų visą įmonės personalą bendram tikslui, tuo pačiu būtų atrastas ir įgyvendintas milžiniškas potencialas, kurį slepia kiekvienos kompanijos kolektyvas.

Pradžioje aprašytas kainų mažėjimas, turėjo rinkas pasiekti jau šių metų pradžioje, nes tokia strategija ne tik suteikia privalumų prieš konkurentus, tačiau ir leidžia padidinti pardavimų apimtis. O tai neverstų imtis tokių drastiškų priemonių, kaip darbuotojų pasiuntimo į darbo biržą.

Susiję įrašai:

1. Į energetinių išteklių demonopolizaciją…
2. Kodėl gyvename taip, kaip gyvename?
3. Ar 800 litų per mėnesį gali šalį padaryti konkurencinga?

Numatytų sąlygų nesilaikymas, kaip manoma, įstums šią valstybę į dar didesnę ekonominę ir politinę krizę, nes tikriausiai nebus gauta numatyta TVF parama ir vienintelė galima išeitis, kuri dar galėtų gelbėti Latviją, yra įvardijama tik Latvijos nacionalinės valiutos lato devalvacija.

Pasak Švedijos finansų specialistų, šiai krizei jau reikia pradėti ruoštis iš anksto, o kadangi tai palies ne tik Latviją, bet ir kitas dvi Baltijos valstybes – Lietuvą ir Estiją – į tai reikia žiūrėti ypač rimtai.

Nežinia kaip ten yra iš tikro, tačiau vienas faktas tikrai jau pakenkė visoms trims Baltijos valstybės. O tas faktas – tai tokia į spaudą nutekinta informacija. Kaip žinia labiausiai kenkia ne konkretūs įvykiai, kurie galbūt kažkada įvyks, o informacija, kuri pusiau legaliais būdais patenka į žiniasklaidą. Aišku, lato devalvavimas sukeltų milžinišką audrą ir Lietuvos bei Estijos valstybėse, o ypač šių valstybių finansų sistemose, tačiau į tai jau pradėta reaguoti bus visai netrukus, vos tik tokia gandų lygio informacija pasirodė spaudoje.

Kartais pernelyg stipri žiniasklaida, kuri sugeba iškapstyti pačią slapčiausią informaciją, gali stipriai pakenkti patiems valstybės pamatams. O ypač kai tokia informacija nėra visiškai reali ir pamatuota, o apsiriboja tik įvairiausių apžvalgininkų ir ekspertų komentarų, dažnai net negyvenančių toje šalyje, kuri yra komentuojama.

Susiję įrašai:

1. Į dugną su apatiškumo svarmeniu
2. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?
3. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką

Kita vertus, kaip sako rusai, vištelės pūkų matosi ir ant valdžios snukučio. Žinome, su kokiu pavydėtinu entuziazmu mūsų Užsienio reikalų ministerija ir kitos įstaigos gina kiekvieną ES teisės aktų raidę, kai reikia išduoti vizas Rusijos, Ukrainos ar Kazachstano turistams, susiruošusiems vykti į Lietuvą šio ir to pirkti, tą ir aną pamatyti. Prancūzai ar latviai gali procesą padaryti greitesnį ir pigesnį, mes – ne.

Jonas Čičinskas Kaip kelsime ekonomiką vykdydami defliacinę politiką

Įdomu ar kas paskaičiavo, kiek netenkame pajamų dėl to, kad neįsileidžiame ne ES šalių piliečių? Ar ne per anksti ir ne per greit norime pamiršti savo praeitį?

Susiję įrašai:

1. Šešėlinė ekonomika labiausiai pastebima… bankuose
2. Skandinaviški bankai giriasi atgaivinę Baltijos šalių ekonomiką
3. 1060. Kaip į užsienį skambinti pigiau

Iš vienos pusės žiūrint – anokia čia problema pasakytų vieni. Juk dabar sąlygos tokios, kad ir taip beveik nebeįmanoma pasiskolinti. Deja, visai užsuktas paskolų kranelis kirstų dar stipriau Lietuvos ekonomikai, todėl tokias S. Kropo prognozes beveik galima būtų priskirti prie kritinių visam šalies stabilumui.

Daugelis ekonomistų kol kas rimtai nesiima vertinti tokio Lietuvos bankų asociacijos prezidento pareiškimo ir kol kas tik apgraibom bando ieškoti to priežasčių. Drąsesni apžvalgininkai prasitaria, jog tai galėtų būti tam tikras spaudimas Lietuvos Vyriausybei, kuri esą turėtų prisiimti daugiau atsakomybės dėl esamos būklės bankų sektoriuje. O būklė blogėja su kiekviena diena. Vien vadinamųjų „blogųjų paskolų“ jau apie 12 proc. ir panašu, kad tai dar ne pabaiga.

Iš tikro bankai kasdien vis labiau susiduria su klientų nemokumu. Prieš porą metų šimtatūkstantines paskolas į kairę ir į dešinę dalinę bankai, dabar sprendžia tik bankroto ir varžytinių klausimus. Ir tai ne vienintelė bankų kaltė. Pastarųjų metų VILIBOR kilimas, kuris sudaromas pagal tų pačių bankų „padiktuotas“ sąlygas, mėnesines įmokas pabrangino gana žymia dalimi. Kiek keistoka čia būtų užjausti bankus, kurie patys ir kalti dėl susidariusios situacijos. Tiesa, atrodo sulaukėm kiek geresnių žinių, nes VILIBOR pastarosiomis dienomis po truputį krenta ir pavyzdžiui 6 mėn. VILIBOR, 2009-09-10 buvo 8,38 proc. Gal, pagaliau ir bankai suprato, kad taip drastiškai keldami VILIBOR, jie patys sau kasa duobę. Nors ekonomistai labiau linkę šį veiksmą priskirti prie šiokių tokių ekonomikos stabilizavimosi apraiškų pasekmių.

Jei nuomonė apie spaudimą Vyriausybei pasirodytų bent kiek teisinga, galima būtų užduoti ir straipsnio pavadinime suformuluotą klausimą. Kas gi yra bankininkystė šalies ekonominiame gyvenime? Daugelis turbūt pritartų, jog tai labai svarbus veiksnys kiekvienos šalies gyvenime, tačiau nereikia pamiršti ir to, kad pirmiausia bankai yra komercinės ir pelno siekiančios įstaigos. Iš to sektų, kad esminis jų tikslas – uždirbti kaip galima daugiau pinigų, tai yra – gauti pelno. Tačiau pažiūrėkime kaip veikia bankai ir ar jų veikla yra bent kiek verta Vyriausybės pagalbos. Kai šalies ekonomika kyla – bankai taip pat klesti ir visiems dalina pigias paskolas. Nuo to, ekonomika dar labiau kyla ir atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Deja, viskas turi savo pradžią, ir viskas turi savo pabaigą. Ateina metas, kai viskas ima byrėti, pasipila bankrotai, auga bedarbystė, smarkiai išauga nemokių klientų skaičius. Bankai iškart žymiai pabrangina paskolas, sugriežtina reikalavimus naujoms paskoloms bei imasi kitų, situacijai adekvačių priemonių. Jei negelbsti ir tai, o situacija blogėja ir toliau, bankai pradeda kalbėti apie bankrotą, o šalių Vyriausybės bijodamos dar blogesnių pasekmių imasi bankų gelbėjimo veiksmų. Situacija tikrai pažįstama daugeliui, tik ar tai panašu į bet kokį kitą verslą? Kodėl už bankų klaidas reikia mokėti visai šaliai? Kur bankų atsakomybė? Ar jie dalindami pigias paskolas ir taip dirbtinai keldami ekonomiką, taip pat galvojo, kad tai niekada nesibaigs?

Aišku, kad bankininkystė yra išskirtinis verslas, kuris turi labai artimai bendrauti su šalies, kurioje vykdo savo veiklą, Vyriausybe, tačiau bent jau panašių analogų tokiam verslui, tikrai sunkiai galėtume surasti. Čia aišku, kad bankininkystė yra tas pamatas, ant kurio stovi visa valstybė ir kai jis ima drebėti, tai iškart pajaučia visi konkrečios šalies piliečiai. Tačiau tas pamatas, kažkoks labai jau ekonomiškai trapus ir pastatytas be vieno būtino komponento – asmeninės bankų akcininkų atsakomybės prieš tą šalį, kurioje bankas vykdo savo veiklą. Atrodo šiandien bankai veikia pagal principą – kai gerai visiems – mes padarysim dar geriau, o kai viskas ima važiuoti žemyn – atleiskit – niekuo negalim padėti, nes blogai ir mums paties. O kai tas blogumas pasiekia tam tikrą ribą, kurios nebegali įveikti net patys bankai, tada ir jie atsistoja į eilę su atkištom saujom, laukdami kol Vyriausybė įmes ten vieną kitą milijoną, milijardą ar paprasčiausiai priims bankams palankius įstatymus. Argi ne puikus verslas ta bankininkystė? Ir visai nereikia nieko kombinuoti, organizuoti ar tartis dėl „otkatų“. Viskas daroma viešai ir be jokių paslapčių. Juk čia tik tam, kad būtų išgelbėta šalies finansų sistema, kuri komerciniam bankui rūpi tik tiek, kiek gali papildyti jo balanso pelno eilutę. O gal tikrai būtų daug geriau, jei tas valstybės pamatas, kuris dabar sudarytas tik iš privačių investuotojų būtų visų mūsų, tai yra valstybinis?

Susiję įrašai:

1. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Finansiniai 2009-ųjų metų nuostoliai

„Turime suprasti, kad valstybės finansų sistemos stabilumas ir finansinių institucijų, tai yra bankų veikla labai stipriai priklauso nuo centrinio banko, nuo jo kvalifikuoto darbo. Be abejo, žmonės, kurie dirba šiame banke, turi turėti tą aukštą kvalifikaciją. Natūralu, kad už aukštą kvalifikaciją, reikia mokėti ir tinkamus pinigus“, – „Žinių radijo“ laidoje dėstė Lietuvos Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, paklaustas ką mano apie Lietuvos banko valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino gaunamą atlyginimą, kuris gerokai viršija ir LR Prezidento algą.

Taip ir norisi pasakyti, kad valdiškose Lietuvos įstaigose tokių asmenų, kurie būtų verti 16 tūkstančių litų atlyginimo per mėnesį – tikrai nėra. Dėl to ponas premjeras gali būti visiškai ramus. O ypatingai tai aktualu, jei kalbama apie poną R. Šarkiną ir visą Lietuvos centrinį banką. Tokį neveiklumą, kalbant apie Lietuvoje veikiančius komercinius bankus ir visą Lietuvos finansų sistemą – tikrai sunku įsivaizduoti. Bankai savivaliauja ir daro ką tik nori, o vargšai skolininkai jau beveik paskutinius marškinius velkasi, kad tik kaip nors eilinę įmoką sukrapštyt. Bet štai premjero nuomone, Lietuvos bankas dirba kvalifikuotai ir atsakingai. O kaip su taupymo plano įgyvendinimu? Ar Lietuvos banko tai neliečia?

Tiesa, net pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas, po susitikimo su LR Prezidente Dalia Grybauskaite, patikėjo, kad jo atlyginimas yra per didelis. Pasirodo užtenka tik keletos minučių pokalbio ir net atlyginimo klausimuose gali ateiti „nušvitimas“.

Susiję įrašai:

1. Nauja taupymo banga. Dar papurtysim visus tik ne save
2. Kaip su krize kovoja Lietuvos valdininkai
3. Korupcija Lietuvos švietimo sistemoje: kam, kiek ir už ką mokama?

Visa tai padaryta, „vardan sveikos diskusijos“, tokį Vyriausybės poelgį aiškino A. Kubilius, paklaustas kodėl Vyriausybė staiga ir beveik slapta priėmė nutarimą, mažinti bazinį mėnesinės algos dydį nuo buvusio 128 Lt iki 115 Lt.

Tačiau, praėjus vos kelioms valandoms po tokio nutarimo priėmimo, vakare, Vyriausybė jau sutarė atšaukti tokį savo sprendimą. Sutarta ieškoti kitų būdų lopyti valstybės biudžetą, mažiau paliešiant, mažiausias pajamas gaunančius asmenis. Toks sumažinimas būtų labiausiai palietęs mažiausiai uždirbančius asmenis, kurie algas gauna iš valstybės biudžeto.

Iš esmės viskas aišku. Vyriausybė keršija Seimui už atmestas įstatymo pataisas, numatančias visų valdininkų atlyginimų mažinimą apytiksliai 10 proc. Būtent tokios įstatymo pataisos buvo grąžintos taisyti Vyriausybei, kuri savo ruožtu pabandė „įtikinti“ Seimą, daugiau neatmetinėti taupymui „reikalingų“ įstatymų, nes bazinės mėnesinės algos sumažinimas, kuriam nereikia atskiro Seimo pritarimo, būtų dar didesnis smūgis visuomenei, dėl kurio kentėtų ir Seimas.

Suprantamas ir Seimo nenoras priimti tokias įstatymo pataisas – kas norės šiuo sunkmečius sau mažinti algas, nes priimtos tokios įstatymo pataisos, kirstų per kišenę ir visiems Seimo nariams.

Tuo pačiu, tokiu staigu bazinės mėnesinės algos sumažinimu, Vyriausybė iš anksto įvaro į kampą ir profsajungos atstovus su kuriais numatytos derybos artimiausiu metu. Potekstė aiški ir čia: „nesutiksit 10 proc. mažinti algų visiems – galim greitai sumažinti tik uždirbantiems mažiausiai“.

Situacija suprantama ir aiški kaip dieną, tačiau ar Lietuva ir jos žmonės valdžiai žaidimų aikštelė, kur galima, šitaip manipuliuoti labiausiai pažeidžiamais socialiniais sluoksniais? Visa Vyriausybės taupymo ir biudžeto lopymo politika pamažu perauga į kažkokį nešvarų žaidimą, kuris jau darosi sunkiai protu suvokiamas.

Dar kartą tenka konstatuoti, kad premjeras žaidžia su ugnimi. Kol kas Vyriausybės vadovas A. Kubilius atrodo ramus ir visais būdais, kokius tik įstengia sugalvoti, bando lopyti valstybės biudžetą. Tai nelengvas ir daug dėmesio reikalaujantis darbas, todėl nepastebi visuomenėje bręstančių itin neigiamų nuotaikų. Rudeniop tai iš esmės gali pasikeisti – visuomenė, matydama, kad yra tik žaisliukas valdžiai, gali pratrūkti. O tai jau būtų kur kas skaudesnės pasekmės visiems.

Valdžiai tikrai nederėtų šitaip žaisti, tokiomis jautriomis temomis, esamoje ekonominėje situacijoje. Dabar kaip tik reikalingas konstruktyvus, atsakingas darbas ir gerai pamatuoti ir apgalvoti sprendimai. Tačiau ar mūsų valdžia kada tokius priiminėjo?

Susiję įrašai:

1. Kiek dar Vyriausybė skriaus žemiausius socialinius sluoksnius?
2. Lietuva vėl skolinasi. Šįkart JAV doleriais
3. Lietuva prieš „Maximą“. 1:0 – Lietuvos naudai

Štai protestuodami prieš visų biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimų mažinimą, bado streikui rengiasi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovai. O ketvirtadienį (2009-06-25) prie LR Vyriausybės planuoja mitinguoti mamos ir tėčiai, pasipiktinę Vyriausybės planais įvesti lubas motinystės (tėvystės) pašalpai. Na, o dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimo nesutaria jau ir pati valdančioji koalicija. Tautos prisikėlimo partijos (TTP) lyderis Arūnas Valinskas išsakė griežtą poziciją šiuo klausimu ir nepagailėjo kritikos konservatoriams, kurie esą vienpusiškai nusprendė imtis tokios šio mokesčio reformos. Ilgai nelaukę, jie paruošė ir atsaką – naują nekilnojamojo turto mokesčio koncepciją, kurią netrukus planuoja užregistruoti ir pateikti viešam svarstymui.

Atrodo, kad prie finansinės duobės netrukus prisidės ir politinė. Iki šiol braškėjusi valdančioji koalicija jau ima skilti viešai. Taigi, problemas spręsti pasidarys dar sudėtingiau. Bet grįžkim prie taupymo politikos.

Atrodo, kad visos parengtos taupymo priemonės pasmerktos žlugti. Nebėra kaip taupyti, nes nors nuo vienos grupės pabandžius nurėžti dalį finansavimo – ji tuoj pat ima grasinti streikais, mitingais ir bado akcijomis. Sunku kaltinti visuomenę, kuri verždamasi diržus turi mokėti už valdžios klaidas. Pikčiausia, kad dabartinė valdžia deklaruodama visuotinį diržų veržimasi – pati nesugeba taupyti. Nesugebėta net optimizuoti veiklą taip, kad būtų sumažintas valdiškų institucijų kiekis. Aišku, apkarpyti biudžetai leido šiek tiek sutaupyti, tačiau valdininkų armija išliko nepakitusi.

Iki šiol sunkiai suprantamas ir kitas valdžios žingsnis – mokesčių didinimas. Pagal ikišiolinę praktiką, geriau buvo mokama bedarbiui pašalpa, negu jam sudaromos sąlygos pačiam užsidirbti. Nuo naujųjų įsigalioję mokestiniai pakeitimai visiškai sužlugdė smulkųjį verslą ir tuo pačiu užtvindė Darbo biržos skyrius. Dabar jau gi ima trūkti pinigų ir pašalpoms. Masė žmonių jau paskutinį kartą gavo bedarbio pašalpą. Nuo šiol jie bus priversti badauti.

Ar ne geriau buvo kaip tik paskatinti žmones dirbti ir užsidirbti, nei šitaip nežmoniškai juos apkrauti mokesčiais? Daug geriau juk būtų buvę išvis negauti jokių pajamų į biudžetą, bet leisti žmogui užsidirbti keletą litų pragyvenimui, nei jam puse metų mokėti bedarbio pašalpą.

Lietuvos laukia sunkus ruduo. Masiniai neramumai jau kaupiasi ir blogiausios pranašystės gali išsipildyti. Vyriausybė jau pasimokė iš pavasarinio mitingo, kuris baigėsi riaušėmis, tad bus priversta kalbėtis su visomis socialinėmis grupėmis. Tik ar po tokių pokalbių neteks kreiptis į tą patį Tarptautinį Valiutos fondą su prašymu paskolai gauti? O tuomet jau būsime priversti veržtis diržus iki pat paskutinės skylės. Gal kiekvienas mitinguojantis turėtų pamąstyti, kad reikalaudamas ir nenuolaidžiaujantis dabar – gali būti priverstinai netekti daug daugiau ateityje.

Kita vertus, šioje situacijoje ir tas pats nekilnojamo turto mokestis nėra blogiausia išeitis. Nesuprantama tik kodėl taip ilgai delsiama su šiuo projektu? Matyt veikia kažkokios paslėptos jėgos, kurios nenori mokėti jokių mokesčių nuo turimo nekilnojamo turto.

Ruduo ir žiema bus sunkūs, tačiau ir visų ateinančių metų šiandien nesiima prognozuoti niekas. Uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, smarkiai kilstels elektros kainą. Kiek ji kils – šiandien nežino niekas. Visi sutaria tik dėl vieno – ji tikrai kils. O tai reiškia, kad automatiškai brangs prekės ir paslaugos, didės mokesčiai už elektrą. Ir kas už visa tai mokės, jei šalyje tūkstančiai bedarbių ir nepakeliama mokesčių našta?

Susiję įrašai:

1. Airijos piliečiai referendume ištarė TAIP Lisabonos sutarčiai
2. Tyrimas. Kiek kainuoja pavedimas Lietuvos bankuose
3. Į premjero taupymo planus Lietuvos bankas neįeina